Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino palikimui priimti atnaujinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 lapkričio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovėms I. N. V., L. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino palikimui priimti atnaujinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais; tretieji asmenys J. D., V. A. D., T. D., Kauno miesto 3-iasis notarų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl mirusio asmens, kuris, būdamas gyvas, neįgyvendino teisės paveldėti atstovavimo teise, įpėdinio teisės įgyvendinti šią palikėjo teisę, prašant teismą pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu, taip pat dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, kai paveldėtiną turtą sudaro mirusiojo asmeniniai ir namų apyvokos daiktai.

Ieškovė prašė teismo: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo R. D. mirties 2001 m. gegužės 4 d. ji faktiškai priėmė jo palikimą; pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po tėvo senelės A. E. D. mirties 2000 m. liepos 4 d., priimti R. D. vardu; pripažinti iš dalies negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus: 2001 m. sausio 12 d. (registro Nr. 382), 2001 m. spalio 12 d. (registro Nr. 10133), 2001 m. spalio 19 d. (registro Nr. 10384), 2006 m. liepos 4 d. (registro Nr. 9966), 2006 m. liepos 13 d. (registro Nr. 10254), 2007 m. vasario 12 d. (registro Nr. 1007) dėl 1/3 dalies A. E. D. turto paveldėjimo.

Ieškovė nurodė, kad 2001 m. gegužės 4 d. mirė jos tėvas R. D.; ji tėvo mirties dieną buvo nepilnametė (vienuolikos metų), jos teisių niekas negynė, tačiau ji priėmė tėvo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti palikėjo turėtą kilnojamąjį turtą – naudojosi baldais, patalyne, indais, knygomis. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2000 m. liepos 4 d. mirė tėvo senelė A. E. D.; jos turtą paveldėjo dvi dukterys – atsakovės I. N. V. ir L. M.; palikėjos sūnus, t. y. ieškovės tėvo R. D. tėvas B. J. D. buvo miręs 1985 m. vasario 22 d. Ieškovės teigimu, palikėjos turto dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jos sūnui B. J. D., turėjo teisę paveldėti palikėjos vaikaitis, t. y. ieškovės tėvas R. D. (1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis), tačiau palikimo atsiradimo metu jis sirgo psichine liga, nuolat gydėsi ligoninėse ir dėl sveikatos būklės negynė savo teisių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. D. faktiškai priėmė ir valdo R. D. turtą, atsiradusį po jo mirties 2001 m. gegužės 4 d.; pratęsė S. D. terminą palikimui, atsiradusiam po A. E. D. mirties, priimti R. D. vardu; pripažino iš dalies negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus: 2001 m. sausio 12 d. (registro Nr. 382), 2001 m. spalio 12 d. (registro Nr. 10133), 2001 m. spalio 19 d. (registro Nr. 10384), 2006 m. liepos 4 d. (registro Nr. 9966), 2006 m. liepos 13 d. (registro Nr. 10254), 2007 m. vasario 12 d. (registro Nr. 1007) dėl 1/3 dalies A. E. D. turto paveldėjimo.

