Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Administracinė byla Nr. I-2352-473/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00592-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė,

dalyvaujant pareiškėjui I. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde (b. l. 1–4), ir teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 25 iki 2018 m. vasario 25 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio ploto atskirtas tik 150 cm aukščio sienele. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu, todėl pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas su juo kalinčio asmens atžvilgiu. Be to, tualetas buvo prie kameros durų, kuriose yra langelis, todėl pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas ir pataisos įstaigos pareigūnų, kurie matydavo pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, atžvilgiu. Iš tualeto taip pat sklisdavo nemalonus kvapas. Pataisos įstaigos administracija dėl šio pažeidimo nieko nedarė, naujų pertvarų neįrengė. Pareiškėjas, naudodamasis tualetu, jausdavo baimę, kad yra stebimas ir matomas, o tai pareiškėjui sukeldavo neigiamus išgyvenimus, žemino jo orumą.

Pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus (atsikritimą), kuriuose papildomai nurodė, kad sanitarinis mazgas neturi atskiros ventiliacijos sistemos, kad kamerose nebuvo veidrodžių. Be to, pareiškėjas nesutinka su atsakovės atstovo atsiliepime pateikiamais duomenis dėl kamerų ploto, kadangi nurodomas kamerų plotas neatskaičius kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo ploto (b. l. 36–37). Dėl ploto stokos pareiškėjas negalėjo pailsėti, turėjo nuolat arba gulėti, arba sėdėti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 14–18). Nurodo, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės) Taisyklių 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys; duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pažymėjo, kad kad Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarams mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovės atstovui apie teismo posėdį pranešta laiku ir tinkamai.

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kaip antai kameros plotą mažino jose esantys baldai ir sanitarinis mazgas.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti

Pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu.

Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. vasario mėnesio pranešime „Dėl I. V. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų Nr. 252 - Nr. 257, Nr. 386 - Nr. 395, Nr. 406 - Nr. 417 ir Nr. 418 - Nr. 426 sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 31-32). Iš šio pranešimo matyti, kad 2017 m. lapkričio 27 d. (dalį dienos) ir laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 253 (b. l. 14-18), kurioje pagal Pranešime pateiktą informaciją, sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Tačiau likusiose kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele arba užuolaidomis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas didžiąją laiko praleido kamerose kartu su kitais asmenimis, be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laiko pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos, dėl ko kameroje tvyrojo blogas kvapas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 31–32) patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžių.

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjas, teigdamas, kad kamerose nebuvo veidrodžių, nenurodo nei konkrečių kamerų, kuriuose nebuvo veidrodžių, nei laikotarpių, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Atsižvelgus į tai, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl veidrodžių kamerose nebuvimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodytas pažeidimas, spręstina, jog vien pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. su pertraukom (šią dieną pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K) 171,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 500 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.: LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMzIwLTU1Mi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1320-552/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1320-552/2018">A-1320-552/2018</a>, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNTkzLTYyOS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1593-629/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1593-629/2019">A-1593-629/2019</a>, 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3389-968/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 470 Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 470 Eur neturtinės žalos.

Likusioje dalyje pareiškėjo I. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė