A. G. pagal BK 294 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-320/2013

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00868-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4.

2.4.5.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

nukentėjusiojo S. D. atstovui advokatui Aidui Venckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio ir nukentėjusiojo S. D. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo S. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiajam S. D. priteista 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3 630 Lt advokato pagalbai apmokėti, likusi ieškinio dalis atmesta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. G. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos iki 2010 m. kovo mėnesio, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę grąžinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. D. paskolintus 20 000 Lt, nors paskolino 10 000 Lt, ir 40 procentų metinių palūkanų, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. 2009 m. liepos mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „Branča“, esančios Telšių r., Degaičių sen., Gaudikaičių k., suduodamas daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, privertė kaip procentus nuo paskolintos 10 000 Lt sumos pasirašyti 2009 m. vasario 5 d. paprastąjį neprotestuotiną 15 000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009 m. kovo 1 d. paprastąjį neprotestuotiną 18 000 Lt sumos vekselį D. G. naudai; be to, panaudodamas psichinę prievartą prieš S. D., t. y. nuolat skambindamas S. D. ir jo sugyventinei J. B., tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo nenustatytas, bet ne mažiau kaip tris kartus: 2009 m. gruodžio 28 d., apie 18 val., 2010 m. sausio 25 d. 21.36 val. bei 2010 m. vasario 20 d. 18.14 val., atvažiuodamas nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau kaip 10, iš kurių 2009 m. gruodžio 28 d. apie 16 val. prie S. D. namų, esančių Telšių r., (duomenys neskelbtini) reikalaudamas išeiti ir susitikti, o pokalbių su S. D. metu bauginamu tonu ir necenzūriniais žodžiais grasindamas S. D. padedant teisėsaugos institucijoms susidoroti su juo pačiu ir jo šeima – paimti žmoną, vaikus ir išvežti, paimti jo turtą: gyvenamąjį namą, automobilį, darbo įrankius ir palikti „pliką, basą“, patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, turėti nemalonumų užsienyje, sakydamas, perduoti antstoliui vykdyti išieškojimus pagal S. D. priverstinai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius; dėl to D. G. 2009 m. spalio 7 d. pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris 2009 m. spalio 7 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 18 159 Lt, M. G. 2009 m. spalio 26 d. pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą dėl 15 150 Lt, ir antstolis J. P. 2009 m. spalio 7 d. priėmė patvarkymą vykdomąjį dokumentą vykdyti D. G. naudai, 2009 m. spalio 26 d. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti M. G. ir 2009 m. lapkričio 11 d., 2009 m. lapkričio 16 d. priėmė patvarkymus areštuoti skolininko S. D. lėšas sąskaitose AB Šiaulių banke, AB DnB Nord banke, Swedbank AB bei 2009 m. gruodžio 9 d. turto arešto aktą nekilnojamam turtui ir transporto priemonėms, o A. G. 2010 m. sausio 22 d. pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą dėl 20 000 Lt, reikalavo sumokėti 55 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, o įrodymus, remdamasis pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių nagrinėjimu, įvertino nenuosekliai ir prieštaringai. Teismas visus jam kilusius neaiškumus (į kurią galvos vietą A. G. sudavė smūgį ir kokiu ginklu, koks sužalojimas buvo padarytas, kada ir iš kur gavo 200 000 Lt sumą, kada, kur ir kokiomis sumomis nukentėjusysis pervedė pinigus A. G. ir kodėl pareiškė civilinį ieškinį tik 50 000 Lt sumai) privalėjo pašalinti atlikdamas įrodymų tyrimą, papildomai apklausiant nukentėjusįjį S. D., taip pat liudytoją J. B. patikslinant, kurioje galvos vietoje buvo padarytas sužalojimas, ar galva kraujavo.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nesurinkta objektyvių duomenų, jog A. G. prieš S. D. butų panaudojęs fizinį smurtą, kad tai, jog A. G. kalbėjo pakeltu tonu ir vartodamas necenzūrinius žodžius grasino skolą išsireikalauti padedant teisėsaugos institucijoms, negali būti laikoma psichine prievarta, be to, nebuvo nustatyta, jog A. G. būtų padaręs didelės žalos nukentėjusiajam S. D., jo teisėtiems ar neteisėtiems interesams, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra duomenų, kad A. G. panaudojo fizinį smurtą prieš S. D., tai patvirtina S. D. ir J. B. parodymai, o jų negalima laikyti nepatikimais ar nekonkrečiais vien dėl to, jog S. D. tik vėliau jai papasakojo, kad pasirašė vekselius, nes buvo sumuštas ginklu prie kavinės „Branča“. S. D. ir J. B. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė psichologinį diskomfortą, įtampą, dėl to išvyko į užsienį, nors Lietuvoje turėjo gerą darbą, vėliau išsivežė ir šeimą, nes bijojo dėl šeimos ir vaikų. Prie jo namų ne kartą buvo atvažiavęs A. G., skambino jo sugyventinei, S. D. į policiją kreipėsi, kai nesiliovė grasinimai, tada jis nusipirko diktofoną ir pradėjo įrašinėti pokalbius.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepašalino bylos nagrinėjimo metu jam kilusių neaiškumų, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. G. nepadarė didelės žalos nukentėjusiajam S. D. ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 294 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 312 straipsnį, nes iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad tai yra nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės bendras apeliacinis skundas, tačiau šis skundas nepasirašytas A. G., todėl nėra pagrindo manyti, kad skundą padavė ir A. G.. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skundas paduotas ne nuteistojo A. G., bet jo gynėjo. Iš apeliacinio skundo matyti, kad advokatas V. Žylė nėra pasirašęs nurodyto apeliacinio skundo, kaip nuteistojo gynėjas paduodantis apeliacinį skundą, bet yra pasirašęs už nuteistąjį A. G., nurodydamas, kad paduoda skundą už A. G., nors tokio būdo BPK nenumato. Taigi apeliacinis skundas neturėjo būti nagrinėjamas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. G., priėmė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą. A. G. kaltė buvo įrodyta bylos įrodymų visetu: nukentėjusiojo, liudytojos J. B. parodymais, informacija, gauta kontroliuojant telekomunikacinius įrenginius, kuriais naudojosi A. G., jo sąskaitos išrašais ir kt., kurie paneigia A. G. gynybinę versiją bei įrodo, kad liudytojai M. G. ir D. G. proceso metu davė žinomai melagingus parodymus. Teismas tinkamai argumentavo, kuriais įrodymais vadovaujasi, pripažindamas A. G. kaltu, o kuriuos atmeta kaip prieštaraujančius bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė aiškiai nepagrįstą ir bylos faktiniams duomenims prieštaraujančią išvadą, jog byloje esantys A. G. kaltę pagrindžiantys įrodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o šių netikslumų ir prieštaravimų nėra galimybės pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą aiškino tuo, kad jis nenurodė, į kurią galvos vietą buvo suduotas smūgis pistoletu, koks tiksliai sužalojimas buvo padarytas, tačiau nukentėjusysis su tuo nesutinka, jis teigia, kad davė nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes taip pat ir fizinės prievartos panaudojimą prieš jį, atsakė į prokuroro, gynėjo bei teismo klausimus. Jeigu apeliacinės instancijos teismui buvo kilusi abejonė, dėl to jis turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti nurodytas aplinkybes, nes to nepadarius, negalima daryti išvados, kad išnaudotos visos galimybės prieštaravimams pašalinti. Palyginus nukentėjusiojo parodymus su liudytojos J. B. ir A. G. telefono 2010 m. sausio 25 d. 21:36:39 val. užfiksuotu pokalbiu, akivaizdu, kad jo parodymai yra teisingi. Iš tų pokalbių matyti, jog A. G. grasina nukentėjusiajam, kad jeigu jis negrąžins pinigų, jam blogai baigsis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, yra tik deklaratyvus teiginys, nepagrįstais ištirtais įrodymais, nes teismas neatskleidė ir nedetalizavo parodymų prieštaringumo. Teismo išvada, kad nukentėjusiajam išvykus į užsienį A. G. konfliktą sprendė teisinėmis priemonėmis (kreipėsi į antstolius dėl vykdomojo rašto išdavimo), yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad pas notarą A. G. kreipėsi tik 2010 m. sausio 22 d. jau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Nukentėjusysis cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-P-183/2012, kurioje nurodyta, kad BK 294 straipsnio 2 dalies kontekste didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginamo pobūdžio situacija. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą ir didelę tikimybę, kad kaltininkas juos visiškai įgyvendins. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, gali nukentėjusįjį įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiklą įtraukti ir kitus asmenis. Nukentėjusiojo manymu, būtent tokį A. G. elgesį patvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti prieš tai minėti įrodymai. Nukentėjusysis pažymi, kad jis A. G. teiginius, užfiksuotus telefonu, aiškiai suprato kaip realų grasinimą jį sužaloti ar net nužudyti; jo grasinimų realumą patvirtina ir tai, kad grasinimai tęsėsi ir jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. A. G. teisme atsisakė paaiškinti, ką turėjo omenyje išsakydamas minėtus grasinimus.

Nukentėjusysis nurodo, kad BK nėra kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, ir tai kiekvienu atveju sprendžia teismas, pasak jo, šioje byloje jam buvo padaryta didelė neturtinė žala, nes A. G. veiksmais buvo pasikėsinta į jo ir jo šeimos narių, taip pat ir mažamečių, saugumą, dėl to jie nuolatos gyveno baimėje, dėl grasinimų jam teko keisti gyvenimo būdą, apriboti bendravimo ir judėjimo galimybes, vėliau net išvykti gyventi į užsienį nutraukiant ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais.

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiojo – tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nes konstatavęs, kad byloje trūksta įrodymų, kad nenustatytos svarbios aplinkybės, neatliko įrodymų tyrimo ir priėmė prieštaringą nuosprendį. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sutinka su skundų argumentais, kad apeliacinės instancijos teisme neatlikus įrodymų tyrimo šioje byloje buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, padarė apibendrinančią išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau netinkamai juos įvertino ir dėl to priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Po to nuosprendyje teismas nurodė, kad išanalizavus bylos medžiagą darytina išvada, jog nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. G. kaltę: neaišku, į kurią galvos vietą A. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam, jis pats nenurodė, koks tiksliai sužalojimas buvo padarytas, neaišku, į kokį ginklą buvo panašus daiktas, kuriuo A. G. sudavė nukentėjusiajam, liudytojos J. B. nurodytos aplinkybės yra abstrakčios ir nedetalios. Vadinasi, teismas padarė išvadą, kad nėra nustatyta, arba netiksliai nustatyta dalis aplinkybių, svarbių veikos kvalifikavimui. Kartu apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas nuosprendžio pradžioje padarytai išvadai dėl išsamaus ir nešališko įrodymų išnagrinėjimo, konstatavo, kad įrodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad nuosprendis yra esmingai prieštaringas: viena vertus, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kita vertus, konstatuojamas svarbių bylai aplinkybių nustatymo trūkumas.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Nepaisant įstatyme numatytos teisės atlikti įrodymų tyrimą, pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010).

Iš to išplaukia, kad tokiu atveju, kai apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ištirti neišsamiai, kad nenustatytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui kyla pareiga imtis priemonių tuos prieštaravimus ir neaiškumus pašalinti. Viena esminių apeliacinio proceso priemonių, suteikta baudžiamojo proceso įstatymo, yra būtent papildomo įrodymų tyrimo atlikimas, kurio metu galima iš naujo apklausti proceso dalyvius, ištirti kitus bylos duomenis, t. y. atlikti veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų ištyrimui ir jų vertinimui.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad nėra galimybių pašalinti nenuoseklumus ir prieštaringumus dėl įrodymų, tokią išvadą padarė neišnaudojęs pagrindinės tokių prieštaravimų pašalinimo galimybės, taip esmingai pažeisdamas baudžiamojo proceso taisykles dėl įrodymų tyrimo. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas nebuvo. Vien tas faktas, kad proceso metu nei prokuroras, nei kiti proceso dalyviai nereikalavo atlikti įrodymų tyrimo, neužkerta kelio šiam procesiniam sprendimui teismo iniciatyva. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau taip daroma tada, kai tos abejonės objektyviai negali būti pašalinamos. Kilus abejonių, teismas neturi apsiriboti tuo, kad yra tokių abejonių, ir iš karto priimti sprendimus, lengvinančius kaltinamųjų padėtį. Teismas turi pareigą imtis visų įstatymo numatytų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, ir tik tada daryti atitinkamas išvadas, tačiau tai šioje byloje padaryta nebuvo. Šiuo aspektu tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis teisingai pažymi, kad tokiu atveju teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą abejonėms pašalinti ir tik po, išnaudojus visas aplinkybių nustatymo galimybes, spręsti dėl abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikinamas teismui padarius esminių BPK pažeidimų (BPK 324 straipsnis 6 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atlikti įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti kilusias abejones dėl veikos aplinkybių ir atitinkamai pateikti išsamų įrodymų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Nukentėjusiojo kasaciniame skunde pateikiamas argumentas dėl netinkamo apeliacinio skundo padavimo ir BPK 312 straipsnio pažeidimo yra nepagrįstas ir todėl atmestinas. Pagal BPK 312 straipsnio 1 dalį apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio, bet kokiais pagrindais ir motyvais, turi teisę paduoti tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas, o pagal šio straipsnio 5 dalį gynėjui paduodant apeliacinį skundą tai turi neprieštarauti raštu išreikštai nuteistojo valiai. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinį skundą pasirašė gynėjas advokatas Vidmantas Žylė, o prie apeliacinio skundo yra aiškiai raštu išreikšta A. G. valia, kad būtent šis gynėjas pateiktų apeliacinį skundą. Taigi nėra pagrindo manyti, kad buvo padaryti BPK 312 straipsnio pažeidimai.

Dėl kitų nukentėjusiojo skundo argumentų, susijusių su veikos kvalifikavimu, baudžiamojo įstatymo taikymu, kasacinės instancijos teismas nepasisako, nes, konstatavus esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo priimtas neteisingas nuosprendis, visų pirma turi būti pašalinti esminiai procesiniai pažeidimai ir tik tada galima spręsti baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas