Administracinė byla Nr. I-1947-816/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00211-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 41; 50.3; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas P. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 5 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, kad nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtą nuobaudą už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, jis buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje. Pasak pareiškėjo, jam atliekant paskirtą drausminę nuobaudą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Detalizuoja, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Kameroje buvo 3 asmenys, kameros plotas 12 m2, atėmus sanitarinį mazgą, kurio plotas 1,5 m2 ir kameroje esančius baldus, vienam asmeniui teko 3,6 m2. Pareiškėjas mano, kad vienam asmeniui tenkantis per mažas plotas kartu reiškia ir privatumo sanitariniame mazge pažeidimą. Nurodo, kad nebuvo ventiliacijos, dėl to ypač vasarą trūko oro. Nuo dieninės dirbtinės šviesos skaudėdavo akis, nes kameroje ištisą parą degdavo šviesa. Buvo (duomenys neskelbtini) save, nes per kratą buvo paimti visi asmeniniai daiktai. Tokiais veiksmais pareigūnai vertė jį (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad yra tikintis, kaip ir jo visa šeima, laisvėje eidavo į bažnyčią, o Vilniaus PN – į koplyčią, tačiau, patekęs į kamerų tipo patalpas, jis nebegalėjo eiti į koplyčią. Be to, Vilniaus PN, prieš patekdamas į kamerų tipo patalpas, mokėsi, o kai buvo laikomas kamerų tipo patalpose jam nebuvo leidžiama mokytis. Kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, nors toks turi būti įrengtas ir veikti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją kreipėsi daug kartų žodžiu, bet Vilniaus PN neregistravo jo nusiskundimų. Dėl skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėjas nurodo patyręs dvasinius išgyvenimus, psichologines kančias, didelius nepatogumus, emocinius sutrikimus, tapo nervingas.
Atsakovės atstovė Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 13–18) prašo skundą atmesti. Nurodo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-813(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 6D, vienam nuteistajam teko apie 4,88 m2, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad kamerų tipo patalpoje pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šioje patalpoje jis atlikinėjo nuobaudą, kuri jam buvo skirta už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pabrėžia, jog kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą. Šiuo metu, siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, tokiu būdu radijo taškų ir pareigūnų iškvietimo sistemų gadinimas nuteistiesiems yra apsunkintas. Tokiu būdu nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje, taip pat gerai besielgiantiems ir nuobaudų neturintiems drausmės grupės nuteistiesiems numatyta galimybė naudotis poilsio ir laisvalaikio kambariu, tokiu būdu siekiama didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą bei skatinti juos laikytis jiems nustatytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016-01-14 nutarimu Nr. 30 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo“ nustatė imperatyvą, kad nuteistieji perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, praranda teisę į bendrąjį ugdymą ir profesinį mokymą. Su nubaustais perkėlimu į drausmės grupę nuteistaisiais besąlygiškai turi būti nutraukiamos su jais sudarytos mokymo (profesinio mokymo) sutartys. Jokių išlygų teisės aktai nenumato. Pareiškėjas Skunde abstrakčiai nurodo, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Savo teiginių pareiškėjas visiškai nedetalizuoja. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl tinkamų kalinimo sąlygų nurodytais aspektais laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. neužtikrinimo. Pažymėtina ir tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirta drausminimo priemonė - nuobauda už pataisos namų režimo ir vidaus taisyklių pažeidimą (duomenys neskelbtini) ir jis bausmę atlikti buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.
Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų apibrėžtu ginčo laikotarpiu atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.
Dėl gyvenamojo ploto
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (2017 m. lapkričio 29 d. redakcija) 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m2, ir 111.2. punkto numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m2 vienam asmeniui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerų tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMzUxLTYyNC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1351-624/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1351-624/2017">A-1351-624/2017</a>; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS03MDItNzU2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-702-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-702-756/2017">A-702-756/2017</a>). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 m2 – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNjg2LTUwMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1686-502/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1686-502/2016">A-1686-502/2016</a>).
Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 6D, kurios plotas – 14,66 m2 ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos, be sanitarinio mazgo (1,6 m2) 13,06 m2, o tai reiškia, jog vienam asmeniui teko 4,88 m2 ploto, be sanitarinio mazgo – 4,3 m2 ploto. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN kamerų tipo gyvenamųjų patalpų, kurioje ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto ir joje įrengtų miegamųjų vietų santykį, nusprendžia, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl patalpų apšvietimo, ventiliacijos
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl to ypač vasarą trūko oro. Nuo dieninės dirbtinės šviesos skaudėdavo akis, nes kameroje ištisą parą degdavo, dieną dieninė šviesa, naktį – naktinė, šviesa. Vilniaus PN nurodo, kad visose Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Remiantis Vilniaus PN pateikta informacija buvo įrengtos grotos ant langų laikantis minėtų taisyklių reikalavimų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 13.7 p. nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas). Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Eksploatavimo taisyklių 13.8 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Pareiškėjo asmens sveikatos kortelės duomenyse taip pat neatsispindi pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) funkcijos pažeidimo.
Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigos įrengimo reikalavimas. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimo
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, nors toks turi būti įrengtas ir veikti. Eksploatavimo taisyklių 13.10 punkte ir 16.11 punkte gyvenamuosiuose kambariuose kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pareiškėjas pateikia abstrakčius argumentus, jose trūksta konkretumo, praktiškai teismo prašo tiesiog pripažinti, kad kameroje nėra pareigūnų iškvietimo sistemos. Toks pareiškėjo prašymas neatitinka teisės aktų nustatytos reikalavimų priteisti neturtinės žalos. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeidžiamos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl šių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl šių valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsakovė nurodo, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Taip pat pažymi, kad nuteistieji, esantys šiose kamerose nuolatos gadina esantį inventorių. Pareiškėjui nedetalizavus savo skundo reikalavimo, kada konkrečiai buvo įvykęs incidentas, dėl kurio pareiškėjui kilo reali žala, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.
Dėl koplyčios
Nurodo, kad yra tikintis, jo visa šeima tikinti, laisvėje eidavo į bažnyčią, o Vilniaus PN – į koplyčią, tačiau, kai pateko į kamerų tipo patalpas, jis nebegalėjo eiti į koplyčią.
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (Bausmių vykdymo kodeksas (toliau - ir BVK) 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184 - 186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 186 punktas).
Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos drausminės nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzUxLTUyMC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-4751-520/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-4751-520/2017">A-4751-520/2017</a>).
Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kurio antrame aukšte įrengtos drausmės grupės gyvenamosios patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia (b. l. 15). Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka; tokiu būdu nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs sudaryti galimybes pabendrauti su dvasininku, skunde to nenurodo ir pats pareiškėjas. Be to, iš byloje esančios fotolentelės matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose koplyčia yra (b. l. 29–30). Šiais atsakovės atstovės teiginiais ir įrodymais teismas neturi pagrindo abejoti.
Dėl teisės į mokslą užtikrinimo
Pareiškėjas Vilniaus PN, prieš patekdamas į kamerų tipo patalpas, mokėsi. Kai buvo laikomas kamerų tipo patalpose jam nebuvo leidžiama mokytis. BVK 9 nustatyta, kad nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir šio Kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama. BVK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyresnių negu šešiolikos metų nuteistųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų pageidavimu. BVK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų profesinio mokymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ugdymo aprašas) 11 punktą į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Profesinio mokymo aprašas) 10 punkte nustatyta, kad į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis.
Kaip matyti, iš minėto teisinio reglamentavimo nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau su perkeltais į drausmės grupę nuteistaisiais besąlygiškai turi būti nutraukiamos su jais sudarytos mokymo (profesinio mokymo) sutartys. Jokių išlygų teisės aktai nenumato. Teismo nuomone, tokių imperatyvių nuostatų tikslas yra motyvuoti nuteistuosius nepažeisti laisvės atėmimo vietos režimo, skatinti teigiamą nuteistųjų elgesį bei motyvuoti tinkamai besielgiančius, siekiančius koreguoti savo elgesį ir gyvenseną. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad mokymosi sutarčių nutraukimas, kaip priemonė, būtų neproporcinga tų nuteistųjų atžvilgiu, kurie įvykdo grubius pataisos namų režimo pažeidimus.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 28-913 (1) paskirta nuobauda (perkėlimu 12 (dvylikai) mėnesių į drausmės grupę) (b. l. 23-24). Taigi į Vilniaus PN drausmės grupę pareiškėjas buvo perkeltas už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į drausmės grupę priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausme atlikti pataisos įstaigos drausmės grupėje (ar kamerų tipo patalpose) atsiranda padarius nusižengimus ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjui buvo puikiai žinomos jo perkėlimo į drausmės grupę teisinės pasekmės, t. v., kad patekęs į pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamąsias patalpas, jis bus izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, bausmę atliks rakinamoje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėjas iki nuobaudos paskyrimo mokėsi. Darytina išvada, kad pareiškėjui iki perkėlimo į drausmės grupę teisė į mokslą buvo užtikrinta, kad Vilniaus PN veiksmais nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Taip pat teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nesudarius sąlygų pareiškėjo ugdymui ir profesiniam mokymui.
Kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini bendro pobūdžio teiginiais, todėl, jų nekonkretizavus, nėra pagrindo spręsti dėl nurodytos valstybės institucijos galimų neteisėtų veikų pareiškėjo atžvilgiu (ne)atlikimo ir atitinkamai nesudaro pagrindo konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės egzistavimo. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją kreipėsi daug kartų žodžiu, bet Vilniaus PN neregistravo jo nusiskundimų. Konkrečiai nenurodo, kada kreipėsi ir koks konkrečiai pareigūnas neužregistravo pareiškėjo žodžiu pateiktų nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas teigia, kad buvo (duomenys neskelbtini), nes per kratą buvo paimti visi asmeniniai daiktai. Tokiais veiksmais pareigūnai vertė jį (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjas daug kartų kreipėsi ir skundėsi dėl pablogėjusios nuotaikos, nervingumo. Pareiškėjui buvo nuolat teikiamos (duomenys neskelbtini), jis taip pat pareiškėjui skyrė vaistų. Pareiškėjo gydymas truko visą skundžiamą laikotarpį. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad pareiškėjas į drausmės grupę pateko dėl to, kad (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų argumentų, pareiškėjui neįrodžius neteisėtų atsakovo veikų, nenustačius neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme patyrimo, taip pat nustačius priešingas aplinkybes – kad pats pareiškėjas savo elgesiu sąlygojo jo perkėlimą į kamerų tipo patalpas ir atitinkamai su tuo susijusį tam tikrų teisių ir privilegijų, kurias suteikė buvimas įprastoje bausmės atlikimo grupėje, praradimas, - nėra valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Pats savaime bausmės atlikimas sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau nenustatyta byloje aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo pataisos namuose sąlygos atliekant nuobaudą už PN režimo pažeidimus kamerų tipo patalpose, būtų tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
atmesti pareiškėjo P. G. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jovita Einikienė
