Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo

Administracinė byla Nr. 2AT-15-2014

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00454-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija

45.7

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. Č. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo 2013 m. vasario 27 d. nutarimu Ž. Č. nubaustas 600 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 145 straipsnio 3 dalyje, padarymą.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu panaikintas Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 27 d. nutarimas ir administracinio teisės pažeidimo byla Ž. Č. nutraukta.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – panaikintas Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimas ir Ž. Č. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 145 straipsnio 3 dalyje, tačiau administracinė nuobauda neskirta.

Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiasis inspektorius 2013 m. sausio 18 d. Ž. Č. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio ir Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 213 punkto reikalavimų pažeidimus, nes, dirbdamas UAB „E“ vairuotoju, 2013 m. sausio 18 d., 1.40 val., Klaipėdoje, Jūrininkų pr., šiai bendrovei priklausančiu automobiliu „Volvo“ su puspriekabe, neturėdamas leidimo važiuoti Klaipėdos miesto gatvėmis didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, vežė krovinį „Eglės popiermedis“, kurio svoris kartu su transporto priemone sudarė 45 180 kg ir tai 5180 kg viršijo leistiną Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtintą didžiausią (maksimalią) kelių transporto priemonių masę (40 tonų).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas Ž. Č. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartimi šis prašymas patenkintas ir jo administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas Ž. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimą.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ATPK 9 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl padarė esminių materialiosios teisės pažeidimų. Pareiškime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarime nurodė, jog Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis galimybę viršyti maksimalią leidžiamą masę, kartu numato ir tokios galimybės įgyvendinimo sąlygas, t. y. asmuo, norėdamas pasinaudoti tokia teise, savo maršrutą ir kitas su vežimu susijusias sąlygas turi suderinti su kelio savininku, t. y. gauti kelio savininko sutikimą ar leidimą važiuoti tam tikru keliu. Pareigą turėti leidimą numato ir Kelių įstatymo 20 straipsnis. Teismas nurodė, kad jis nesikreipė nei dėl važiavimo tvarkos, nei dėl sutikimo ar leidimo išdavimo. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad šio leidimo negalėjo su savimi turėti, o UAB „E“ neturėjo objektyvios galimybės atitinkamo leidimo gauti, nes, priešingai negu buvo nustatyta šio įstatymo, tariamo administracinio teisės pažeidimo padarymo dieną – 2013 m. sausio 18 d. – dar nebuvo priimta įstatymą įgyvendinamųjų teisės aktų. Ž. Č. teigia, kad šias aplinkybes patvirtina Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento 2013 m. vasario 28 d. raštas Nr. (301)15B-826, išduotas jau po 2013 m. sausio 18 d., ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsakymas Jonavos rajono apylinkės teismui, kuriuose nurodoma, kad Klaipėdos miesto savivaldybė nebuvo nustačiusi papildomų reikalavimų, taikomų Klaipėdos miesto keliais (vietinės reikšmės keliais) važiuojančioms transporto priemonėms (jų junginiams), kurių ašies (ašių) apkrova neviršija leidžiamos apkrovos, o jų bendroji masė viršija leidžiamą bendrąją masę ir yra ne didesnė kaip 48 tonos. Be to, pareiškėjas pažymi, kad UAB „E“ 2013 m. sausio 1–18 d. domėjosi dėl leidimų išdavimo, tačiau gaudavo atsakymus, kad tokia teisė yra apibrėžta įstatymo, todėl ja iš esmės naudotis galima, o dėl teisės įgyvendinimo buvo pateikiami abstraktūs paaiškinimai be konkretaus atsakymo. Pareiškėjo nuomone, nesant priimtų įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų ir nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus teisei vairuoti transporto priemonę iki 48 tonų, šia teise UAB „E“ ir jis pasinaudojo teisėtai ir pagrįstai; jis negali būti baudžiamas už tai, kad teisės aktai, susiję su įstatyme nustatytos tvarkos įgyvendinimu, netinkamai parengti.

Atsiliepimu Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas Jonas Reklaitis prašo atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. Č. prašymą atnaujinti jo administracinio teisės pažeidimo bylą.

Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialiosios ar proceso teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Ž. Č. pareiškime aptariamas įstatymo pakeitimas numato, kad papildomus reikalavimus, taikomus valstybinės reikšmės keliais važiuojančioms transporto priemonėms (jų junginiams), kurių ašies (ašių) apkrova neviršija leidžiamos apkrovos, o jų bendroji masė viršija leidžiamą bendrąją masę ir yra ne didesnė kaip 48 tonos, nustato Susisiekimo ministerija, o kai šios transporto priemonės (jų junginiai) važiuoja vietinės reikšmės keliais – savivaldybės. Sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį leidžiama važiuoti šiomis transporto priemonėmis (jų junginiais) tik su kelio savininku suderintais maršrutais arba kelio savininko nustatytais keliais ir kelio savininko nustatytomis sąlygomis. Pažymima, kad įstatymas numato, jog net ir tuo atveju, kai bendroji masė ir ašių apkrova atitinka teisės aktų reikalavimus, tokiomis transporto priemonėmis leidžiama važiuoti tik: 1) gavus atitinkamos formos leidimą; 2) sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį; 3) suderinus maršrutą su kelio savininkais. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai yra visiškai teisingi, atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nutarime teismas pabrėžė, jog pareigą turėti leidimą važiuojant sunkiasvore transporto priemone, be kita ko, numato ir Kelių įstatymas, kurio vienas iš tikslų – valstybinių arba vietinės reikšmės kelių apsauga nuo sugadinimų. Atsiliepime pažymėta, kad tiek Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas, tiek Kelių įstatymas yra skirti automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisiniams pagrindams nustatyti, numatyti priežiūros finansavimo šaltinius. Iš šių teisės aktų analizės matyti, kad, priešingai negu teigia Ž. Č., vienas iš kelių priežiūros finansavimo šaltinių yra būtent mokestis už krovinių gabenimą sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, nes būtent toks gadina kelio dangą ir daro žalą. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju teisinis reguliavimas yra aiškus, normos suformuluotos tiksliai, įstatymas numato pareigą turėti leidimą važiuoti sunkiasvore transporto priemone valstybinės ar vietinės reikšmės keliais. Reikalavimas asmenims suformuluotas aiškiai. Tam, kad asmuo galėtų pasinaudoti galimybe gabenti sunkiasvorį krovinį, kurio bendroji masė neviršija 48 tonų, asmuo turėtų įvykdyti visus įstatymo reikalavimus, tai ir nurodė teismas skundžiamame nutarime. Asmuo, neįvykdęs teisės aktų reikalavimų, vykęs be būtino leidimo, o kitas asmuo, kuris vadovauja krovinių vežimo veiklai, nepasirūpinęs leidimu, nesumokėjęs atitinkamo dydžio mokesčio, negali teigti, jog veikė teisėtai, ir visą kaltę suversti įstatymų spragoms. Atsiliepime teigiama, kad nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo bei jo vadovas veikė neapdairiai, neįsigilino į teisės aktų reikalavimus, neįvykdė nė vieno iš reikalavimų. Ž. Č. vairavo, o jo vadovas jam leido važiuoti sunkiasvore transporto priemone automobilių keliais, tikėdamiesi išvengti atsakomybės. Visiškai pagrįstai skundžiamame nutarime nurodyta, kad pirmiau nurodytas įstatymas galioja visa apimtimi, yra vientisas teisės aktas, todėl asmuo, norėdamas pasinaudoti jam palankesniu teisiniu reglamentavimu, negali tokia teise naudotis nevykdydamas tame pačiame įstatyme nustatytų pareigų. Pabrėžta, kad vien jau tas faktas, jog dėl konkretaus krovinio įmonė nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų gautas leidimas, lemia veikos baudžiamumą. Nebuvo imtasi jokių priemonių stengiantis pasinaudoti įstatymo normoje nustatytomis teisėmis, į Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos buvo kreiptasi tik po to, kai padarytas nagrinėjamas pažeidimas, todėl pažeidėjas niekaip nebūtų galėjęs pasinaudoti įstatymo nustatytomis galimybėmis. Pažeidimas buvo padarytas ne dėl spragų teisės aktuose, o dėl neapdairumo ir nepakankamo atidumo kraunant ir gabenant krovinį. Iš bylos matyti, kad pažeidimas buvo padarytas ne dėl to, jog įmonei nebuvo suteiktas leidimas, o dėl to kad, kaip savo paaiškinime nurodė vairuotojas Ž. Č., miške nebuvo galimybės pasisverti, vairuotojas tiksliai neįvertino svorio. Taigi įmonė nepasirūpino, kad vairuotojas turėtų galimybę pasverti krovinį, ir negabenti viršsvorio. Tačiau dabar bandoma įrodyti, kad rūpinosi leidimo išdavimu, tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms – įmonė negalėjo rūpintis leidimu, jeigu nežinojo, kad bus gabenamas viršsvoris.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad teisės aktų, reglamentuojančių maksimalų leidžiamą transporto priemonės su kroviniu svorį, ašių apkrovas, tikslas – valstybinių arba vietinės reikšmės kelių apsauga nuo sugadinimų. Būtent tam numatyti atitinkami apribojimai, kad automobilių keliais nevyktų sunkiasvorės transporto priemonės. Todėl leidimai važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, kurių bendra masė viršija maksimalią leistiną, išduodami tik išskirtiniais atvejais, paprastai, kai nėra kitos galimybės pergabenti krovinį (pavyzdžiui, nedalus krovinys). O tai reiškia, kad, gabenant dalų krovinį (kaip nagrinėjamu atveju medieną), valstybė, saugodama kelio dangą, neišduoda tokių leidimų, taip priversdama padalyti krovinį į atskiras transporto priemones. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad, gavus atitinkamos formos leidimą gabenti viršsvorį, į valstybės biudžetą sumokamas atitinkamo dydžio mokestis, taip padengiant valstybės keliams daromą žalą; šios sumos skiriamos kelių priežiūros programoms finansuoti. Nagrinėjamu atveju sunkiasvore transporto priemone buvo važiuojama valstybinės reikšmės keliais ne tik neturint leidimo, bet ir nesumokėjus mokesčio, t. y. keliams daroma žala nebuvo atlyginta, todėl toks priešingas teisei veikimas baustinas. Pažymėta ir tai, kad teismas, įvertinęs Ž. Č. nurodytus paaiškinimus dėl įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nebuvimo, susidariusių spragų teisės aktuose, nutarė neskirti administracinės nuobaudos pažeidėjui, todėl laiko, jog teismas priėmė teisingą sprendimą, atsižvelgdamas į visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustatęs pažeidimo sudėtį administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikoje.

Administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. Č. prašymas netenkintinas.

Dėl pagrindų taikyti ATPK 145 straipsnio 3 dalį

Administracinių teisės pažeidimų kodekso dešimtajame skirsnyje nustatyta atsakomybė už pažeidimus transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje. Taip administracinio teisės pažeidimų kodekso numatytomis priemonėmis siekiama apsaugoti visuomenės sukurtus teisinius gėrius transporto, kelių ūkio bei ryšių srityje. Kiekvienas visuomenės narys, naudodamasis šiais objektais, privalo laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų bendrų pareigų. Atskirais atvejais įstatymų bei žemesnės galios teisės aktų kūrėjas transporto bei ryšių priemonių subjektams suteikė išimtines teises, tačiau jų įgyvendinimui nustatė specialias pareigas bei tvarką.

ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas važiuoja be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus. Šios normos tikslas, kaip teisingai pažymėjo atsiliepime į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. Č. prašymą Vilniaus teritorinė muitinė, yra kelių bei juose esančių įrenginių apsauga nuo sugadinimų, ribojant didesnio nei bendrai leidžiama, svorio krovinių gabenimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Ž. Č., neturėdamas leidimo važiuoti didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, vežė krovinį, kuris bendrai su transporto priemone svėrė 45 180 kg, t. y. 5180 kg viršijo leistiną maksimalią masę. Ši faktinė aplinkybė įrodyta objektyviais rašytiniais bylos duomenimis – transporto priemonės svėrimo pažyma (b. l. 18), iš kurios matyti, kad faktinė pakrautos transporto priemonės (junginio) masė yra 45 180 kg, šio fakto neneigia ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo.

