Baudžiamoji byla Nr. 2K–448/2011
Teisminio proceso Nr.1-06-1-04026-2008-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.7; 1.2.18.10. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutarties, kuria nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda, pagal BK 219 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šias bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, V. N. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 60 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš V. N. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 9766,19 Lt žalai atlyginti. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. N. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V“, kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, 2007 m. sausio–2008 m. liepos mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, įvirtinančią, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 3 dalies 16 punktą, numatantį, jog visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, apgaulingai tvarkydamas bendrovės buhalterinę apskaitą pats ir per V. B. bei J. L., 2007 m. sausio–2008 m. liepos mėnesių laikotarpiu išmokėjo papildomus (neoficialius) atlyginimus įmonės darbuotojams ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 20 430 Lt darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams, šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus ir nesumokėjo 7448,51 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 56,46 Lt įmokų garantiniam fondui bei 9766,19 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, būtent:
V. M. 2007 m. rugsėjo mėnesį be apskaitos dokumentų sumokėjo 300 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. spalio mėnesį - 590 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. lapkričio mėnesį - 650 Lt neoficialaus atlyginimo, 2008 m. sausio mėnesį - 270 Lt neoficialaus atlyginimo, 2008 m. kovo mėnesį - 300 Lt neoficialaus atlyginimo; iš viso 2007 m. rugsėjo-2008m. kovo mėn. laikotarpiu V. M. sumokėjo 2110 Lt neoficialaus atlyginimo;
J. S. 2007 m. rugpjūčio mėnesį be apskaitos dokumentų sumokėjo 150 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. rugsėjo mėnesį - 100 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. spalio mėnesį - 170 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. gruodžio mėnesį - 150 Lt neoficialaus atlyginimo, 2008 m. kovo mėnesį - 100 Lt neoficialaus atlyginimo, iš viso 2007 m. rugpjūčio-2008 m. kovo mėn. laikotarpiu J. S. sumokėjo 670 Lt neoficialaus atlyginimo;
G. R. 2007 m. gegužės mėnesį be apskaitos dokumentų sumokėjo 450 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. birželio mėnesį - 200 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. rugpjūčio mėnesį - 200 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. rugsėjo mėnesį - 200 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. spalio mėnesį - 300 Lt neoficialaus atlyginimo; iš viso 2007 m. gegužės–2007 m. spalio mėn. laikotarpiu G. R. sumokėjo 1350 Lt neoficialaus atlyginimo;
V. B. 2007 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 200 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį V. B. sumokėjo 1600 Lt neoficialaus atlyginimo;
J. J. 2007 m. vasario mėnesį be apskaitos dokumentų sumokėjo 400 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. balandžio mėnesį - 400 Lt neoficialaus atlyginimo, iš viso 2007 m. vasario-2007 m. balandžio mėnesių laikotarpiu J. J. sumokėjo 800 Lt neoficialaus atlyginimo;
R. Č. 2007 m. vasario mėnesį be apskaitos dokumentų sumokėjo 150 Lt neoficialaus atlyginimo, 2007 m. kovo mėnesį - 150 Lt neoficialaus atlyginimo, iš viso 2007 m. vasario–2007 m. kovo mėn. laikotarpiu R. Č. sumokėjo 300 Lt neoficialaus atlyginimo;
J. V. 2007 m. sausio-gegužės mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 100 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį J. V. sumokėjo 500 Lt neoficialaus atlyginimo;
V. Š. 2007 m. balandžio–2008 m. kovo mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 400 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį V. Š. sumokėjo 4800 Lt neoficialaus atlyginimo;
B. B. 2007 m. sausio–2007 m. balandžio mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 400 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį B. B. sumokėjo 1600 Lt neoficialaus atlyginimo;
A. B. 2007 m. sausio–2007 m. balandžio mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 500 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį A. B. sumokėjo 2000 Lt neoficialaus atlyginimo;
A. M. 2007 m. vasario–2007 m. birželio mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 500 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį A. M. sumokėjo 2500 Lt neoficialaus atlyginimo;
V. J. 2008 m. balandžio–birželio mėnesiais be apskaitos dokumentų sumokėjo po 500 Lt kiekvieną mėnesį neoficialaus atlyginimo, 2008 m. liepos mėnesį sumokėjo 400 Lt neoficialaus atlyginimo, iš viso per šį laikotarpį V. J. sumokėjo 2200 Lt neoficialaus atlyginimo.
Dėl to iš dalies buvo negalima nustatyti 2007-2008 m. bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, V. N. nuteistas ir už tai, kad būdamas UAB „V“, kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir pagal 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, 2009 m. sausio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui pateikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą Nr. 012/08F, kurioje nurodė, kad jo įmonė yra įsiskolinusi ir turi sumokėti 98 691,94 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, tačiau jis nesumokėjo 65 548,16 Lt šių įmokų už samdomus darbuotojus po to, kai 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius raštu Nr. (4.60)3-3348 priminė apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per dešimt dienų.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, vadovavosi šališkais liudytojų - buvusių bendrovės darbuotojų, siekiančių apkalbėti jį ir įmonę, parodymais. Be to, teismas buvo šališkas, nekviesdamas ir neapklausdamas atskirų jo gynybai bei objektyviam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui reikalingų asmenų, iš esmės pažeidė jo teises į teisingą baudžiamąjį procesą.
Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip numatyta teismų praktikoje, tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)" 25 punktas). Kasatorius pripažįsta, jog įmonės veikloje buvo atvejų, kai darbuotojams darbo užmokestis ar jų dalis buvo mokami grynaisiais pinigais, tačiau tik tada, kai bendrovės sąskaitos buvo areštuotos (dėl ieškinių, pareikštų civilinio proceso tvarka, ar VSDFV bei VMI pateikus inkasinius pavedimus dėl įmokų), visus finansinius reikalus tvarkė atsakinga buhalterė, todėl neatmetama galimybė, jog tam tikrais atvejais būta teisės aktų, reguliuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimų, tačiau tai nebuvo daryta sąmoningai ar apgaulės būdu siekiant pažeisti minėtų teisės aktų reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog šios nusikalstamos veikos padariniai yra alternatyvūs, todėl teismų procesiniuose dokumentuose (nuosprendžiuose ar baudžiamuosiuose įsakymuose) turi būti nurodomi ne visi įstatyme išvardyti padariniai, o tik tam atvejui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 28 punktas). Kasatorius teigia, kad nuosprendyje apsiribota tik deklaratyviu visų galimų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veikos padarinių išvardijimu. Netgi pripažinus, kad jis apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, savo veiksmais jis nesukėlė jokių padarinių. Dėl išmokėto papildomo atlyginimo įmonės darbuotojams ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavimo nebuvo panaikinta galimybė visiškai ar iš dalies nustatyti 2007-2008 m. bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nes yra apskaičiuotas neva neapskaityto sumokėto darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams dydis - 20 430 Lt, nuo šios sumos mokėtini mokesčiai: 7448,51 Lt gyventojų pajamų mokestis, 56,46 Lt įmoka garantiniam fondui bei 9766,19 Lt valstybinio socialinio draudimo įmoka. Tai rodo, kad galima nustatyti 2007-2008 m. įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Todėl, teismui nenustačius konkrečių veikos pasekmių, galima tik administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnio 1 dalį, nes administracinei atsakomybei kilti pakanka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Kasatorius mano, kad jo veikoje nėra ir tyčios, nes jis nesuvokė, jog apskaitą tvarkė pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą. Už daromus mokėjimus buvo atsakinga įmonės buhalterė, jis pasitikėjo jos veiksmų teisėtumu, nenumatė galimų padarinių ir jų nenorėjo.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nenuoseklus ir su išankstine nuostata dėl jo: teismo šaukimu nekvietė liudytojo J. K., kurį kai kurie liudytojai nurodė kaip asmenį, neva dalijusį „vokelius", nors priešpaskutiniame teismo posėdyje buvo nuspręsta tokį asmenį kviesti apklausai; analogiška situacija ir dėl liudytojos J. L..
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai neatsižvelgė į liudytojo A. B. parodymus, duotus teisme. A. B. jautė aiškų pyktį ir pagiežą jam, nes apie pusantrų metų UAB „V" su A. B. ir jo sutuoktine bylinėjosi civiline tvarka dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei su tuo susijusių išmokų. Būtent A. B. nurodė aplinkybes, kurios aiškiai neteisingai buvo fiksuojamos ikiteisminio tyrimo metu. Teisme jis paaiškino, kad jokie „vokeliai" nebuvo mokėti. Kasatorius mano, kad teismai visiškai nevertino B. B. parodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo neteisingai fiksuoti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi liudytojo J. J. parodymais, kuris, kasatoriaus teigimu, kėlė pagrįstų abejonių dėl galėjimo suprasti savo veiksmus ir jį supančią aplinką. Šis liudytojas nurodė, kad jį (kasatorių) susitinka gatvėje, su juo bendrauja - sveikinasi, kalbasi, tačiau teismo salėje jo nurodyti ar atpažinti (pagal advokato pasiūlymą) negali. Panevėžio apygardos teismas nutartyje pasisakydamas, kad neva nėra duomenų apie šio asmens būklę, aiškiai parodė savo išankstinę nuostatą. Kasatoriaus nuomone, teismai visiškai neatsižvelgė ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta apie 80 asmenų, anksčiau dirbusių ir dirbančių UAB „V", tačiau nė vienas jų nenurodė aplinkybių, susijusių su neva mokamais „vokeliais", neįvertino to, kad absoliuti dauguma teisme apklaustų liudytojų yra darę pravaikštas, atvykdavo į darbą neblaivūs ar buvo pastebėti girtaujantys darbo vietose, dalis atleisti iš darbo už pravaikštas, daug kartų bausti administracinėmis nuobaudomis, nemokantys baudų, padarytos žalos atlyginimo ir pan. Teismas visiškai nepasisakė dėl tinkamo civilinio atsakovo, pripažindamas jį kaltu neįvertino tiesioginės tyčios ir motyvo dėl galimo veikimo, t. y. dėl to, kam tokiu elgesiu gali būti pasiekta nauda. Kasatoriaus nuomone, pripažįstant jį kaltu ir priteisiant atlyginti civilinį ieškinį, iš esmės buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, nes byloje neįrodytas jo interesas gauti naudą, pajamas. Nauda ir interesas yra UAB „V", o tai jau suponuotų solidariąją pareigą prieš mokesčių administratorius.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bandė ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, tačiau akivaizdu, jog išankstinis šališkumas dėl jo teismui sutrukdė iki galo atskleisti bylos esmę. Apeliacinės instancijos teisme apklausus J. K., šis patvirtino aplinkybes, jog jokie „vokeliai" nebuvo mokami, t.y. nebuvo neteisėto darbo užmokesčio mokėjimo fakto, o, pagal kitų asmenų parodymus, J. K. neva paskaičiuodavo ir teikdavo jam duomenis apie išmokėtiną neteisėto darbo užmokesčio dalį. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti esminius prieštaravimus tarp J. K. bei kitų asmenų parodymų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nedėjo jokių pastangų surasti liudytoją J. L., nors ji yra Panevėžio miesto gyventoja ir ją galima realiai surasti tai pavedus atlikti policijos pareigūnams. Kasatorius pažymi, jog yra matęs šią moterį Panevėžyje, ir ji tikrai nėra niekur išvykusi.
Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į faktines veikos aplinkybes, nenagrinėjo tyčios momento. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, dėl kokių priežasčių buvo nesumokėtos Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokos. Visų pirma jis asmeniškai nebuvo supažindintas su 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus raštu Nr. (4.60)3-3348, kuriame buvo primenama apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per dešimt dienų. Kaip nustatyta byloje, bendrovėje korespondencija rūpinosi vadybininkė L. T.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, kadangi L. T. registruoja visą įmonės gaunamą korespondenciją, jis, kaip įmonės direktorius, buvo informuotas apie minėtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus raštą. Kasatorius pažymi, kad jam nebuvo perduotas šis raštas, todėl apie pareigą sumokėti mokesčius per dešimt dienų jis nežinojo. Be to, kasatorius teigia, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, įmonė už keletą metų turėjo įsiskolinimų „Sodrai“ ir jam tai buvo žinoma, tačiau nors dalis mokesčių buvo mokama reguliariai. Konkrečios įsiskolinimo „Sodrai“ sumos jis nežinojo, buhalterinius reikalus tvarkė buhalterė, todėl savaime suprantama, kad visų įsiskolinimų per vieną kartą neturėjo galimybės padengti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 18 punktas). Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo išsiaiškinti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą, t. y. sumokėti visus mokesčius, ar ne. Jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes baudžiamoji atsakomybė jam negali kilti (BK 2 straipsnio 3 dalis). Teismas, išsamiai neištyręs surinktų įrodymų apie įmonės finansinę būklę, remdamasis tyrimo metu surinkta medžiaga apie UAB „V" turto struktūrą, kurios dalis, kaip nustatyta 2009 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/54, 2008 balanso eilutėje „Pirkėjų įsiskolinimas" buvo per klaidą nepagrįstai padidinta iki 835 712,50 Lt, nusprendė, jog įmonė buvo moki ir turėjo realią galimybę sumokėti 65 548,16 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų.
Kasatorius nurodo, kad, būdamas atsakingas už įmonės veiklą, kaip įmonės direktorius, suvokė, jog pateikė 2009 m. sausio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą Nr. 012/08F, kurioje nurodė, kad įmonė yra įsiskolinusi ir turi sumokėti 98 691,94 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, tačiau jam nebuvo įteiktas 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus raštas Nr. (4.60)3-3348, kuriame buvo nurodyta pareiga sumokėti 65 548,16 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmoką per dešimt dienų, todėl jis nesuvokė pareigos per nustatytą terminą sumokėti šios įmokos ir sąmoningai nesusilaikė nuo šios prievolės vykdymo, t.y. jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios. Įmonė veiklą vykdo daugiau nei dvidešimt metų - niekada nėra buvę faktų, susijusių su neteisėto darbo užmokesčio išmokėjimu, todėl, kaip teigia kasatorius, jis turi pagrindą manyti, jog ikiteisminio tyrimo organizavimas buvo išankstinis siekis bendrovę per jį, kaip atstovaujantį vadovą, išeliminuoti iš organizuojamų viešųjų konkursų. Tai patvirtina ir išankstinis, dar ikiteisminio tyrimo pradžioje, paskelbimas žiniasklaidoje apie dėl jo pradėtą ikiteisminį tyrimą.
Atsiliepime į nuteistojo V. N. kasacinį skundą generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis ir Panevėžio apygardos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti.
Kasatorius savo kasaciniame skunde neigia savo kaltę ir nurodo, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio l dalyje, požymių, nes nebuvo nustatyta jog jis sąmoningai pažeidė teisės aktų reikalavimus tvarkydamas buhalterinę apskaitą, taip pat nebuvo nustatytas privalomas šios nusikalstamos veikos požymis - padariniai bei priežastinis ryšys tarp jo padarytos veikos ir padarinių. Tokie nuteistojo samprotavimai, prokuroro manymu, yra nepagrįsti ir prieštarauja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytoms ir ištirtoms aplinkybėms. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai - dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši byla susijusi su apgaulingu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis mokėjo įmonės darbuotojams atlyginimą nefiksuodamas jo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose ir taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus. Tokie nuteistojo veiksmai visiškai atitinka BK 222 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Kalbant apie nuteistojo tyčią padarius šią veiką, prokuroras pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai konstatavo, jog nuteistojo objektyviai atlikti veiksmai, t. y. atlyginimų mokėjimas įmonės darbuotojams neįtraukiant jų į buhalterinę apskaitą, rodo nuteistojo tyčios turinį ir leidžia daryti išvadą, kad atlikdamas tokius veiksmus jis suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.
Panevėžio miesto apylinkės teismas, nuteistąjį pripažindamas kaltu, rėmėsi liudytojų parodymais, specialistės Z. M. paaiškinimais duotais teismo posėdyje ir specialisto išvada dėl UAB „V" ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr.5-5/54, kuri įrodo faktą, kad dėl padarytų pažeidimų neįtraukiant į apskaitą darbuotojams mokėtų atlyginimų negalima iš dalies nustatyti UAB „V" veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2007, 2008 metus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada (2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 nauja redakcija) (toliau - LAT Senato nutarimas)). Taigi remdamiesi minėta specialisto išvada ir suformuota teismų praktika, prokuroro nuomone, teismai teisingai konstatavo, kad V. N. veika atitiko požymius nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus teiginys, kad nėra BK 222 straipsnio l dalyje reikalaujamų būtinų padarinių, nes kadangi tyrimo metu buvo apskaičiuotas tiek neapskaitytas ir sumokėtas užmokestis bendrovės darbuotojams, tiek nuo jo mokėtini mokesčiai, taip pat atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, darbuotojams neteisėtai išmokamas darbo užmokestis ir nuo jo mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti ne remiantis įmonės buhalteriniais dokumentais, kaip to reikalauja norminiai aktai, o liudytojų parodymais bei specialisto išvada, todėl teismai teisingai konstatavo, jog yra pasekmės, būtinos atsirasti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nes jis nebuvo supažindintas su 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus raštu Nr.(4.60)3-3348, kuriame primenama apie pareigą sumokėti mokesčius per dešimt dienų. Atsižvelgiant į tai, kad jis nežinojo apie gautą priminimą sumokėti mokesčius, jo veiksmuose nėra tyčios ir šio nusikaltimo sudėties. Tokie kasatoriaus samprotavimai, prokuroro teigimu, atmestini. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika BK 219 straipsnyje 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą (2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 55 19 punktas). To paties LAT Senato nutarimo 16 punkte nurodyta, kad Valstybės įgaliotos institucijos priminimas mokesčių mokėtojui apie pareigą sumokėti mokesčius yra būtinas BK 219 straipsnyje nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymis, t. y. mokesčių mokėtojas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik po to, kai gavo tokį priminimą ir neįvykdė pareigos sumokėti mokesčių. Valstybės įgaliotos institucijos priminimas, tai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės įgaliotų institucijų dokumentas, kuriame primenama apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas jiems sumokėti. Dokumentas siunčiamas asmeniui, kai jis pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių. Priminimas mokesčių mokėtojui turi būti tinkamai įteiktas. Teismai, spręsdami, ar priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai, turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 164 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis. Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nurodyti būdai, kuriais mokesčių mokėtojui gali būti įteikti dokumentai ir kurie, remiantis minėto LAT Senato nutarimo nuostatomis ir galiojančia teismų praktika, laikytini tinkamais. Byloje nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus raštas Nr.(4.60)3-3348, kuriame primenama apie pareigą sumokėti mokesčius per dešimt dienų, UAB „V" buvo išsiųstas registruotu laišku ir iš Lietuvos pašto gautas patvirtinimas apie įteikimą. Toks įteikimo būdas visiškai atitinka MAĮ 164 straipsnio l dalies 2 punkte numatytą dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdą. Be to, iš byloje esančios medžiagos (liudytojos L. T. parodymai (T. 3, b. l. 116-117, T. 4, b. l. 109-110) matyti, kad minėtas pranešimas mokesčių mokėtojui buvo įteiktas. Nustatęs ir įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pranešimas dėl mokesčių nesumokėjimo buvo įteiktas tinkamai ir per nurodytą terminą nesumokėjus mokesčių BK 219 straipsnyje numatyta veika buvo baigta.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą buvo šališki, ir tai sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą. Kaip teismų šališkumo įrodymą kasatorius pateikia kitokį nei jo surinktų įrodymų vertinimą ar atsisakymą atlikti prašomus veiksmus.
Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Baudžiamosios teisės teorijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje teismo nešališkumas suprantamas subjektyviąja ir objektyviąja prasme. Subjektyvus nešališkumas suprantamas tada, kad nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas tais atvejais, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyviąja prasme. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad teismai kitaip nei jis vertino surinktus įrodymus ar neatliko jo prašomų veiksmų, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Bylos nagrinėjimo procesas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme vyko tinkamai laikantis rungimosi principo bei pagrindinių bylos nagrinėjimo teisme nuostatų. Prokuroras nurodo, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti ir vertinami visi, tiek kaltinamąjį teisinantys, tiek jį kaltinantys duomenys. Teismas aiškiai pasisakė, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus duomenis (liudytojų A. B. ir B. B. parodymai teisminio nagrinėjimo metu) atmeta. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai pasisakė dėl liudytojo J. J. parodymų vertinimo ir abejoti teismo išvadomis nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apeliacinio skundo prašymus ir teisme išsakytą kasatoriaus gynėjo prašymą, atliko įrodymų tyrimą: išsireikalavo ir ištyrė civilinę bylą, apklausė liudytoją J. K., ėmėsi priemonių apklausti liudytoją J. L., tačiau dėl objektyvių priežasčių (nenustatyta gyvenamoji vieta) ji neapklausta. Apeliacinės instancijos teismais taip pat išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė visus V. N. apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra jokio pagrindo teigti jog šis teismas buvo šališkas.
Prokuroras nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjo šališki pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. N. kaltu ir paskyrė teisingą bausmę, o apeliacinės instancijos teismas visiškai išnagrinėjo V. N. apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė.
Nuteistojo V. N. kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą, t. y. naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 222 straipsnio 1 dalies bei 219 straipsnio 2 dalies taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, o juo labiau rodančios, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius apelianto argumentus, savo išvadas pagrindė netinkamai įvertintais įrodymais bei buvo šališkas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam V. N. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 219 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Byloje, remiantis liudytojų parodymais (kurie teismų sprendimuose yra išanalizuoti, tarp jų ir kasatoriaus minimų A. B., B. B., J. J. bei J. K. parodymai, aptarti ir įvertinti visų bylos duomenų kontekste), specialisto išvadomis bei kitais bylos duomenimis nustatyta, kad V. N., pažeisdamas nuosprendyje nurodytus teisės aktus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nuosprendyje nurodytiems asmenims išmokėdavo papildomus, neoficialius atlyginimus, neužfiksuotus buhalterinėje apskaitoje. Kasatorius teisingai pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialistės išvadomis. Specialistė dalyvavo nagrinėjant bylą teismuose, duodama parodymus savo išvadas patvirtino ir paaiškino, kokiais duomenimis remdamasi ji atliko tyrimą bei padarė atitinkamas išvadas. Nė vienam proceso dalyviui teisė užduoti jai klausimus, prašyti išsamiau pasisakyti tais klausimais, kurie, kasatoriaus nuomone, nėra pakankamai aiškiai išspręsti, nebuvo atimta ar suvaržyta, prašymų dar kartą atlikti tyrimą ar skirti ekspertizę, nebuvo pareikšta. Todėl sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad apgaulingos buhalterinės apskaitos padariniai nenustatyti, ar kad jie nustatyti remiantis netinkamais bylos duomenimis, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Kasatoriaus teiginiai, kad jam baudžiamasis įstatymas taikytas nenustačius, jog jis veikė tyčia, atmestini, nes jie prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms nustatytoms aplinkybėms, nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomųjų dalių, kuriose nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra pakankamai, remiantis ir objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, atskleisti, turiniui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai, kad jis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas nenustačius jo veikoje būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, atmestini.
Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti.
Byloje nustatyta, kad V. N., būdamas UAB „V“ direktorius ir turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas bei mokėti mokesčius, pateikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą, kurioje nurodė, kad jo įmonė yra įsiskolinusi ir turi sumokėti 98 691,94 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, tačiau nesumokėjo 65 548,16 Lt Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų už samdomus darbuotojus po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius priminė apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius. Iš byloje esančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus rašto Nr. (4.60)3-3348 „Dėl priminimo UAB „V“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ matyti, kad 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius priminė UAB „V" apie pareigą sumokėti mokesčius per dešimt dienų. Rašte yra įspėjimas apie tai, kad jei per nurodytą terminą nebus sumokėta visa skolos suma, bus kreiptasi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl atsakomybės taikymo pagal BK 219 straipsnį (t. 1, b. l. 40). Šis raštas UAB „V" buvo išsiųstas registruotu laišku ir iš Lietuvos pašto gautas patvirtinimas apie laiško įteikimą adresatui. Toks įteikimo būdas visiškai atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio l dalies 2 punkte numatytą dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdą. Kasatoriaus argumentas, kad jis nežinojo apie gautą priminimą sumokėti mokesčius, kad toks priminimas jam nebuvo įteiktas, teismų sprendimuose motyvuotais ir logiškais argumentais paneigtas. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė turėjo galimybę „Sodrai“ sumokėti privalomus mokesčius, tačiau nuteistasis prioritetą ir pirmenybę teikė ne Valstybinio socialinio draudimo įmokų skolai padengti, o kitiems mokėjimams ir atsiskaitymams. Nesutikti su teismų padaryta išvada, kad nuteistasis tyčia laiku nesumokėjo įmokų „Sodrai“ dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu, taip pat nėra pagrindo.
Nuteistojo veikoje visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 219 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai nustatyti, teismų sprendimuose pakankamai atskleisti ir motyvuoti, todėl kasatoriaus argumentai, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas nenustačius jo veikoje BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių, atmestini.
BK 222 ir 219 straipsniuose numatyta, kad už šiuose straipsniuose numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nagrinėjamoje byloje juridinis asmuo – UAB „V“ jokia nusikalstama veika nebuvo kaltinamas. Pagal CK 6.249 straipsnį negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžiamos kaip turtinė žala. Byloje nustatyta, kad dėl V. N. nusikalstamos veikos valstybė patyrė turtinės žalos, t. y. negavo 9766,19 Lt pajamų, nes, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksuojant darbuotojams sumokėto darbo užmokesčio, buvo nesumokėtos socialinio draudimo įmokos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), o tai ir buvo padaryta – iš V. N. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus filialui atlyginti 9766,19 Lt turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde, yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde kokie, kokio konkretaus įstatymo reikalavimai buvo pažeisti, nėra nurodyta.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo (ar pakeitimo) pagrindų, kasatoriaus prašymas panaikinti ją ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. N. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
