Baudžiamoji byla Nr. 2K-84/2014
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00027-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nuosprendžiu D. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. B. pripažinta kalta už tai, kad, turėdama tyčia apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, būdama įsipareigojusi įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, 2007 m. gegužės 16 d. nekilnojamojo turto agentūroje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasakiusi, kad pinigai jai reikalingi namo statyboms užbaigti, apgaule per du kartus pasiskolino iš M. B. 100 000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti per mėnesį, tačiau suėjus skolos grąžinimo terminui to nepadarė. Tęsdama nusikalstamą veiką ir siekdama paskatinti M. B. paskolinti jai dar pinigų, nusivežė ją ir parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris visas tariamai priklauso jai, taip įgaudama jos pasitikėjimą, (duomenys neskelbtini), apgaule iš M. B. pasiskolino dar 23 000 Lt. Praėjus savaitei, D. B. grąžino M. B. 10 000 Lt, o likusią pinigų sumą turėjo grąžinti iki 2007 m. birželio 16 d., tačiau sutartu laiku negrąžino ir tokiais veiksmais apgaule savo naudai įgijo 113 000 Lt vertės M. B. turtą.
Kasaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė baudžiamojo įstatymo, kuriame numatytas sukčiavimas, straipsnio ir neišdėstė aplinkybių, apibūdinančių konkrečios nusikalstamos veikos požymius.
Kasatorė, aptardama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalgos Nr. AB-36-1 nuostatas dėl sukčiavimo baigtumo momento, teigia, kad abiejų instancijų teismai apgaulę susiejo su pasiskolintų pinigų negrąžinimo laiku (sutartyje nurodytu terminu) faktu. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad jai inkriminuota ne visa pasiskolinta suma, o tik negrąžinta šios sumos dalis.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad apgaulė (kasatorė pasirašė paskolos sutartis, kurias vėliau ginčijo, jų nepripažino, taip pasunkino sutarčių tikrojo turinio ir jų egzistavimo fakto nustatymą) pasireiškė sudarant kliūtis padarytą nukentėjusiajai žalą atlyginti pagal civilinės teisės normas. Kasatorės nuomone, taip baudžiamajame įstatyme numatytas siekis apgaule įgyti svetimą turtą sutapatintas su kitu BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytu alternatyviu sukčiavimo sudėties požymiu – siekiu apgaule išvengti turtinės prievolės. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133/2010">2K-133/2010</a>, 2K-203/2010, kuriose asmenys buvo nuteisti už tikslą apgaule išvengti turtinės prievolės. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, jos veiksmus kvalifikavęs pagal kitą sukčiavimo sudėties požymį, tinkamai neatskleidė ir neįvertino jos apeliaciniame skunde išdėstyto subjektyviojo šios nusikalstamos veikos požymio, nukrypo nuo teismų praktikos bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>). Anot kasatorės, tik nustačius vieną (konkretų) iš alternatyvių objektyvių sukčiavimo sudėtį apibūdinančių apgaulės požymių, galima nustatyti atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad asmuo suprato apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo teiginių dėl neatskleisto aptariamo sukčiavimo požymio, kuo šis požymis pasireiškė, apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstytų motyvų apie apgaulę ir išankstinę tyčią siekiant negrąžinti nukentėjusiajai pinigų. Dėl to ji mano, kad apeliacinės instancijos teismas tik siekė jos veiksmuose nustatyti bei pagrįsti visiškai kitą alternatyvų, tačiau jai neinkriminuotą, sukčiavimo sudėties elementą – siekį apgaule išvengti turtinės prievolės, t. y. vėliau susiformavusią tyčią nevykdyti su nukentėjusiąja M. B. pasirašytos sutarties sąlygų. Kasatorė, remdamasi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-454/2012, 2K-329/2011, 2K-535/2011), teigia, kad teismai nenustatė, jog šiuo atveju apgaulė buvo esminė, iš esmės buvo pasunkintas pažeistų teisių atkūrimas civilinio proceso tvarka, apgaulės subjektyviojo požymio ir neteisėto turto įgijimo bei turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimo.