Ž. Č. prašyme neteisingai nurodo, kad negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes jam teisę vežti krovinį, kurio bendra masė su transporto priemone viršija 40 tonų, suteikia Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, o ta aplinkybė, jog valstybės institucijos laiku nepriėmė įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, negali būti pagrindas jį nubausti.

Tokia pareiškėjo pozicija neatitinka įstatymo reikalavimų. Kelių įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėms ir (ar) sunkiasvorėms transporto priemonėms galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Leidimai važiuoti tokiomis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais išduodami Susisiekimo ministerijos, o vietinės reikšmės viešaisiais keliais – savivaldybių nustatyta tvarka, sumokėjus įstatymų nustatyto dydžio mokestį. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 2, 6 straipsnių bei 4 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatyme numatyta, kad transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių ašies (ašių) apkrova viršija leidžiamą apkrovą, nustatytą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu, sumokėjus atitinkamo dydžio mokestį leidžiama važiuoti tik su kelio savininku suderintais maršrutais arba kelio savininko nustatytais keliais ir kelio savininko nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu nustatyta maksimaliai leidžiama 40 tonų ašies (ašių) apkrova transporto priemonių bendrosioms masėms.

Iš tiesų krovinio gabenimo metu teisės aktais nebuvo nustatyta, kokia tvarka išduodami leidimai gabenti sunkesnį nei 40 tonų krovinį. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nors palankesnį asmeniui reglamentavimą įtvirtinantis įstatymas įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., jis, kaip vientisas teisės aktas, galioja visa apimtimi, todėl asmuo, norėdamas pasinaudoti jam palankesniu teisiniu reglamentavimu, negali tokia teise naudotis nevykdydamas tame pačiame įstatyme nustatytų pareigų. Įstatymo reguliuojamas santykis tarp kelio valdytojo ir naudotojo negali būti vienašališkas, o turi apimti teises ir pareigas, kurias numato įstatymas. Konkreti subjekto teisė gabenti krovinį atsiranda tik įvykdžius įstatyme keliamas sąlygas. Įstatyme įtvirtinta subjektų teisių ir pareigų visuma atskleidžia įstatymo turinį ir tikslus bei teisinio reguliavimo esmę. Vilniaus teritorinės muitinės atsiliepime teisingai pažymėta, kad Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas bei Kelių įstatymas yra skirtas kelių plėtros, priežiūros ir naudojimosi jais teisiniams pagrindams nustatyti, priežiūros šaltiniams numatyti, todėl savaime suprantama, jog sunkiasvorių krovinių gabenimas turi būti ribojamas, nes jis labiau gadina kelius. Įstatymo tikslas yra ne tik sudaryti sąlygas kelio naudotojams gabenti krovinius, bet ir apsaugoti valstybinės bei vietinės reikšmės kelius nuo sugadinimų, sudaryti finansavimo šaltinius keliams remontuoti ir atstatyti.

Tai, kad žemesnės galios teisės aktais nebuvo nustatyta leidimų gavimo tvarka, nereiškia, jog įstatyme įtvirtintos sąlygos negalioja, o teisė gabenti didesnės nei 40 tonų masės krovinį galioja, nes įstatymas turi būti taikomas kaip vientisas teisės aktas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas gabeno daugiagabaritį krovinį – atskirus rąstus, todėl turėjo galimybę pakrauti mažesnį kiekį medienos, kuris atitiktų bendrus leidžiamos masės reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Ž. Č., gabendamas krovinį su viršsvoriu, į kelio savininką nesikreipė nei dėl važiavimo tvarkos, nei dėl sutikimo, nei dėl leidimo išdavimo. Tai patvirtina, kad ne teisinio reguliavimo trūkumai, o krovinį gabenančio subjekto aplaidumas ir pareigų ignoravimas lėmė pažeidimo padarymą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. Č. padarė ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymius atitinkančią veiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Ž. Č. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis