Baudžiamoji byla Nr. 2K-164-458/2020
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00026-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.2.2.1; 2.1.7.4.5; 2.2.2.3.1.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 295 Eur) dydžio bauda. Į šią bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 11 d. ir nustatyta, kad jam paskirta 298 MGL (11 219 Eur) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendis panaikintas bei priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. M. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinis skundas tenkintas ir panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendis bei byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. M. nuteistas dėl to, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 13 val. prekybos ir pramogų centre „X.“, (duomenys neskelbtini), UAB „Y.“ komercijos direktorei O. Č. prisistatęs buvusiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) operatyviniu pareigūnu, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnams, tiesiogiai pareikalavo neįvardyto dydžio kyšio už tai, kad būtų neteisėtai sutvarkytos O. Č. ir UAB „Y.“ direktorės J. Č. problemos, susijusios su FNTT atliekamu ikiteisminiu tyrimu.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2014 m. spalio 4 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre „X.“, (duomenys neskelbtini), O. Č. ir J. Č. pakartotinai nurodė, kad jos turi problemų FNTT, bus naudojamos procesinės prievartos priemonės – kratos, suėmimai, ir tiesiogiai pareikalavo 20 000 Lt (5792,40 Eur) kyšio, pažadėjęs paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad nukentėjusiosios išvengtų galimų teisėsaugos veiksmų. Jis 2013 m. spalio 7 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre „X.“, (duomenys neskelbtini), pakartojo, kad O. ir J. Č. turi problemų, ir parodė USB laikmenoje esančių dokumentų skaitmeninius variantus – O. ir J. Č. bei P. T. pokalbių suvestines, (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros 2011 m. rugsėjo 7 d. teikimą dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, kuriame prašoma leisti taikyti slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą J. ir O. Č. bei kitų asmenų atžvilgiu, be to, tiesiogiai savo naudai pareikalavo duoti ir susitarė su O. Č. priimti dalį reikalaujamo kyšio, t. y. 5000 Lt (1148,10 Eur), pažadėjęs paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus.
1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (V. M.) 2013 m. spalio 10 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre „X.“, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo pažintimis bei kita tikėtina įtaka FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnams, savo naudai tiesiogiai iš O. Č. priėmė dalį reikalauto kyšio, t. y. 5000 Lt (1148,10 Eur), pažadėjęs paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus bei O. ir J. Č. nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn FNTT atliekamame ikiteisminiame tyrime. Tokiais veiksmais jis, pasinaudodamas savo pažintimis bei kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojams ir jiems prilygintiems asmenims, savo naudai tiesiogiai reikalavo duoti ir susitarė priimti kyšį bei priėmė šio kyšio dalį, pažadėjęs paveikti atitinkamus valstybės tarnautojus ir jiems prilygintus asmenis, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodymu byloje esančias, kasatoriaus teigimu, garso įrašų interpretacijas ir nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-23-976/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-697/2015">2K-201-697/2015</a>, 2K-78-511/2019).
3.2. Kasatorius aptaria bylos duomenis, t. y. kad pokalbiai tarp jo ginamojo ir nukentėjusiosios O. Č. buvo įrašinėjami skaitmeninėmis garso įrašymo priemonėmis „Olympus Digital Voice Recorder WS -100“ (toliau – „Olympus“), „Gnome - P“ ir „Oculus“, kuriose išsaugoti garso įrašai buvo perkelti į skaitmenines laikmenas; garso įrašymo įrenginys „Olympus“ neišlikęs, o kiti du garso įrašymo įrenginiai neidentifikuoti; Lietuvos teismo ekspertizės 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. S-1212 nurodytą informaciją; kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno D. V. parodymus, ir teigia, kad teismas neturėjo galimybių ištirti bylos įrodymo – 2013 m. spalio 4 d. įvykusio pokalbio įrašo, padaryto tariamai pačios nukentėjusiosios garso įrašymo įrenginiu „Olympus“, ir patikrinti, ar tai nėra policijos tarnybinis diktofonas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šių garso įrašų stenogramas, kurios, kasatoriaus teigimu, yra garso įrašų interpretacijos, nepagrįstai pripažino įrodymu ir juo rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį. Kasatorius, aptardamas BPK 179 straipsnio 5 dalies, Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, BPK normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese 79 punkto nuostatas, pažymi, kad įrašų kopijos gali būti daromos ir kitais atvejais tik prokuroro rašytiniu leidimu ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimu BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau, teismui įpareigojus prokurorą pateikti tokį prokuroro rašytinį leidimą ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą daryti garso įrašų kopijas ir neišsaugoti garso įrašymo priemonės ar jų laikmenos originalo, šis nurodė, kad „pirmą kartą girdi apie tokius leidimus“. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas tik deklaratyviai nurodė, kad garso įrašymo įrenginys „Olympus“ neišlikęs, ir nepagrįstai nevertino priežasties, dėl kurios šis originalus įrenginys nėra išsaugotas, bei atmetė gynybos versiją, kad šis įrenginys yra policijos tarnybinis įrenginys. Nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, kuris turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Galimybė patikrinti duomenis reiškia galimybę patikrinti jų patikimumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjctNjk5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67-699/2018">2K-67-699/2018</a>). Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai rėmėsi stenogramomis, kurių negalima patikrinti, palyginti su autentišku įrašu, nevertino, kad, nesant garso įrašų, įrašytų įrenginiais „Oculus“ ir „Gnome - P“ originalaus formato skaitmeninės kopijos, bei įrenginio „Olympus“, nėra galimybės atlikti fonoskopinę ekspertizę, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kartu tai reiškia, kad teismas negalėjo patikrinti garso įrašų stenogramų patikimumo, pripažinti jų įrodymais ir šiais duomenimis grįsti nuteistojo V. M. kaltės.
