A. J. pagal BK 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-136/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2.; 1.2.23.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 17 d. nuosprendis ir A. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 17 d. nuosprendžiu A. J. buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, arba mokytis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

A. J. nuteista už tai, kad 2007 m. rudenį, tiksliai nenustatytu laiku, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų mišinį – amfetaminą, kurio bendroji masė yra 0,870 g, ir metamfetaminą, kurio bendroji masė yra 0,048 g, kurį neteisėtai nuvežė į butą, esantį Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), ir laikė šiame bute su savimi iki 2008 m. sausio 9 d., 14 val., kol Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, patikrinimo metu psichotropinės medžiagos pas ją buvo rastos ir paimtos Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 17 d. nuosprendį. Kasatorė teigia, kad Panevėžio apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi tik kaltinimo kriterijais. Skunde nuteistoji teigia, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistosios A. J. kasacinį skundą atmesti. Anot prokuroro, priešingai negu teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę. Prokuroro teigimu, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. J. neprieštarauja teisingumo principui, nes buvo paskirta minimali BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Prokuroras teigia, kad nėra pagrindo A. J. taikyti BK XI skyriaus nuostatų, nes ji padarė sunkų baigtą nusikaltimą siekdama materialinės naudos, nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o tęstinis – truko keletą mėnesių, ji sąmoningai platino narkotines medžiagas (aptarė su tiekėju platinimo sąlygas, pilstė dozėmis į plastikinius maišelius, dalį psichotropinės medžiagos pardavė liudytojai A. M. – T.).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Skunde nuteistoji A. J. teigia, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jai aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kurios sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. Neperžengiant šios sankcijos ribų teismas ir turėjo paskirti bausmę kasatorei. Sankcija yra įstatymu numatytos bausmės skyrimo riba, ir pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas negali peržengti sankcijoje numatytų ribų. Maksimalaus bausmės dydžio peržengti neleidžiama visais atvejais, ir tik specialiai įstatymų numatytais atvejais teismas gali paskirti bausmę švelnesnę už sankcijoje nustatytąją. Šią galimybę numato BK 54 straipsnio 3 dalis. Pagal šią normą teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tais atvejais, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-632/2007, 2K-594/2005). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje švelnesnės negu įstatymo sankcijoje numatytos bausmės skyrimas buvo grindžiamas nuteistosios elgesiu po nusikaltimo padarymo, jos teigiama charakteristika ir sąžiningu prisipažinimu, nes tai padėjo išaiškinti nusikaltimą.

Kad skiriant bausmę atsirastų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatytas aiškus prieštaravimas teisingumo principui. Esant teisingumo principo sąvokos neapibrėžtumui Baudžiamajame kodekse, jis teismų praktikoje traktuotinas, prilyginant teisingos bausmės paskyrimui. Įstatymas numato už konkretų įvykdytą nusikaltimą skirti atitinkamą (minimalų ir maksimalų) bausmės dydį, todėl labai svarbus yra bausmės parinkimo uždavinys, kurį teismas turi įgyvendinti, numatydamas optimalų bausmės dydį neperžengiant sankcijos ribų tam, kad nuteistajam nebūtų suvaržoma pasitaisymo galimybė. Tik esant neginčytiniems ir pagrįstiems motyvams gali būti numatoma paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje nurodytąją. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą teisės normos aiškinimo ir taikymo (įrodymų vertinimo) klaidą, teisingai pasisakė pašalinęs nuosprendžio turinyje esantį prieštaravimą dėl nepagrįstai nuteistosios prisipažinimui suteikto lemiamo vaidmens, nurodydamas ir kitus įrodymų šaltinius, kurie pagrindė nuteistosios kaltę, t. y. liudytojų A. M. – T., I. R., policijos pareigūnų (liudytojų) A. O. ir R. K. parodymus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino nuteistąją apibūdinančius duomenis kaip neišskirtinius, o būdingus tokio amžiaus pirmą kartą nusikaltusiems asmenims, konstatuodamas, kad įstatymų leidėjas nenustato reikalavimo tokių veiksmų pakartotinumui, nurodydamas, kad ir vieną kartą atlikta neteisėta veika sukelia baudžiamąją atsakomybę.

