Baudžiamoji byla Nr. 2K-454/2011
(Proceso Nr. 1-94-1-00643-2009-9)
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.2.8; 1.2.26.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš V. Ž. priteista: A. D. ir D. M. po septynis tūkstančius litų neturtinei žalai ir po 1250 Lt proceso išlaidoms atlyginti; 2596,08 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiųjų A. D. ir D. M. gydymą.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmestas. Iš V. Ž. išieškotos išlaidos nukentėjusiesiems D. M. ir A. D. po 500 Lt, turėtos byloje dalyvavusio atstovo advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 18 d., apie 11 val., Šilutės r., Pašusčių k., viešoje vietoje – UAB „Laimutės svečių namai“ pastate, pašalinių asmenų akivaizdoje, mažareikšme dingstimi, veikdamas kartu su tyrimo nenustatytu asmeniu, vardu T., įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir nesunkiai sužalojo du žmones dėl chuliganiškų paskatų: V. Ž. tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam D. M. į galvą, o šiam nuo smūgio parkritus, gulinčiam, kartu su minėtu asmeniu spyrė ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas; abu nubėgę į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis A. D., tęsė nusikalstamus veiksmus: T. sudavė A. D. vieną kartą su lazda į galvą, o nukentėjusiajam bandant įsikibti į šalia stovintį V. Ž., dar tris kartus smogė lazda į galvą, po to, A. D. nugriuvus ir gulint ant grindų, V. Ž. vandens šautuvu, o T. medine lazda sudavė šiam ne mažiau kaip penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas; šiais veiksmais V. Ž. pažeidė viešąją tvarką ir padarė nukentėjusiesiems D. M. ir A. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, arba panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir nutraukti bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose.
Nuteistasis V. Ž. teigia, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Viešosios tvarkos sutrikdymo padariniai būna tada, kai dėl kaltininko veiksmų aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kai nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma žymi materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas žmonėms skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (nutartys bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008. 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010 ir kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose viešoji yra tokia vieta, kurioje dėl laisvo priėjimo prie jos bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (nutartys bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-205/2010, 2K-796/2007, 2K-670/2002). Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje taip ir nenurodė, kodėl pripažino vieša vieta pašaliniams neprieinamą vietą uždaram renginiui (pobūviui) išnuomotose svečių namų patalpose, kuriose dvi dienas laiką leido tarpusavyje pažįstami asmenys, tarp kurių kilo konfliktas. Minėtos aplinkybės rodo, kad iš tiesų tai nebuvo vieša vieta. Vien dėl tos aplinkybės, kad pati vieta yra viešai prieinama, negali būti traktuojama, kad padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, be to, teismas ir nenurodė šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių. Kasatorius mano, kad šiuo atveju nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes nėra būtinojo jos požymio – viešosios vietos.
Kasatorius skunde teigia, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus taip pat nepagrįstas. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis - chuliganiškos paskatos – pripažįstamas tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veiką padaro dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tokio požymio nėra, nes įvyko buitinis konfliktas, kurio iniciatoriai – patys nukentėjusieji, supykę už tai, kad kažkas tariamai kažko įpylė į gėrimus jų merginoms. Nukentėjusysis D. M. pirmas puolė kasatorių. Be to, pasak kasatoriaus, A. D. mušė ne jis, o tyrimo nenustatytas asmuo T., už tai, kad nukentėjusieji iš vakaro jį sužalojo ir įmetė į tvenkinį. Nurodytas aplinkybes patvirtina kasatoriaus bei liudytojų G. Z., I. M., M. M. parodymai, iš dalies A. D., D. M., A. Z. ir D. R. parodymai, kuriuos šie keitė derindami prie bylos eigos (o tai rodo nukentėjusiųjų nenuoširdumą). Kasaciniame skunde analizuojami įvykio liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodomi jų nenuoseklumas bei prieštaravimai. Pasak kasatoriaus, liudytojos A. Z. parodymai skiriasi tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, jog V. Ž. sudavė D. M. ranka, o teisme nurodė, kad alkūne. Šios liudytojos parodymai, kad pirmą smūgį sudavė V. Ž., skiriasi nuo D. M., kuris teigė girdėjęs iš A. D., kad jam A. Z. sakiusi, esą pirmą smūgį D. M. sudavęs T. Bet teisme D. M. nurodė, jog tai jam pasakiusi pati A. Z.. Be to, pagal A. Z. parodymus, smūgį sudavęs vaikinas buvo su tatuiruote, o T. jų gal neturėjęs, tuo tarpu liudytojai I. M., G. Z., taip pat ir kasatorius, patvirtino minėtą vaikiną turėjus ant rankų tatuiruotes, o V. Ž. tatuiruotė ant mentės negalėjo matytis, nes jis vilkėjo marškinėlius. A. Z. parodymus apie tai, su kuo ji buvusi kambaryje (teigė, kad su V. Ž.), paneigė liudytojai D. R. ir G. Z. (nurodė, kad su vaikinu, vardu T.). Liudytoja D. R. teisme nurodė, kad dar iki įvykio pažinojo V. Ž., tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė apie jį tik girdėjusi. Nors D. R. tvirtino su savo draugu nukentėjusiuoju A. D. nesipykę, tačiau liudytojas M. M. teigė matęs priešingai. D. R. parodymai apie A. D. suduotų smūgių skaičių (penkiolika) neatitinka specialisto išvados, kuria nustatyti ne mažiau kaip keturi smūgiai. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko jokio šių prieštaringų parodymų vertinimo ir nemotyvavo, kokie duomenys pagrindžia kasatoriaus kaltę, o kurie yra atmestini, neišdėstė veikos kvalifikavimo motyvų ir nepagrįstai nustatė nusikaltimą kvalifikuojančius požymius – chuliganiškas paskatas ir dviejų asmenų sužalojimą, nuteisdamas kasatorių už nukentėjusiais pripažintiems asmenims sukeltas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas šių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų pažeidimų neištaisė, nors apeliaciniame skunde apie juos buvo išsamiai nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo esminių prieštaravimų tarp D. M., A. D., D. R., A. Z. parodymų, kuriais grindžiama kasatoriaus kaltė, vertino juos atskirai nuo kitų bylos įrodymų, visiškai nevertino G. Z., I. M., M. M., S. B., K. L. parodymų, patvirtinančių teisingo sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.
Be to, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad kaltinamojo kaltės neigimą vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepaisė demokratinės teisinės valstybės principų ir pažeidė nekaltumo prezumpciją. Kaltinamasis turi teisę duoti parodymus, nurodydamas visas ar tik dalį aplinkybių, arba visai jų neduoti. Taip įvertindamas kaltinamojo parodymus teismas rodo šališkumą, nes toks įvertinimas yra ne teisinio, o asmeninio pobūdžio. Kaltinamojo parodymus galima ir privaloma motyvuotai paneigti byloje surinktais įrodymais.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kuriems kaltininko veiksmai sukels nepatogumų, (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008). Teismų praktikoje ir teisės teorijoje pripažįstama, kad viešoji tvarka pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti pažeista ir gyvenamosios sodybos kieme (kasacinė nutartis Nr. 2K-261/2009), laisvės atėmimo įstaigos teritorijose esančiose bendrojo naudojimosi vietose (kasacinės nutartys Nr. 2K-33/2004, 2K-159/2009), daugiabučio namo laiptinėje ir kieme (kasacinė nutartis Nr. 2K-309/2009), privačioje vietoje (pvz., name), į kurią dėl vienokių ar kitokių priežasčių savininko sutikimu gali laisvai ateiti ir bendrauti kiti žmonės. Iš teismų nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad kasatoriaus nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – svečių namuose UAB „Laimutės svečių namai“, pašalinių žmonių akivaizdoje. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad renginys buvo uždaras ir visi jame dalyvavę asmenys buvo pažįstami. Šventės metu dirbo barmenė, dalyvavo daug svečių, kurie galėjo laisvai atvykti ir išvykti iš teritorijos. Be to, ta aplinkybė, jog nusikalstama veika buvo padaryta veikiant kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu T., rodo, kad vakarėlis nebuvo uždaras, ne visi jame dalyvavę asmenys buvo pažįstami. Dėl kasatoriaus veiksmų, atliktų viešoje vietoje, kilo neigiami padariniai - sutrikdyta visuomenės rimtis, tvarka. Konfliktas įvyko 10 val. ryte, jo metu kilęs triukšmas pažadino G. Z., M. M. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Prokuroras daro išvadą, jog teismai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras nurodo, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – chuliganiškos paskatos yra įrodinėjimo dalykas (kasacinė nutartis Nr. 2K-58/2010). Nors kasatorius teigia, kad konfliktas kilo nukentėjusiųjų iniciatyva, teismai, išanalizavę byloje surinktus duomenis, tai patvirtinančių aplinkybių nenustatė. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojai G. Z., I. M., M. M., S. B., K. L. nematė konflikto pradžios. Teismas rėmėsi liudytojų A. Z. ir D. R. bei nukentėjusiųjų parodymais, jog konfliktą inicijavo kasatorius su tyrimo nenustatytu asmeniu be jokios aiškios priežasties. Be to, įvykio aplinkybėmis kasatoriaus parodyta aiški nepagarba nukentėjusiajam A. D. purškiant vandeniu jam į veidą rodo elementarių moralės normų nepaisymą, niekinamą požiūrį į aplinkinius. Nėra pagrindo abejoti teismų išvada, jog kasatoriaus veika kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų. Kasatorius padarytos veikos teisiniam vertinimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą reikšmingos aplinkybės nustatytos liudytojų I. M., M. M., G. Z., K. L., A. Z., D. R., nukentėjusiųjų A. D. ir D. M. parodymais, M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialisto išvadomis ir kitais byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir nurodė juos apkaltinamajame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas liudytojų G. Z., I. M., M. M., S. B., K. L. parodymus išdėstė apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kasatorius šiuos parodymus klaidingai laiko teisinančiais duomenimis. Teismų išvados grindžiamos duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, atsakė į visus esminius skundo argumentus, išvadas motyvavo ir pagrindė.
Prokuroras taip pat pažymi, kad teismo išvada kasatoriaus neprisipažinimą laikyti baudžiamosios atsakomybės vengimu padaryta priimant apkaltinamąjį nuosprendį, paskutinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl nekaltumo prezumpcija nepažeista ir negalima teigti, jog teismas buvo šališkas, turėjo išankstinę nuomonę.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktų nuostatų taikymo
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, be kita ko, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismo išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Šią veiką kvalifikuojanti aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų
Kasacinis skundas grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų pažeidimais. Be to, kasatorius, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, skunde išdėsto argumentus, kurie reiškia, kad buvo padaryti ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų pažeidimai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti apeliacine tvarka apskųstų nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismo nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o nesant tokių išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.
Iš nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas prašė jį išteisinti ir ginčijo inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių įrodytumą, tarp jų – konflikto, pasibaigusio dviejų asmenų sužalojimu, priežastis, fizinio smurto panaudojimo motyvus ir kita. Tai reiškia, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą turėjo būti patikrinta, ar įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos pagrįstai, ar jos atitinka BK straipsniuose, pagal kuriuos nuteistas V. Ž., numatytų nusikalstamų veikų sudėtis sudarančius požymius. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje į minėtus skundo argumentus neatsakė, nepateikė išsamių motyvų bei išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o jų nebuvo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
Kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, konstatuodami V. Ž. veikos chuliganiškas paskatas – fizinio smurto naudojimą dėl mažareikšmės dingsties, teismai šių išvadų nemotyvavo, visiškai neatskleidė įvykio aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie vienokias ar kitokias kasatoriaus paskatas, jam inkriminuotų veikų subjektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas (taip pat ir pirmosios instancijos teismas) iš esmės apsiribojo paties fizinio smurto naudojimo faktų nustatymu, analizavo nukentėjusiųjų A. D., D. M., liudytojų A. Z., D. R. ir kitų parodymus apie šias aplinkybes, tačiau nei paneigė, nei patvirtino, t. y. nenustatinėjo faktinių aplinkybių, susijusių su, tikėtina, prieš tai įvykusiu konfliktu tarp nuteistojo V. Ž. (kartu – ir nenustatyto asmens, vardu T.) ir nukentėjusiųjų (apie tokias aplinkybes nurodė ne tik kasatorius V. Ž., bet ir liudytojai, pvz. I. M., M. M.). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo šias bylos aplinkybes patikrinti ir padaryti dėl jų motyvuotas išvadas. Tik atskleidus veiksmų paskatas apibūdinančius faktus, kasacinės instancijos teismas gali spręsti klausimą, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo argumentus dėl jam inkriminuotų A. D. suduotų smūgių skaičiaus, o tai yra svarbios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tikrindamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo ne tik teoriškai, bet ir argumentuodamas konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padaryti išvadas dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarinių, pasisakyti dėl įvykio vietos kaip viešos vietos vertinimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir nutartyje nenurodė motyvuotų išvadų dėl veikų teisiniam vertinimui reikšmingų faktinių aplinkybių (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nutartį ar nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Dalia Bajerčiūtė