3.3. Kasatoriaus nuomone, teismas pripažino įrodymais duomenis, gautus neteisėtu būdu, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje garso įrašai buvo daromi tris kartus: du kartus – policijos pareigūnų įranga, vieną kartą – pačios nukentėjusiosios O. Č. 2013 m. spalio 4 d. dar prieš ikiteisminio tyrimo pradžią. Tačiau teismas netyrė ir netikrino, kodėl asmeniniai duomenys apie kasatoriaus ginamąjį buvo žinomi iki ikiteisminio tyrimo pradžios, kai dar nebuvo turima duomenų apie tikėtiną nusikalstamą veiką; nevertino, ar nukentėjusiosios elgesys tikrai buvo savarankiškas, ar ji vykdė neįformintas ir neformalias pareigūnų užduotis. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji O. Č. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2013 m. spalio 4 d. per pietus) kreipėsi į pareigūnus Lietuvos kriminalinės policijos biuro patalpose (dalyvaujant atstovui), kur aptarė galimą tolesnį veikimą su pareigūnu D. V.; vėlesnio pokalbio su V. M. metu (2013 m. spalio 4 d. 14 val.) naudojo garso įrašymo priemonę „Olympus“, kuri, kaip nurodė liudytoja K. T., buvo naudojama ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro veikloje. Nors tokios aplinkybės gali lemti veikos kvalifikavimą kaip provokaciją, tačiau teismas nesiėmė būtinų priemonių provokacijos nebuvimui paneigti.
3.4. Skunde aptariamos BPK 44 straipsnio 9 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos ir teigiama, kad teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti, reikalavimų. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pvz., asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostatas, privačių asmenų (telefono) pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas savaime nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis. Tačiau tokia situacija pagal jos pobūdį turi būti atskiriama nuo slapto susižinojimo kontrolės ir įrašinėjimo, kurį privatus asmuo atlieka oficialaus tyrimo (baudžiamojo ar kitokio) kontekste ir šio tyrimo naudai, valstybės tyrimo institucijoms pritariant ir teikiant techninę pagalbą privačiam asmeniui (EŽTT 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę). Jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pvz., leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis, ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Be to, tokio pobūdžio bylose pirmiausia nustatoma, ar asmens teisės į susižinojimo slaptumą apribojimas, vėliau ketinant gautus duomenis panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese, priskirtinas valstybės institucijai. Jeigu šios teisės ribojimas priskirtinas valstybei, o ji nesilaikė pagal Konvenciją nustatytų ribojimo sąlygų, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis. Nustačius, kad asmens susižinojimo slaptumo teisės ribojimas nebuvo įtvirtintas įstatymo, konstatuojamas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, toliau nebūtina spręsti, ar apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
3.5. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-303/2015; EŽTT 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Vanyan prieš Rusiją, peticijos Nr. 53203/99; 2003 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 39647/98, 40461/98; 2006 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Khudobin prieš Rusiją, peticijos Nr. 59696/00; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01). Be to, nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta (t. y. jos turi pareigą) paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), ir tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu. Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Esant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, provokavimo nebuvimas neviešo tyrimo veiksmų atlikimo metu yra viena iš įrodinėtinų bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-647/2012, 2K-435/2014, 2K-209-489/2015). Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>). Tam, kad teismas būtų teisingas vadovaujantis Konvencijos 6 straipsnio aspektu, visi duomenys, gauti kurstant ar provokuojant asmenį, privalo būti atmetami (EŽTT sprendimas byloje Khudobin prieš Rusiją). Praktiškai institucijoms gali būti užkirstas kelias įvykdyti pareigą įrodyti, kad provokacijos nebuvo, dėl slaptos operacijos formalaus sankcionavimo ir priežiūros nebuvimo (EŽTT sprendimai bylose Nosko ir Nefedov prieš Rusiją, par. 63; Matanovič prieš Kroatiją, par. 130). Taip gali atsitikti, be kita ko, tais atvejais, kai, teisėsaugos pareigūnams veikiant ir panaudojant informatorių neformaliai ir spontaniškai, be jokios kitų institucijų atliekamos kontrolės ir tinkamai nefiksuojant slaptos operacijos eigos, bylos medžiagoje nepakanka informacijos provokacijos tikimybei paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-22-699/2017, EŽTT 2012 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Veselov ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 23200/10, 24009/07, 556/10, par. 109–111, 116–117). Tais atvejais, kai teismai nesiima būtinų priemonių asmens, prisidėjusio prie paskatinimo padaryti nusikalstamą veiką, ir pareigūnų poveikiui jo elgesiui nustatyti bei nepagrindžia išvados, kad provokacijos nebuvo, tinkamu reikšmingų ir pakankamų įrodymų vertinimu, provokacijos versijos paneigti nepavyksta ir konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas (EŽTT 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01).