Kasaciniame skunde kasatorė pažymi, kad jos paimtos paskolos nebuvo tikslinės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.877 straipsnis), remiasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2012">2K-235/2012</a>) ir teigia, jog ji savo veiksmais dirbtinai nesukėlė savo nemokumo (paskolos sudarymo metu, iki nekilnojamojo turto kainų kritimo, ji buvo visiškai moki), nesiekė nukentėjusiosios turto užvaldyti neatlygintinai (grąžino dalį ankstesnių paskolų ir, atsiradus galimybei, dalį paskolos (10 000 Lt) pačiai M. B.). Be to, ji pripažįsta paskolos sutartį, neneigia joje nurodytų savo įsipareigojimų, o nukentėjusioji M. B., skolindama didelę pinigų sumą visiškai nepažįstamam asmeniui, žinodama, kad šis asmuo neturi jokio turto, tinkamo įkeisti už paskolą, bei tikėdamasi, kad pinigus jau po mėnesio su visomis palūkanomis atgaus, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai dėl savo turto.
Kasatorė pažymi ir tai, kad nagrinėjamos bylos ginčas jau ketveri metai yra išspręstas civiline tvarka, teismo sprendimas dėl M. B. skolos priteisimo yra įsiteisėjęs bei perduotas vykdyti. Kartu skunde ji nurodo savo ketinimus atsiskaityti su nukentėjusiąja, dabartinę savo veiklą, atsiskaitymus ir jos galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais ir nukentėjusiąja pardavus areštuotą turtą bei teigia, kad savanoriškas dalies pasiskolintų pinigų (10 000 Lt) sugrąžinimas patvirtina, kad ji su M. B. elgėsi sąžiningai ir tarp jų yra susiklostę civiliniai santykiai.
Kasatorės nuomone, skundžiamoje nutartyje konstatuotos naujos, pirmosios instancijos teismo nenustatytos aplinkybės, kad ji sudarė kliūtis padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis, neatitinka faktinių bylos duomenų ir teismų praktikos. Viso proceso metu ji neneigė skolos ir paskolos sutarčių pasirašymo faktų, tik ginčijo šios skolos dydį ir sutarčių autentiškumą. Be to, procesas prieš nukentėjusiąją M. B. pradėtas praėjus beveik trejiems metams, t. y. tuo metu, kai jau įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu kasatorė buvo nuteista už sukčiavimą prieš M. B., iš jos priteista nukentėjusiajai skola su palūkanomis, kuri iki šiol nėra pakeista ir yra vykdoma. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad ji siekė sudaryti kliūtis padarytą žalą M. B. atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Juolab kad nukentėjusioji nagrinėjamoje byloje nepareiškė jokio civilinio ieškinio, o iš karto kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, taip pripažindama civilinius santykius. Dėl to kasatorė teigia, kad jos veiksmai negali būti vertinami kaip turto savininko suklaidinimas dėl savo ketinimų iš esmės paveikusį jo apsisprendimą ir (ar) pasunkinimas pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be teisėsaugos įsikišimo.
Kasatorės nuomone, rašysenos ekspertizės išvados paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas apie jos norą apgaulės būdu išvengti prievolės grąžinti skolą ir patvirtina, kad nuo pat santykių su nukentėjusiąją pradžios ir pasirašydama sutartis nesiekė suklaidinti nukentėjusiosios ar iškraipyti savo rašysenos.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorės veiksmai (suklaidino nukentėjusiąją nutylėdama apie skolas kitiems asmenims, nurodydama turimą nekilnojamąjį turtą, gyvenamąją vietą, verslo pobūdį, sudarydama patikimos verslininkės įvaizdį) patvirtina nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį (jos siekį apgaule užvaldyti M. B. pinigus), neatitinka faktinių bylos aplinkybių (liudytojos J. M. ir nukentėjusiosios parodymų (galėjo patikrinti kasatorės mokumą, tačiau pasitikėjo liudytojos J. M. rekomendacijomis; nukentėjusiajai buvo žinoma, kad kasatorė neturėjo nekilnojamojo turto, kurį galėtų įkeisti M. B. už jos paskolą; kasatorės gyvenamąją vietą pamatė tik paskolinusi 100 000 Lt) bei teismų praktikos. Dėl to kasatorė teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kas turėjo esminę įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui. Kasatorė nurodo, kad nors nagrinėjamoje byloje nėra pareikštų civilinių ieškinių, tačiau jai priklausantis nekilnojamasis turtas iki šiol yra areštuotas, dėl ko ji neturi galimybių pardavus šį turtą atsiskaityti su kreditoriais. Be to, paskolos gavimo metu ji jokių vykdomųjų bylų neturėjo, jos turtas nebuvo areštuotas ir nebuvo vykdomi kokie nors išieškojimai, ji plėtojo itin pelningą nekilnojamojo turto verslą, turėjo nekilnojamojo turto agentūrą ir, priešingai nei teigiama apkaltinamajame nuosprendyje, finansinių galimybių atsiskaityti su nukentėjusiąja.