Vienas iš būtinų reikalavimų nustatant teisėtą pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra motyvacija. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 17 d. nuosprendyje išdėstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo motyvai yra visiškai paneigti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendžiu. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl įtikinamų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvimo, kurie ne tik neįrodo, netgi priešingai – patvirtina BK 54 straipsnio 3 dalies normos netinkamą pritaikymą. Vienas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo tai, kad A. J. padarė nusikaltimą atsitiktinai, darant įtaką kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, remiantis byloje nustatytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, šie vertinimo pažeidimai ištaisyti tinkamai, nustačius, kad nuteistoji nusikaltimą padarė ne atsitiktinai, o gerai apgalvojusi ir suplanavusi savo veiksmus, taip pat, kad ji turėjo galimybę rinktis savo elgesio būdą, nesutikti su asmens, tiekiančiu narkotines medžiagas, pasiūlymu. Vis dėlto ji sutiko, atliko nusikalstamus veiksmus ir buvo aktyvi šio nusikaltimo vykdytoja. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistoji A. J. padarė keletą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų, viena kurių buvo neteisėtas psichotropinių medžiagų pardavimas, teisingai konstatavo jos padarytą žalą visuomenės gerovei ir saugumui. Skundžiamam nuosprendyje, eliminuojant pirmosios instancijos teismo padarytas neteisingas išvadas, pagrįstai teigiama, kad byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistosios padaryto nusikaltimo ar jos asmenybės pavojingumą tiek, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-88/2008, 2K-98/2008, 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-376/2008, 2K-381/2008, 2K-87/2007, 2K-594/2007, 2K-264/2005 ir kt.). A. J. skirti laisvės apribojimo bausmę už padarytą sunkų nusikaltimą nebuvo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes taikė BK 54 straipsnio 3 dalies normą, nesant pagrindo ją taikyti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįstai nesutiko apeliacinės instancijos teismas, nes tam prieštarauja ir teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, kasatorės asmenybę, kitas svarbias bylos aplinkybes, motyvuotai ir išsamiai pasisakė, kodėl nuteistajai A. J. negali būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, ir nepažeisdamas teisingumo principo reikalavimų ištaisė šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio klaidą bei teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai paskirdamas sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorė teigia, kad Panevėžio apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, palaikė ir vadovavosi tik kaltinimo kriterijais.

BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodyti požymiai, pagal kuriuos yra sprendžiama, ar tam tikri gauti duomenys gali būti laikomi įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nuosprendis yra pagrįstas patikrintais ir iš naujo teisingai įvertintais pirmosios instancijos teismo nustatytais bei ištirtais kaltinamosios A. J., policijos pareigūnų (liudytojų) A. O. ir R. K., liudytojų A. M. – T. ir I. R. parodymais, kitų tyrimo veiksmų metu (kratos, asmens kratos, daiktų paėmimo) gautais duomenimis, medicininių apžiūrų (neblaivumui, girtumui, apsvaigimui) nustatytais aktais, specialisto išvadomis ir kitais įrodymais, kurių tikrumas, liečiamumas ir leistinumas, įrodymų pakankamumas, jų tarpusavio ryšys, nekelia abejonių. Kasatorė A. J. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tik vadovaujantis kaltinimo kriterijais. Skunde ji nenurodo motyvų, kodėl negalima buvo pripažinti ją kaltinančių parodymų įrodymais, todėl šie kasatorės pateikti argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Kasatorė A. J. nekonkretizuoja savo skunde, kokios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados yra netinkamai motyvuotos ir įrodymais nepagrįstos bei kurios bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad baudžiamosios bylos įrodymai įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kolegija neturi pagrindo abejoti teisėjų, vertinusių įrodymus, nešališkumu. Tai, kad kasatorė nesutinka su tokiu įrodymų įvertinimu, nėra teisinis pagrindas pripažinti tai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų vertinant įrodymus nenustatė.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Albinas Sirvydis

Benediktas Stakauskas