3.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pareiškimo apie galimai padarytą nusikaltimą surašymo bei iki nukentėjusiosios O. Č. bei nuteistojo V. M. pokalbio, įvykusio 2013 m. spalio 4 d., ši nukentėjusioji ir jos atstovas susitiko su pareigūnu D. V., po to minėtam pokalbiui fiksuoti buvo naudota garso įrašymo priemonė, paprastai naudojama policijos veikloje. Taip pat nustatyta, kad 2013 m. spalio 7 d., kai buvo surašytas ir priimtas pareiškimas dėl galimai padaryto nusikaltimo, O. Č. buvo pateikta atpažinti V. M. fotonuotrauka, nors pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad į ją dėl problemų išsprendimo kreipėsi asmuo, prisistatęs D.. Kasatoriaus nuomone, provokacijos aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2015 gegužės 6 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pirminė informacija apie V. M. galimai nusikalstamą veiką Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo gauta ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, duomenų bazėse tikrinama iki 2013 m. spalio 1 d., t. y. iki O. Č. pareiškimo apie „nenustatytą“ asmenį. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju iš jo ginamojo V. M. buvo atimta minimali apsauga, į kurią jis turėjo teisę demokratinėje visuomenėje, besivadovaujančioje teisės viršenybės principu, teismas nesiėmė būtinų priemonių provokacijos faktui paneigti, tokia provokacijos versija nebuvo paneigta, taip pažeistos Konvencijos 6 ir 8 straipsnių nuostatos. Kartu tai reiškia, kad bylos duomenys yra gauti ignoruojant įstatymų nustatytą tvarką, pareigūnams veikiant savavališkai, taip, kaip jiems „patogiau“, neteisėtu būdu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus.
3.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepasisakė bei neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų dėl atpažinimo pagal nuotrauką protokolo, anot kasatoriaus, netinkamo vertinimo ir tai, kad informacija apie V. M. buvo renkama neteisėtai dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios (2013 m. spalio 7 d.). Nagrinėjamoje byloje tyrėja K. T., vykdydama jai suteiktus tarnybinius įgaliojimus, surašė protokolą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. užfiksavo faktą, kad 2013 m. spalio 7 d. O. Č. tariamai pati savarankiškai atpažino iš fotonuotraukų asmenį, nurodytą nuotraukoje Nr. 3, nors šiame protokole jau iš anksto buvo atspausdintas tekstas, kad nuotrauka Nr. 3 yra V. M., o kitos nuotraukos yra asmenų, nesusijusių su tiriama byla. Tai, kad neįforminti nevieši žvalgybos veiksmai buvo pradėti dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios (2013 m. spalio 7 d.) ir duomenys apie V. M. buvo renkami neturint jokio teisinio bei faktinio pagrindo, patvirtina aplinkybės, kad POLIS II sistemoje duomenys apie V. M. buvo teisėtai tikrinami tik 2013 m. spalio 7 d. 15 val. 28 min. (nors jo nuotrauka buvo gauta dar iki šio momento), ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro rašte nurodyta informacija, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai V. M. atžvilgiu buvo vykdomi dar iki 2013 m. spalio 4 d. Kartu tai reiškia, kad pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio ir BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes policijos pareigūnai neturėjo jokių teisėtais būdais ir priemonėmis surinktų duomenų, jog V. M. rengiasi, kėsinasi ar atlieka nusikalstamą veiką prieš O. Č.. Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nepasisakė, koks tokių slaptų veiksmų teisinis vertinimas, nors pagal teismų praktiką skundo argumentai, susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAxLTY5Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-201-697/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-201-697/2015">2K-201-697/2015</a>).