Aptardama pirmiau nurodytos teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 23.2 punkto nuostatas, kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų nustatytos aplinkybės nekvestionuoja paskolos sutarties sudarymo teisėtumo fakto, todėl paskolos dalies negrąžinimas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatorė teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nesilaikė teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>) ir, neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė BPK 324 straipsnio reikalavimus. Be to, byla nepatikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nutartyje nenurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atmetami esminiai apeliacinio skundo argumentai ir apkaltinamasis nuosprendis pripažintas teisingu. Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas, darydamas nuorodą į kitą bylą Nr. 1A-93-174-2012, kurioje neva yra apgaulės užvaldyti turtą motyvai ir aplinkybės, pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aptardama kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai jos veikoje nenustatė visų būtinų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos, o sprendimus priėmė, įrodymus tyrė ir vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytų taisyklių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistosios D. B. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, kasacinio skundo teiginiai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir Senato nutarimų, teismų praktikos apžvalgos, BK 182 straipsnio normų, atskirų galbūt su byla susijusių kasacinės instancijos teismo nutarčių, nurodant, kad nagrinėjamu atveju panašios faktinės aplinkybės nėra nustatytos ir dėl to, anot kasatorės, jos byloje nėra visų sukčiavimo požymių, teismų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, abiejų instancijų teismų neišsamių argumentų, kaip pasireiškė apgaulė, neišsamiai atskleisto apgaulės turinio ir nedetalizuotos išankstinės tyčios negrąžinti pasiskolintų pinigų, vertintini kaip pasirinktos gynybinės taktikos tąsa. Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde pateikti argumentai iš esmės buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams, jie išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas.
Atsiliepime prokuroras aptaria sukčiavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, jų visumą ir teigia, kad kasatorės apgaulė gauti pirmąją paskolą pasireiškė melagingos informacijos apie save ir pinigų skolinimosi tikslo neteisingu pateikimu, kuris ir nulėmė nukentėjusiosios apsisprendimą nuteistajai paskolinti pinigus, ir šios aplinkybės buvo esminės apsisprendimui suteikti tokio dydžio paskolą be jokio garanto. Be to, kasatorė nuo nukentėjusiosios nuslėpė aplinkybes apie finansinius įsipareigojimus kitiems asmenims ir kurių ji nebuvo įvykdžiusi. Vėlesniuose etapuose apgaulė pasireiškė tuo, kad D. B., prašydama dar paskolinti pinigų, nurodė, kad pinigai reikalingi papildomai įsigyti statybines medžiagas, kurias iš jos pavogė, savo padėties patvirtinimui parodė neva jai priklausantį namą, tačiau kuris buvo įkeistas bankui. Prokuroras teigia, kad taip D. B. sąmoningai sudarė situaciją, pagal kurią buvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių gynimo būdas civilinio proceso tvarka. Juolab kad iš pradžių paskolos santykiai buvo įforminti vekseliais, kuriuose nustatyta supaprastinta skolos priverstinio išieškojimo tvarka. Suėjus šių vekselių mokėjimo terminui, D. B. negrąžinus skolos ir nukentėjusiajai pareiškus, kad ji kreipsis į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal vekselius, nuteistoji, siekdama atidėti skolos grąžinimą ir pasunkinti jos priverstinį išieškojimą, grąžino tik nedidelę jos dalį (10 000 Lt) ir paprašė paskolos santykius įforminti jau paskolos sutartimi. Tačiau ir toliau savo įsipareigojimų nevykdė. Tai, kad ji nuo pat pradžių buvo suplanavusi negrąžinti paskolos, patvirtina ir aplinkybė, kad paskolos sutartyse ji pasirašė taip, kad būtų sunku nustatyti jos pasirašymo faktą ir leistų jai neigti tokių sutarčių egzistavimą. Tokius ketinimus patvirtina vėliau atlikti veiksmai, kai D. B. pradėjo ginčyti paskolos sutartis, teigdama, kad jose nurodytos ne tokios sumos, ji šių sutarčių nepasirašė, o jos parašą suklastojo pati nukentėjusioji. Tai labai pasunkino sutarties tikrojo turinio ir jos egzistavimo fakto nustatymą, nes jei teisme nebūtų įrodyta aplinkybė, jog paskolos sutartis pasirašė D. B., nukentėjusioji būtų praradusi galimybę įrodyti paskolų egzistavimo faktą, jų dydį, o civiline tvarka priteistos nukentėjusiajai sumos būtų panaikintos.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šioje byloje abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, ir tai padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Tai, kad teismų padarytos išvados neatitiko kasatorės lūkesčių, nedaro šių išvadų neteisėtų ar nepagrįstų, o skundo teiginiai apie netinkamą, anot kasatorės, įrodymų vertinimą yra deklaratyvūs. Kartu prokuroras pažymi, kad faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigia kasatorė, tokius kasacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą analogiškais motyvais. Dėl to prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios kaltę sukčiavus. Surinktų įrodymų patikimumas, liečiamumas, leistinumas, pakankamumas ir jų tarpusavio ryšys BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu.
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį D. B. skundą, padarė esminių BPK pažeidimų, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir neatliko įrodymų vertinimo, yra nepagrįsti. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus ir šios instancijos teismas iš esmės atsakė į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus, t. y. BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė. Šios instancijos teisme prašymo atlikti įrodymų papildomą tyrimą nepateikė nė viena proceso šalis, tik buvo pageidaujama apsiriboti byloje surinktų įrodymų vertinimu ir baigiamųjų kalbų sakymu. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje nėra esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas teismo sprendimas taip, kaip to prašoma kasaciniame skunde, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir kasatorei paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji M. B. prašo nuteistosios D. B. kasacinį skundą atmesti.
Remdamasi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133/2010">2K-133/2010</a>, 2K-78/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007 ir kt.), nukentėjusioji teigia, kad nuteistosios veikoje abiejų instancijų teismas nustatė visus būtinus sukčiavimo požymius ir juos nurodė savo sprendimuose. Nukentėjusioji nurodo, kad D. B. apgaulė gauti pirmąją paskolos dalį pasireiškė melagingos informacijos apie save (patikima, rimta verslininkė, užsiimanti nekilnojamojo turto veikla) ir tikslo, dėl ko skolinasi pinigus (pabaigti vieną didelį statybos objektą), pateikimu. Toks nuteistosios ir jos veiklos bei pinigų reikalingumo apibūdinimas buvo esminės aplinkybės, nulėmusios jos (nukentėjusiosios) apsisprendimą suteikti tokią didelę paskolą ir dar be jokio garanto. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad toks nuteistosios asmenybės apibūdinimas ir pinigų reikalingumo priežastis yra melagingi, ir byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokią D. B. veiklą ir paskolos reikalingumo priežastį. Be to, nuteistoji nuslėpė faktą, kad tuo metu ji jau buvo labai daug pinigų pasiskolinusi iš kitų asmenų, kuriems jų buvo negrąžinusi. Vėliau nuteistosios apgaulė pasireiškė tuo, kad prašydama dar pasiskolinti pinigų nurodė, jog pinigai reikalingi papildomai įsigyti statybines medžiagas, kurias iš jos pavogė (tokių duomenų byloje nėra), o savo neva rimtos padėties patvirtinimui parodė kaip jai priklausantį namą, nors iš tikrųjų jai priklausė tik pusė jo. Be to, nuteistoji nuslėpė ir faktą, kad šis namas buvo įkeistas bankui. Dėl to nukentėjusioji teigia, kad nuteistoji puikiai suprato, jog jai (nukentėjusiajai) pateikė minėtą melagingą informaciją kaip apgaulę, kad dėl to gauna didelę paskolą, kurios, kaip patvirtino vėlesni nuteistosios veiksmai, net neplanavo grąžinti, taip labai gerai suprasdama daromos žalos jai (nukentėjusiajai) dydį.
Atsiliepime nurodoma, kad paskolos santykiai iš pradžių buvo įforminti vekseliais, kuriuose buvo nustatyta supaprastinta skolos priverstinio išieškojimo tvarka (nebūtina kreiptis dėl skolos priteisimo į teismą ir ją įrodinėti, skolos faktas yra neginčijamas ir priverstiniam išieškojimui pradėti reikia kreiptis tik į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo). Suėjus šių vekselių mokėjimo terminui ir nuteistajai negrąžinus skolos, nukentėjusioji pareiškė apie kreipimąsi į notarą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal vekselius. Tačiau tam, kad atidėtų skolos grąžinimą ir pasunkintų jos priverstinį išieškojimą, nuteistoji grąžino nedidelę dalį skolos (10 000 Lt) ir paprašė paskolos santykius įforminti jau paskolos sutartimis, nors ir toliau savo įsipareigojimų nevykdė. Kai nukentėjusioji kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo civiline tvarka, paaiškėjo, kad nuteistoji turi labai daug negrąžintų skolų, kurioms grąžinti jos (D. B.) turimo turto nepakanka ir nukentėjusioji nebeturi realios galimybės skolos išsiieškoti, nes paprasčiausiai nėra iš ko. Dėl to ji mano, kad nuteistoji sąmoningai sudarė situaciją, kurioje buvo labai pasunkintas jos pažeistų civilinių teisių gynimo būdas. Be to, tai, kad nuteistoji nuo pat pradžių buvo suplanavusi negrąžinti paskolos, patvirtina ir tai, kad paskolos sutartyse ji pasirašė taip, jog būtų labai sunku nustatyti jų pasirašymo faktą ir jai leistų neigti tokių sutarčių egzistavimą, juolab kad ji ir pradėjo ginčyti paskolos sutartis, neigti jose nurodomas sumas ir parašus bei teigti, kad pati nukentėjusioji suklastojo jos parašą. Tokie nuteistosios veiksmai labai pasunkino paskolos sutarties tikrojo turinio ir jos egzistavimo fakto nustatymą, nukentėjusiajai net buvo iškelta baudžiamoji byla ir pirmosios instancijos teismas netgi pripažino kalta dėl šių sutarčių klastojimo. Jei apeliacinės instancijos teisme nebūtų pavykę įrodyti fakto, kad paskolos sutartis pasirašė D. B., tai nukentėjusioji iš viso būtų praradusi galimybę įrodyti paskolų egzistavimo faktą ir jų dydį, o civiline tvarka priteista suma būtų panaikinta.
Nukentėjusioji teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai analizavo ne turtinės prievolės išvengimo apgaule, o svetimo turto įgijimo apgaule sudėtį. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai šių dviejų nusikalstamų veikų nesutapatino, nes buvo analizuojamas nuteistosios apgaulės tikslas ir jo susiformavimo momentas, bei nustatyta, kad tikslas panaudoti apgaulę susiformavo prieš sudarant paskolų sutartis, o ne po jų sudarymo, atėjus laikui paskolas grąžinti. Nuteistosios apgaulė turėjo įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui suteikti paskolas. Nors kai kurie D. B. veiksmai gali būti suprantami ir kaip siekis išvengti turtinės prievolės apgaule (nepagrįstas ginčijimas paskolos sutarčių), tačiau kadangi nuteistosios tikslas buvo įtinkinti nukentėjusiąją savo mokumu ir galimybe grąžinti pinigus prieš jų gavimą kaip paskolą, tai paskesnis paskolos sutarčių ginčijimas laikytinas ne atskira nusikalstama veika – turtinės prievolės išvengimu apgaule, bet tęstine veika apgaule užvaldant svetimą turtą bei jos gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab kad tokius veiksmus nuteistoji atliko po to, kai jai buvo priimtas pirmasis apkaltinamasis nuosprendis. Be to, D. B. tyčia svetimą turtą užvaldyti apgaule nebuvo apibrėžta konkrečia pinigų suma, kurią ji siekė užvaldyti, todėl jai buvo inkriminuota veika tik dėl tų sumų, kurias ji užvaldė keliais tęstiniais veiksmais (vis didindama pasiskolintą sumą, prieš tai grąžindama mažą jos dalį, taip siekdama įgyti pasitikėjimą ir gauti dar daugiau pinigų). Dėl to nukentėjusioji teigia, kad nuteistosios veika buvo tęstinė, nulemta neapibrėžtos tyčios dėl sumos dydžio ir ji laikoma baigta ta apimtimi, kiek D. B. realiai apgaule per kelis kartus įgijo svetimą turtą. Kartu pažymėdama, kad tiek didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, tiek didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule yra kvalifikuojamos pagal tą pačią BK 182 straipsnio 2 dalį, nukentėjusioji teigia, jog teismai nepažeidė ir BPK 369 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Nukentėjusiosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių proceso pažeidimų, priešingai nei teigia nuteistoji, skundžiama nutartis nepagrįsta naujai nustatytomis aplinkybėmis, kurios net nebuvo nustatinėjamos, o tik išsamiai patikrintos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Be to, kasaciniame skunde iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimas, atliktas abiejų instancijų teismuose, o tai nėra kasacijos dalykas. Nors nuteistoji skunde ir teigia apie tam tikrus pažeidimus, tačiau nenurodo, kaip jie galėjo suvaržyti jos teises ar sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to nukentėjusioji teigia, kad abiejų instancijų teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų.
Nuteistosios D. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteisimo už sukčiavimą pagrįstumo
Kasaciniame skunde nuteistoji ginčija BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą nurodydama, kad jos padaryta veika neatitinka kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių ir kad teismai nepagrįstai kriminalizavo tarp jos ir nukentėjusios M. B. susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius. Ji apskritai nesukčiavo, o ją ištiko finansinė krizė. Šie argumentai atmestini.
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos apskritai buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-358/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-358/2011">2K-358/2011</a>, 2K-312/2013). BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele turto verte.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.
Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja.
Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-117/2013, 2K-150/2014).
Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iš pradžių buvo įgytas nukentėjusiosios pasitikėjimas, o po to šiuo pasitikėjimu buvo ir pasinaudota. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiosios M. B. suklaidinimu dėl kaltininkės galimybių ir ketinimų (tikslo). Be to, apgaulė prieš M. B. skolinantis pinigus buvo tęstinio pobūdžio (D. B. skolinosi iš M. B. pinigus per du kartus). Nuteistoji, siekdama, kad nukentėjusioji perduotų jai didelės vertės turtą – pinigus, prieš tai ją įtikino, kad turi nekilnojamojo turto, yra verslininkė (verčiasi nekilnojamojo turto, statybų verslu) ir pinigai jai reikalingi vienam dideliam statybos objektui užbaigti. M. B. skolinti pinigus D. B. paskatino dar ir tai, jog jų bendra pažįstama J. M. (apklausta teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja tai patvirtino) D. B. taip pat apibūdino kaip patikimą žmogų, turintį nekilnojamojo turto agentūrą, statantį namus bei rekonstruojantį butus. Be to, nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė, lėmusi nukentėjusiosios apsisprendimą D. B. paskolinti skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytą sumą, yra tai, kad nuteistoji, pasiskolindama iš M. B. pinigus, šiai išrašė vekselius, pagal kuriuos pinigų susigrąžinimas vyksta supaprastinta tvarka, pati pažadėdama visus pinigus sugrąžinti iki vekseliuose nurodytos datos, t. y. per mėnesį.
Vėliau D. B. prieš nukentėjusiąją M. B. panaudojo pasyviąją apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu. Nuteistoji D. B. suklaidino nukentėjusiąją dėl to, kad ji jau yra skolinga daugeliui asmenų. Teismai nustatė, kad 2007 m. kovo 1 d. D. B. įvairiems asmenims jau buvo skolinga 2 288 852 Lt. Nepaisant tokių finansinių įsipareigojimų, ji 2007 m. gegužės 16 d. dar skolinosi iš M. B. 113 000 Lt ir įsipareigojo juos per mėnesį sugrąžinti. Taigi, įgydama iš nukentėjusios M. B. pinigus, D. B. suvokė, kad visų paskolinių įsipareigojimų įvykdyti neturės galimybės, nes byloje nėra jokių duomenų apie jos vykdomą veiklą, iš kurios nuteistoji būtų galėjusi uždirbti ir grąžinti per nustatytą terminą pasiskolintus M. B. pinigus. Be to, kaip tik tuo metu ir kiti kreditoriai pradėjo reikalauti iš D. B. grąžinti jiems skolas.
Antrą kartą skolindama D. B. pinigus, M. B. buvo suklaidinta dėl to, jog ši melagingai nurodė savo ketinimą pinigus panaudoti pavogtoms statybinėms medžiagoms įsigyti (tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. B. dėl statybinių medžiagų vagystės kreipėsi į teisėsaugos institucijas). Baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad nors antrą kartą skolinti D. B. pinigų M. B. nenorėjo, tačiau jos apsisprendimą nulėmė tai, jog D. B. ją, anot nukentėjusiosios, prabangiu automobiliu nuvežė į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), parodė, kaip ji prabangiai gyvena (nors namas nuteistajai priklausė ne visas, be to, buvo įkeistas bankui). Šios aplinkybės leido M. B. apsispręsti paskolinti nuteistajai dar 23 000 Lt.
Tai, kad D. B. sudarė regimybę, jog ji yra patikima (moki) verslininkė, žadėjo grąžinti pinigus su procentais, be to, parodytas tariamai turimas turtas ir turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui paskolinti pinigus. Įgyti didelės vertės svetimą turtą ir būtinumui įvykdyti savo pareigą nukentėjusiajai M. B. – grąžinti jai paskolintus pinigus, nuteistoji D. B. naudojo apgaulę, ji įgijo visišką nukentėjusiosios pasitikėjimą. Nepaisant to, net jeigu nukentėjusioji M. B. nebūtų suklaidinta dėl kaltininkės ketinimų, vien įgytas pasitikėjimas, net ir piktnaudžiavimas juo nebūtų pakankamas pinigams įgyti. Taigi tam ir buvo naudojama apgaulė, ir būtent ji turėjo esminę įtaką. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu buvo tik pagalbinė priemonė (palengvinanti ar sudaranti sąlygas) apgaulei atsirasti ir ją įgyvendinti.
Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. B. sąmoningai sudarė situaciją, pagal kurią buvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų civilinių teisių gynimo būdas. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. pinigus iš M. B. skolinosi išrašydama vekselius, pagal kuriuos nustatyta supaprastinta skolos priverstinio išieškojimo tvarka. Tik suėjus šių vekselių terminui ir nukentėjusiajai M. B. pažadėjus kreiptis į notarą D. B. grąžino dalį skolos – 10 000 Lt. Vėliau D. B. šiuos vekselius suplėšė, nes buvo pasibaigęs vekselio galiojimo terminas, ir surašė dvi paskolos sutartis (kad M. B. jai paskolina 83 000 Lt bei 30 000 Lt), kurias pati 2007 m. gegužės 16 d pasirašė. Šiuos pinigus D. B. įsipareigojo grąžinti 2007 m. birželio 16 d., tačiau savo įsipareigojimų nevykdė, į telefono skambučius neatsakinėjo, vengė susitikti su nukentėjusiąja. Kai D. B. negrąžino pinigų, nukentėjusioji kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka su civiliniu ieškiniu dėl 113 000 Lt skolos išieškojimo. Pažymėtina ir tai, kad M. B. pretenzijų D. B. dėl delspinigių nereiškė, jų neskaičiavo, jai reikalinga buvo tik susigrąžinti paskolintus pinigus (113 000 Lt). Išankstinės tyčios kryptingumą rodo ir tai, kad D. B. teisme pradėjo ginčyti paskolos sutartis, aiškindama, jog jose nurodomos ne tokios sumos ir ji šių sutarčių nepasirašė, o jos parašą suklastojo pati M. B.. Taigi, pabandžius M. B. atgauti skolą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ji pati Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. nuosprendžiu buvo nuteista už šių sutarčių suklastojimą ir sukčiavimą. Tik vėliau, apeliacinės instancijos teisme atlikus ekspertizę, buvo nustatyta, kad šias paskolos sutartis pasirašė D. B. ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu M. B. buvo išteisinta. Visos šios nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo labai pasunkintas sutarties tikrojo turinio ir jos egzistavimo fakto nustatymas. Juolab kad kitokių įrodymų apie paskolos faktą ir jos dydį nebuvo, nes prieš tai buvę vekseliai buvo sunaikinti.
Taigi, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog tarp nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios M. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, ir kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes D. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Dėl apeliacinio proceso
Priešingai nei teigia kasatorė, Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą, patikrino, ar Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir skundžiamojoje nutartyje išdėstė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nurodė, kodėl nuosprendį laiko pagrįstu ir teisingu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Be to, šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl D. B. nuteisimo yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios D. B. apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliantės argumentus dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimai nepažeisti. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios D. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
Aurelijus Gutauskas
