Baudžiamoji byla Nr. 2K–437/2011
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00856-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.11.9
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki birželio 1 d. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams pagal BK 82 straipsnį paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti mokslą, taip pat uždraudžiant žaisti azartinius žaidimus, lankytis diskotekose, baruose, restoranuose ir kavinėse, be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Solidariai iš A. K. ir A. L., o šiam iki pilnametystės neturint lėšų – iš jo tėvų civilinių atsakovų V. L. bei A. L. – nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. R. priteista 200 Lt turtinei žalai bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 9323,43 Lt už nukentėjusiojo V. R. gydymą.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. K. (A. K.), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutartimi nuteistojo A. L. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 22 d., apie 24.00 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 9, viešoje vietoje – pievoje, veikdamas bendrininkų grupe su A. K., tyčia dėl chuliganiškų paskatų kitų asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais – A. L. paėmus V. R. ranka už kaklo ir parvertus jį ant žemės, po to A. L. bei A. K. sudavus nukentėjusiajam daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, šiais bendrais veiksmais padarė jam dešinio raktikaulio lūžį su aplinkine kraujosruva, kairiųjų VIII–X šonkaulių komplikuotus lūžius su aplinkine kraujosruva, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti; nesant pagrindo tenkinti šio prašymo, panaikinti nuosprendį bei nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nepatenkinus pirmiau nurodytų prašymų, nuosprendį ir nutartį pakeisti: paskirti A. L. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sušvelninti paskirtą bausmę ir atmesti civilinius ieškinius.
Skunde kasatoriai nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmestas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas, yra neteisėti, nes priimti padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriai, nurodydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartis, kuriose buvo pasisakyta dėl BPK 20 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234/2008, 2K-206/2008, 2K-34/2009, 2K-190/2009, 2K-32/2010, 2K-553/2010, 2K-152/2011, 2K-134/2011, 2K-192/2011), ginčija liudytojų I. V., N. V., V. B., nukentėjusiojo V. R. parodymų patikimumą, jų vertinimą, tvirtina, kad jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo prieštaringi, nepatikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir nepakankami nuteistojo kaltei dėl inkriminuotų veikų pagrįsti, kad šie duomenys neatitinka įstatymo numatytų įrodymams keliamų reikalavimų ir negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kasatoriai pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu esminiai liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti, visi gynėjo prašymai atlikti procesinius veiksmus, kuriais būtų buvę galima pašalinti esamus prieštaravimus, buvo nepagrįstai atmesti, pažeidžiant baudžiamojo proceso principą – in dubio pro reo – visi neaiškumai buvo vertinami ne kasatoriaus naudai. Kasatoriai teigia, kad teismai pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnis), nes savo išvadas pagrindė ne faktiniais duomenimis, o prielaidomis ir samprotavimais, nesilaikė 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte pateikto išaiškinimo ir padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą.
Kasatorių teigimu, analizuojant nukentėjusiojo V. R. ir liudytojų I. V., N. V., V. B. bei šių liudytojų tarpusavyje duotus parodymus matyti akivaizdūs ir esminiai prieštaravimai dėl veikos padarymo laiko. Nukentėjusysis nurodė, kad buvo sumuštas 2009 m. gegužės 22 d., 22.30 val., o liudytojos – kad 2009 m. gegužės 23 d., nuo 00.10 val. iki 00.30 val. Kasatoriai mano, kad nusikalstamų veikų padarymo laikas teismų baigiamuosiuose aktuose nebuvo objektyviai ir konkrečiai nustatytas, todėl buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Nukentėjusiojo V. R. ir liudytojų parodymų prieštaravimai nepašalinti ir dėl kitos esminės įvykio aplinkybės – dėl to, kas sudavė nukentėjusiajam pirmąjį smūgį. Nors nukentėjusysis nurodė, kad pirmiausia jam smūgiavo A. K., kurį jis įsidėmėjo, teismas rėmėsi liudytojos N. V. parodymais, kad pirmasis sudavė A. L. (liudytojos I. V. ir V. B. šių aplinkybių nematė). Teismas tokią išvadą, be kita ko, motyvavo tuo, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo susijaudinęs, todėl „galėjo netiksliai prisiminti įvykio aplinkybes“. Tokie motyvai kasatoriams kelia abejonių. Jie pažymi, kad teismo išvada suformuluota tik kaip galima, todėl yra tik prielaida, nes nepagrįsta jokiais įrodymais ir faktiniais duomenimis. Teismas privalėjo tiksliai nustatyti konflikto pradžią, be to, tikslus aplinkybės – kas sudavė pirmąjį smūgį nukentėjusiajam – nustatymas svarbus ir dėl to, kad ši aplinkybė lemia nuteistųjų vaidmenį nusikalstamoje veikoje bei nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Kasatoriai pažymi, kad teismas konstatavo, jog A. L. ranka paėmė V. R. už kaklo ir parvertė jį ant žemės, remdamasis tik liudytojos N. V. parodymais, tačiau nesiekė patikrinti šios liudytojos, mačiusios konflikto pradžią, parodymų patikimumo, atliekant gynėjo prašomus jos parodymų patikrinimo veiksmus (parodymą atpažinti, eksperimentą).
Kasatoriai pažymi, kad apeliacinio teismo išvada, jog nukentėjusysis, 19.00 val. (2009 m. gegužės 22 d.) išgėręs 150 g degtinės, įvykio metu jau buvo visiškai išsiblaivęs, taip pat pagrįsta samprotavimais, o ne faktiniais (medicininiais) duomenimis ir visapusišku aplinkybių išnagrinėjimu, be to, prieštarauja nuteistųjų, parodžiusių, kad įvykio vakarą nukentėjusysis buvo labai girtas, nukentėjusiojo V. R., pripažinusio, jog buvo išgėręs 150 g degtinės, ir liudytojos V. B., patvirtinusios, kad jautė nuo nukentėjusiojo sklindantį alkoholio kvapą, parodymams. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nukentėjusiojo ligos istorijoje neužfiksuota duomenų dėl jo girtumo, nepaneigė to, kad nuo nukentėjusiojo galėjo sklisti alkoholio kvapas, kurį jautė liudytoja V. B. Be to, teismo išvados prieštaringos – nesuprantama, kaip nukentėjusysis, nuo kurio sklido alkoholio kvapas, galėjo būti „visiškai išsiblaivęs“. Kasatoriai mano, kad teismas privalėjo būti aktyvus, patikrinti liudytojos V. B. nurodytas aplinkybes ir pašalinti iškilusius prieštaravimus. Atmetęs gynėjo prašymą gauti pažymą apie V. R. blaivumą naktį iš 2009 m. gegužės 22 d. į 23 d., teismas nesiekė išsamiai ištirti įvykio aplinkybių. Kasatoriai mano, kad tai, jog specialisto išvadoje nėra duomenų apie V. R. girtumą, nereiškia, jog įvykio metu jis buvo visiškai blaivus. Kadangi nukentėjusysis patvirtino, kad jis tą dieną buvo išgėręs, kasatoriai daro prielaidą, jog arba specialistas savo pareigą atliko aplaidžiai ir neužfiksavo girtumo laipsnio, arba ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, t. y. nebuvo išreikalauta pažyma apie nukentėjusiojo girtumą. Be to, kaip teigia kasatoriai, teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kuriais remdamiesi atmetė nuteistųjų, liudytojos V. B. ir nukentėjusiojo parodymus, patvirtinančius, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nustatyti nukentėjusiojo blaivumą labai svarbu, nes nuo to priklausė jo parodymų patikimumas, be to, tai patvirtintų V. R. nesugebėjimą išlaikyti pusiausvyros (A. L. pastūmus delnais jis nugriuvo) bei agresyvumą įvykio metu.
Kasatoriai akcentuoja tai, kad pirmasis A. L. užpuolė neblaivus nukentėjusysis, sudavęs jam smūgį į kairįjį šoną, o jis gynėsi – ranka pastūmė V. R. ir šis neišlaikęs pusiausvyros iš karto nukrito, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Prie apeliacinio skundo buvo pridėti įrodymai, pagrindžiantys sumušimų A. L. padarymą, tačiau teismas dėl to nepasisakė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Kasatoriai mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, nes jį vykdę pareigūnai nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad muštynių iniciatoriai buvo abu nuteistieji, todėl neatliko įstatymo nustatytos pareigos rinkti tiek įtariamąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. Gynybos prašymai išreikalauti tam tikrus duomenis, teisinančius kasatorių, buvo atmesti; prašymus atmetė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, kasatoriai pažymi, kad tą patį vakarą, prieš nagrinėjamą įvykį, vyko muštynės, todėl, atsižvelgiant į nukentėjusiojo parodymus dėl sužalojimo laiko (22.30 val.), jis galėjo būti sužalotas ne apie 24.00 val. (kaip nustatė teismas), o anksčiau nenustatytų asmenų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis galėjo neprisiminti tikslaus jo sumušimo laiko (tai galėjo atsitikti ir vėliau, nei jis nurodė), nepagrįsta jokiais įrodymais ir yra tik teismo prielaida. Kasatoriai taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad jeigu nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas anksčiau, tai dėl patirtų sužalojimų būtų galėjęs judėti tik ribotai, ir tai būtų matoma iš jo eisenos. Kasatorių nuomone, ši išvada taip pat pagrįsta prielaidomis. Įvykis įvyko naktį, todėl liudytojos galėjo nematyti pasikeitusios nukentėjusiojo eisenos, be to, kadangi sužalojimai buvo padaryti pilvo ir šono srityse, tai jie negalėjo būti matomi, nes buvo uždengti rūbais. Dėl to, kasatorių įsitikinimu, visiškai nemotyvuotai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo atmestas gynybos prašymas atlikti nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje, kuris būtų padėjęs pašalinti nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistųjų parodymų prieštaravimus. Taip pat kasatoriai abejoja liudytojų I. V., N. V. bei V. B. parodymais, kad jos gerai matė, kaip nuteistieji mušė nukentėjusįjį tinklinio aikštelėje, nes ta vieta buvo gerai apšviesta. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad tinklinio aikštelėje žibinto nėra, todėl liudytojos, stovėdamas po žibintu, esančiu (duomenys neskelbtini) (prie liudytojų N. ir I. V. namų), negalėjo matyti to, kas vyko 20 m atstumu nuo jų visiškoje tamsoje. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nepagrįstai atmestas prašymas atlikti eksperimentą, kuriuo būtų galima nustatyti, ar įmanoma tokiomis aplinkybėmis matyti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įvykio vieta buvo gerai apšviesta, patvirtina, jog teismas nebuvo susipažinęs su bylos medžiaga, nes vienintelis žibintas, po kuriuo stovėjo liudytojos, yra apie 20 m atstumu nuo aikštelės. Be to, teismas atsisakė atlikti eksperimentą dėl to, kad tai labai užtęs procesą (nes reikėtų laukti pavasario, o posėdžiai vyko vasaros pabaigoje – rudenį), tačiau, kasatorių nuomone, atsisakymas atlikti procesinį veiksmą, padėsiantį nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, negali būti grindžiamas proceso operatyvumo principu, nes egzistuoja ir kiti svarbesni principai – teisingumas, sąžiningumas, nekaltumo prezumpcija. Anot kasatorių, eksperimentas buvo būtinas siekiant patikrinti liudytojų parodymų patikimumą. Atsisakius atlikti šį veiksmą, įrodymai nebuvo patikrinti, todėl buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Toliau skunde aptariant teismų praktiką dėl bausmės, tarp jų ir nepilnamečiui, skyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-576/2005, 2K-762/2007, 2K-503/2008, 2K-13/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2 punktas), teigiama, kad teismas, skirdamas A. L. laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, pažeidė BK 54, 80 ir 91 straipsnius ir paskyrė per griežtas bausmes.
Akcentuojant teigiamą A. L. asmenybę, teigiama, kad, siekiant jį auklėti ir daryti teigiamą poveikį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Pagal Vilniaus „(duomenys neskelbtini)“ gimnazijos raštą mokytojų A. L. apibūdinamas teigiamai. Jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygos geros, jį supanti aplinka palanki: gyvena su tėvais nuosavame name, jų santykiai labai geri, mokosi gimnazijoje, su bendraklasiais santykiai irgi geri, bendrauja su bendraamžiais, tarp kurių nėra teistų ar baustų asmenų. A. L. sveikata gera, sportuoja. Jo socialinė branda atitinka jo amžių, jis tinkamai vertina visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, sugeba numatyti savo veikos padarinius bei kritikuoti neteisingą savo poelgį. Anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, mokykloje taip pat nėra padaręs šiurkščių drausmės pažeidimų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, nesislapstė, šaukiamas atvykdavo pas tyrėją arba prokurorę. Apibendrinant skunde teigiama, kad A. L. asmenybė apibūdinama teigiamai, jis nėra linkęs nusikalsti, supranta savo veiksmų padarinius, tinkamai vertina savo poelgius. Taigi laisvės atėmimo bausmės, kuri yra vienintelė bausmės rūšis, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalyje, paskyrimas nuteistajam būtų neteisingas ir per griežtas. Nusikalstamos veikos padarymo metu jo asmenybė nebuvo galutinai susiformavusi, todėl jis, tikėtina, nesuprato savo veiksmų pavojingumo, neigiamo visuomeninio bei teisinio įvertinimo, be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį vertinant nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą akivaizdu, kad A. L. veiksmai prieš nukentėjusįjį nepasižymėjo žiaurumu, todėl skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad būtina siekti teigiamai veikti jo asmenybę paskiriant auklėjamojo pobūdžio priemones. Tačiau, nustačius, jog nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kasatoriai mano, kad turi būti skiriama arba minimali laisvės atėmimo bausmė, arba arti minimaliai.
Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas laisvės atėmimo bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį A. L. paskyrimas. Kasatoriai pažymi, kad šios normos sankcija numato ir su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmė skiriama kaip ultima ratio, todėl straipsnio sankcijoje esant numatytoms su laisvės atėmimu nesusijusioms bausmėms būtent jų taikymo galimybė turi būti apsvarstyta (BK 91 straipsnio 3 dalis). Teismas, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyręs A. L. laisvės atėmimo bausmę, nemotyvavo šios rūšies bausmės paskyrimo nepilnamečiui, nors tarp BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių buvo ir su laisvės atėmimu nesusijusių (BK 91 straipsnis, 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 13.1.12 punktas). Teismas privalėjo nurodyti aplinkybes, kurios patvirtina laisvės atėmimo bausmės paskyrimo būtinumą, t. y. aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo nusikalstamą polinkį. Nenurodęs laisvės atėmimo bausmės paskyrimo motyvų, teismas priėmė nuosprendį, neatitinkantį įstatymo reikalavimų. A. L. asmenybė apibūdinama teigiamai, todėl jam pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimas, įtvirtintas BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus, jo pavojingumas nedidelis, o tai irgi kelia abejonių dėl paskirtos bausmės teisingumo.
Taip pat teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes nevykdė pareigos nuosprendyje (nutartyje) nurodyti bausmės skyrimo motyvų. Teismų sprendimuose nenurodyta nė viena BK 91 straipsnio 2 dalyje numatyta aplinkybė (nuteistojo gyvenimo, auklėjimo sąlygos, socialinė branda ir kt.). Pagal 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 13.1.12 punktą, motyvuodamas bausmę nepilnamečiui, teismas nuosprendyje nurodo, kokią įtaką bausmei turi BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.
Toliau kasatoriai pasisako dėl prokurorės A. Pupeikienės veiksmų. Jie teigia, kad viso bylos proceso metu prokurorė buvo nusiteikusi prieš advokatą, šališka, todėl ikiteisminio tyrimo metu atmetė visus advokato prašymus dėl procesinių veiksmų atlikimo, taip pažeisdama BPK 2 straipsnio reikalavimus. Kasatoriai pažymi, kad vėliau pirmosios instancijos teismas patenkino daugumą šių prašymų. Be to, prokurorės asmeninį priešiškumą advokatui aiškiai patvirtina ir jos pasisakymas per baigiamąsias kalbas, kai, atsakydama į advokato pastabas dėl neišsamaus ikiteisminio tyrimo, ji paprašė A. L. paskirti griežtesnę bausmę (2010 m. spalio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, T.3, b. l. 32). Kadangi prokurorė jautė asmeninį priešiškumą advokatui, tai ir ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai. Kasatoriai taip pat mano, kad paviršutiniškas ikiteisminis tyrimas lėmė nevisapusišką bylos išnagrinėjimą, nes į teismą buvo perduota ne visa būtina medžiaga. Dėl to, kad nebuvo atlikti būtini procesiniai veiksmai, kasatoriai mano, jog teismų sprendimai turi būti panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Toliau skunde kasatoriai tvirtina, kad, patenkinę nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius, teismai pažeidė teisės normas bei susiformavusią teismų praktiką. Akcentuodami kasacinėse nutartyse pateiktus išaiškinimus sprendžiant civilinio ieškinio klausimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-85/2011, 2K-29/2011), kasatoriai teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tenkinama tik ta ieškinio reikalavimų dalis, kuri pagrįsta pridėtais įrodymais. Nukentėjusysis turtinės žalos dydžio (200 Lt, išleistų medikamentams) nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Kadangi BPK nereglamentuoja, kokie dokumentai turi būti pridedami prie civilinio ieškinio, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis. CPK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Šis reikalavimas nebuvo įvykdytas, todėl turtinės žalos atlyginimas laikytinas neįrodytu ir nepagrįstu. Teismo išvada, kad 200 Lt yra „protingos“ išlaidos, pagrįsta ne teismo posėdyje ištirtais įrodymais, o prielaidomis. Dėl šių aplinkybių civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinama. Teismai taip pat nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Remdamiesi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-227/2011, 2K-181/2011, 2K-104/2011 pateiktais išaiškinimais, kasatoriai teigia, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo labai detaliai turi būti analizuojama visa nukentėjusiojo patirta skriauda – dvasiniai išgyvenimai, darbingumo sumažėjimas ar netekimas, apribotos bendravimo galimybės, kiti faktoriai. Teismai šių reikalavimų nesilaikė, nes nenurodė, kuo pasireiškė nukentėjusiojo patirta neturtinė žala, ir niekaip nemotyvavo išvados, kodėl visiškai tenkintinas nukentėjusiojo 5000 Lt dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ne tik nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, bet ir nepateikė nė vieno priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvo. Byloje apskritai nėra jokių duomenų dėl V. R. patirtos neturtinės žalos. Patirtos neturtinės žalos dydį nukentėjusysis turėjo įrodyti, tačiau jokių neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų jis nepateikė, nurodė visiškai nepagrįstą sumą, kurią teismas, neįsigilindamas į neturtinės žalos pasireiškimą, apibrėžimą bei apskaičiavimo kriterijus, pripažino pagrįsta. Kadangi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydis neįrodytas, tai priteista pinigų suma yra ne satisfakcija už patirtas skriaudas, o V. R. turtinės padėties pagerinimo priemonė, tai prieštarauja baudžiamosios teisės normoms bei žalos atlyginimo instituto paskirčiai (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-551/2010). Kasatorių nuomone, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistieji yra nepilnamečiai, kurie neturi pajamų, iš kurių galėtų atlyginti priteistą žalą. Teismas turėjo į tai atsižvelgti ir motyvuoti, kodėl priteisiama būtent tokia suma, ar nuteistųjų bei jų tėvų turtinė padėtis suteiktų jiems galimybę sumokėti nukentėjusiajam priteistą sumą.
Tenkindamas Valstybinės ligonių kasos ieškinį dėl 9323,43 Lt žalos atlyginimo, nuosprendyje teismas nenurodė, kokiais įrodymais šis ieškinys pagrįstas. Be to, akivaizdu, kad per šešias dienas V. R. gydymui negalėjo būti išleista tokia didelė pinigų suma. Kasatoriai mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog A. L. yra nepilnametis, bei į prašomą priteisti atlyginti neprotingą žalos dydį, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas arba priteistinas atlyginti žalos dydis sumažintas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. L. ir jo gynėjo M. Paukštės kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad pagal BPK 367 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą, remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, ir šių aplinkybių nenustato, iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtų bei įvertintų įrodymų. Tuo tarpu dauguma kasacinio skundo argumentų susiję su nauju įrodymų vertinimu ir yra ne tik nepagrįsti, bet ir nesvarstytini. Taip pat nenagrinėtina kasacinio skundo dalis, kurioje prašoma įvertinti prokurorės A. Pupeikienės veiksmus, nes BPK numato atskirą ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų apskundimo tvarką, tačiau gynyba šia teise nepasinaudojo.
Prokuroro nuomone, kasacinio skundo motyvai dėl neišsamaus bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimo nepagrįsti. Ar duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kitoks negu norėtų nuteistasis ar gynėjas teismo ištirtų įrodymų vertinimas savaime nelaikomas esminiu BPK pažeidimu. Nuteistojo A. L. kaltę pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o ne vien nukentėjusiojo V. R. duotais parodymais. Nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu ir, sugretinus juos su kitais byloje ištirtais duomenimis – liudytojų N. ir I. V., V. B. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, E. R. parodymais, nuteistųjų A. K. ir A. L. akistatos protokolu, specialisto išvada ir jo paaiškinimais, apžiūrų protokolais, – esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitus atitinka ir papildo, todėl didesnių prieštaravimų žemesnės instancijos teismai nenustatė.
Prokuroras teigia, kad žemesnės instancijos teismai savo baigiamuosiuose aktuose aptarė nukentėjusiojo V. R. ir liudytojų I. V., N. V., V. B. parodymų dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko nesutapimus. Prokuroras mano, kad visiškai natūralu ir gyvenimiška, jog kiekvieno iš minėtų proceso dalyvių nurodytas įvykių laikas skyrėsi, nes nė vienas jų neturėjo pareigos bei tikslo užfiksuoti V. R. užpuolimo laiką ir jį nurodė pagal savo sąmonėje apytiksliai įvertintą laiko aplinkybę. Šie prieštaravimai neesminiai, todėl darydamas išvadas teismas galėjo remtis ginčijamais parodymais. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje teismas nurodė konkretų nukentėjusiojo užpuolimo laiką – 2009 m. gegužės 22 d., apie 24.00 val., t. y. tokį laiką, kokį nustatė pagal byloje esančius duomenis. Taigi nuosprendis yra paremtas ne prielaidomis ar prieštaravimais, o teismo nustatytais faktiniais duomenimis ir aplinkybėmis. Taip pat nė vieniems iš byloje ištirtų įrodymų teismas nesuteikė pranašumo prieš nuteistojo A. L. parodymus, todėl abejoti teismo išvadomis ar nešališkumu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas A. L. parodymus vertino kritiškai kaip gynybos taktiką ir tiek, kiek jie prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje.
Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad šis teismas BPK nustatyta tvarka išnagrinėjo A. L. ir jo gynėjo prašymus atlikti nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje bei eksperimentą ir motyvuotai juos atmetė. Tai, kad teismo priimtas sprendimas netenkino A. L. ir jo gynėjo nelaikytina esminiu BPK pažeidimu ar teismo šališkumo požymiu. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumo, nenustatė BPK pažeidimų bei sutiko su proceso metu priimtais sprendimais dėl įrodymų tyrimo apimties. Taip pat prokuroras mano, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų pateiktu duomenų vertinimu nustatant nukentėjusiojo V. R. blaivumą, be to, jis atkreipia dėmesį į tai, jog nepriklausomai nuo to, ar V. R. įvykio metu buvo blaivus, ar ne, ši aplinkybė neturi esminės įtakos nuteistojo A. L. baudžiamosios atsakomybės kilimui. Nukentėjusysis sužalojimus patyrė nuo tiesioginių nuteistųjų A. L. ir A. K. veiksmų.
Taip pat prokuroras teigia, kad teismai, paskirdami nuteistajam A. L. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. A. L. padaryta veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, priskiriama prie apysunkių nusikaltimų kategorijos, šios normos sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmės rūšis. Pirmosios instancijos teismas būtent tokią bausmės rūšį ir paskyrė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ši bausmė teisinga, o aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ar 62 straipsnį, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino nuosprendį dėl bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyrimo, nurodydamas, kad parinkta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį bei A. L. veikos pobūdį ir vaidmenį. Prokuroras pažymi, kad skiriant bausmes už atskirus nusikalstimus, kurie padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, kaltininko veiksmai neturi būti vertinti atskirai vieni nuo kitų. A. L. tais pačiais veiksmais pažeidė du įstatymais saugomus gėrius – žmogaus sveikatą bei viešąją tvarką, todėl už padarytas veikas tos pačios bausmės rūšies sankcijoje parinkimas pagrįstas ir teisingas. Paskirtų A. L. bausmių bendrinimo būdas (apėmimas) teismo parinktas tinkamai taikant BK 63 straipsnio 1, 2 dalis ir 5 dalies 1 punktą. Taip pat skirdamas A. L. bausmes teismas tinkamai taikė BK 41, 54 ir 91 straipsnių nuostatas, įvertino kasatoriaus padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo asmenybę bei skiriamos bausmės tikslus.
Pasisakydamas dėl, kasatorių nuomone, netinkamai išspręstų civilinių ieškinių, prokuroras nurodo, kad šiuos argumentus išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir nutartyje motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš nuteistųjų A. K. ir A. L. nukentėjusiajam V. R. priteista suma turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų žalos atlyginimo ribų. Prokuroras pažymi, kad kasatoriai kelia faktų vertinimo, o ne teisės taikymo klausimus, susijusius su civilinio ieškinio dalyku. Prokuroro nuomone, tai nėra kasacijos dalykas, todėl skundas ir dėl šios dalies atmestinas.
Vilniaus apygardos teismas patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų. Teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo išspręstas laikantis BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, nuteistojo ir jo gynėjo skundą išnagrinėjo tinkamai. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir priimtas sprendimas buvo šališkas, deklaratyvūs.
Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20, 305, 320 straipsnių taikymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir (ar) nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. L. ir jo gynėjas ginčija atskirų bylos duomenų (nukentėjusiojo V. R., liudytojų N. V., I. V., V. B. parodymų) pripažinimo įrodymais teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat jų vertinimą kitų bylos duomenų kontekste, tvirtindami, kad buvo padaryti esminiai BPK 20, 305 straipsnių pažeidimai, nesilaikyta teismų praktikos išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Tačiau, išanalizavus kasacinio skundo argumentus ir palyginus juos su visa bylos medžiaga, darytina išvada, kad skunde išdėstytos abejonės dėl nukentėjusiojo V. R. ir tiesioginių įvykio liudytojų N. V., I. V., V. B. parodymų patikimumo bei jų vertinimo nėra pagrįstos. Teismų baigiamuosiuose aktuose motyvuotai pasisakyta dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės, jų patikimumas patikrintas išanalizavus jų gavimo tvarką, atlikus proceso dalyvių (nukentėjusiojo, liudytojų, specialisto) apklausas teisme ir palyginus gautus duomenis su kitais teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad įrodymų vertinimas pagrįstas tiek atskirų įrodymų, tiek jų visumos analize. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, aplinkybės nustatytos įvertinus byloje surinktų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą: nukentėjusiojo V. R., liudytojų E. R., P. J., N. V., I. V., V. B. parodymus, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolų duomenimis, specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo medicinos specialisto paaiškinimus teisme. Nusikalstamų veikų padarymo laikas – 2009 m. gegužės 22 d., apie 24.00 val., – nustatytas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) įvertinus nukentėjusiojo V. R. ir liudytojų N. V., I. V., V. B. parodymus. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl nusikaltimų padarymo laiko skyrėsi nežymiai, o liudytojų tarpusavyje beveik nesiskyrė, be to, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino, kad dėl įvykio laiko galėjo suklysti, nes įvykiai jam buvo netikėti, be to, trumpam buvo praradęs sąmonę, iš karto po sužalojimų padarymo buvo paguldytas į ligoninę. Taigi sutikti su kasatorių argumentais, kad nusikalstamų veikų padarymo laikas nustatytas netinkamai ir neobjektyviai įvertinus liudytojų bei nukentėjusiojo parodymus, nėra pagrindo. Teismai, spręsdami, kas pirmasis sudavė V. R., vadovavosi ne paties nukentėjusiojo, o liudytojos N. V. išsamiais, nuosekliais, viso bylos proceso metu vienodais parodymais, jog būtent A. L. pirmasis smūgiavo nukentėjusiajam V. R. Pažymėtina, kad pats A. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad ne A. K., o pirmiausia jis rankomis „atstūmė“ nukentėjusįjį, kad tuo metu A. K. laikėsi atokiau. Apeliacinio teismo išvada, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo susijaudinęs, todėl galėjo netiksliai prisiminti įvykio aplinkybes, neprieštarauja bylos duomenų visumai, išreiškia teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių įvertinimu.
Keliamos abejonės dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių – įvykio vietos apšvietimo, nukentėjusiojo blaivumo, jį sužalojusių asmenų – motyvuotai paneigtos apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Kasatorių argumentai, kad liudytojos, stovėdamos šalia degančio žibinto, negalėjo matyti netoli (maždaug 20 m atstumu nuo jų) vykusių įvykių, paneigti liudytojų N. V., I. V., V. B. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis įvykio metu nebuvo apsvaigęs, nustatyta teismui įvertinus visus kasaciniame skunde ginčijamus bylos duomenis ir nurodant motyvus, kodėl atmestina gynybos versija, jog nukentėjusysis įvykio vakarą buvo labai girtas ir elgėsi agresyviai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo blaivumo ar girtumo nustatymas nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės sprendžiant A. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumas galėjo būti patikrintas tik patenkinus gynybos prašymus atlikti tam tikrus papildomus proceso veiksmus – nukentėjusiojo parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą, siekiant nustatyti, ar įmanoma liudytojų nurodytomis aplinkybėmis matyti aikštelėje vykusius įvykius, kurių metu buvo sužalotas nukentėjusysis, tačiau tai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad kasaciniame skunde nurodytus proceso veiksmus buvo būtina atlikti. Nuteistojo A. L. gynėjo prašymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiami ir, nepažeidžiant BPK 270 straipsnyje numatytų reikalavimų, motyvuotai atmesti.
Kasacinio skundo argumentai dėl prokurorės A. Pupeikienės, šioje byloje kontroliavusios ikiteisminį tyrimą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, paliktini nenagrinėtais. BPK numato atskirą ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų apskundimo tvarką. Nesutikdami su prokurorės veiksmais, kasatorius ir jo gynėjas galėjo jos veiksmus skųsti BPK nustatyta tvarka, teisė pasinaudoti tokia galimybe jiems nebuvo atimta ar kitaip suvaržyta.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvada, kad, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 20, 305 straipsnių nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo paduotą apeliacinį skundą, atsakė į esminius skundo argumentus bei laikėsi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų (BPK 320 straipsnis), todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Dėl bausmės nepilnamečiui paskyrimo (BK 54 straipsnio 3 dalies, 91 straipsnio 2 dalies taikymas)
Teismas asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, bausmę skiria vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais (BK 91 straipsnio 1 dalis).
Pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
A. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Šios normos sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą A. L. paskyrė vienerius metus tris mėnesius laisvės atėmimo, t. y. tokią bausmės rūšį, kokia numatyta minėto straipsnio sankcijoje. Kitokią, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą bausmę teismas skiria tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių nenustatyta. Kasatoriai mano, kad BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma atsižvelgiant į teigiamą nuteistojo A. L. asmenybę. Tačiau pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais, t. y. teismui nustačius išimtines aplinkybes, patvirtinančias, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs net tik su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir su aplinkybių, parodančių veikos pavojingumą, visumos vertinimu. Skunde A. L. asmenybė pateikiama kaip labai teigiama, tačiau bylos duomenys neleidžia daryti tokios kategoriškos išvados. Nors A. L. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, mokosi, tačiau praeityje ir bylos nagrinėjimo metu dėl jo buvo vykdomi ikiteisminiai tyrimai, susiję su smurto panaudojimu (vienas jų nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu; T. 2, b. l. 34, 35, T. 3, b. l. 17, 27). Taip pat „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos pateiktoje charakteristikoje A. L. apibūdintas kaip ūmaus būdo, neturintis kantrybės, nenorintis mokytis, svarstytas mokyklos prevencinėje komisijoje dėl pamokų nelankymo ir įžūlaus elgesio su mokytojais. „(duomenys neskelbtini)“ gimnazijos charakteristikoje jis apibūdinamas kaip siekiantis baigti 12 klasių, turintis daug draugų, savarankiškas, tačiau kartu nurodyta, kad mokinys turėjo bendravimo problemų, o jo pažymių vidurkis žemas. Taigi negalima sutikti su kasaciniame skunde daroma išvada, kad A. L. vertintinas tik teigiamai, kartu pripažintina, jog jį palankiai apibūdinančios aplinkybės (neteistas, nebaustas administracine tvarka, mokosi, sutaria su tėvais ir pan.) negali būti vertinamos kaip išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. sudarančios pagrindą švelninti bausmę vadovaujantis teisingumo principu.
Taip pat, kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyręs A. L. laisvės atėmimą šešiems mėnesiams pažeidė BK 80 ir 91 straipsnių reikalavimus. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, laisvės atėmimo bausmė pirmą kartą už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistam nepilnamečiui paprastai neturėtų būti skiriama, o priešingas sprendimas turėtų būti motyvuotas. Tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, apibūdinančias A. L. neteisėtų veiksmų pavojingumo pobūdį, laipsnį bei jo asmenybę, į tai, kad A. L. padarė dvi nusikalstamas veikas, taip pasikėsindamas į kelias įstatymo saugomas vertybes – asmens sveikatą ir viešąją tvarką, nėra pagrindo pripažinti, kad teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyręs jam laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per griežtą bausmę. Be to, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį A. L. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu), ir, vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis, galutinės bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių (BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs A. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmes, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pakankamai motyvavo savo sprendimą, todėl keisti teismų sprendimus ir švelninti paskirtas bausmes nėra teisinio pagrindo.
Dėl civilinių ieškinių išsprendimo (CK 6.250 straipsnio, CPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymas)
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalis civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos. Pagal šią normą gali būti taikomos ne tik civilinio proceso normos, bet ir Civilinis kodeksas (toliau – CK), kiti teisės aktai, neprieštaraujantys BPK.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus
Kasatoriai teigia, kad teismai, priteisdami iš nuteistojo nukentėjusiajam V. R. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, kuo pasireiškė nukentėjusiojo patirta neturtinė žala, ir niekaip nemotyvavo išvados, kodėl visiškai tenkintinas nukentėjusiojo 5000 Lt dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, kasatoriai nurodo, kad nukentėjusysis neįrodė patirtos neturtinės žalos, nes nenurodė jokių neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų.
Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis civiliniu ieškiniu, be turtinės žalos, taip pat prašė priteisti iš A. K. ir A. L. 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, ieškinyje jis nurodė, kad be priežasties buvo sumuštas A. K. ir A. L., dėl to jo sveikata buvo ilgam sutrikdyta ir jis patyrė moralinės žalos, kuri, jo vertinimu, yra 5000 Lt. Teisme nukentėjusysis sukonkretino, kuo pasireiškė jo dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai, nurodydamas, kad dėl sužalojimų prarado sveikatą, vos nenumirė, iki šiol jaučia sumušimo pasekmes, skauda šoną, po sumušimo 40 dienų buvo nedarbingas, jam buvo atliktos kelios operacijos, laukia dar viena. Taigi, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusysis apibūdino patirtos neturtinės žalos pasireiškimo kriterijus.
Neturtinės žalos konkretų dydį, atsižvelgdamas į šios žalos kriterijų visumą, nustato teismas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai nurodė motyvus, kodėl visiškai tenkintinas nukentėjusiojo reikalavimas priteisti iš nuteistųjų 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 5000 Lt neturtinės žalos dydis – faktinė aplinkybė – teismų nustatyta pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: A. L. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiajam sukeltus padarinius, taip pat atsižvelgus į turtinę kaltininko padėtį. Taigi nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad neturtinės žalos priteisimo klausimas išspręstas netinkamai.
Kasaciniame skunde taip pat keliamas turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam klausimas, teigiant, kad teismai nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes šis reikalaujamo turtinės žalos dydžio (200 Lt, išleistų medikamentams) nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, taip pažeisdamas CPK 135 straipsnio 2 dalies, kuri taikytina vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi, reikalavimus.
Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. R. civiliniu ieškiniu, be 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, prašė priteisti iš A. K. ir A. L. 200 Lt už gydymo išlaidas. Nurodydamas šias aplinkybes, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, nukentėjusysis ieškinyje nenurodė ir prie jo nepridėjo jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis V. R. paaiškino, kad 200 Lt išleido vaistams, o tai patvirtinančius kvitus turi namuose. Teismai iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiojo naudai priteisė 200 Lt, pripažindami, kad byloje neginčytinai įrodyta, jog nukentėjusysis gydėsi, jam reikėjo vartoti nuskausminamuosius ir gydančius vaistus, ir nors 200 Lt išlaidos nėra patvirtintos rašytiniais įrodymais, tačiau, atsižvelgiant į nukentėjusiojo sužalojimų pobūdį, jos laikytinos protingomis ir realiomis. Šios teismų išvados motyvuotos, atitinka BPK 305 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl su šiuo klausimu susiję kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Valstybinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos – 9323,43 Lt priteisimo už nukentėjusiojo gydymo paslaugas, suteiktas sveikatos priežiūros įstaigos nuo 2009 m. gegužės 23 d. iki birželio 12 d., įrodytas civilinio ieškovo pateiktais ir byloje ištirtais duomenimis, todėl pagrįstai patenkintas priteisiant šią sumą solidariai iš asmenų, atsakingų už žalos padarymą, t. y. nuteistųjų A. K. ir A. L. (BPK 109 straipsnis, CK 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis).
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ir panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