2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Karčinskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. Skundžiamuose teismų sprendimuose yra pagrįstai nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nepadaryti esminiai trūkumai procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose, šių veiksmų atlikimo metu naudotos garso įrašymo priemonės yra nustatytos, todėl teigti apie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus nėra jokio pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018).
4.2. Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad, nesant garso įrašų, įrašytų įrenginiais „Oculus“ ir „Gnome - P“, originalaus formato skaitmeninės kopijos, nebuvo galimybės atlikti identifikuojančią fonoskopinę ekspertizę, o nesant įrenginio „Olympus“, neįmanoma ištirti ir šio įrenginio, todėl šiomis garso įrašymo priemonėmis užfiksuotų pokalbių garso įrašų stenogramomis teismas rėmėsi be pagrindo. Šie kasatoriaus teiginiai yra siejami tik su duomenų, gautų įrašant nukentėjusiosios ir nuteistojo pokalbius, patikimumo nustatymu, t. y. tik su galimybe atlikti fonoskopinę ekspertizę. Tačiau byloje surinktų duomenų patikimumas nustatomas įvertinus ne kažkurią vieną duomenų patikimumo patikrinimo galimybę, o tokių galimybių kompleksą, t. y. tokių duomenų gavimo tvarką, jų patikrinimą procesiniais veiksmais, lyginimą su kitais duomenimis ir t. t. Duomenys, gauti procesinių prievartos priemonių taikymo metu panaudojant minėtus įrenginius, kaip patikimi teismo buvo įvertinti išanalizavus kitų nagrinėjamos bylos duomenų (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2014 m. spalio 17 d. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. lapkričio 11 d. raštų) turinį ir teismo išvados apie šių duomenų patikimumą yra pagrįstos ir procesinių prievartos priemonių teisėtumo vertinimu.
4.3. Prokurorė pažymi, kad kasatoriaus cituojamame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintų Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese patvirtinimo 79 punkte nėra reikalavimo garso įrašų kopijas įrašyti į standžiuosius diskus. Be to, kaip liudytojas apklaustas pareigūnas D. V. aiškiai nurodė konkrečias priežastis, dėl kurių garso įrašų originalai nebuvo pridėti prie bylos. Tai, kad slaptų tyrimo veiksmų protokoluose nenurodyta apie daromas įrašų kopijas, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad šie veiksmai atlikti pažeidžiant BPK nuostatas.
4.4. Skundžiamoje nutartyje teismas įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir padarė teisingą išvadą, kad gynybos versija apie tai, jog nukentėjusioji įrašą darė policijos pareigūnų duotu diktofonu, atmestina kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė nukentėjusiosios O. Č. 2013 m. spalio 4 d. pokalbio su nuteistuoju įrašymo diktofonu „Olympus“ aplinkybes, šio diktofono grąžinimo nukentėjusiajai pagrįstumą bei pokalbio metu užfiksuotų duomenų teisėtumą. Šis teismas pažymėjo, kad diktofonas „Olympus“ nebuvo nusikalstamos veikos objektas ar dalykas, ant jo nebuvo nusikalstamos veikos pėdsakų, juo įrašyti pokalbiai užfiksuoti protokole ir pridėti prie bylos; nuteistasis komentavo įrašus ir jų turinio iš esmės neneigė; bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai J. V. G., D. V., K. T. patvirtino nukentėjusiosios O. Č. parodymus, kad diktofonas „Olympus“, kuriuo ji savo iniciatyva padarė pokalbio su V. M. garso įrašą, priklauso jai pačiai. Be to, teismas įvertino šiuo diktofonu įrašytų ir į bylą gautų duomenų patikimumo kriterijų, patikrindamas ir palygindamas juos su kitais duomenimis (apklausiant liudytojus, atliekant diktofono apžiūras), ir motyvuotai argumentavo savo sprendimą šiuos duomenis pripažinti įrodymu ir atmesti gynybos keliamą versiją dėl įrenginio priklausomumo.
