D. P. pagal BK 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-152/2008

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant J. Švabaitei,

dalyvaujant prokurorui A. Vereniui,

gynėjui advokatui R. Kivyliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nuosprendis, išteisinantis jį dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, ir D. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d. iki lapkričio 4 d. Vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, neatliktos bausmės dalis D. P. sumažinta vienu penktadaliu. Priteista iš D. P. solidariai su D. P. ir D. K. nukentėjusiesiems N. L. 44000 Lt ir V. R. 80 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

D. P. nuteistas už tai, kad su D. P., D. K. ir T. L. iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 1999 m. kovo 9 d. T. L. išvedus iš buto Klaipėdoje (duomenys neskelbtini) jo savininkę V. R., D. P. perdavus šio buto raktus D. P., kuris su D. K., prisistačiusia buto savininke V. R., aprodė butą kreditoriui N. L., po to D. P. atvežus D. K. į Klaipėdos miesto 4–ąjį notarų biurą, kuri, vėl prisistačiusi V. R., pateikė notarei pagrobtą ir suklastotą V. R. pasą su įklijuota D. K. nuotrauka, suklastotus UAB „Lavisos garanto“ pastatų draudimo polisą Nr. 00000258, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymą Nr. 50/31303, V. R. ištuokos liudijimą Nr. AA068062, pagobtas buto inventorizacijos bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirkimo pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), taip suklaidinusi notarę ir pasirašiusi V. R. vardu 44000 Lt paskolos sutartyje Nr. M–3267 su N. L., įkeičiant V. R. butą Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), pasirašiusi hipotekos lakšte reg. Nr. M–3269 bei notarinio registro knygoje, gavo iš N. L. 44000 Lt, kuriuos D. P., D. P., D. K. ir T. L. pasidalino, taip įgydami didelės vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. išteisinamąjį nuosprendį arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad nusikaltimo nepadarė, yra apkalbėtas D. P., tai pripažinusio parodymuose, duotuose pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškinusio apkalbėjimo motyvus ir nurodžiusio, kad nusikaltimą padarė kartu su pasislėpusiu nuo tyrimo ir iki šiol neapklaustu T. L. bei D. K., todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagrįstai išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino prokuroro apeliacinį skundą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neatlikęs įrodymų tyrimo, nors to prašė prokuroras ir išteisintasis, nenustatęs jokių naujų įrodymų, o remdamasis iš esmės ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais liudytojų ir kaltinamojo parodymais, kurių prieštaravimų nesiekė pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas kritikavo išteisinamąjį nuosprendį dėl motyvų trūkumų, bet nepatikrino išteisinimo motyvų ir išvadų, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas, nes suvaržė kasatoriaus teisę apklausti bylos liudytojus, taip pat BPK 301 straipsnio 1 dalies bei 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neperdavė bylos prokurorui, nors surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio nuostatų; BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė išteisinimo pagrindo, bei BPK 308 straipsnio 2 dalies ir 306 straipsnio nuostatas dėl nuosprendžio paskelbimo bei apskundimo terminų. Šie pažeidimai, kasatoriaus teigimu, yra esminiai BPK pažeidimai. Į prokuroro skundo argumentą dėl surašant kaltinamąjį aktą pažeisto BPK 219 straipsnio 3 punkto, kas nurodyta ir išteisinamajame nuosprendyje, bei pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 254 straipsnio 3 dalies pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir nesiėmė priemonių šiam pažeidimui ištaisyti, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu perduodamas bylą prokurorui. Apkaltinamasis nuosprendis kasatoriui priimtas kaltinime ir byloje nenustačius nusikalstamos veikos padarymo laiko ir vietos, kaip to reikalauja BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatos. Kaltinamajame akte nurodytas vienintelis veiksmas, prokurorų manymu, apsprendžiantis kasatoriaus dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tėra tas, jog jis perdavė buto raktus D. P. Apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodydamas, kad kasatorius kartu su D. P. atvežė pagrobtus iš V. R. buto dokumentus D. K.; kad, atvykdami į D. K. butą, D. P. ir kasatorius turėjo tikslą suderinti su ja sumanytą planą apgaule įgyti svetimą turtą, išėjo už kasatoriui pareikšto kaltinimo ribų ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, suvaržiusį kasatoriaus teises ir sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta 2006 m. gruodžio 8 d. pažyma Nr. 589, kad nuo 2006 m. gruodžio 4 d., dar neįsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, kasatorius gydėsi Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje ir šiuo pagrindu atidėtas vienas apeliacinės instancijos teismo posėdis. Šis teismas privalėjo patikrinti aplinkybę, susijusią su kasatoriaus psichikos sutrikimu, bet to nepadarė. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teisme paaiškėjus, kad jis serga psichine liga, kasatoriui turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; arba pagal BPK 326 straipsnio 5 dalies 4 punktą apeliacinės instancijos teismas turi perduoti bylą prokurorui, jeigu priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese paaiškėtų BPK 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas perduoti bylą iš naujo tirti, kai nenustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar psichikos sutrikimas nėra toks, dėl kurio nebūtų galima skirti bausmės.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nenagrinėtino argumento

Kasatorius teigia, kad nusikaltimo nėra padaręs, o pripažintas kaltu remiantis jį apkalbėjusio D. P. parodymais. Šis argumentas iškelia ne teisės, bet fakto klausimą. Kasacinės instancijos teismas, būdamas saistomas kasacinės bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų BPK 376 straipsnio 1 dalyje, faktų nenustatinėja ir nepaneiginėja, faktinių bylos aplinkybių netiria, iš naujo įrodymų nevertina. Todėl kasatoriaus nurodomas D. P. parodymų turinio ir jų vertinimo klausimas, kaip nesudarantis bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, paliktinas nenagrinėtas.

Dėl kaltinimą ir jo ribas reglamentuojančių nuostatų taikymo

Kasatorius tvirtina, jog kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio nuostatas, o bylą nagrinėję teismai į šį pažeidimą tinkamai nereagavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas išėjo už pareikšto kaltinimo ribų, nurodydamas, jog D. P. kartu su D. P. atvežė pagrobtus V. R. buto dokumentus D. K., turėdami tikslą su ja suderinti planą apgaule įgyti svetimą turtą.

Tokia minimo kaltinamojo akto turinio traktuotė nepagrįsta. Šiuo konkrečiu atveju nusikaltimą padarė grupė asmenų, kurie, įgyvendindami vieną sumanymą, atliko įvairius veiksmus skirtingu laiku ir skirtingose Klaipėdos miesto vietose. Atsižvelgiant į tai, detaliai išdėstyti įvykių smulkią chronologiją, atskirai fiksuoti kiekvieno kaltininko kiekvieną net ir antraeilės svarbos veiksmą, jo atlikimo vietą, laiką ir pan. kaltinamajame akte formuluojant kaltinimą įstatymas nereikalauja. Kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti aptarti visi BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodyti požymiai, tačiau apsiribojant esminėmis aplinkybėmis ir kaltinimo formuluotės neapkraunant nebūtinomis detalėmis. Teismų praktika formuojasi būtent tokia linkme, atsižvelgdama į konkretaus atvejo ypatybes. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip matyti iš kaltinamojo akto ir nuosprendžių, D. P. atliktų veiksmų data yra nurodyta 1999 m. kovo 9 d., o vieta apibrėžta nuorodomis į atitinkamus adresus Klaipėdos mieste. Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, siejami su nusikaltimo padarymo laiku ir vieta, nėra detalizuoti. Nuosprendyje nutylėta tiek 1999 m. kovo 9 d. data, tiek ir kaltinamojo akto teksto fragmentai, nusakantys atitinkamų veiksmų vietą. Nesant argumentų, kuriais nuosprendyje grindžiama išvada apie kaltinamojo akto defektus, ji yra deklaratyvi. Juolab kad kaltinamojo akto dalyje, skirtoje duomenims, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra aprašyti šaltiniai, iš kurių gauta žinių apie D. P. atvykimą pas D. K. ir jų susitikimo tikslus. Teismas šias aplinkybes tyrė, gautus duomenis panaudojo įrodinėjimui. Apkaltinamajame nuosprendyje, kuriame aprašytas D. P. padarytas nusikaltimas, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nėra tokio papildomo įrašo, susijusio su šiomis aplinkybėmis, dėl kurio būtų galima daryti išvadą, kad teismas išėjo už kaltinimo ribų.

Dėl įrodymų tyrimą reglamentuojančių nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neatlikęs įrodymų tyrimo, suvaržęs kaltinamojo teisę apklausti liudytojus, nors to buvo prašoma, taip pat nepatikrinęs aplinkybių, susijusių su kaltinamojo psichikos būklės įvertinimu, taip padarydamas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Šie argumentai nepagrįsti. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 25 d. posėdžio protokole įrašyta, kad prokuroras ir gynėjas išsakė nuomonę, jog įrodymų tyrimas byloje nereikalingas, o D. P. nurodė, kad reikia apklausti nukentėjusiuosius. Pastarieji dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaltinamasis turėjo galimybę jiems užduoti klausimus. Apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo prašoma.

Kasatoriaus teiginiai, kad netirta jo psichinės sveikatos būklė, neteisingi ir atmestini. Iš bylos dokumentų turinio matyti, jog proceso pirmosios instancijos teisme metu jis gydėsi Klaipėdos psichiatrijos ligoninės stacionare. Teismas, tenkindamas jo gynėjo prašymą, sprendė klausimą dėl teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo. Teismui pateikta 2006 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvada, kad skirti teismo psichiatrinę ekspertizę netikslinga. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu kasatorius gydėsi Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje dėl pasikartojančio depresinio sutrikimo, vidutinio sunkumo depresijos epizodo. Dėl to buvo atidedami teismo posėdžiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę prašydamas duomenų apie D. P. sveikatos būklę ir jo galimybę dalyvauti teismo posėdyje. Atitinkamas atsakymas iš minėtos ligoninės gautas. Pats D. P. ir jo gynėjas, dalyvavę teismo posėdyje, prašymų prijungti dokumentus, reikšmingus kaltinamojo sveikatos būklei įvertinti ar patikrinti aplinkybes, susijusias su D. P. gydymu, neišsakė ir sveikatos būklės klausimo nekėlė. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo, taip pat ir dėl D. P. sveikatos būklės, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Pagal BPK 320 straipsnio nuostatas byla apeliacinės instancijos teisme patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu skunde prašoma. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Jis privalo tai padaryti, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šioje byloje paduotu prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį kaip nepagrįstą todėl, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde nebuvo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė kokių nors aplinkybių ar įrodymų ir nepašalino tarp jų prieštaravimų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, tačiau tais įrodymais nustatytų aplinkybių nepagrįstai nevertino kaip patvirtinančių D. P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Apeliaciniame nuosprendyje nėra vertinami tokie įrodymai, kurie nebuvo tiriami pirmosios instancijos teisme. Dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų apkaltinamajame nuosprendyje pasisakyta motyvuotai. Pagrindo teigti, kad padaryti BPK 320 straipsnio, 324 straipsnio 2 ir 6 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai, nėra.

Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Albinas Sirvydis

Egidijus Bieliūnas