Baudžiamoji byla Nr. 2K-81/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00210-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.23.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjos advokatės Kristinos Latožienės kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutarties.
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir R. E., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
A. I. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 2 d., apie 23.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „Ženia“, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 1050 Lt įgijo 31,04 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš įsigijimo vietos gabeno automobiliu „Audi 80“ (duomenys neskelbtini) į Uteną, kol 2012 m. kovo 3 d., apie 1.10 val., kelio Vilnius–Utena 87–jame kilometre buvo sulaikytas ir pristatytas į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kiemą, esantį Utenoje, Maironio g. 3, kur 1.35 val. automobilio „Audi 80“ apžiūros metu ši narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėja advokatė Kristina Latožienė prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį pakeisti: perkvalifikuoti A. I. veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai A. I. veiką kvalifikavo ne pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė tikslo parduoti ar kitaip platinti 2012 m. kovo 2 d. įgytas narkotines medžiagas arba tokių medžiagų pardavimo ar kitokio platinimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, jei narkotinės ar psichotropinės medžiagos nebuvo parduotos ar kitaip platintos, kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tik nustačius, kad jie buvo atlikti, turint tikslą tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti; toks tikslas suponuoja kaltininko tiesioginę tyčią darant šią nusikalstamą veiką. Pasak kasatorės, nebuvo nustatyta, kad A. I. būtent 2012 m. kovo 2 d. įgytas 31,04 g narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis – įgijo jau turėdamas vienintelį tikslą – jas platinti. Teismai, spręsdami dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009), pagal kurią, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar jis anksčiau yra platinęs narkotines medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl tikslo platinti narkotines medžiagas, neatsižvelgė į tai, kad A. I. narkotines medžiagas vartoja pats, jis anksčiau nėra platinęs narkotinių medžiagų, nebuvo susitaręs su vartotoju. 2012 m. vasario mėnesį rinkti operatyviniai duomenys nepatvirtino A. I. tikslo 2012 m. kovo 2 d. vykti į Vilnių ir įsigyti narkotinės medžiagos, norint ją platinti. Pasak kasatorės, spręsdami dėl tikslo platinti narkotines medžiagas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo nustatyti tai, jog A. I. būtent 2012 m. kovo 2 d. veikė tiesiogine tyčia, siekė įgyti narkotinės medžiagos, turėdamas vienintelį tikslą – ją platinti. Nesant duomenų apie A. I. susitarimus su vartotojais dėl 2012 m. kovo 2 d. įgytos narkotinės medžiagos pardavimo ar kitokio platinimo, apie ankstesnius narkotinių medžiagų platinimo faktus bei vertindami tai, jog A. I. iki nusikaltimo ilgą laiką vartojo narkotines medžiagas, teismai turėjo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Beveik analogiškomis aplinkybėmis kasacinėje nutartyje Nr. 2K-138/2013 kasacinės instancijos teismas pasisakė, kad neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis metu būtina nustatyti, jog kaltininkas turėjo tiesioginę tyčią tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Nepatikrindamas bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą.
Taip pat kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendį, pripažįstant A. I. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, iš esmės grindė tik ginčytinais liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teismai sprendė, kad 2012 m. vasario 13 ir 14 d. A. I. tiek SMS žinutėmis, tiek telefonu bendravo su L. K. bei D. V. ir jų prašymu šioms pristatė narkotinę medžiagą amfetaminą. Šias aplinkybes pirmiau nurodytos liudytojos pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šios liudytojos patvirtino tik tai, kad dėl narkotinių medžiagų bendravo su A. I., tačiau narkotinių medžiagų įgijo iš kitų asmenų. Taigi liudytojos L. K. ir D. V. pirmosios instancijos teisme davė kitokius parodymus, nei nurodyti nuosprendyje. Kasatorė, remdamasi kasacinės instancijos teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, teigia, kad pirmiausia turi būti išanalizuoti ir įvertinti visi bylos duomenys, atitinkantys įrodymams keliamus reikalavimus, o tuo remiantis, atsižvelgiant į jų patikrinimo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytomis priemonėmis rezultatus, daromos atitinkamos išvados. Teismų atliktas įrodymų vertinimas šių reikalavimų neatitinka. Kodėl teismai nesirėmė liudytojų L. K. ir D. V. parodymais, duotais teisme, neaišku, dėl jų nepasisakė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Teismai sprendė, kad 2012 m. vasario 16 d. A. I. bendravo SMS žinutėmis su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl dešimties gramų narkotinės medžiagos už 350 Lt įgijimo; A. I. pasiskolino pinigų ir šių narkotinių medžiagų įgijo. Tačiau kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad tai, jog A. I. iki nusikaltimo ilgą laiką vartojo narkotines medžiagas, neneigė nei pats nuteistasis, nei liudytojai D. R., O. Š., T. J., M. Z., A. P. Narkotinėms medžiagoms įgyti jis skolinosi pinigų iš draugų ir kredito įstaigų. Nesuprantamas teismų motyvas, kad pinigų skolinimasis narkotinių medžiagų įsigijimui gali būti laikomas A. I. tikslo platinti narkotines medžiagas įrodymu. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo išaiškinimų dėl Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, kad baudžiamajame procese įrodinėjimo našta tenka kvotos, tardymo organams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies principo, pažyminčio, jog kaltės įrodinėjimo našta priklauso kaltinančiai šaliai, o kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai, nes savo išvadas, kad A. I. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, grindė pavieniais jį kaltinančiais duomenimis, visiškai ignoravo teisinančius duomenis (kad A. I. pats vartoja narkotines medžiagas, kad nebuvo susitarimų su vartotojais, nenustatyta narkotinių medžiagų platinimo faktų, tiesioginės tyčios šiam nusikaltimui padaryti). Teismai sprendė, kad, 2012 m. vasario 24–25 d. bendraudamas su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), užklausus, ko bus, A. I. patikslina, koks kiekis reikalingas, atsakius, kad 5 (gramai), SMS žinute patvirtina, kad prašymas suprastas. Pasak kasatorės, šios aplinkybės nepatvirtina nei fakto, kad buvo kalbama apie narkotines medžiagas, nei fakto, kad kas nors iš A. I. įgijo narkotinių medžiagų. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai SMS žinutės nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, jų nesiejo tarpusavyje, nenustatė šios žinutės ryšio su narkotinių medžiagų įsigijimu 2012 m. kovo 2 d. Teisiamojo posėdžio metu A. I. net nebuvo apklaustas dėl šios žinutės turinio. Buvo pažeista BPK 331 straipsnio 2 dalis, nes teismai prielaidas nurodė kaip neginčytinus A. I. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Teismai sprendė, kad teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai T. J., A. P. patvirtino, jog, norėdami gauti narkotinės medžiagos kanapių, kreipdavosi į A. I. Tačiau kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šie liudytojai teisme nepatvirtino narkotinių medžiagų pirkę iš A. I. Aplinkybė, kad A. I. anksčiau platino narkotines medžiagas tarp savo pažįstamų asmenų, yra tik prielaida, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų narkotinių medžiagų pardavimą pažįstamiems asmenims. Taigi byloje nėra jokių tiesioginių A. I. kaltės, narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo, turint tikslą platinti, įrodymų.
Atsiliepimu į nuteistojo A. I. gynėjos advokatės Kristinos Latožienės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. I. veiką; nors nenustatė, kad pas A. I. rasta narkotinė medžiaga buvo parduota, tačiau rastų kanapių kiekis (31,04 g kanapių ir jų dalių, o vienai dozei vidutiniškai reikia 0,5 –1 g kanapių), jų įsigijimo aplinkybės, A. I. automobilyje rasti užspaudžiami maišeliai ir liudytojo T. J. patvirtinimas, kad 2012 m. kovo 2 d. jiems grįžtant iš Vilniaus A. I. pasiūlė parūkyti „žolės“, tik patvirtino faktą, kad A. I. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. A. I. buvo nuteistas, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – jo paties, liudytojų T. J., M. Z., L. K., J. D., D. V. parodymus, automobilio apžiūros protokolą, daiktų apžiūros protokolus, specialisto išvadą, protokolus apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus bei kitus įrodymus. Teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, tyrė bei analizavo A. I. teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Nors viso proceso metu A. I. neprisipažino, kad narkotines medžiagas įgijo turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, teigė, kad tik asmeniniam naudojimui, tokia nuteistojo gynybos versija buvo išsamiai ištirta ir motyvuotai atmesta.
Nuteistojo A. I. gynėjos advokatės Kristinos Latožienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl A. I. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nuo BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ši atribojama pagal objektyvųjį požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą. A. I. nebuvo kaltinamas pardavęs ar kitaip platinęs narkotines medžiagas, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją pagal BK 260 straipsnio 1 dalį lėmė tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas turėjimas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tikslą platinti narkotines medžiagas nustatė tinkamai, nuo kasaciniame skunde nurodomos teismų praktikos nenukrypo, todėl perkvalifikuoti A. I. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013 ir kt.). Kasaciniame skunde pateikiama sava įrodymų, surinktų byloje, vertinimo interpretacija. Kasaciniame skunde kasatorė pažymi, kad tam, jog A. I. veikoje būtų nustatytas subjektyvusis požymis – tikslas platinti narkotines medžiagas, byloje surinktų įrodymų nepakanka, todėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai savo procesinius sprendimus grindė prielaidų pobūdžio teiginiais. Kasatorė skunde nurodo kriterijus, iš kurių visumos, jos nuomone, sprendžiama, kad tikslas platinti narkotines medžiagas nustatytas: tai narkotinių medžiagų kiekis, įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau buvo jas platinęs, ar yra susitarimas su vartotojais. Ne visi jos nurodyti kriterijai yra teisingi (pvz.: anksčiau buvo platinęs narkotines medžiagas), tačiau kasaciniame skunde suabsoliutinamas susitarimo su vartotojais kriterijus, teigiant, kad būtent dėl 2012 m. kovo 2 d. įgytų ir gabentų narkotinių medžiagų nebuvo A. I. tartasi su vartotojais – nepagrįstas. Tai, kad dėl šių narkotinių medžiagų nebuvo susitarta su konkrečiais vartotojais, atsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra tas momentas, kuris suponuotų nepagrįstą BK 260 straipsnio 1 dalies inkriminavimą A. I. Iš liudytojų parodymų byloje nustatyta, kad A. I. yra susijęs su narkotinių medžiagų platinimu, todėl susitarimo su konkrečiais vartotojais dėl 2012 m. kovo 2 d. įgytų narkotinių medžiagų nebuvimas yra kito kriterijaus – narkotinių medžiagų ankstesnio platinimo – patvirtinimas. Byloje nustatyta, kad A. I. pats vartoja narkotines medžiagas (specialisto išvadoje esančioje byloje, nustatyta, kad jo šlapime rasta tetrahidrokanabinolio rūgšties), tačiau tai, kad jis įgijo ir gabeno narkotines medžiagas ne savo reikmėms, įrodo rastų pas jį narkotinių medžiagų kiekis, atitinkamai: 34 plastiko paketėliai su narkotinės medžiagos kanapių dalimis, kurių svoris yra 31,040 g., taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo rasta ir paimta 30 vienetų tuščių plastikinių paketėlių. Taigi atsižvelgiant į visus teismų praktikoje nustatytus kriterijus kaip visumą buvo pagrįstai spręsta, kad A. I. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas.
Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tai buvo padaryta ir šioje byloje. Kasatorė nurodo kasacinės instancijos teismo precedentą, jos manymu, taikytiną byloje dėl iš esmės analogiškos situacijos, tačiau pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-138/2013, faktinei situacijai esant labai panašiai į šioje byloje esančią, akcentuojamas į įtariamojo (kaltinamojo) parodymų vertinimas, jų prieštaringumas, teismo atliktas įrodymų prieštaravimų šalinimo procesinis netikslumas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, tikslą platinti narkotines medžiagas – kanapių dalis, įrodo ne tik liudytojų parodymai, bet ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, specialisto išvados, SMS žinučių turinys. Teismai aiškinosi narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo aplinkybes, atskleidė A. I. inkriminuotos veikos mechanizmą. Nustatytas ir faktas, kad A. I., įgijęs narkotinės medžiagos ir dalį jos ne tik pats suvartojęs pakeliui iš Vilniaus (įsigijimo vietos), bet ir pasiūlęs savo draugams tai daryti. Tai, atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą apie A. I., kaip asmenį, susijusį su narkotinių medžiagų platinimu, yra papildomas duomuo, leidžiantis daryti išvadą apie tikslo platinti 2012 m. kovo 2 d. įgytas narkotines medžiagas turėjimą.
Kasatorės skunde nurodomi argumentai dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo ir prielaidų pobūdžio teiginių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose, taip pat dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo iš esmės yra siekis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintus įrodymus vertinti iš naujo ir nustatyti ginamajam palankias naujas faktines aplinkybes. Pripažinus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami A. I. tikslą platinti narkotines medžiagas, nuo teismų praktikos nenukrypo, jo veikos kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Pateikti duomenys leidžia spręsti, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jokių esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti priimtus jų sprendimus, šioje byloje nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. I. gynėjos advokatės Kristinos Latožienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
Rimantas Baumilas
