Dėl žemės sklypo pardavimo tvarkos ir dalių nustatymo ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymo pakeitimo

(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-309/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.4; 30.9.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. M., V. Č. ir T. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, V. M., V. Č. ir T. Č. dėl žemės sklypo pardavimo tvarkos ir dalių nustatymo ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymo pakeitimo; trečiasis asmuo – R. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Gyvenamojo namo bendraturčiai M. A., V. Č., D. K. ir S. T., kurių parašų tikrumas patvirtintas notaro, 1992 m. spalio 15 d. susitarimu susitarė išpirkti prie gyvenamojo namo naudojamą valstybinės žemės sklypą kiekvienam po 0,1667 ha, tokį pat kiekį žemės paliekant valstybei, nes vienas gyvenamojo namo butas nebuvo privatizuotas. Visi bendraturčiai sumokėjo valstybei nustatytą mokestį už išperkamas sklypo dalis.

Pagal 1997 m. gruodžio 30 d. sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos ieškovas R. U. įsigijo iš bendraturtės S. T. jai priklausantį butą šiame name ir 1/5 dalį ūkinio pastato.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-557 privačios namų valdos žemės sklypo plotas sumažintas iki 5500 kv. m (dalis žemės sklypo paimta miesto infrastruktūrai), nustatytos jo ribos, naudojimo sąlygos ir apribojimai.

Ieškovas, kaip bendraturtės S. T. teisių perėmėjas, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu parduoti bendraturčiams lygiomis dalimis jų naudojamą namų valdos žemės sklypą, t. y. pagal 1992 m. spalio 15 d. bendraturčių susitarimą.

Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-274-01 buvo nustatytos namų valdos bendraturčių žemės sklypo dalys, atsižvelgiant į kiekvienam iš jų priklausančias statinių dalis: M. A. – 1423 kv. m, R. U. – 876 kv. m, Lietuvos Respublikai – 636 kv. m, V. Č. – 1327 kv. m, D. K. – 1238 kv. m.

Ieškovas teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriuo nustatytos nelygios parduodamo žemės sklypo dalys, prieštarauja tikrajai bendraturčių valiai, išreikštai 1992 m. spalio 15 d. notariškai patvirtintame susitarime, taip pat Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8.2 punktui, kuriame nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma rašytiniu jų susitarimu. Šis įsakymas turi būti panaikintas, o žemės sklypas parduotas lygiomis dalimis, kaip bendraturčių nustatyta 1992 m. susitarime. Atsakovai (bendraturčiai) nepagrįstai atsisako vykdyti šį susitarimą ir išpirkti žemės sklypą lygiomis dalimis.

Ieškovas prašo:

1) nustatyti 5500 kv. m žemės sklypo pardavimo tvarką ir dalis pagal 1992 m. spalio 15 d. notariškai patvirtintą susitarimą, t. y. V. M. (A. A. teisių perėmėja), R. U., V. Č. ir T. Č. (D. K. teisių perėmėja) lygiomis dalimis po 1100 kv. m, ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti su jais žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis;

2) pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-274-01 ir nustatyti, kad 5500 kv. m namų valdos žemės sklypas paskirstomas šiomis dalimis: V. M. 1100 kv. m, R. U. 1100 kv. m, V. Č. 1100 kv. m, T. Č. 1100 kv. m ir Lietuvos Respublikai – 1100 kv. m.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2007 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal bendraturčių susitarimo sudarymo metu (1992 m. spalio 15 d.) galiojusį Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 punktą asmenys, įgyvendindami savo teisę į žemės nuosavybę miestuose privačių namų valdoms galėjo įsigyti nuosavybėn faktiško valdos dydžio sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, prieš tai pateikę vietos apylinkės, kurioje yra žemės sklypas, agrarinės reformos tarnybai prašymą, dėl kurio vėliau būdavo parengiamas sprendimo projektas. Tik patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, būdavo ženklinamos žemės sklypų ribos vietovėje ir rengiami žemės nuosavybės ir žemės naudojimo teisės dokumentai. Iki 2003 m. liepos 31 d. ginčo namų valdos žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos, todėl darytina išvada, kad nebuvo parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Vien prašymo dėl pageidaujamo žemės sklypo dalių įsigijimo nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą nepakako, nes įstatymu buvo nustatyta asmens teisės į žemės nuosavybę įgyvendinimo procedūra (Įstatymo 6-9, 17-18, 22 straipsniai). 1992 m. spalio 15 d. bendraturčių susitarimas neįpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nustatyti ginčo namų valdos žemės sklypo ribas. Tik nustačius žemės sklypo namų valdos ribas (tai padaryta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu), buvo galima spręsti klausimą dėl kiekvienam bendraturčiui tenkančios žemės sklypo dalies nustatymo. Nesant visų bendraturčių susitarimo dėl žemės sklypo dalių pirkimo, buvo vadovautasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto 2 dalimi, t. y. žemės sklypo dalių dydį nustatant pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio ar kito statinio dalį. Vienas gyvenamojo namo butas nebuvo privatizuotas, todėl žemės sklypo bendraturtis yra valstybė. Tokiu atveju susitarimą turėjo pasirašyti visi namo bendraturčiai. Susitarimas, sudarytas tik keturių bendrasavininkių, prieštaravo tuo metu galiojusiam Žemės reformos įstatymui, imperatyviai nustatančiam galimo nuosavybėn įsigyti sklypo dalį mieste, todėl pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalį yra niekinis, nes neatitiko tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo reikalavimų.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo namų valdos bendraturčiai turi teisę naudotis 8336 kv. m plotu, nes šiai namų valdai yra išskirta tik 4159 kv. m, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, jog teisė į žemėnaudą atsiranda ne faktinio naudojimo, o žemės sklypo suteikimo įstatymų nustatyta tvarka pagrindu, ieškovas neįrodė reikalavimo pagrindo dėl suteikimo teisės naudotis didesniu žemės sklypu nei užfiksuota rašytiniuose įrodymuose. Esant galiojančiam 2003 m. liepos 31 d. įsakymui dėl ginčo žemės sklypo ribų ir visiems bendraturčiams nepateikus bendro susitarimo dėl žemės sklypo dalių išpirkimo, šios dalys apskaičiuojamos proporcingai nuo kiekvieno bendraturčio valdomo gyvenamojo namo ar kito pastato, statinio, įrenginio ploto, tai patvirtina 2004 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas viršijo jam įstatymo suteiktas procesines teises, nes pareiškė reikalavimus ir dėl atsakovams priklausančių teisių gynimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino:

1) nustatė ginčo žemės sklypo pardavimo tvarką ir dalis pagal bendraturčių 1992 m. spalio 15 d. notariškai patvirtintą susitarimą, t. y. lygiomis dalimis;

2) pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 2.3-274-01 dalį, kuria nustatytos bendraturčių žemės sklypo dalys, ir nustatė, kad 5500 kv. m žemės sklypą V. M. (M. A. teisių perėmėja), R. U. (S. T. teisių perėmėjas), V. Č., T. Č. (D. K. teisių perėmėja) ir Lietuvos Respublika turi teisę įsigyti lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad bendraturčių 1992 m. susitarimo sudarymo metu galiojo Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtinta Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarka. Jos 4.1.1 punkte nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, privačių namų valdų savininkams. Konkrečių privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdyboms buvo leista nustatyti atsižvelgiant į vietos sąlygas, pagal patvirtintus išplanavimo projektus (Tvarkos 7.7 punkto 3 dalis).

Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilėse statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4.4 punktą, norint įsigyti privatinėn nuosavybėn naudojamą žemės sklypą, buvo būtina pateikti notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turėjo teisę pirkti keli asmenys. Bendraturčių 1992 m. spalio 15 d. susitarimas atitiko šiuos reikalavimus. Pagal galiojusią tvarką parduodant (nuomojant) valstybinę žemę valstybei atstovavo atitinkamo miesto (rajono) valdyba, kuri patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siuntė pranešimą pirkėjui, nurodydama kainą, kurią pirkėjas privalėjo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą (Taisyklių 9.1 punktas), o pirkėjas gavęs šį pranešimą iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos privalėjo sumokėti pranešime nurodytą kainą (Taisyklių 10 punktas). Šalys įvykdė šiuos reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad 1992 m. spalio 15 d. susitarimą pasirašė keturi iš penkių namų valdos savininkų. Iš susitarimo turinio matyti, kad susitarta išpirkti žemės sklypą lygiomis dalimis. Penktos neprivatizuotos namo ir žemės dalies savininkas yra valstybė. Valstybei tuo metu atstovavo miesto valdyba, kuri, gavusi prašymą įsigyti žemės sklypą, sprendė šio prašymo pagrįstumą bei teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo bendraturčiams buvo išsiųsti pranešimai dėl išperkamo žemės sklypo dalies mokesčio, darytina išvada, jog miesto valdyba pritarė šalių pasirašytai sutarčiai (susitarimui) nustatant išperkamo žemės sklypo lygias dalis. Nė viena šalis neginčijo šios sutarties įstatymų nustatyta tvarka, todėl 1992 m. spalio 15 d. bendraturčių sudaryta žemės sklypo pasidalijimo sutartis sukūrė jiems teises ir pareigas, siekiant įsigyti žemės sklypo dalis. Savivaldybės institucijų sprendimai, kuriais patvirtintas detalusis planas ir nustatytas žemės sklypo plotas (5500 kv. m), vertintini kaip žemės sklypo konkrečių dalių, koordinačių, plotų bei kitų parametrų nustatymas, tačiau šie sprendimai negali nustatyti ar pakeisti bendraturčių susitarimo dėl žemės sklypo išpirkimo lygiomis dalimis.

Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 7 punktą tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso keliems bendraturčiams, tai jiems parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir nustatytas detaliajame plane, žemės sklypo specialiajame plane arba techninės apskaitos bylos plane, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje. Jeigu gyvenamojo namo bendraturčiai naudojasi didesniu kaip 0,2 ha namų valdos žemės sklypu, tai jų pageidavimu parduodamo žemės sklypo plotas apskrities viršininko sprendimu padidinamas iki naudojamo namų valdos žemės sklypo viso ploto, bet negali būti didesnis kaip 0,2 ha kiekvienam bendraturčiui, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal teritorijų planavimo dokumentus suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą, nenumatoma panaudoti individualiai statybai, miesto ūkio ar visuomenės poreikiams.

Vadovaudamasi šiomis teisės aktų nuostatomis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tiek 1992 m. naudojantis 8336 kv. m žemės sklypu, tiek naudojantis 5500 kv. m žemės sklypu, teisės aktuose buvo numatyta galimybė išpirkti didesnius nei 0,20 ha žemės sklypus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog susitarimas dėl didesnio nei 0,20 ha žemės sklypo prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegija pripažino, kad 1992 m. spalio 15 d. notariškai patvirtinta bendraturčių sutartis (susitarimas) yra galiojanti, todėl, Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą dėl konkrečių žemės sklypo dalių, turi įstatymo galią. Teisėjų kolegija sprendė, kad atliekant išperkamo žemės sklypo geodezinius matavimus gali šiek tiek keistis jo dalys, todėl žemės sklypas turėtų būti padalytas ne po 1100 kv. m, o lygiomis dalimis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai V. M., V. Č. ir T. Č. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“.

Teisėjų kolegija sprendime nenurodė motyvų, kodėl, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas liko neįvertintas. Teisėjų kolegija buvo šališka, nes sprendimą grindė vien ieškovo argumentais, o dėl kasatorių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų visiškai nepasisakė. Šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtam ir nepagrįstam sprendimui priimti.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Žemės reformos įstatymo 2, 8, 9 straipsnius ir įstatymo IV skyriaus normas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad 1992 m. spalio 15 d. bendraturčių susitarimas yra sutartis, sukelianti jiems teisines pasekmes. Susitarime nenurodyta, kokio ploto žemės sklypą ketinama išpirkti, todėl nėra pagrindo teigti, kad susitarimas patvirtintas notarine tvarka. Notaras tik patvirtino bendraturčių parašų tikrumą, bet ne sandorį. Susitarimas neatitinka sandoriui keliamų reikalavimų, todėl negali sukelti teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad iki 2003 m. liepos 31 d. nebuvo patvirtintos žemės sklypo ribos, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio imperatyviosiomis nuostatomis dėl išperkamo žemės sklypo dydžio Vilniaus mieste, pagrįstai pripažino bendraturčių susitarimą niekiniu.

Žemės reformos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 ir 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Tvarkoje taip pat nustatyta, kad, tik patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, buvo ženklinamos žemės sklypų ribos ir rengiami žemės nuosavybės ir žemės naudojimo dokumentai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu buvo nustatytas privačios namų valdos žemės sklypo plotas (5500 kv. m), jo ribos, naudojimo sąlygos ir apribojimai. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog bendraturčiai turi teisę naudotis 8336 kv. m ploto žemės sklypu, kaip ir to, kad jie buvo susitarę išpirkti 5500 kv. m sklypą lygiomis dalimis.

Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 206 patvirtintos Tvarkos 8 punkte nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu namo bendrasavininkių susitarimu. Namo bendraturčiams nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią namo dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymo panaikinimo, pagrįstai sprendė, kad minėto teisės akto nuostatos nepažeistos, kaip ir ieškovo teisės nusprendžiant parduoti jam žemės sklypą, atitinkantį jam priklausančių statinių dalį. Teisėjų kolegija netaikė materialinės teisės normos, kurią reikėjo taikyti, savo nuožiūra nustatė bendraturčiams parduotinas žemės sklypo dalis, taip suteikė ieškovui nemotyvuotai perdėtą pranašumą, taip pat neįvertino aplinkybės, kad ieškovas yra įgijęs nuosavybės teises pagal sąlyginį sandorį. Taigi teisėjų kolegija pažeidė CK 1.5 straipsnį, kuriame nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas. 1992 m. spalio 15 d. bendraturčių susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitarė privatizuoti žemės sklypą lygiomis dalimis, ji patvirtinta notariškai ir adresuota žemės privatizavimo klausimus sprendžiančiai institucijai. Kasatoriai teigia, kad susitarimas neatitinka sandoriui keliamų reikalavimų, tačiau jų nenurodo. Susitarimo sudarymo metu dar negaliojo kasaciniame skunde nurodomi teisės aktai, kaip ir nebuvo patvirtintos valstybinės žemės privatizavimo tvarkos. Kasatoriai taip pat teigia, kad nebuvo suformuotas žemės sklypas, kurį bendraturčiai ketino privatizuoti. Tačiau susitarimo sudarymo metu galiojusioje Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad bendraturčiams parduodamas jų naudojamas bei namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtas žemės sklypas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir CPK 320 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti.

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas argumentuojamas tuo, kad teismas sprendimą grindė vien ieškovo nurodytais argumentais, ir bepasisakė dėl kasatorių atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų. Šiems argumentams pagrįsti kasatoriai visiškai nenurodė, kokią apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumą reglamentuojančią procesinės teisės normą. Vien tai, kad teismo sprendimo išvados padarytos remiantis vienos šalies argumentais ir pateiktais įrodymais (pvz., ieškovo), kad sprendime nepasisakyta dėl kitos šalies argumentų, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nešališkumą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas, kaip kasacijos pagrindas, kasaciniame skunde nesuformuluotas. Pažymėtina, kad bylos aplinkybių visuma nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Teismo sprendime nurodyta, kad teismas išvadą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo padarė išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir šalių pasisakymus ginčo klausimu. Atsiliepime į apeliacinį skundą kasatoriai nurodė argumentus dėl ginčo susitarimo faktinių aplinkybių ir jo teisinio vertinimo. Teismo sprendimo motyvuose ginčijamas susitarimas įvertintas faktiniu ir teisiniu aspektais. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio reikalavimus.

2. Kasacinio skundo argumentai dėl valstybinės žemės išpirkimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo iš esmės pagrįsti.

žemės reformos įstatymo (pradinė 1991 m. liepos 25 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra nuosavybės teisės atkūrimas (grąžinimas) ir pirkimas, 3 dalyje –kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačių namų valdoms. žemės reformos įstatymo 2, 8 straipsniuose nenustatyta žemės išpirkimo taisyklių, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šių teisės normų netinkamo aiškinimo yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos” 4 punkte Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta parengti miestų žemės privatizavimo tvarką.

Pagal ginčijamo bendraturčių susitarimo sudarymo metu galiojusios Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punktą privačių namų valdų žemės sklypai jų naudotojams buvo parduodami pateikus šiuos dokumentus: prašymą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą; notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę išpirkti keli asmenys. Iš šio teisinio reglamentavimo išplaukia, kad bendraturčių susitarimas dėl žemės sklypo išpirkimo sąlygų turėjo būti sudarytas dėl tokio žemės sklypo dydžio, kuris galėjo būti jų išperkamas. Išperkamų miestuose privačių namų valdų naudojamų žemės sklypų dydžiai buvo nustatyti Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje. Joje nurodyta, kad privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai. Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Tvarkos 4 punkto reglamentavimą faktiško dydžio sklypai buvo suprantami kaip suteikto naudotis faktiško dydžio sklypai, bet ne faktiškai naudojami žemės sklypai. Taigi sklypo dydis buvo siejamas su suteikimo naudotis faktu, o ne faktiniu sklypo užėmimu. Atitinkančiu Tvarkos 4.4 punkto reikalavimą gali būti pripažintas tik toks bendraturčių susitarimas dėl sklypo išpirkimo, kuris atitinka žemės sklypo suteikimo ar kitus jo dydį nustatančius dokumentus. Iš 1992 m. bendraturčių susitarimo matyti, kad jis yra sudarytas ne dėl suteikto, o dėl faktiškai naudojamo žemės sklypo. Faktiškai naudojamo žemės sklypo dydis (8336 kv. m) iš esmės skyrėsi nuo suteikto pagal dokumentus sklypo dydžio (4159 kv. m). Taigi žemės sklypo dalis buvo užimta ir naudojama savavališkai. Ši aplinkybė nustatyta bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bendraturčių susitarimas buvo sudarytas ne dėl suteikto sklypo dydžio (4159 kv. m) ir ne dėl parduodamo sklypo dydžio (5500 kv. m), bet dėl faktiškai užimto sklypo, kurio dydis 8336 kv. m. Parduodamo žemės sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. įsakymu. Šiuo įsakymu žemės sklypo dydis vietoje anksčiau suteikto 4159 kv. m buvo pakeistas į 5500 kv. m. Taigi žemės privatizavimo klausimas buvo sprendžiamas dėl 5500 kv. m žemės sklypo.

Pagal ginčijamo Apskrities viršininko administracijos įsakymo priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) 8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Ginčijamas bendraturčių susitarimas sudarytas dėl iš esmės kitokio sklypo dydžio, todėl neatitinka minėtų teisės aktų nuostatų, taigi turi būti sudarytas naujas susitarimas. Bendraturčių susitarimo dėl 5500 kv. m perkamo žemės sklypo nėra, ir dėl jo kilo ginčas. Tokioje situacijoje pagrįstai ginčijamu Apskrities viršininko administracijos įsakymu buvo nustatytos nelygios bendraturčiams parduodamo žemės sklypo dalys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto 2 dalį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas šias normas pažeidė.

Remdamasi išdėstytais motyvais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės privatizavimą, nes netaikė Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto 2 dalies. Tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kasatorė T. Č. pateikė įrodymus, kad sumokėjo 236 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi iš ieškovo kasatorei priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos kasacinės instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei T. Č. iš ieškovo R. U. 236 Lt (du šimtai trisdešimt šeši litai) žyminio mokesčio ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Algis Norkūnas