Baudžiamoji byla Nr. 2K-176-489/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47307-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.7; 2.2.2.3.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nukentėjusiajam M. I.,
nukentėjusiojo M. I. atstovui advokatui Romanui Bareikai,
nuteistojo H. R. (H. R.) gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu H. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo M. I. civilinis ieškinys dėl 13 744,45 Eur turtinės ir neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendis panaikintas ir H. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, bei jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiajam M. I. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, ieškinio dydžio klausimą paliekant spręsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. H. R. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles (toliau – ir KET) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d.), dėl to eismo įvykyje buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Jis 2016 m. spalio 2 d. 16.39 val. vairuodamas V. M. (V. M.) priklausantį automobilį „Mercedes Benz Vito 110“ (duomenys neskelbtini), važiuodamas Vilniaus miesto kryptimi, kelyje (duomenys neskelbtini) norėdamas pasukti į šalutinį kelią kairėje, prieš atlikdamas kairįjį posūkį, įjungė kairiojo posūkio signalą, tačiau pažeisdamas KET 9, 101 punktų reikalavimus neįsitikino, kad tai daryti saugu, turėdamas galimybę pastebėti tuo metu jo vairuojamą automobilį lenkiantį motociklą „Yamaha TD 850“ (duomenys neskelbtini), vairuojamą M. I., jo nepastebėjo, nes nebuvo pakankamai atidus ir atsargus, nesiėmė priemonių susidūrimui išvengti, nepraleido jį lenkiančio motociklo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip staiga sudarė kliūtį motociklo „Yamaha TD 850“ vairuotojui M. I., kuris, neturėdamas galimybės saugiai sustoti, priekine motociklo dalimi atsitrenkė į automobilio „Mercedes Benz Vito 110“ galinę dešinės pusės dalį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu motociklo „Yamaha TD 850“ vairuotojui M. I. dėl kairiojo stipinkaulio atokiojo galo sąnarinio lūžio su išreikšta lūžgalių dislokacija bei kairiojo alkūnkaulio ylinės ataugos lūžio ir kairiojo gaktikaulio abiejų šakų lūžių su plačiu gaktikaulių sąvaržos prasiskyrimu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad H. R. veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, nėra kaltės, nes H. R. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad žymiai (du tris kartus) greičiau už jo vairuojamą automobilį važiuojantis motociklininkas M. I. staiga išnirs iš kelių automobilių galo, pradės lenkti automobilių koloną, kurios priekyje yra jo vairuojamas automobilis, o išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą su įjungtu kairiojo posūkio signalu, jau buvo pradėjęs išvažiuoti iš pagrindinio kelio į šalutinį. Byloje nebuvo nustatyta jokių H. R. neatidumą lėmusių veiksnių, todėl jo veiksmai vairuojant nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – M. I. sunkiu sveikatos sutrikdymu.
3. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pats nukentėjusysis (kaip nurodyta kaltinamajame akte), vairuodamas motociklą ir lenkdamas kitas transporto priemones, važiuojančias priekyje ta pačia eismo juosta, kaip to reikalaujama pagal KET 136.2 punktą, neįsitikino, kad vairuotojas H. R. rodo kairįjį posūkio signalą; šiuo konkrečiu atveju, matyt, jis ir per vėlai pamatė automobilį „Mercedes Benz Vito 110“; M. I. motociklą vairavo neturėdamas didesnio motociklo vairavimo stažo (vos apie vienerius metus laiko), todėl nėra pašalintos abejonės, kad jis, neturėdamas praktinio motociklo vairavimo stažo, nagrinėjamoje situacijoje tinkamai reagavo į vykstančio eismo dinamiką ir priėmė teisingus sprendimus.
4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamojo H. R. veikoje nenustatyti kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas ir tiesioginis priežastinis ryšys, susijęs su kilusiais padariniais, todėl nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, o tai reiškia, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
5. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį H. R. motyvuodamas tuo, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atlikus eksperimentą, vertinant jo rezultatus su kitais įrodymais byloje, spręstina, jog, H. R. pradėjus posūkio į kairę manevrą, M. I. vairuojamas motociklas jau buvo pradėjęs automobilių kolonos lenkimo manevrą ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, tad H. R. vairuojamas automobilis turėjo pareigą nutraukti pradėtą posūkio į kairę manevrą ir laukti, kol motociklas užbaigs lenkimą, t. y. automobilis privalėjo grįžti į važiuojamąją savo krypties eismo juostą ir netrukdyti motociklui, vairuojamam M. I., vykdyti lenkimo. Vadinasi, H. R., kaip asmuo, vairuojantis automobilį, galėjo ir turėjo numatyti, kad tiek jo vairuojamas automobilis, tiek paskui važiavę keli automobiliai gali būti lenkiami, todėl, prieš realizuodamas kairiojo posūkio manevrą, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, tačiau to nepadarė, pažeidė KET 9 ir 101 punktų reikalavimus, nepraleidęs jį lenkiančio motociklo „Yamaha TD 850“, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sudarė kliūtį motociklo vairuotojui M. I., kuris, neturėdamas galimybės saugiai sustoti, atsitrenkė į H. R. vairuojamą automobilį, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu M. I. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
III. Kasacinio skundo argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistojo H. R. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi nusprendė byloje atlikti eksperimentą, kurio metu siekė nustatyti, ar automobilių kolonos gale važiuojančio motociklo vairuotojas mato pirmojo kolonoje važiuojančio automobilio kairiojo posūkio signalą; ar antrojo kolonoje važiuojančio automobilio vairuotojas per šoninį veidrodėlį mato paskui koloną važiuojančio motociklo šviesas; ar pirmojo kolonoje važiuojančio automobilio vairuotojas mato koloną lenkiančio į priešpriešinę eismo juostą išvažiavusio motociklo šviesas. Siekta nustatyti, ar automobilio „Mercedes Benz Vito 110“, ar motociklo „Yamaha TD 850“ vairuotojas pirmasis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nes liudytojas O. V., už nuteistojo H. R. vairuojamo automobilio važiavęs automobilio vairuotojas, parodė, kad kai automobilis „Mercedes Benz Vito 110“ pradėjo posūkį, jis per savo automobilio veidrodėlį iš tolo pamatė dideliu greičiu atvažiuojantį motociklą, tačiau kurioje eismo juostoje matė motociklą, negali pasakyti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje skirti eksperimentą privalėjo mažiausiai nurodyti šias esmines eksperimento sąlygas: iš kiek transporto priemonių turi būti sudaryta kolona, kurią lenkė motociklo vairuotojas; kokie turi būti atstumai tarp automobilių kolonoje ar bent kokio ilgio turi būti kolona; ar transporto priemonės turi judėti, jei taip, kokiu greičiu; kaip jos turi būti išsidėsčiusios kelio juostoje (ties viduriu, dešiniajame ar kairiajame krašte). Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje nenurodytos išsamios eksperimento atlikimo, vadovaujantis BPK 197 straipsniu, sąlygos (tik nepagrįstai pažymėta, kad eksperimentas turi būti atliekamas kolonoje esant trims ir penkiems automobiliams, nors teismas savo nutartyje pacitavo proceso dalyvių parodymus, pagal kuriuos koloną sudariusių automobilių skaičius svyruoja nuo trijų iki septynių). Nenustatęs esminių eksperimento atlikimo sąlygų, teismas privertė eksperimento dalyvius bandymus atlikti ne realiomis, o jų pačių sukurtomis sąlygomis: eksperimento dalyviai trūkstamas sąlygas sukūrė savo nuožiūra, t. y. patys parinko atstumus tarp automobilių, kolonos ilgį, išdėstė transporto priemones kelyje, eksperimentą nusprendė atlikti transporto priemonėms stovint.
6.2. Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-511/2017">2K-319-511/2017</a>) eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus davęs asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus, eksperimentas turi būti atliekamas su keliais asmenimis, įskaitant ir patį įvykyje dalyvavusį ir parodymus davusį asmenį. Eksperimento metu vienas asmuo turi būti šalia suvokimo objekto, kitas – prie asmens, kurio galimybės tikrinamos. Eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės, garsinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.). Eksperimentas (bandymai) turi būti atliekamas kelis kartus ir tomis pačiomis, ir specialiai pakeistomis sąlygomis, tam, kad būtų panaikinta atsitiktinumo galimybė ir kad būtų padidintas eksperimento rezultatų patikimumas. Eksperimentas gali būti atliekamas ne visa apimtimi atkuriant realaus įvykio sąlygas tik tada, kai jo metu nepavyksta pasiekti didžiausio panašumo tarp eksperimento ir tiriamojo įvykio sąlygų arba maksimaliai panašiomis sąlygomis atlikti eksperimentą būtų nesaugu, tačiau net ir tokiais atvejais vertinant eksperimento rezultatus būtina atkreipti dėmesį į sąlygų nesutapimo laipsnį. Kuo didesnis šis laipsnis, tuo eksperimento rezultatai nepatikimesni.
6.3. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nėra žinomas nei eismo įvykio metu koloną sudariusių transporto priemonių skaičius, atstumai tarp jų, kolonos ilgis, transporto priemonių padėtis kelio atžvilgiu, nei judėjimo greitis ir kitos panašios aplinkybės. Nustatyti eksperimento sąlygas, kurios atitiktų realiai egzistavusias aplinkybes, taip pat atlikus eksperimentą palyginti jo atlikimo sąlygas su realiai egzistavusiomis aplinkybėmis, spręsti dėl jų nesutapimo laipsnio nebuvo galimybės; taigi eksperimentui atlikti nebuvo pakankamų duomenų. Eksperimento metu, be to, nedalyvavo nei kaltinamasis, nei jo gynėjas, nei liudytojas O. V., kurių parodymus buvo norima patikrinti.
6.4. H. R. gynėjas 2019 m. balandžio 16 d. pateikė teismui prašymą patikslinti eksperimento sąlygas, nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje. Prašyme buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje nustatyta eksperimento sąlyga – matymo bandymus atlikti transporto priemonių kolonoje esant trims ar penkiems automobiliams – neatitinka bylos medžiagos, teirautasi, ar bandymus reikėtų kartoti, esant keturioms, šešioms ir septynioms transporto priemonėms, nes tokie duomenys apie koloną užfiksuoti byloje, prašyta paaiškinti, kokiu atstumu turi būti transporto priemonės viena nuo kitos kolonoje, ar tie atstumai gali būti skirtingi, koks turi būti kolonos ilgis, ar transporto priemonės kolonoje turi judėti, jei taip, kokiu greičiu, ar eksperimento metu būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu skirtingų asmenų parodymuose nurodytus įvairius atstumus ir pan.
6.5. Teismas prašymo nesprendė – taip buvo suvaržyta teisė teikti prašymus, imtis priemonių H. R. pareikštam kaltinimui paneigti bei proceso teisėtumui užtikrinti, t. y. pažeista teisė į gynybą ir proceso rungtyniškumo principas (BPK 7 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas). Konstitucinės teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų ir ji jokiais atvejais negali būti paneigta, pati teisė į gynybą suprantama kaip teisė naudotis BPK straipsniuose nustatytomis teisėmis kaltinamojo pasirinkta forma – tiesiogiai pačiam arba per gynėją. Jei kaltinamasis teisę į gynybą realizuoja per gynėją, gynėjo BPK nurodytų teisių pažeidimas reiškia kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą. BPK tiek kaltinamajam, tiek jo gynėjui suteikiama teisė pareikšti prašymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
6.6. Baudžiamojo proceso įstatymas jokių šios teisės (pareikšti prašymus) ribojimų nenustato. Baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese principų, bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris yra svarbi teisės į gynybą garantija ir reiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalyviams teisminiame posėdyje turi būti užtikrintos lygios teisės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Taigi H. R. gynėjas advokatas R. Drakšas apeliacinės instancijos teisme esant atnaujintam įrodymų tyrimui, remiantis BPK 7 straipsniu, 48 straipsnio 1 dalies 9 punktu, neabejotinai turėjo teisę pateikti Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl eksperimento sąlygų paaiškinimo, jei manė, kad tai būtina siekiant apginti H. R. teises, ir taip realizuoti jo teisę į gynybą.
6.7. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį, BPK 253 straipsnyje, kuris taikomas ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme procese (BPK 320 straipsnio 6 dalis), taip pat pažymėta, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis. Baudžiamojo proceso įstatymas į gautą prašymą nereaguoti galimybės nenustato. H. R. gynėjui naudojantis BPK suteiktomis teisėmis pateikus prašymą dėl eksperimento sąlygų paaiškinimo, Vilniaus apygardos teismas šį prašymą privalėjo išnagrinėti ir priimti dėl to motyvuotą nutartį. Konstitucinė teisė į gynybą ir naudojimasis ja turi būti realūs, apeliacinės instancijos teismas šiai teisei užtikrinti nepateikė garantijų, kai gynėjas pateiktu prašymu dėl eksperimento sąlygų patikslinimo siekė užtikrinti eksperimento teisėtumą, jo rezultatų tikrumą, išsamų bylos išnagrinėjimą ir eliminuoti nepagrįsto H. R. nuteisimo galimybę.
6.8. Teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar išgalvotais faktais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.
6.9. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nuteisė H. R. dėl nusikalstamos veikos padarymo, nesant jo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl H. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo iš esmės grindė eksperimento rezultatais, nes būtent jais remdamasis sprendė, kuri transporto priemonė pirmoji išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Kadangi eksperimentas ir jo rezultatai neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo jais remtis, juolab Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje cituojami eksperimento rezultatai nesutampa su rezultatais, užfiksuotais 2019 m. gegužės 23 d. eksperimento protokole, – taip teismas padarė BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių pažeidimą.
6.10. Eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, šviečiant saulei, tačiau iš 2019 m. gegužės 23 d. eksperimento protokolo matyti, kad eksperimento metu ėmė lyti, po to eksperimentas buvo tęsiamas esant debesuotumui ir šlapiai kelio dangai, nors akivaizdu, kad šios sąlygos matomumui tikrinti yra esminės. Eksperimentas buvo atliekamas ne su keliais, o su vienu asmeniu, nors skirtingų asmenų gebėjimas pamatyti tą patį objektą nėra vienodas, bandymas nebuvo atliktas su pačiais nuteistuoju H. R. ir liudytoju O. V., taip pat atlikta tik po vieną eksperimento bandymą skirtingomis sąlygomis. Eksperimento dalyvis, sėdėjęs automobilių vairuotojų vietose, buvo (duomenys neskelbtini), taigi jis iš anksto žinojo, ką turi fiksuoti, atidžiai stebėjo kelią ir koncentravo dėmesį tam, kad galėtų pamatyti iš anksto jam žinomai pasirodysiantį objektą, kai realiomis sąlygomis vairuotojas dėmesio į vieną tašką nekoncentruoja, o stebi visumą.
6.11. Eksperimentas, be to, buvo atliekamas transporto priemonėms stovint vietoje, kai eismo įvykio metu jos važiavo, todėl realiomis eismo įvykio sąlygomis automobilio vairuotojas neturėjo galimybės koncentruoti dėmesio tik į vaizdą galiniame ir šoniniame veidrodėliuose, turėjo matyti kelią priešais save. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad eksperimento metu nustatyta, jog paskui penkių automobilių koloną važiuojantis motociklininkas nemato pirmojo kolonoje važiuojančio automobilio rodomo posūkio signalo, posūkį motociklininkas mato tik pradėjęs lenkimo manevrą ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Tačiau eksperimento protokole nurodyta, kad motociklininkas pirmojo kolonoje automobilio rodomą kairiojo posūkio signalą mato ir neišvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, o važiuodamas paskui koloną savo eismo juostos kairiajame krašte. Taigi teismo išvada, kad prieš pradėdamas lenkimo manevrą motociklo vairuotojas nematė ir negalėjo matyti, kad pirmas kolonoje judantis automobilis rodo kairiojo posūkio signalą, neatitinka tikrovės. Remiantis eksperimento duomenimis, nukentėjusysis M. I. galėjo pamatyti H. R. rodomą kairiojo posūkio signalą ir neišvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.
6.12. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad antrojo ir pirmojo kolonoje važiavusių automobilių vairuotojai matė motociklą tik tada, kai jis jau buvo priešpriešinėje eismo juostoje, tačiau eksperimento protokole nėra užfiksuota duomenų apie tai, ar pirmojo kolonoje buvusio automobilio vairuotojas mato motociklą, kai jis nėra išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, nes tai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje nebuvo pavesta nustatyti. Eksperimento protokole nurodyta, kad kai motociklas sustoja kolonos gale už paskutinio automobilio ties jo kairiuoju kraštu (nekirsdamas priešpriešinio eismo linijos), antrojo kolonoje buvusio automobilio vairuotojas jį mato. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, eksperimento metu užfiksuota, kad antrojo automobilio vairuotojas matė motociklą, kai jis buvo dar neišvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, o tik savo juostoje užėmęs jos kairiąją pusę. Byloje eksperimento rezultatų, kad antrojo kolonoje važiavusio automobilio vairuotojas būtų galėjęs matyti kolonos gale buvusį motociklininką tik tada, kai jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nėra, Vilniaus apygardos teismo išvada, kad H. R. sukant į kairę O. V. motociklininką matė šiam jau esant priešpriešinėje eismo juostoje, dėl to buvo nuspręsta, kad pirmasis į priešpriešinio eismo juostą eismo įvykio metu išvažiavo būtent M. I., ir tai lėmė H. R. nuteisimą, yra neteisėta. Eliminavus iš bylos duomenis, kurie negali būti laikomi įrodymais, pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą padarytos išvados, iš jų ir tai, kad pirmasis į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo H. R. vairuojamas automobilis, lieka nepaneigtos.
6.13. Iš specialisto išvados, esančios byloje, matyti, kad negalima nustatyti, kuris iš transporto priemonių vairuotojų pirmasis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pat kurio eismo dalyvio veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę eismo įvykiui kilimo sąlygą. Savo išvadą specialistas patvirtino ir duodamas parodymus teisme. Nesant galimybės nustatyti nei kuri transporto priemonė pirma išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nei koks buvo konkretus jų greitis, nei kelis tiksliai automobilius motociklininkas lenkė ir nesant byloje jokių kitų įrodymų, iš kurių tai būtų galima nustatyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nenukrypdamas nuo nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų, padarė bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad, byloje nesant galimybės paneigti H. R. ir liudytojo O. V. parodymų, pirmasis į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo H. R. Taip pat šis teismas įvertino, kad byloje nėra nustatyta jokių galimai H. R. neatidumą lėmusių veiksnių, o nukentėjusysis M. I. eismo įvykio metu pats pažeidė KET, tai užfiksuota kaltinamajame akte (M. I. vairuodamas motociklą ir lenkdamas kitas transporto priemones, važiuojančias priekyje ta pačia eismo juosta, kaip to reikalauja KET 136.2 punktas, neįsitikino, kad vairuotojas H. R. rodo kairįjį posūkio signalą). M. I. už padarytą pažeidimą buvo nubaustas administracine tvarka – teismui paklausus, šią aplinkybę patvirtino prokuroras bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
6.14. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad M. I. neturi didesnio praktinio motociklo vairavimo stažo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad M. I. galimai per vėlai pamatė automobilį „Mercedes Benz Vito 110“, o jam neturint didesnio motociklininko praktinio vairavimo stažo, nepašalintos abejonės, kad M. I. esamoje eismo situacijoje tinkamai reagavo į eismo dinamiką bei priėmė teisingus sprendimus. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad jei motociklo vairuotojas pradėjo lenkti sukantį į kairę automobilį „Mercedes Benz Vito 110“, tai, motociklo vairuotojui sulėtinus greitį ir apvažiavus automobilį iš dešinės, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs; apie eismo įvykio išvengimo galimybę parodė ir liudytojas O. V.
6.15. Vilniaus apygardos teismas motociklo vairuotojo padaryto KET pažeidimo ir jo praktinės vairavimo patirties neanalizavo, padarytą KET pažeidimą pašalino iš kaltinimo, motyvuodamas tuo, kad M. I. netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2007">2K-19/2007</a>) yra išaiškinta, kad turi būti vertinama abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaka eismo įvykiui kilti, abu eismo dalyviai gali būti pripažinti kaltais dėl eismo įvykio sukėlimo, tik dalyvis, kuriam sutrikdyta sveikata, nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes BK nenustato atsakomybės asmeniui už KET pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. Eismo įvykio metu pačiam nukentėjusiajam pažeidus KET ir įvertinus tai, kad byloje nėra galimybės paneigti H. R. ir O. V. parodymų, jog į priešpriešinio eismo juostą pirmasis išvažiavo H. R. vairuojamas automobilis, nuteistojo H. R. nekaltumas bylos nagrinėjimo metu liko nepaneigtas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo H. R. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šio patikrinimo metu kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas įrodymų vertinimo klausimus apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Taigi tie nuteistojo H. R. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų vertinimu, pareiškiama nuomonė dėl atskirų duomenų įrodomosios reikšmės, šioje nutartyje teisėjų kolegijos galimi nagrinėti tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl konstatuotų esminių BPK pažeidimų
9. Kasaciniame skunde prašoma panaikinti naują apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai gaunant naujus bylos įrodymus ir juos neteisingai vertinant, H. R. nuteistas eksperimentu sukūrus netikras eismo įvykio aplinkybes, kurios byloje neegzistavo (BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 197 straipsnio pažeidimai). Atsakant į tokius skundo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Čia įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NC02MjgvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-54-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-54-628/2020">2K-7-54-628/2020</a>).
10. Antra, pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018 ir kt.). Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 329 straipsnis, 331 straipsnio 1 dalis). Jame turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-534/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-534/2014">2K-534/2014</a> ir kt.).
11. Šiuo atveju kolegija sprendžia, kad yra pagrindas kasacinio skundo teiginiams, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gruodžio 11 d. priimdama naują apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė pirmiau nurodytų BPK nuostatų ir jų taikymo praktikos.
12. Teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) patikrino kasacine tvarka skundžiamą naują apkaltinamąjį nuosprendį, jame nustatytas aplinkybes ir išdėstytus įrodymus, kurie buvo pagrindas pripažinti H. R. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Pagrindinis jų yra pagal BPK 197 straipsnio 1 dalį teismo iniciatyva atliktas eksperimentas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi prokurorė įpareigota organizuoti eksperimento atlikimą, siekiant patikrinti motociklo vairuotojo (M. I.), taip pat pirmuoju automobilių kolonoje važiavusio (H. R.) ir tuoj už jo važiavusio (O. V.), matomumo galimybes įvykio metu. Kasaciniame skunde pagrįstai tvirtinama, kad eksperimentas buvo atliktas pažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimus bei nesilaikant kasacinio teismo praktikos dėl eksperimento vykdymo tvarkos, todėl BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme negali būti laikomas įrodymu.
13. Kasacinės instancijos teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-511/2017">2K-319-511/2017</a> 13, 13.1 ir 13.2 punktuose, be kita ko, nurodyta, kad šios kategorijos bylose atliekant eksperimentą eismo įvykio dalyvių, vairuotojų matomumo galimybei nustatyti reikia laikytis tam tikrų reikalavimų tam, kad būtų galima užtikrinti objektyvų bandymų procesą ir rezultatus. Eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus davęs asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar kitaip suvokti reiškinius yra individualus. Eksperimentas turi būti atliekamas su keliais asmenimis, įskaitant ir patį įvykyje dalyvavusį ir parodymus davusį asmenį. Eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.); šis tyrimo veiksmas turi būti atliekamas kelis kartus ir tomis pačiomis, ir specialiai pakeistomis sąlygomis, kad būtų panaikinta atsitiktinumo galimybė ir kad eksperimento rezultatai būtų patikimesni ir įtikinamesni.
14. Į bylą pateiktame 2019 m. gegužės 23 d. eksperimento protokole patvirtintas šio tyrimo veiksmo atlikimo faktas, turinys ir rezultatai. Šie duomenys trumpai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 14–15 punktuose. Tačiau darant išvadas apie įrodytomis pripažintas aplinkybes, visiškai neatkreipta dėmesio į tai, kad eksperimentas nevyko sąlygomis, maksimaliai panašiomis į įvykio metu buvusias eismo sąlygas. Antai eismo įvykis įvyko 2016 m. spalio 2 d. 16.39 val., šviesiu paros metu, šviečiant saulei, o iš eksperimento protokolo matyti, kad eksperimentas darytas 2019 m. gegužės 23 d. nuo 14.00 iki 16.30 val., iki 14.20 val. buvo saulėta, važiuojamoji kelio dalis buvo sausa, o nuo 14.20 iki 14.40 val. lijo, eksperimentas tęstas esant debesuotumui ir šlapiai kelio dangai. Taip pat iš eksperimento eigos aprašymo matyti, kad automobiliai į koloną buvo surikiuoti dviejų ir penkių metrų atstumu vienas nuo kito, nors visiškai neaišku, ar šis parametras maksimaliai atitinka įvykio metu buvusias sąlygas, nes jokių duomenų apie tai byloje nėra. Taip pat motociklo vairuotojo matomumas užfiksuotas tiek motociklui, tiek visiems automobiliams, iš jų ir pirmajam, įjungusiam kairiojo posūkio signalą, stovint, o tai akivaizdžiai neatitinka eismo įvykio metu buvusios situacijos, kai eismo įvykio metu visos transporto priemonės judėjo. Eksperimentas darytas esant trijų ir penkių automobilių kolonai, nors iš bylos medžiagos matyti, kad tikslus automobilių, sudariusių koloną įvykio metu, skaičius byloje liko neišaiškintas, kokiais greičiais judėjo eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės prieš susidūrimą, nenustatyta.
15. Pirmiau minėta, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje tvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja tik teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Tačiau šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė. Antai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo O. V. – paskui H. R. vairuojamą automobilį važiavusio automobilio „Volkswagen Sharan“ vairuotojo – parodymais, tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visų šių parodymų turinio neanalizavo, tik dalį šio liudytojo parodymų lygino su eksperimento metu gautais rezultatais.
16. Kasacinio skundo 69 ir 70 punktuose taip pat pagrįstai išdėstyti ir prieštaravimai dėl apeliacinio teismo išvadų neatitikties atskiroms eksperimento protokole nustatytoms aplinkybėms. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai motyvuotai paneigiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus, jas nustatydamas. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstytos tinkamos, teismų išnagrinėtą bylos medžiagą atitinkančios motyvuotos išvados, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad H. R. būtų nepaisęs bendrosios KET 9 punkte nustatytos eismo dalyvių pareigos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir dėl to būtų pažeidęs KET 101 punktą, kad šio vairuotojo veiksmuose nėra neatsargios kaltės, nes kolonos priekyje važiuojantis „Mercedes Benz Vito 110“ vairuotojas, ketindamas atlikti manevrą, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad du tris kartus greičiau už jo vairuojamą automobilį važiavęs motociklininkas staiga išnirs iš kelių automobilių galo, pradės lenkti automobilių koloną, kurios priekyje H. R. darė posūkį, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą su įjungtu kairiojo posūkio signalu, jau buvo pradėjęs išvažiuoti iš pagrindinio kelio į šalutinį.
17. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, tiek atskirai, tiek jų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų iš esmės nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pritariama nukentėjusiojo M. I. apeliacinio skundo motyvams, kad minėtos BPK nuostatos pirmosios instancijos teisme buvo iš esmės pažeistos, neteisingos, nes šios išvados padarytos iš esmės pažeidžiant šioje nutartyje pirmiau minėtas BPK nuostatas.
18. Dėl to apeliacinės instancijos teismo naujas nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Artūras Ridikas
Audronė Kartanienė
Tomas Šeškauskas