4.5. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apie prieš nuteistąjį taikytą provokaciją daryti nusikalstamą veiką, informacijos apie nuteistojo laisvės pasirinkti norimą elgesio variantą varžymą viso proceso metu nebuvo gauta, nuteistasis nusikalstamą veiką pradėjo ir tęsė savo iniciatyva, tai konstatuota skundžiamoje nutartyje teismui pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atlikus visų bylos duomenų analizę bei vertinimą. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė gynybos keliamą provokacijos versiją, įvertinęs faktines ir bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių neginčytas nuteistojo ir nukentėjusiosios pirmojo susitikimo ir 2013 m. spalio 4 d. O. Č. atvykimo į Lietuvos kriminalinės policijos biurą bei bendravimo su pareigūnu D. V. aplinkybes. Teismas akcentavo, kad nukentėjusioji viso bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą apklausta ir jos parodymai, kad į policijos pareigūnus ji kreipėsi tada, kai jau savo diktofonu buvo įrašiusi 2013 m. spalio 4 d. pokalbį su D. vardu prisistačiusiu asmeniu, nėra prieštaringi. Kartu teismas pažymėjo ir pareigūno D. V. parodymų apie jo ir nukentėjusiosios bendravimą reikšmę bei konstatavo, kad O. Č. su V. M. neabejotinai bendravo prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir savo iniciatyva padarė pokalbio garso įrašą, dėl to gynybos versija, kad 2013 m. spalio 4 d. pokalbis su nuteistuoju buvo įrašomas su pareigūnų žinia ir jų kontroliuojamas, yra niekuo nepagrįsta. Skundžiamoje nutartyje teismas savo poziciją dėl provokacijos nebuvimo išdėstė aiškiai ir nuosekliai, tikrindamas ir palygindamas duomenis tarpusavyje, aptardamas kiekvieno įrodymo reikšmę faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti ir nuteistojo veikos kvalifikavimui.
4.6. Atsiliepime aptariami duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2013 m. spalio 7 d. protokole (1 t., b. l. 43–45), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Ikiteisminio tyrimo valdybos 2015 m. kovo 9 d. rašte (6 t., b. l. 2), Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gegužės 6 d. rašte (kad informacija apie V. M. buvo renkama nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų) (6 t., b. 1. 40), ir teigiama, kad abiejų instancijų teismai nenustatė jokių procesinių asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmo pažeidimų. Teismo išvados apie nenustatytą provokaciją nepaneigia aplinkybė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras disponavo informacija apie V. M. dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui, nes jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios ir nuteistojo kontaktus apie tai žinant policijos pareigūnams, byloje nėra. Be to, kasatoriaus subjektyvaus pobūdžio vertinimas bylos duomenų (minėto Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gegužės 6 d. rašto turinio ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2013 m. spalio 7 d. protokolo) skunde keliamos provokacijos versijos nepatvirtina ir nesudaro jokio pagrindo išvadai apie teismų padarytus BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimus.
4.7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir apie pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamos nutarties 46 punkte yra išdėstyti apibendrinti nuteistojo V. M. apeliacinio skundo motyvai, dėl kurių jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir 47 punkte atkreiptas apelianto dėmesys į jo apeliacinio skundo argumentų nekonkretumą dėl skunde suformuluotų teiginių esmės. Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo atžvilgiu atliktų veiksmų iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir asmens parodymo atpažinti veiksmo skundžiamoje nutartyje priskirti nuteistojo argumentų dėl neteisėto įrodymų rinkimo grupei. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas dėl kasatoriaus akcentuojamo neįformintų neviešų žvalgybos veiksmų jo ginamojo atžvilgiu pradėjimo dar iki ikiteisminių tyrimo pradžios 2013 m. spalio 7 d. fakto pasisakė atmesdamas provokacijos versiją. Tai, kad skundžiamoje nutartyje nėra išskirtas procesinio veiksmo (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką) įvertinimas, niekaip nepaneigia teismo išvadų, suformuluotų išanalizavus visus bylos duomenis ir atmetant gynybos keliamą provokaciją. Apibendrindama prokurorė teigia, kad skundžiamos nutarties motyvai, pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms ir akcentuojant visų byloje surinktų duomenų visumos vertinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti apie padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, skundžiamoje nutartyje į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus buvo atsakyta, jie teismo aptarti ir motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįstant teisėtu ir pagrįstu. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo ginamojo apeliaciniame skunde.
3. Nukentėjusiųjų O. Č. ir J. Č. atstovas advokatas Giedrius Baziulis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nukentėjusiųjų atstovas atsiliepime nurodo:
5.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes kasatoriaus ginčijami duomenys, gauti panaudojant įrenginius „Oculus“ ir „Gnome - P“, jau teismų įvertinti kaip patikimi, remiantis byloje esančiais įrodymais (Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2014 m. spalio 17 d. raštu, Lietuvos ekspertizės centro 2014 m. lapkričio 11 d. raštu). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. I-383 „Dėl Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese patvirtinimo“ 79 punkte nėra reikalavimo garso įrašų kopijas daryti standžiuosiuose diskuose. Kasaciniame skunde pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie „pradingusį“ garso įrašymo įrenginį „Olympus“, kuris proceso metu pagrįstai grąžintas nukentėjusiajai, nesaugotas dėl praėjusio ilgo laiko ir nesant ginčui dėl įrodymų patikimumo. Be to, kasatorius jokiame bylos nagrinėjimo proceso etape neprašė skirti jokios ekspertizės, nes sutiko su įrodymais (garso įrašų kopijomis) ir nekėlė jokių klausimų ar abejonių dėl šių įrodymų kaip neva suklastotų. Tokius deklaratyvius teiginius kasatorius pateikė tik kasaciniame skunde, taip vilkindamas teisingo sprendimo vykdymą.
5.2. Aptardamas BPK 208 straipsnio, 286 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 1-14 „Dėl Rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo patvirtinimo“ nuostatas, atstovas teigia ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio būtinumo panaudoti eksperto (specialisto) žinias, be kurių neįmanoma nustatyti šiai bylai reikšmingų aplinkybių.
5.3. Atstovas teigia, kad kasacinio skundo teiginiai: 1) apie nustatytas bylos aplinkybes dėl iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pareiškimo apie galimai padarytą nusikaltimą surašymo (iki 2013 m. spalio 4 d.) O. Č. ir V. M. pokalbio fiksavimo, t. y. 2013 m. spalio 4 d. O. Č. ir jos atstovas susitiko su pareigūnu D. V., po to minėtam pokalbiui fiksuoti naudota garso įrašymo priemonė, paprastai naudojama policijos veikloje; 2) kad 2013 m. spalio 7 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo surašytas ir priimtas pareiškimas dėl galimai padaryto nusikaltimo, O. Č. buvo pateikta atpažinti V. M. fotonuotrauka, nors tame pačiame pareiškime O. Č. nurodė, kad dėl problemų išsprendimo į ją kreipėsi asmuo, prisistatęs D., yra melagingi ir patvirtina tai, kad skundą surašęs gynėjas nežino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių minėtus kasatoriaus teiginius, ir iki O. Č. ir V. M. pokalbio, įvykusio 2013 m. spalio 4 d., fiksavimo ši nukentėjusioji bei jos atstovas nesusitiko su minėtu pareigūnu, todėl bet kokie kasatoriaus samprotavimai apie tariamas provokacijas yra atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti. Apibendrindamas atstovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei jų visetą ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. M. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasaciniame skunde prašoma panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nuteistajam V. M. nutraukti, nes apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodymu byloje esančius garso įrašus ir nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus. Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti, jais remiantis naikinti (ar keisti) dėl nuteistojo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016). Būtent bylą nagrinėjantis ir byloje įrodytomis pripažintas aplinkybes nustatantis teismas (šiuo atveju nagrinėjamoje byloje – apeliacinės instancijos teismas) turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka. Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
7. Taigi tie nuteistojo V. M. gynėjo advokato kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos galimi nagrinėti tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Ir priešingai, tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-168-139/2017, 2K-20-303/2018).
9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad minėtas įrodymų visumos išsamaus vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165-648/2015">2K-165-648/2015</a>, 2K-182-788/2019). Teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).
10. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-180-976/2017, 2K-226-1073/2019).??
11. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.
12. Pirmosios instancijos teismas visus nagrinėjamos bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, apkaltinamajame nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą, daromą išvadą, kad V. M. padarė BK 226 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, pagrindė ne tik nukentėjusiosios O. Č. parodymais ir jos pateiktu pokalbių įrašu, bet ir liudytojų D. V., K. T., D. L., V. Mi. parodymais, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo, slapto sekimo, kratos, asmens kratos, paimtų daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, gautais taikant procesines prievartos priemones, vaizdo ir garso įrašuose, jų stenogramose užfiksuotais duomenimis, t. y. bylos įrodymų visuma. Nuteistojo V. M. gynybos versija dėl nukentėjusiosios pateikto garso įrašo, daryto nukentėjusiosios skaitmeniniu diktofonu „Olimpus“, autentiškumo, kuri pakartojama ir kasaciniame skunde, apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir įvertinta kartu su visais bylos įrodymais bei motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti bylos įrodymų visumai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje pripažino šio garso įrašo turinį, paaiškino garso įraše ir jo stenogramoje užfiksuotas frazes (4 t., b. l. 35–38; 5 t., b. l. 88–96, 99–101). Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. M. kaltumas, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindžiamas tik duomenimis, gautais atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, tačiau ne Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais veiksmais gautais duomenimis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą išanalizavo ir įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą, taip pat, siekdamas pašalinti nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagrindo, nukentėjusiosios O. Č. parodymų (apie pirmojo jos susitikimo su nuteistuoju ir jų pokalbio antrojo susitikimo metu įrašymo aplinkybes) patikimumo, išsamiai išanalizavo šios nukentėjusiosios parodymus, duotus viso proceso metu, sugretino juos su kitais bylos duomenimis, tarp jų ir gautais taikant procesinę prievartos priemonę, ir konstatavo, kad šie parodymai nuoseklūs, atitinka ir kitus bylos duomenis, todėl yra patikimi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi paneigdamas V. M. gynybos versiją. Šis teismas, nagrinėdamas bylą, kruopščiai patikrino, ar nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimas ir jų įgyvendinimas atliktas laikantis BPK reikalavimų, ir, nenustatęs pažeidimų, pripažino, kad visi duomenys, surinkti šio procesinio veiksmo metu, gauti teisėtais būdais, todėl yra tinkami ir leistini įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, taip pat motyvuotai paneigė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie galimą jo nusikalstamų veiksmų provokavimą. Skundžiamoje nutartyje, pasisakant dėl BPK 166 straipsnio 1 dalies, 168 straipsnio 1 dalies reikalavimų tinkamo laikymosi, pagrįstai pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas pats savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad atitinkamiems pareigūnams, turintiems įgaliojimus atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo pranešta apie 2013 m. rugsėjo 30 d. ir 2013 m. spalio 4 d. įvykusius nukentėjusiosios O. Č. susitikimus su nuteistuoju V. M. (pastarojo iniciatyva) ir 2013 m. spalio 4 d. susitikimo metu padarytą garso įrašą. Tačiau duomenų, paneigiančių, kad šio susitikimo metu pokalbio su nuteistuoju V. M. garso įrašą O. Č. darė savo iniciatyva ir savo įrašymo įranga (diktofonu), byloje nenustatyta.
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir atlikęs dalies įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, taip pat motyvuotai atmetė kasatoriaus ginamojo apeliacinio skundo argumentus dėl provokacijos, garso įrenginių ir įrašų kopijų neatitikties BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, nukentėjusiųjų O. Č. ir J. Č. parodymų vertinimo.
15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, taip pat ir dėl procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo bei jos tinkamo įgyvendinimo. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Pažymėtina, kad ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Teismų praktikoje situacija, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, pripažįstama pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K-241-693/2015, 2K-552-976/2015). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, pradėtas 2013 m. spalio 7 d. gavus O. Č. pareiškimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškimo protokole nurodoma, kad asmuo vardu D. reikalavo sumokėti 20 000 Lt už tai, kad jis „sutvarkys reikalus“ Finansinių nusikaltimų tyrimo valdyboje ir nukentėjusiosios nebus patrauktos baudžiamojon atsakomybėn už jų neva padarytas nusikalstamas veikas finansų srityje. Tą pačią dieną nukentėjusioji pareigūnams pateikė savo skaitmeninį diktofoną „Olympus“, buvo surašytas jo pateikimo protokolas, kitą dieną – jo apžiūros protokolas, iš jame užfiksuotos garso įrašo stenogramos turinio matyti, kad V. M., be kita ko, prisistatė buvusiu FNTT operatyviniu darbuotoju, dabar išėjusiu į pensiją, 20 metų atidirbusiu VRM, bendradarbiaujančiu su buvusiais ir esamais darbuotojais. Teismai argumentuotai atmetė kasatoriaus prielaidas, kad šį diktofoną nukentėjusiajai davė policijos pareigūnai. Iš bylos duomenų matyti, kad po pirmojo grąžinimo (2014 m. balandžio 1 d.), iš diktofono įrašą perkėlus į kompaktinį diską ir padarius jame įrašyto įrašo stenogramą, šis diktofonas dar kartą buvo paimtas, apžiūrėtas (sutampa individualūs duomenys – numeriai) ir vėl grąžintas jo savininkei (2014 m. birželio 2 d.). Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad O. Č. dar prieš 2013 m. spalio 4 d. susitikimą su V. M. kreipėsi į policiją, kur su pareigūnu D. V. kalbėjosi apie tolesnį veikimą, ir vėlesnio susitikimo su V. M. metu pokalbį su juo įrašė naudodama policijos pareigūnų garso įrašymo priemones. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad O. Č. veikė kontroliuojama pareigūnų dėl anksčiau (2011 m.) jai taikytų kriminalinės žvalgybos priemonių. Pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl tokių priemonių taikymo O. Č. ir J. Č. nekilo jokių pasekmių ir nė viena institucija neturėjo jokio intereso ar būtinybės daryti įtaką jų veiksmams. Tai, kad pagal byloje esančius įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos duomenis pirminė informacija apie V. M. galimai nusikalstamą veiką buvo gauta ir tikrinama iki pirmojo susitikimo su O. Č., nepatvirtina, kad tokia informacija buvo būtent apie nuteistojo daromą nusikalstamą veiką prieš šią nukentėjusiąją. Teismai, nors šiuo atveju ir neturėjo pareigos, dėjo pastangas, kad būtų patikrinta minėta įslaptinta informacija, bet ji įstatymų nustatyta tvarka pagrįstai nebuvo išslaptinta ir pateikta. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pokalbių metu pats nuteistasis nukentėjusiosioms sakė (gyrėsi) apie tai, kad tokius reikalus tvarko ne pirmą kartą: „<...> tiesiai šviesiai sakau, aš jei darau, tai darau <...>“, „<...> jei darau, tai išimu viską <...>“, „<...> yra dar kelios kitos įmonės, liko tiktai jūs ir šita <...>“, „<...> jau pirmadieniui, nes jau aš einu su kitais klausimais dar kalbėti <...>“, ir pan. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos duomenys, gauti naudojant nukentėjusiosios nuosavą diktofoną ir nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus leistinumo ir teisėtumo reikalavimus, ir abiejų instancijų teismai, grįsdami priimtus sprendimus dėl V. M., galėjo jais remtis. Kasatoriaus ginamasis, manantis, jog kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, jas gali ginti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka.
16. Minėti nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad pirminę informaciją apie nuteistojo V. M. daromą nusikalstamą veiką ir reikalaujamą kyšį pareigūnai gavo būtent iš nukentėjusiosios O. Č., ir tai buvo pagrindas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 158, 159, 160 straipsniuose nustatytų procesinių prievartos priemonių taikymo. Abejonių dėl tokio prašymo pagrįstumo nekilo ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagal prokuratūros pateiktą medžiagą sprendusiam procesinių prievartos priemonių taikymo klausimą šios bylos ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi buvo tenkintas prokuroro prašymas ir patvirtintas prokuroro nutarimas leisti V. M. atžvilgiu taikyti BPK 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytas procesines prievartos priemones bei jų taikymo teisėtumas. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad minėtos BPK 158, 159, 160 straipsniuose nustatytos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos tinkamai. Tai, kad V. M. nusikaltimas nebuvo išprovokuotas O. Č., J. Č. ar kitų asmenų veiksmais, patvirtina procesiniuose dokumentuose užfiksuotų pokalbių įrašų turinys. Susitikimų metu V. M. aiškiai nurodė savo reikalaujamo kyšio sumą – „po 10 000 Lt nuo kiekvienos“ už pažadą neteisėtai paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, itin išsamiai ir detaliai aiškino apie nukentėjusiosioms neva gresiančius nemalonumus joms neva pradėtame ikiteisminiame tyrime, kuriuos jis gali sutvarkyti, pats inicijavo ir siūlė kitų susitikimų laiką bei vietas. Taigi toks sąlygų diktavimas rodo būtent V. M. reikalavimą bei spaudimą duoti kyšį ir nėra jokių prielaidų daryti išvadą, kad nuteistasis buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, prieš jį taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nevaržė jo privatumo ir laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą – susitikimų iniciatorius buvo pats nuteistasis, susitikimai vyko viešoje vietoje, kur pats atvykdavo, turėjo visas galimybes savarankiškai nutraukti nusikalstamus veiksmus ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą.
17. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad vienas iš byloje atliktų procesinių veiksmų, t. y. asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką, buvo atliktas nesilaikant BPK 179, 191, 192 straipsniuose nustatytos jo atlikimo eigos bei tvarkos. Prieš šio veiksmo atlikimą nukentėjusioji O. Č. buvo išsamiai apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė ir įsidėmėjo V. M., bei apie jo žymes ir ypatybes, pagal kurias ji gali atpažinti bei atpažino nuteistąjį. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. ir 2013 m. spalio 4 d. susitikimo su O. Č. metu V. M. jau buvo užfiksuotas vaizdo įrašymo priemonėmis (apsaugos kameromis), esančiomis tiek prekybos centre, tiek ir jo patalpose esančiame B. banko filiale. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pagal nukentėjusiosios nurodytus duomenis, kurių dalį nukentėjusiajai nurodė ir pats V. M., nesudaro kokių nors ypatingų techninių sunkumų ir nereikalauja didelių laiko resursų patikrinti duomenų bazės informaciją bei sistemos duomenis apie atitinkamas pareigas ėjusius ir į pensiją išėjusius pareigūnus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad skundžiamoje nutartyje nėra pasisakyta dėl šio procesinio veiksmo atlikimo ir nepateiktas atskiras jo vertinimas, šiuo atveju gali būti pripažintina tik kaip nutarties surašymo trūkumas, kuris nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, iš esmės suvaržęs nuteistojo teises ir (ar) sukliudęs apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Juolab kad, kaip ir minėta, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Todėl nėra jokio pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį, nesilaikė minėtų BPK normų reikalavimų bei jų taikymo praktikos.
18. Taigi teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė iš esmės dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčijo nuteistasis, taip pat ir dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką ir ją pagrindžiančių duomenų leistinumo bei patikimumo. Šis teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nuo kasaciniame skunde nurodomos EŽTT jurisprudencijos nuostatų nenukrypo. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
19. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Sigita Jokimaitė
Arvydas Daugėla