Teismas nustatė, kad po tėvo mirties 2001 m. gegužės 4 d. ieškovė liko gyventi su motina ir priėmė tėvo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti likusius namų apyvokos daiktus. Dėl ieškovės tėvo senelės palikimo teismas nurodė, kad po palikėjos mirties 2000 m. liepos 4 d. į notarų biurą kreipėsi tik jos dukterys, t. y. atsakovės; palikėjos sūnus B. J. D. (ieškovės senelis, jos tėvo tėvas) buvo miręs 1985 m.; pareiškimuose atsakovės nurodė, kad daugiau įpėdinių nėra. Teismas sprendė, kad 2000 m. liepos mėn. atsakovėms buvo žinoma apie kitus įpėdinius, todėl jos, elgdamosi sąžiningai, privalėjo informuoti apie tai notarę, tačiau to nepadarė; ieškovės tėvas negalėjo išreikšti valios priimti senelės palikimą dėl savo sveikatos (sirgo šizofrenija, be to, medikamentus vartodavo, užgerdamas juos alkoholiu). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2000 m. gegužės mėn. ieškovė buvo nepilnametė, tinkamai negalėjo apginti savo teisių, ir sprendė, jog ieškovė įrodė aplinkybes, sudarančias pagrindą tėvo senelės palikimo priėmimo terminui pratęsti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu patenkino atsakovių apeliacinius skundus: panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Dėl termino palikimui priimti pratęsimo teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės pozicija, jog, mirus tėvui, ji paveldėjo jo turtinę teisę prašyti pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po tėvo senelės mirties, priimti, yra teisiškai nepagrįsta: pagal 2000 m. CK 5.1 straipsnį, kuriame apibrėžta paveldėjimo sąvoka, paveldimi materialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos, tačiau ši sąvoka neleidžia spręsti, kad ieškovės tėvas paliko jai jos nurodytą teisę; mirusio asmens įpėdiniai gali paveldėti tik tą turtą ar turtines bei kai kurias asmenines neturtines teises, kurias palikėjas turėjo mirties momentu. Teisėjų kolegija sprendė, kad, neįgyvendinęs teisės į palikimą 1964 m. CK 587 straipsnio nustatyta tvarka (t. y. pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą), ieškovės tėvas savo mirties momentu prarado teisę prašyti pagal 1964 m. CK 588 straipsnį prailginti terminą palikimui priimti; įstatymų nenustatyta įpėdinio teisės atstovauti mirusiam asmeniui, atliekant veiksmus, kuriuos pagal tų veiksmų prigimtį galėjo atlikti tik teisnus asmuo (fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, kai jis miršta (CK 2.2 straipsnio 1 dalis). Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovė po savo tėvo mirties priėmė jo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti jo turtą, teisėjų kolegija nurodė, jog pagal CK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; palikimo priėmimo faktą ieškovė prašo nustatyti dėl to, kad, jos nuomone, šis faktas sukels teisinių padarinių – suteiks galimybę pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti tėvo, kuris miręs, vardu; minėta, tokia asmeninė ar turtinė teisė ieškovei negali atsirasti, todėl prašomas nustatyti palikimo priėmimo faktas neturi teisinės reikšmės jos nurodytam tikslui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinyje nesiremiama aplinkybėmis, jog ieškovės tėvas po savo senelės mirties faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jis būtų padavęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo notarų biurui arba įstatymo nustatyta tvarka apskundęs notarės atsisakymą tokį pareiškimą priimti, todėl prašomo nustatyti palikimo priėmimo fakto juridinė reikšmė negali būti vertinama tuo aspektu, kuriuo ieškovė nesiremia. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, bylos duomenimis, ieškovės tėvas mirties dieną neturėjo jokio turto, išskyrus namų apyvokos daiktus (televizorių, kompiuterį, knygas, stalą ir pan.); palikėjo asmeninių buitinių daiktų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu teismų praktikoje nelaikomas palikimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006). Padariusi išvadą, kad ieškovės tėvo palikimo, kurį sudarė tik namų apyvokos daiktai, paveldėjimo fakto nustatymas nesukels jai pageidaujamų padarinių, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė ieškovės prašytą palikimo priėmimo faktą kaip turintį juridinę reikšmę. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė visus ieškinio reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl mirusio asmens, kuris, būdamas gyvas, neįgyvendino teisės paveldėti atstovavimo teise, įpėdinio teisės įgyvendinti šią palikėjo teisę, prašant teismą pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.1 straipsnio nuostatas. Teismas neteisingai sprendė, kad, mirus tėvui, kasatorė negalėjo paveldėti jo turtinės teisės prašyti pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po jo senelės mirties, priimti. CK 5.1 straipsnio 2, 3 dalių analizė leidžia daryti išvadą, kad, priėmęs palikimą, pagal įstatymą įpėdinis įgyja visas velionio turtines ir neturtines (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis) teises. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad kasatorės tėvas, neįgyvendinęs 1964 m. CK 587 straipsnio nustatyta tvarka teisės į senelės palikimą, prarado teisę 1964 m. CK 588 straipsnio nustatyta tvarka prašyti prailginti (pratęsti) terminą palikimui priimti. Iš teismo motyvų galima suprasti, kad kasatorė turėjo reikšti reikalavimą nustatyti, jog tėvas faktiškai priėmė palikimą, atsiradusį po senelės mirties. Tokia teismo išvada tik patvirtina, kad po tėvo mirties kasatorė įgijo visas jo teises. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį palikimas galėjo būti priimtas dviem būdais: pradėjus faktiškai jį valdyti arba padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Dėl to kasatorės pasirinktas teisių gynimo būdas yra teisingas. Be to, palikimo atsiradimo metu būdama tik vienuolikos metų, ji negalėjo žinoti palikimo, atsiradusio po tėvo senelės mirties, faktinio priėmimo aplinkybių.

2. Dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir į kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-126/2007; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-258/2007). Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas pratęsti terminą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečios bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą (arba kurio vardu prašoma priimti palikimą), teisinį statusą, pareiškėjo elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorė prašo pratęsti terminą palikimui, kuris atsirado, kai ji buvo nepilnametė, priimti, todėl dėl jos teisių gynimo turi būti sprendžiama ne tik individualaus, bet ir viešojo intereso aspektu. Teismas neįvertino šios konkrečios bylos aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kokios buvo vaiko materialinės gyvenimo sąlygos palikimo atsiradimo metu. Kasatorė tiek 2001 m., tiek dabar gyvena kartu su mama J. D. senelei V. A. D. priklausančiame bute, jokio nuosavo turto nei kasatorė, nei jos tėvai neturėjo. Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsisakymas pratęsti palikimo priėmimo terminą, kuris praleistas kasatorės tėvo, kai ji buvo nepilnametė ir neturėjo visiško civilinio veiksnumo bei negalėjo savarankiškai dalyvauti civiliniuose santykiuose (CK 2.8 straipsnis), pažeistų jos interesus. Atsakovės neįrodė, kad termino palikimui priimti pratęsimas ypač neigiamai paveiktų jų teisėtus interesus (CPK 178 straipsnis).

3. Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, kurį sudarė mirusiojo asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 568, 587, 588 straipsnių nuostatas ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad kasatorė, paėmusi po tėvo mirties namų apyvokos daiktus, faktiškai nepriėmė jo palikimo, be to, kad prašomo palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels jai teisinių padarinių. Tokio juridinio fakto nustatymas sukeltų kasatorei teisinių padarinių – ji įgytų teisę paveldėti dalį tėvo senelės turto, kurį paveldėjo atsakovės. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006, kurioje nurodyta, kad palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo asmeninių, buitinių daiktų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu yra nevienoda. Kasacinio teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu palikimo priėmimą 1964 m. CK 587 straipsnio prasme, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai, valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; pagal 1964 m. 587 straipsnio 1 dalį palikimas negali būti priimtas su sąlyga ar išlygomis, todėl, pradėjus įpėdiniui faktiškai valdyti kokią nors paveldimo turto dalį, laikoma, kad jis priėmė visą palikimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-416/2003; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje G. M., J. M., J. T. ir kt. v. S. K., J. D., bylos Nr. 3K-3-535/2006; 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. T., B. T., A. T. v. V. S., A. S., J. S., bylos Nr. 3K-3-282/2007; kt.). Asmeninių velionio daiktų, namų apyvokos reikmenų paėmimas taip pat reiškia palikimo priėmimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. O.-K. v. I. K., P. K., bylos Nr. 3K-3-65/2000; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje S. T. v. J. T., bylos Nr. 3K-3-560/2006). Be to, vertinant, buvo palikimas priimtas ar ne, pradedant faktiškai jį valdyti, reikia atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009). Nagrinėjamu atveju po kasatorės tėvo mirties neliko nekilnojamojo ar registruojamo kilnojamojo turto; buvo tik baldai, indai, kiti namų apyvokos daiktai, kuriais kasatorė iki šiol naudojasi. Įvertinus palikimo kiekį ir pobūdį, darytina išvada, kad kasatorė priėmė visą tėvo palikimą. Iš asmenų, kurie faktiškai priima tik mirusiojo namų buities apyvokos daiktus ir kitą kilnojamąjį neregistruotiną turtą, negali būti atimta teisė prašyti teismo nustatyti palikimo priėmimo faktą pagal CPK 444 straipsnį.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo tretieji asmenys J. D. ir V. A. D. nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovės L. M. ir I. N. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorės prosenelė ir tėvas mirė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius palikėjų mirties metu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neteisėtai grindė sprendimą 2000 m. CK normomis. Kasaciniame skunde kasatorė be pagrindo remiasi galiojančio CK paveldėjimo teisės normomis, kurios negaliojo abiejų palikėjų mirties metu.

2. Iš kasatorės suformuluotų reikalavimų galima daryti išvadą, kad ji mano, jog paveldėjo tėvo turėtą paveldėjimo teisę į senelės turtą, taip pat jo teisę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Tačiau, atsakovių nuomone, paveldėjimo teisė nėra ir negali būti paveldima; mirusiojo įpėdiniai paveldi palikimą, bet ne paveldėjimo teisę.

3. Nėra šalių ginčo dėl to, kad kasatorės tėvas nepriėmė palikimo po savo senelės A. E. D. mirties. Kai tėvas nepriėmė palikimo po senelės mirties, kasatorė negali pretenduoti į prosenelės turtą. Kasatorės reikalavimas pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti mirusio tėvo vardu neturi teisinio pagrindo. Kasatorė nenurodė, pagal kokias teisės normas jai suteikta teisė atstovauti mirusiam asmeniui ir išreikšti jo valią priimti ar nepriimti palikimą, taip pat ir prašyti pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu. Kasatorės tėvas, neatlikęs per šešis mėnesius jokių aktyvių veiksmų senelės palikimui priimti, prarado teisę į šį palikimą, o jo įpėdinė, t. y. kasatorė, negali turėti daugiau teisių, negu jų turėjo mirusysis.

4. Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis sandoris, kuriam, kaip ir kiekvienam kitam sandoriui, sudaryti esmingai svarbi jį sudarančios šalies valia. Akivaizdu, kad netgi pratęsus terminą palikimui priimti, kasatorės tėvas negali atlikti jokių veiksmų palikimui priimti, nes yra miręs. Be to, nagrinėjamu atveju prašoma pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam prieš devynerius metus, priimti. Vertinant šio termino pratęsimo galimybę civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo aspektu, terminas praleistas nepateisinamai daug.

5. Kasatorės argumentai, kad tuo metu, kai mirė prosenelė, ji buvo nepilnametė, o tėvai negynė jos teisių, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės. Kasatorė neturėjo teisės paveldėti po savo prosenelės mirties nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, taigi nė vienas iš jos tėvų negalėjo ginti teisių, kurių ji neturėjo. Viešasis interesas taip pat nebuvo pažeistas, nes kasatorė, nors ir būdama nepilnametė, neturėjo teisės paveldėti prosenelės palikimo. Kasatorė galėjo priimti tik vėliau mirusio savo tėvo palikimą, jeigu toks būtų buvęs. Be to, kasatorė kreipėsi į teismą, būdama devyniolikos metų, todėl šiuo metu nėra teisinio pagrindo ginti jos kaip nepilnametės interesus.

6. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad kasatorė po tėvo mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi naudotis namų apyvokos daiktais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys nepaveldimi, o pereina įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Palikimo priėmimu nelaikoma naudojimasis buities apstatymo ir apyvokos daiktais ar jų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006). Kasacinio teismo nutartys, kuriomis remiamasi kasaciniame skunde, priimtos bylose, kurių aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl jose pateikti teisės išaiškinimai neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laiko atžvilgiu paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl A. E. D., mirusios 2000 m. liepos 4 d., ir R. D., mirusio 2001 m. gegužės 4 d., turto paveldėjimo, todėl, sprendžiant dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius palikėjų mirties metu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovių teisingai pažymėta, kad kasatorės prosenelė ir tėvas mirė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl kasaciniame skunde be pagrindo remiamasi galiojančio CK paveldėjimo teisės normomis. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų paveldėjimo teisės klausimų, vadovaudamasi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius palikėjų mirties metu (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

Dėl mirusio asmens, kuris, būdamas gyvas, neįgyvendino teisės paveldėti atstovavimo teise, įpėdinio teisės įgyvendinti šią palikėjo teisę, prašant teismą pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu

Kasatorė, kreipdamasi į teismą su reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji po tėvo mirties priėmė jo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, nustatymo, kartu pareiškė reikalavimą pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti mirusio tėvo (palikėjos vaikaičio) vardu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. liepos 4 d. mirusi kasatorės tėvo senelė A. E. D. turėjo tris vaikus – dvi dukteris, t. y. atsakoves I. N. V. ir L. M., bei sūnų B. J. D., t. y. 2001 m. gegužės 4 d. mirusio kasatorės tėvo R. D. tėvą, kuris mirė 1985 metais. A. E. D. palikimą priėmė pirmos eilės įpėdinės – dukterys, t. y. atsakovės. Kasatorės tėvas, kaip palikėjos vaikaitis, buvo antros eilės įpėdinis. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį, pirmos eilės įpėdiniams priėmus palikimą, antros eilės įpėdiniai nešaukiami paveldėti. Tačiau palikėjo vaikaičiai, nors būdami antros eilės įpėdinai, turėjo teisę paveldėti kartu su paveldinčiais pirmos eilės įpėdiniais tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas įtvirtino paveldėjimą atstovavimo teise, reiškiantį, kad palikėjo vaikaičiai paveldi tarytum atstovaudami savo tėvui ar motinai, todėl mirusio įpėdinio dalis pereina jo vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009; kt.). Taigi kasatorės tėvas, kaip palikėjos vaikaitis, mirusio palikėjos sūnaus sūnus, nepaisant to, kad jis buvo antros eilės įpėdinis, turėjo teisę paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdinėmis, t. y. atsakovėmis, tą dalį, kuri būtų priklausiusi jo tėvui kaip palikėjos sūnui, jeigu šis palikėjos mirties dieną būtų gyvas (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).

Nurodytą teisę paveldėti atstovavimo teise kasatorės tėvas galėjo įgyvendinti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 2000 m. liepos 4 d. iki 2001 m. sausio 4 d., priimdamas palikimą vienu iš įstatymo nustatytų būdų, t. y. arba faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą, arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 1–3 dalys). Byloje nustatyta, kad per įstatymo nustatytą terminą kasatorės tėvas neįgyvendino teisės paveldėti senelės palikimo dalį atstovavimo teise ir mirė 2001 m. gegužės 4 d., t. y. praėjus dešimčiai mėnesių po senelės palikimo atsiradimo (2000 m. liepos 4 d.).

Kasatorės teigimu, mirusio įpėdinio neįgyvendinta teisė priimti palikimą yra paveldima turtinė teisė, todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos reikalavimą dėl termino tėvo senelės palikimui priimti tėvo vardu pratęsimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 5.1 straipsnio nuostatas ir neteisingai sprendė, jog, mirus tėvui, ji negalėjo paveldėti nurodytos turtinės teisės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, minėta, kasatorė neturi teisinio pagrindo remtis 2000 m. CK, kuris negaliojo palikimo atsiradimo metu, normomis. 1964 m. CK nebuvo pateikta paveldėjimo sampratos, tačiau teisės doktrinoje ir teismų praktikoje paveldėjimas buvo apibrėžiamas kaip universalus palikėjo teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. ir kt. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-528/2001; 2001 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I. J. ir kt. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1219/2001; kt.). Pagal 1964 m. CK nuostatas paveldėjimo dalykas buvo ne tik palikėjui nuosavybės teise priklausantys kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai, bet ir kitos jo turtinės teisės bei pareigos, taip pat kai kurios neturtinės teisės, tačiau negalėjo būti paveldėtos tokios palikėjo neturtinės ir turtinės teisės bei pareigos, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paveldėjimo teisė yra asmeninė. Teisės priimti palikimą įgyvendinimą lemia konkretaus įpėdinio valia – jis gali nuspręsti, priimti ar ne palikimą. Palikimo priėmimo veiksmai yra asmeninio pobūdžio, kitas asmuo negali išreikšti ar pakeisti įpėdinio valios, priimti palikimą ar jo nepriimti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad mirusio įpėdinio įpėdinis negali išreikšti už mirusįjį jo valios, kurios jis neišreiškė, būdamas gyvas. Dėl to tokiems atvejams, kai įpėdinis, turintis teisę paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per įstatymo nustatytą palikimui priimti terminą, reglamentuoti įstatymų leidėjo specialiąja teisės norma įtvirtintas mirusio įpėdinio teisės priimti palikimą perėjimo jo įpėdiniams institutas, suteikiantis teisę mirusiojo įpėdinio įpėdiniams savo, o ne mirusio įpėdinio vardu įgyvendinti mirusiojo neįgyvendintą teisę priimti palikimą (1964 m. CK 589 straipsnis; 2000 m. CK 5.58 straipsnis). Teisės doktrinoje toks teisės priimti palikimą perėjimas vadinamas paveldėjimo transmisija. Priimti mirusio įpėdinio nepriimtą palikimą ar ne, lemia jau mirusio įpėdinio įpėdinių valia, t. y. paveldėjimo transmisijos institutas suteikia mirusio įpėdinio įpėdiniams teisę išreikšti savo, o ne mirusio įpėdinio, valią dėl palikimo priėmimo. Pažymėtina, kad mirusio įpėdinio įpėdinių teisė priimti palikimą, t. y. teisė paveldėti transmisijos būdu, yra savarankiška jų teisė, t. y. mirusio įpėdinio įpėdiniai gali tiek priimti mirusio įpėdinio nepriimtą palikimą, tiek tokio palikimo nepriimti, o priimti tik palikėjo paliktą turtą.

1964 m. CK 589 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įpėdinis, šaukiamas paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (587 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią palikimo dalį pereina jo įpėdiniams. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai galėjo įgyvendinti bendraisiais pagrindais per likusią termino palikimui priimti dalį; jeigu likusi termino dalis trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių (1964 m. CK 589 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog mirusio įpėdinio teisė priimti palikimą pereitų jo įpėdiniams 1964 m. CK 589 straipsnio pagrindu, buvo būtinos tokios sąlygos: pirma, įpėdinis įgijo teisę paveldėti pagal įstatymą ar pagal testamentą būdamas gyvas; antra, toks įpėdinis mirė nespėjęs šios teisės įgyvendinti per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti. Be to, nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad teisė priimti palikimą ir paveldėti transmisijos būdu mirusio įpėdinio įpėdiniui galėjo pereiti tik tokiu atveju, jeigu šią teisę turėjęs įpėdinis mirė nepasibaigus įstatymo nustatytam palikimo priėmimo terminui; jeigu toks įpėdinis mirė, kai jau buvo praėjęs įstatymo nustatytas palikimui priimti terminas, jo įpėdiniai netenka teisės priimti mirusiojo nepriimtą palikimą, nes teisė priimti palikimą jau buvo pasibaigusi jo (palikėjo) mirties momentu. Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 588 straipsnio, reglamentavusio termino palikimui priimti prailginimą (pratęsimą), nuostatas teisė prašyti prailginti (pratęsti) palikimo priėmimo terminą (praleistą dėl svarbių priežasčių) buvo suteikta tik įpėdiniui. Mirusio įpėdinio įpėdiniai galėtų prašyti, kad jiems, o ne mirusiam įpėdiniui, būtų pratęstas palikimo priėmimo terminas, tačiau tik tuo atveju, jeigu įpėdinis, turėjęs teisę priimti palikimą, mirė, kai dar nebuvo pasibaigęs terminas palikimui priimti, o mirusiojo įpėdiniai nespėjo (dėl svarbių priežasčių) įgyvendinti jiems įstatymo pagrindu perėjusios teisės priimti palikimą per likusią termino palikimui priimti (kuris buvo šeši mėnesiai) dalį.

Nagrinėjamu atveju įpėdinis, t. y. kasatorės tėvas, turėjęs teisę paveldėti atstovavimo teise 1/3 dalį savo senelės, mirusios 2000 m. liepos 4 d., turto, mirė 2001 m. gegužės 4 d., t. y. po palikimo atsiradimo praėjus dešimčiai mėnesių. Kasatorė, reikšdama reikalavimą pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti tėvo vardu, pripažįsta, kad jis po senelės mirties nepriėmė palikimo nei pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, nei paduodamas pareiškimą apie palikimo priėmimą notarui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. Jeigu įpėdinis per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, jog jis neįstojo į paveldėjimo santykius (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi byloje nustatytais faktais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasatorės tėvui nepriėmus savo senelės palikimo per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą, taip pat po šio termino pasibaigimo (2001 m. sausio 4 d.) iki savo mirties (2001 m. gegužės 4 d.) nesikreipus į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, jo turėta teisė paveldėti atstovavimo teise jo mirties dieną buvo pasibaigusi, todėl kasatorei negalėjo pereiti ir neperėjo teisė, kurios palikėjas mirties dieną neturėjo.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasatorės pareikštas reikalavimas pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti tėvo vardu yra teisiškai nepagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai jį atmetė.

Konstatavus, kad kasatorė nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo prašyti pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti, kasacinio skundo argumentai dėl palikimo priėmimo termino pratęsimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo tampa teisiški nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, kai paveldėtiną turtą sudaro mirusiojo asmeniniai ir namų apyvokos daiktai

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė 1964 m. CK 568, 587, 588 straipsnių nuostatas ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad kasatorė, paėmusi po tėvo mirties namų apyvokos daiktus, faktiškai nepriėmė jo palikimo, be to, kad prašomo palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels jai teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismo tvarka nustatomi ne bet kokie faktai, o turintys juridinę reikšmę, t. y. nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismo tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė, prašydama nustatyti faktą, kad ji po tėvo mirties priėmė jo palikimą, teigė, kad tokio fakto nustatymas sukels jai teisinių padarinių, t. y. suteiks galimybę įgyvendinti mirusio tėvo teisę į jo senelės palikimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai byloje konstatuota, jog kasatorės tėvo neįgyvendinta teisė priimti senelės palikimą negali pereiti kasatorei, nes buvo pasibaigusi jo mirties dieną, argumentai, jog prašomas nustatyti palikimo priėmimo faktas sukels jos nurodytus teisinius padarinius, yra teisiškai nepagrįsti. Kasatorė pripažįsta, kad po tėvo mirties neliko jokio kito turto, tik namų apyvokos daiktai (baldai, indai, šaldytuvas, televizorius, kompiuteris, knygos ir pan.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai byloje nustatyta, jog kasatorės tėvas, be asmeninių ir namų apyvokos daiktų, neturėjo nuosavybės teise jokio kito turto (nekilnojamųjų, kilnojamųjų registruotinų daiktų, paveldėtinų asmeninių neturtinių ar turtinių teisių), nėra teisinės būtinybės, kartu ir teisinio pagrindo, nustatyti jo palikimo, kurį sudarė tik nurodyti daiktai, priėmimo faktą, nes dėl šių palikėjo daiktų paveldėjimo nėra įpėdinių ginčo ir palikimo priėmimo fakto, kaip tokio, nustatymas nesukels teisinių padarinių. Taigi tokioje kaip nagrinėjama situacija palikimo priėmimo fakto nustatymas neatitiktų teisės normų nuostatų, pagal kurias teismas nustato tik tokius faktus, kurie turi juridinę reikšmę, t. y. lemia asmenų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Nustačius, kad nagrinėjamu atveju palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels kasatorei jokių teisinių padarinių, kasatorės argumentai dėl palikimo, kurį sudaro palikėjo asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, priėmimo tampa teisiškai nereikšmingi.

Pažymėtina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006, pateiktu išaiškinimu, kad palikėjo asmeninių ir namų apyvokos daiktų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu nelaikomas palikimo priėmimu, nes toks išaiškinimas pateiktas byloje, kurios aplinkybės buvo kitokios nei šios bylos: nurodytoje byloje nustatyta, kad įpėdinis, prašęs nustatyti palikimo priėmimo faktą, paėmė tam tikrus palikėjų asmeninius daiktus kitų įpėdinių sutikimu, be to, palikėjai turėjo ir nekilnojamojo turto, dėl kurio nurodytas įpėdinis neatliko jokių veiksmų, rodančių valią priimti palikimą; šioje byloje nustatyta, kad kasatorės tėvas, be asmeninių ir namų apyvokos daiktų, neturėjo jokio kito turto, nėra jo įpėdinių ginčo dėl nurodytų daiktų paveldėjimo, o palikimo priėmimo faktą kasatorė prašė nustatyti dėl to, kad manė, jog, jį nustačius, galės įgyvendinti tėvo neįgyvendintą teisę priimti jo senelės palikimą.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos padarė iš esmės teisingą išvadą, jog kasatorės tėvo palikimo, kurį sudaro tik asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, priėmimo fakto nustatymas nesukels kasatorės nurodytų teisinių padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė palikimo priėmimo faktą kaip turintį juridinę reikšmę.

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, jog kasacinio teismo praktika palikimo, kurį sudaro palikėjo asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, priėmimo klausimu yra nevienoda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. K. v. B. L., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008). Kasacinio teismo pažymima, kad toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį, t. y. jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. O. S. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2010; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. O. S. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. E. V., bylos Nr. 3K-3-398/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad, vertinant, buvo palikimas priimtas ar ne, pradedant faktiškai jį valdyti, reikia atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009).

Kasacinio teismo nutartyse, kurios nurodytos kasaciniame skunde kaip patvirtinančios praktiką, kad asmeninių palikėjo daiktų, namų apyvokos reikmenų paėmimas reiškia palikimo priėmimą, teismas, spęsdamas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, rėmėsi ne tik tuo, jog įpėdinis paėmė palikėjo asmeninių daiktų, bet vertino įpėdinio elgesį kaip paveldimo turto savininko: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O.-K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2000, remtasi ne tik tuo, kad po palikėjo mirties ieškovas priėmė palikėjui priklausiusius laikrodį, antspaudus, knygų spintą, tautines juostas, bet ir tuo, kad jis naudojosi palikėjui priklausiusioje namų valdoje esančiais garažu bei ūkiniu pastatu kaip šio turto savininkas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v. J. T., bylos Nr. 3K-3-560/2006, dėl reikalavimo nustatyti palikimo priėmimo faktą buvo sprendžiama vertinant ne tik tai, kad įpėdinis pasiėmė palikėjos namų apyvokos reikmenis, bet ir tai, kad jis gyveno palikėjai priklausiusiame name.

Aptartų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių analizė rodo, kad teisės normos, reglamentuojančios palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, aiškinamos ir taikomos vienodai, t. y. teismai remiasi ne tik vienu faktu, jog įpėdinis paėmė tam tikrus palikėjo kilnojamuosius daiktus, bet atsižvelgia į įpėdinio elgesį po šių daiktų paėmimo, vertindami, ar jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas. Pažymėtina, kad kasatorė remiasi tik tam tikrais kasaciniame skunde išvardytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių argumentais, kurie galėtų būti naudingi jos situacijai, tačiau nurodytose nutartyse kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų esmė – nustatant palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktą, nesvarbu, kokį daiktą įpėdinis paėmė, svarbus jo elgesys po daikto paėmimo, t. y. ar įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstą sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik iš dalies pakeistini jo motyvai.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu atsakovės turi teisę į išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal pateiktus dokumentus kiekviena iš atsakovių patyrė po 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktus maksimalus atlyginimas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra 1600 Lt. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis Rekomendacijomis, taip pat atsižvelgdama į tai, kad abi atsakovės pateikė vieną atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš kasatorės priteistina kiekvienai iš atsakovių po 800 Lt turėtoms advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.

Kasaciniame teisme patirta 155,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. kovo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai po 800 Lt (po aštuonis šimtus litų) išlaidoms advokato pagalbai atlyginti.

Priteisti iš S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 155,83 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 83 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas