Dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 2K-315/2013

Teisminio proceso Nr. (nenurodytas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1

1.1.8.9

1.1.9.6

1.2.30.1

2.1.4.4.2.2

2.1.6.3

2.1.7

2.3.4.6.2

2.3.4.6

2.3.2.2.16

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir N. N. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

D. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 ir 3 dalis už 28 nusikalstamas veikas, padarytas nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2005 m. liepos 10 d., laisvės atėmimu dvejiems arba trejiems metams.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teismas paskirtas bausmes subendrino taikant jų apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir galutinę subendrintą bausmę D. M. paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš D. M. teismas konfiskavo 257 367 Lt, gautus iš nusikalstamos veikos.

D. M. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2000 m. balandžio 25 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2000 m. liepos 6 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. sausio 7 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugpjūčio 14 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugsėjo 10 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2003 m. gruodžio 14 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 16 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. liepos 22 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo) išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. M. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo), BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 24 d. epizodo), BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį (dėl 2004 m. rugsėjo 8 d. epizodo) išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 puntas).

N. N. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 ir 3 dalis už 22 nusikalstamas veikas, padarytas nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2005 m. liepos 10 d., laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams arba dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teismas paskirtas bausmes subendrino taikant jų apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas iš N. N. konfiskavo 38 535 Lt, gautus iš nusikalstamos veikos.

N. N. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2000 m. balandžio 25 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2000 m. liepos 6 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. liepos 7 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugpjūčio 14 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo) išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

N. N. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo) ir BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo) išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta iš nuosprendžio nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, kuria remiantis buvo kvalifikuotos D. M. ir N. N. nusikalstamos veikos.

D. M. nusikalstamas veikos, kurių padarymu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2000 m. balandžio 25 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2000 m. liepos 6 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo); pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2002 m. sausio 7 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2002 m. rugsėjo 10 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. liepos 22 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo), kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ir ji nuteista dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Nusikalstamos veikos, kurių padarymu D. M. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. sausio 7 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugpjūčio 14 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugsėjo 10 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2003 m. gruodžio 14 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 16 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos 22 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. liepos 10 d. epizodo), kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir ji nuteista vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, teismas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir D. M. paskyrė galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

N. N. nusikalstamos veikos, kurių padarymu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2000 m. balandžio 25 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2000 m. liepos 6 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo); pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2002 m. sausio 7 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo), kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ir ji nuteista dvejų metų laisvės atėmimu.

Nusikalstamos veikos, kurių padarymu N. N. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. sausio 23 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. kovo 20 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2001 m. gegužės 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 7 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. liepos 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. rugpjūčio 14 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. vasario 28 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos 1 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos 15 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugpjūčio 11 d. epizodo); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. liepos 10 d. epizodo), kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir ji nuteista vienerių metų laisvės atėmimu.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, teismas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir N. N. paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir trims mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Kita Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiais nuosprendžiais nuteista ir E. G., o J. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleista, tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

D. M. ir N. N. nuteistos už tai, kad, veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo nepilnamečių merginų D. P., R. M., J. J., L. M., I. R., ir L. J., prostitucijai, 2000 m. balandžio 25 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2000 m. balandžio 25 d.–gegužės 16 d. laikotarpiu, organizavo nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu S. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2000 metų pavasarį elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu kaip nepilnamečių merginų atrinktos grupės – D. P., R. M., J. J., L. M., I. R. ir L. J. – vadovė, 2000 m. balandžio 25 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, Dubajaus miestą, kur jas pristatė ir iki 2000 m. gegužės 16 d. apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu, paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo nepilnamečių merginų L. J., A. N., G. J. prostitucijai, 2000 m. liepos 6 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2000 m. liepos 6 d.–14 d. laikotarpiu organizavo nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2000 metų liepos pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu kaip nepilnamečių merginų atrinktos grupės – L. J., A. N., G. J. – vadovė, 2000 liepos 6 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir iki 2000 m. liepos 17 d. apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo L. S. ir I. J. bei nepilnamečių merginų D. P., I. R., J. R., E. M., ir R. M. prostitucijai, 2001 m. sausio 23 d. gabeno jas, jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2001 m. sausio 23 d.–vasario 6 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu S. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2001 metų sausio pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – L. S., I. J., D. P., I. R., J. R., E. M. ir R. M. – vadovė, 2001 m. sausio 23 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų K. Š. ir E. R. bei nepilnamečių merginų A. L., M. S., I. D., L. Š., ir J. J. prostitucijai, 2001 m. kovo 20 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2001 m. kovo 20–30 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, Dubajaus miestą, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu S. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2001 metų kovo pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu, kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – K. Š., E. R., A. L., M. S., I. D., L. Š., ir J. J. – vadovė, 2001 m. kovo 20 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų A. J., M. K. bei nepilnamečių merginų L. Š., O. A., prostitucijai, 2001 m. gegužės 28 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2001 m. gegužės 28 d.–birželio 26 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, Abu Dabi, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2001 metų gegužės pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu, kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – A. J., M. K., L. Š., O. A. – vadovė, 2001 m. gegužės 28 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo S. P. bei nepilnamečių merginų E. R., I. V., ir E. N., prostitucijai, 2002 m. sausio 7 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2002 m. sausio 7 d.–vasario 7 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, Abu Dabi, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu B. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2002 metų sausio pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu, kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – S. P., E. R., I. V. ir E. N. – vadovė, 2002 m. sausio 7 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo S. P., I. V., D. M., S. F., L. Š., bei nepilnamečių merginų J. J., O. A. ir U. K. prostitucijai, 2002 m. liepos 11 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Mauricijaus salas, esančias Mauricijaus Respublikoje, Afrikoje, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2002 m. liepos 11 d.–31 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Mauricijaus salas, esančias Mauricijaus Respublikoje, Afrikoje, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu A. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2002 metų liepos pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu, kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – S. P., I. V., D. M., S. F., L. Š., J. J., O. A. ir U. K. – vadovė, 2002 m. liepos 11 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Mauricijaus salas, esančias Mauricijaus Respublikoje, Afrikoje, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms ar kito pobūdžio paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo A. L., M. K., S. P., L. Ž., N. K. prostitucijai, 2002 m. rugpjūčio 14 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinių Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2002 m. rugpjūčio 14 d.–18 d. laikotarpiu organizavo merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, Dubajaus miestą, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu B. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi su jais atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš turimo UAB „Harmonijos pasaulis“ merginų sąrašo 2002 metų rugpjūčio pradžioje elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o šios bendrovės darbuotoja N. N. D. M. pavedimu, kaip merginų atrinktos grupės – A. L., M. K., S. P., L. Ž., N. K. – vadovė, 2002 m. rugpjūčio 14 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį.

Be to, D. M. ir J. T., veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo A. T., D. K., R. M. bei nepilnamečių merginų E. B., D. J., ir D. G., prostitucijai, 2002 m. rugsėjo 10 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės, t. y. modelių agentūros veikla, 2002 m. rugsėjo 10 d.–17 d. laikotarpiu organizavo pilnamečių ir nepilnamečių merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emiratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu S. ir tam vadovavo: per J. T. atkūrusi su šeichu S. bei jo menedžeriu S. ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš J. T. turimo merginų sąrašo 2002 metų rugsėjo pradžioje per J. T., elektroniniu paštu atrankai išsiuntė siūlomų prostitucijai merginų nuotraukas bei jų asmens dokumentų kopijas, o J. T. D. M. pavedimu, kaip merginų, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, atrinktos grupės – A. T., D. K., R. M., E. B., D. J. ir D. G. – vadovė, 2002 m. rugsėjo 10 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui S. ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį.

Be to, D. M., J. T. ir E. G., veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo E. B., T. L., L. K. ir A. Z. prostitucijai, gabenant jas 2003 m. gruodžio 14 d. iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, bei gabeno E. B. ir T. L. jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2003 m. gruodžio 14 d.–23 d. laikotarpiu organizavo merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu D. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu D. bei jo menedžeriu Š. ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2003 metų gruodžio pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, rūpinosi išvykimo dokumentų sutvarkymu, o J. T. D. M. pavedimu, kaip merginų atrinktos grupės – E. B., T. L., L. K. ir A. Z. – vadovė, 2003 m. gruodžio 14 d. lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame name, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui D. ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo E. B., D. M., T. L., S. K., P. M. K. prostitucijai, 2004 m. vasario 16 d. gabenant jas, pastarųjų sutikimu prostitucijai, iš Lietuvos Respublikos į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2004 m. vasario 16 d.–25 d. laikotarpiu organizavo merginų gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą vardu H. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu H. bei jo menedžeriu ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų vasario pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, o J. T. D. M. pavedimu, kaip merginų atrinktos grupės – E. B., D. M., T. L., S. K., P. M. K. – vadovė, 2004 m. vasario 16 d. lydėjo jas iš Grenstalės PKP, per Latviją į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui H. ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo V. P. ir nepilnamečių merginų – U. D., J. T. prostitucijai, 2004 m. liepos 22 d. gabenant jas, pastarųjų sutikimu, iš Lietuvos Respublikos per Latviją į Jungtinius Arabų Emyratus, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2004 m. liepos 22 d. laikotarpiu organizavo merginų, tame tarpe ir nepilnamečių, gabenimą, jų sutikimu, prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šeichą H. ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichu ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų liepos pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, rūpinosi išvykimo dokumentų sutvarkymu, o J. T. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės, tarp kurių buvo ir nepilnamečių merginų – V. P., U. D., J. T. – vadovė, 2004 m. liepos 22 d., lydėjo jas iš Rygos oro uosto į Jungtinius Arabų Emyratus, Abu Dabį, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jo aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą užmokestį merginoms, sau ir D. M..

Be to, D. M., N. N. ir E. G., veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų V. G., J. M., S. N., E. G. ir nepilnamečių merginų J. S., J. T., D. R. prostitucijai, 2004 m. vasario 28 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Maroko Karalystę. Be to, 2004 m. vasario 28 d. gabeno V. G. jos sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Maroko Karalystę, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės, t. y. modelių agentūros veikla, 2004 m. vasario 28 d.–kovo 10 d. laikotarpiu organizavo merginų, tame tarpe ir nepilnamečių, gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus du brolius šeichus ir tam vadovavo: užmezgusi su šeichais bei jo menedžeriu vardu M. ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų vasario pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, o N. N. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės, tarp kurių buvo ir nepilnamečių merginų – V. G., J. M., S. N., E. G., J. S., J. T., D. R. – vadovė, 2004 m. vasario 28 d., lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto PKP į Jungtinius Arabų Emyratus, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo šeichui ir merginoms, informuodama jas apie šeicho ar jų aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeicho menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų S. S., I. N. ir nepilnamečių merginų S. G., D. R. ir E. S. prostitucijai, 2004 m. liepos 1 d. gabenant jas jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Prancūziją, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2004 m. liepos 1 d.–5 d. laikotarpiu organizavo merginų, tame tarpe ir nepilnamečių, gabenimą jų sutikimu prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus du brolius ir tam vadovavo: užmezgusi ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų birželio pabaigoje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, rūpinosi išvykimo dokumentų sutvarkymu, o N. N. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės, tarp kurių buvo ir nepilnamečių merginų – S. S., I. N., S. G., D. R., E. S. – vadovė, 2004 m. liepos 1 d., lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto PKP į Prancūziją, San Tropezo miestą, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo broliams ir merginoms, informuodama jas apie jų ar jų aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš brolių menedžerio gautą merginų užmokestį;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų J. M., G. G., L. D. ir nepilnametės merginos U. D. prostitucijai, 2004 m. liepos 15 d. gabenant jas iš Lietuvos Respublikos į Prancūziją, San Tropezo miestą, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2004 m. liepos 15 d.–2005 m. kovo 13 d. laikotarpiu organizavo merginų, tame tarpe ir nepilnametės, gabenimą prostitucijai į Jungtinius Arabų Emyratus, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus du brolius ir tam vadovavo: užmezgusi su jais ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų liepos pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, o N. N. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės, tarp kurių buvo ir nepilnamečių merginų – J. M., G. G., L. D. ir U. D. – vadovė, 2004 m. liepos 15 d., lydėjo jas iš Vilniaus oro uosto PKP į Prancūziją, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame viloje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems broliams ir merginoms, informuodama jas apie jų ar jų aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš menedžerio gautą užmokestį merginoms, sau ir D. M.;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų E. S., E. T., I. J., Ž. M., V. R., J. B. ir nepilnametės M. C. prostitucijai, 2004 m. rugpjūčio 11 d. gabenant jas jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Seišelių salas, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės, t. y. modelių agentūros veikla, 2004 m. rugpjūčio 11 d.–25 d. laikotarpiu organizavo merginų, tame tarpe ir nepilnamečių, gabenimą, jų sutikimu, prostitucijai į Seišelių salas, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus du brolius šeichus ir tam vadovavo: užmezgusi ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2004 metų rugpjūčio pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, rūpinosi išvykimo dokumentų sutvarkymu, o N. N. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės merginų, tarp kurių buvo ir nepilnametė – E. S., E. T., I. J., Ž. M., V. R., J. B., M. C. – vadovė, 2004 m. rugpjūčio 11 d., lydėjo E. S., E. T., I. J. iš Vilniaus oro uosto PKP į Seišelių salas, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame viešbutyje, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo broliams šeichams ir merginoms, informuodama jas apie jų ar jų aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš šeichų menedžerio gautą užmokestį merginoms, sau ir D. M.;

veikdamos organizuota grupe ir siekdamos turtinės naudos, organizavo ir vadovavo merginų J. D., U. D. ir L. L. prostitucijai, 2005 m. liepos 10 d. gabenant jas jų sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Prancūziją, t. y. D. M., kaip UAB „Harmonijos pasaulis“ direktorė, prisidengdama teisėta šios bendrovės modelių agentūros veikla, 2005 m. liepos 10 d.–12 d. laikotarpiu organizavo merginų J. D., U. D. ir L. L. gabenimą jų sutikimu prostitucijai į Prancūziją, pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus du brolius ir tam vadovavo: užmezgusi ryšius, aptarusi atlygį bei nustačiusi šio atlygio paskirstymą sau, siunčiamoms merginoms ir merginų grupę lydinčiai vadovei, iš UAB „Harmonijos pasaulis“ turimo merginų sąrašo 2005 metų liepos pradžioje organizavo elektroniniu paštu atrankai siūlomų prostitucijai merginų nuotraukų bei jų asmens dokumentų kopijų išsiuntimą. E. G. D. M. pavedimu, vykdė jau atrinktų ir galinčių konkrečiu laikotarpiu išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus merginų atranką, organizavo sutarčių su jomis pasirašymą, rūpinosi išvykimo dokumentų sutvarkymu, o N. N. D. M. pavedimu, kaip atrinktos grupės – J. D., U. D. ir L. L. – vadovė, 2005 m. liepos 10 d., lydėjo J. D., U. D. ir L. L. iš Vilniaus oro uosto PKP į Prancūziją, kur jas pristatė ir apgyvendino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame name, kontroliavo merginų elgesį, vakarėlių metu tarpininkavo broliams užsakovams ir merginoms, informuodama jas apie jų ar jų aplinkos konkrečios merginos pasirinkimą seksualinėms paslaugoms, D. M. nurodymu paskirstė iš užsakovų gautą užmokestį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visos nuteistųjų prieš pilnametes merginas padarytos veikos, pripažįstamos tęstiniu nusikaltimu, kvalifikuojamu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, o visos nuteistųjų prieš nepilnametes merginas padarytos veikos atkirai pripažįstamos tęstiniu nusikaltimu, kvalifikuojamu pagal BK 307 straipsnio 3 dalį.

Nuteistoji N. N. kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 54 straipsniu 3 dalimi, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bei panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jos skundo, neįvertino faktinių aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisėto ir teisingo procesinio sprendimo priėmimui. Pasak nuteistosios, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ją apibūdinantys duomenys ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės iš esmės pasikeitė, todėl buvo pagrindas kaip ir E. G. jai paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bei netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Teismas, spręsdamas realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo klausimą, turėjo pareigą nustatyti ir įvertinti baudžiamojo proceso trukmę, kuri tęsėsi septynerius metus. Pati nuteistoji jokių proceso vilkinimo veiksmų neatliko, nedarė kliūčių bylos nagrinėjimui, taigi tiek metų trukęs procesas yra nepateisinamai ilgas ir dėl to turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Skunde pažymima, kad pačios nukentėjusiosios patvirtino, jog neturi jokių pretenzijų nuteistajai, nesijaučia nukentėjusiosiomis. Apeliacinės instancijos teismas nevertino jos socialinio gyvenimo pokyčių, kurie parodo, jog ji nėra visuomenei pavojingas asmuo. Šiuo metu ji augina du vaikus, yra vieniša motina, net sunkioje situacijoje studijavo ir 2011 m. baigė vadybos ir verslo administravimo studijų krypties tarptautinio verslo vadybos programą, ji nuolat dirba, darbdavys jai neturi jokių pretenzijų. 2012 m. žuvus jos tėvui ji padeda sveikatos problemų turinčiai mamai.

Nuteistoji nesutinka su baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimu, teigia, kad neįrodytas faktas, jog ji praturtėjo iš nusikalstamos veikos. Konfiskuoti pinigai buvo jos pajamos iš darbo teisinių santykių (darbo užmokestis, komandiruotės). Vienintelis jos turimas turtas yra butas Palangoje, įsigytas už savo sūnaus tėvo ir savo tėvų dovanotas lėšas.

Nuteistoji D. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, jei tam nebus pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistoji skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus, nes jų išvados nekonkrečios, nelogiškos, neakivaizdžios, nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnio 10 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys, 20 straipsnis ir kt.), o ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kasatorė teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą apeliacinės instancijos teisme ir teisė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nuteistoji atsisakė gynėjo advokato R. T., nes jis nepritarė jos pareiškimui dėl apeliacinės instancijos teismo nušalinimo, o apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir neteisėtai atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant nuteistajai dėl svarbių priežasčių – gydymosi ligoninės stacionare ir neturint gynėjo.

Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos, tiek kiek to buvo parašoma apeliaciniame skunde, nepateikė savo išvadų dėl esminių skundo argumentų dėl N. N. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjos, protokolo suklastojimą patvirtinančių duomenų, atsisakė priimti specialisto lingvistinio tyrimo išvadą, kuri patvirtina, kad įtariamosios N. N. apklausos protokolas be esminių pakeitimų yra sudėtas iš ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktų apklausų fragmentų, t. y. suklastotas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsisakė ištirti argumentus, kad kratos metu pas D. M. rastame ir paimtame kompiuterio sisteminio bloko be serijos numerio, ant kurio priekinės dalies yra užrašas „Ella“, standusis diskas nebuvo identifikuotas ir tinkamai apsaugotas nuo pakeitimų kratos metu, todėl kratos metu paimto standžiojo disko duomenimis negalima remtis, nes rastų tekstų autoriaus ir atsiradimo aplinkybių negalima nustatyti. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nepatvirtinta, kad kratos metu paimant kompiuterį jame buvo teismų nurodytas standusis diskas su unikaliu numeriu, kuris nurodytas specialisto išvadoje. Abiejų instancijų teismų sprendimų išvados yra nelogiškos. Padarius išvadą, kad neidentifikuotas standusis diskas buvo paimtas kratos pas nuteistąją D. M. metu, buvo pažeista teisė į gynybą, rungimosi principas, nes tokių duomenų patikrinti tiriant įrodymus teisiamajame posėdyje nebuvo galimybės, kratos protokole duomenys apie konkretų standųjį diską neužfiksuoti, kompiuterio sisteminio bloko įpakavimas užklijuojant buitinės paskirties lipnią juostą aiškiai neapsaugojo sisteminio bloko turinio nuo atskirų elementų pakeitimo. Be to, pagal standžiojo disko turinį jokiais aspektais ten nėra minima nuteistoji D. M. arba rašoma prisistatant jos asmeniu. Kasatorė nurodo, kad 2006 m. balandžio mėnesį kratos metu nedalyvaujant niekam iš įmonės darbuotojų, buvo atlikta krata įmonės patalpose, kurios metu paimta 20 dėžių su įmonės dokumentais, ir iki šios dienos niekas neatsakė, kur dingo šie dokumentai, tarp jų gali būti ir sutartys su užsakovais, kuriose yra nurodytos darbo sąlygos; kita sutarčių dalis buvo pas A. R. ir šios iš jos paimtos, tačiau neaišku, kaip tos sutartys pas ją atsirado, jos iki šiol negrąžintos, jų nėra byloje.

Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo ir neatsižvelgė į kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.

Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir teisės į tinkamą teismo procesą neužtikrinimo, nepateikė argumentų, kodėl nepripažįsta pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo suklastojimo tuo aspektu, kad išklausęs nuteistųjų paskutinį žodį pirmosios instancijos teismas paskelbė, jog nuosprendis bus skelbiamas 2009 m. gruodžio 23 d., tačiau faktiškai nuosprendis buvo paskelbtas 2009 m. gruodžio 30 d., o tai, kad nuosprendžio paskelbimas turėjo būti gruodžio 23 d. teismo posėdžio protokole iš viso neparašyta, t. y. teismo posėdžio protokolas suklastotas.

Pagal BPK 22, 237 straipsnį proceso dalyviai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos išrašus ar kopijas, todėl teisėja neleidusi pasidaryti protokolo kopijos (didelės apimties daugiau kaip 300 lapų), nors buvo įsipareigota susimokėti, pažeidė nuteistosios teises ir taip sutrukdė pateikti išsamias pastabas dėl posėdžio protokolo bei pateikti motyvuotą apeliacinį skundą. Nuteistoji teigia, kad teisiamojo posėdžio protokolas yra klaidingas, neišsamus, neužfiksuoti teisinantys įrodymai, kad jis neatitinka jos teisėtai darytų įrašų stenogramos, o 2010 m. vasario 1 d. nutartis, kuria atmestos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, neteisėta ir nepagrįsta. Teisiamojo posėdžio protokolas privalėjo būti rašomas ir pasirašytas nuo 2008 m. gegužės 23 d., tačiau tai nebuvo padaryta, jis pasirašytas 2010 m. sausio 6 d., t. y. daugiau kaip 18 mėnesių nebuvo galimybės susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, pateikti jo pastabas, susipažinti su protokolinėmis nutartimis. Kasatorė pažymi, kad dėl to ji buvo pateikusi daug skundų ir prašymų tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek aukštesniajam teismui, bet visi skundai buvo atmesti. Daugiau kaip 18 mėnesių laikotarpis, vadinamas „pertrauka“, taip sukuriant pretekstą neleisti susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pažeidžia teisę į gynybą. Tuo tarpu prokurorui nebuvo jokių kliūčių susipažinti su protokolu. Nuteistoji teigia tą supratusi iš jo pasisakymų teisiamojo posėdžio metu, bei iš to, kad matė prokurorą einantį į teisėjų kabinetus. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė išvadų dėl šių kasatorės nurodytų argumentų.

Skunde prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 243 straipsnio ta apimtimi, kur numatyta, kad teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas išskyrus poilsiui, neatvykusiems į posėdį asmenims pakartotinai iškviesti, naujiems įrodymams išreikalauti arba dėl kitų svarbių priežasčių daromas pertraukas, dėl BPK 261 straipsnio 4 dalies ta apimtimi, kur numatyta, kad teisiamojo posėdžio protokolas turi būti pasirašomas tuojau pat ir ne vėliau kaip per tris dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, o didelės apimties bylose – per septynias dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis ta apimtimi, kad didelės apimties bylos dokumentas – teisiamojo posėdžio protokolas – yra faktiškai surašytas, tačiau motyvuojant formaliu jo nepasirašymu saugomas pagal neskaidrią ir įstatymų nenustatytą tvarką neprotingai ilgą laiko tarpą, per kurį kaltinamajam kliudoma su juo susipažinti, o prokurorui kliūčių nėra, ir ar visa tai, kas išdėstyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai.

Skunde teigiama kad teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes fragmentiškai vertino prieštaringus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, remdamiesi tais pačiais duomenimis dėl atskirų aplinkybių padarė viena kitą paneigiančias išvadas.

Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad merginos buvo vežamos iš Lietuvos pagal galiojančias sutartis su UAB „Harmonijos pasaulis“, kurios veikla buvo tesėta, teismas nevertino, pateiktų finansinių duomenų, kad už minėtas sutartis UAB „Harmonijos pasaulis“ apmokėjo, įmonė valstybei už gautas pajamas sumokėjo visus priklausančius mokesčius.

Nuteistoji nesutinka, kad teismo nurodytas tarnybinis pranešimas yra įrodymas, nes jis negali būti patikrintas teisme, tai tik pareigūnų nuomonė. Kasatorė neneigia, kad buvo susirašinėjimas su kelionių užsakovais ir susirašinėjimo metu buvo aptariamos kelionės sąlygos, tačiau teismo ir specialisto išvadoje nurodyto turinio laiškų ji nėra rašiusi ar gavusi. Net specialisto išvadoje užfiksuoto, neva įvykusio susirašinėjimo medžiagą teismas pateikia tendencingai ir šališkai – atrinkdamas frazes, kurios, jo manymu, įrodo jos kaltę organizuojant prostituciją, bet teismas nesirėmė laiškuose dėstomu turiniu, kur minima, ką nuvykusi mergina privalės daryti (palaikyti komandas per futbolo, tinklinio varžybas, sirgti už vieną iš komandų – šaukti ploti už jos žaidėjus. Jeigu ta komanda laimi, merginos gauna premijas nuo 50 iki 200 USD, dalyvauti įvairiuose viktorinose – merginos turėtų atsakyti į keletą paprastų klausimų iš bendrojo išsilavinimo, praleisti vakarus diskotekoje: pašokti go-go, padėti diskotekoje palaikyti gerą ir linksą atmosferą, dalyvauti šokių konkursuose, laimėjusios grupės narės gautų papildomas premijas). Tai, pasak kasatorės, ir yra atsakymas, kas yra „gėlytės“, „ekstra pasirodymas“- papildomų premijų gavimas už paminėtus darbus.

Kasatorė nepripažįsta, jog standžiajame diske „Maxtor DiamondMax Plus 8“, kurio serijinis Nr. EJ12JPN5E (specialisto išvadoje pažymėtas sutartiniu pavadinimu PC1-HD1) užfiksuota informacija yra sukurta nuteistosios, kad šie duomenys jai buvo žinomi, pasak kasatorės, šie duomenys buvo suklastoti arba priklauso kitiems asmenims. UAB „Harmonijos pasaulis“ buvo naudojama daug kompiuterių, juos naudojo skirtingi asmenys, kratų metu dalis kompiuterių buvo paimti, likę palikti be priežiūros, nes kasatorei buvo pritaikyta kardomoji priemonė suėmimas. Paleista iš suėmimo į darbą nuteistoji paėmė naudotis vieną iš UAB „Harmonijos pasaulis“ patalpose likusių kompiuterių. Jokios informacijos, nurodytos specialisto išvadoje, to kompiuterio laikmenose nebuvo, apie tokios informacijos buvimą ji negalėjo žinoti. Be to, tokia informacija galėjo būti įrašyta ir paslėpta per jos suėmimo laikotarpį, kai UAB „Harmonijos pasaulis“ patalpos buvo nesaugomos, šiose nesaugomose patalpose buvo įsibrovimų, taip pat ir vagysčių, nors dėl to atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus. Kasatorė mano, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai galėjo būti šališki ir suklastoti duomenis, nes kompiuterio sistemos blokas buvo saugomas nenustatytomis sąlygomis, neužtikrinus apsaugos nuo duomenų pakeitimo. Skunde nuteistoji nepripažįsta žinojusi, kad kaip nors yra susijusi arba žinojo apie kitų asmenų kompiuterių duomenų kaupikliuose gal būt rastus duomenis iš A. R., A. Z. procesoriaus ir iš E. P. nešiojamojo kompiuterio.

Teisiamojo posėdžio metu apklausus tyrėją V. Ž. paaiškėjo, kad kratos metu paimant kompiuterio sisteminį bloką, kuriame rastas standusis diskas „Maxtor Diamond Max Plus 8“, kurio serijinis Nr. E12JPN5E, buvo užklijuotas lipnia juosta su penkių asmenų parašais, taip pat – UAB „Harmonijos pasaulis“ atstovo advokato V. K., koks standusis diskas buvo paimtas kompiuterio sisteminiame bloke, neužfiksuota. Specialisto tyrimui buvo pateiktas kompiuterio sisteminis blokas su užrašu, ant kurio buvo tik keturių ikiteisminio tyrimo pareigūnų parašai, o advokato V. K. parašo nebuvo, todėl po to, kai kompiuterio sisteminis blokas buvo paimtas, įpakavimas buvo pakeistas. Kompiuterių paėmimo kratos metu būdas užklijuojant lipnia juosta, kuri be pažeidimų gali būti pakeista, vėlesnis kompiuterių gabenimas ir saugojimas policijos patalpose pažeidžia BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kad paimti daiktai ir dokumentai turi būti išvardyti kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše, nurodomas jų kiekis, svoris, individualios žymės, paimti daiktai ir dokumentai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Tai duoda pagrindą teigti, kad buvo pakeistas ir kompiuterio standusis diskas. Nuteistoji teigia prašiusi teismo ištirti šias aplinkybes paskiriant informacinių technologijų ekspertizę, tačiau jos prašymai buvo nepagrįstai atmesti. Taip pat nei nuosprendyje, nei specialisto išvadoje 2008 m. rugpjūčio 28 d. nenurodyta, kokiu laiku ir iš kur buvo paimtas įrenginys. Teismas neatskleidė, kokiu būdu ir pagal kokius dokumentus standusis diskas „Maxtor Diamond Max Plus 8“ yra susijęs su kasatore.

Kasatorė ginčija 2008 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadą ir teigia, kad ta jos dalis yra neišsami, kad neatliktas tyrimas, ar yra kitų duomenų, kurie leistų nustatyti kompiuterį naudojusių asmenų tapatybę, t. y. neatskleistas kitų duomenų rinkmenų turinys. Tam reikalingas papildomas tyrimas. Be to, specialisto išvada pateikta dėl klausimų, kuriems akivaizdžiai reikalingos naujausios mokslo žinios informacinių technologijų srityje, o tai yra pagrindas informacinių technologijų ekspertizės paskyrimui (BPK 208 straipsnis), užduodant klausimus, ar standžiajame diske „Maxtor Diamond Max Plus 8“ (serijinis Nr. E12JPN5E) yra informacijos apie prekybą žmonėmis, prostituciją, susirašinėjimo su užsienio užsakovais, sąskaitų numerių, taip pat asmeninių duomenų, apibūdinančių kompiuterio naudotoją, ar galima kategoriškai teigti, kad iki ir po kompiuterio paėmimo ikiteisminio tyrimo metu standžiajame diske „Maxtor Diamons Max Plus 8“ buvusi informacija, susidariusi naudojant elektroninio pašto programas, nebuvo keičiama. Pateikiant užduotį specialistui buvo pažeistas rungimosi principas, nes kaltinamieji neturėjo galimybės užduoti klausimų specialistui bei pateikti tyrimui su prokuroro suformuluotais klausimais susijusių duomenų, tokių kaip kompiuterio paėmimo, įsigijimo ir naudojimo aplinkybės. Specialisto išvadoje nurodoma, kad specialisto panaudoti tyrimo metodai nėra akredituoti, tai reiškia, kad jų patikimumas ir mokslinis pagrįstumas nėra kompetentingų institucijų įvertintas ir pripažintas tinkamu. Tai rodo, kad specialisto išvada turi būti vertinama kaip niekinė, nepatikima, gauta pažeidžiant esminius BPK reikalavimus. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino rungimosi principo, kliudydamas D. M. pateikti teisinančius įrodymus, kurių kitu būdu, kaip tik skiriant ekspertizę, ji surinkti negalėjo.

Teismas nuosprendyje rėmėsi protokolu apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus, tačiau, kasatorės nuomone, teismas remiasi 2004 m. rugsėjo 22 d. išklotine, kuri yra nepilna ir joje nėra tokio turinio: “su pagrindiniu“, „už ekstra - 1000, o už kitus -500“ pokalbio. Iš šių pokalbio turinio neišplaukia išvada apie seksualinių paslaugų teikimą, tai tėra darbo sąlygų aptarimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantis vertinimas yra tendencingas ir priderintas prie pareikštų kaltinimų, nes ištirti pokalbiai gali būti pagrindas tik tam tikriems spėliojimams ir įvairioms prielaidoms, kuriomis nuosprendis negali būti grindžiamas, iš pokalbių turinio negalima daryti neabejotinų išvadų, kad D. M. vadovavo ir organizavo prostitucijai, išveždama merginas iš Lietuvos. Kasatorės manymu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, nes pasirėmęs pokalbiais, užfiksuotais po inkriminuojamų veikų padarymo, kurių turinys ne apie jau buvusias keliones, o apie pokalbio metu esančias keliones, rėmėsi tik prielaidomis, jog rengiant ankstesnes keliones, tai buvo daroma turint tikslą užsiiminėti prostitucija, tačiau nuosprendžio grįsti prielaidomis negalima. Kasatorė nepripažįsta, jog pokalbiuose yra užfiksuota ji, nes šie įrašai yra suredaguoti, gauti ir saugoti neteisėtu būdu bei priemonėmis, kurios privalėjo būti įtrauktos į Lietuvos matavimo priemonių registrą, be to, įrašai padaryti pagal nutartis, kuriose nenurodyta, kad apskritai minėtas nutartis priėmė asmuo, turintis teisėjo įgaliojimus, be to, nepatikrinus faktinio ir teisinio pagrindo vykdyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę.

Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad tos aplinkybės, kuriomis merginos buvo gabenamos į JAE, atitinka prostitucijos sampratą, nes jokie asmenys, išskyrus J. T., kurios parodymai akivaizdžiai melagingi ir tendencingi, nenurodė, kad UAB „Harmonijos pasaulis“ arba kasatorė sudarydavo sutartis su liudytojomis ir nukentėjusiomis tam, kad būtų teikiamos seksualinės paslaugos. Merginos vykdavo į užsienį išimtinai autorinėse sutartyse su pirkėjais užsienyje nustatytoms funkcijoms atlikti, kurios buvo apibūdinamos kaip reprezentacinės ir laisvalaikio organizavimo funkcijos; apie lytinius santykius už atlyginimą, vykusius tarp liudytojų, nukentėjusiųjų bei kviečiančiosios pusės atstovų, jei tokie ir būtų buvę, nei D. M., nei UAB „Harmonijos pasaulis“ nebuvo pranešta ir žinoma. Pirmosios instancijos teismo išvada remiasi tik spėliojimais ir prielaidomis, iš nuosprendžio matyti, kad kurio nors asmens, nurodomo kaip pirkusio lytines paslaugas, pageidavimas siekti lytinių santykių yra tik hipotetinis ir neapibrėžtas. Analogiškai neapibrėžtas liudytojų, nukentėjusiųjų susitikimas turėti lytinių santykių su vienu ar kitu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti asmenis užsienyje, ištirti teisinį pagrindą paslaugoms teikti sudarančias sutartis ir išsiaiškinti tikrąsias UAB „Harmonijos pasaulis“ teiktų paslaugų pirkėjams užsienyje aplinkybes. Toks teismo atsisakymas išreikalauti ir ištirti sutartis yra nelogiškas, nes taip teismas atsisakė sugretinti liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausų duomenis ir raštu apibrėžtas minėtų asmenų funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas dėl to tik deklaratyviai nurodė, kad remiantis nukentėjusiųjų parodymais byloje nustatyta, jog nors prieš keliones su merginomis buvo sudaromos sutartys modelio darbui, tačiau dirbti modeliais ar fotomodeliais joms nereikėjo. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi loginio ryšio su teismo posėdyje ištirtais įrodymais, nes nė viena iš liudytojų, apklausiamų teismo posėdžiuose, tokių aplinkybių nenurodė, taigi apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmeta šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus.

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje 17 kartų pakartojo kai kuriuos motyvuojamosios dalies fragmentus ir 9 kartus kitą fragmentą, o tai reiškia, kad teismas tiražavo ne ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų citatas, bet savo paties sukurtus motyvus ir teismo padarytas išvadas dėl įrodymų. Motyvuojamosios dalies fragmentai techninėmis priemonėmis perkopijuoti, nekeičiant nei turinio, nei formos, sintaksės ženklų, vadinasi, pirmosios instancijos teismas nesiejo šio konkretaus įrodymo motyvuojamosios dalies fragmento analizės su konkrečiu įrodinėjamu kaltinimo epizodu. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra vientisas dokumentas – tai kopijuotų ir nesusietų tarpusavyje citatų rinkinys. Motyvai perrašyti daugybę kartų, nesiejami su konkrečiomis įrodinėjamomis veikomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apimties padidinimas apribojo nuteistosios teisę į gynybą, nes neaišku, kurie motyvai yra individualizuoti, o tai yra BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Į tokius apeliacinio skundo argumentus teismas atsakė tik deklaratyviai, o teismo motyvai nepaneigia esminio pažeidimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisme nagrinėjant bylą buvo pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. Nr. 1812S, 2004 m. rugsėjo 8 d. Nr. 1811S išslaptintų nutarčių kopijų dalys, tačiau nutartyse nenurodytas teisėjo vardas, pavardė, nenurodyta, ar apskritai šias nutartis priėmė asmuo, turintis teisėjo įgaliojimus. Kasatorė mano, kad surašytas dokumentas yra neteisminės institucijos su ypatingais įgaliojimais įvykdyta represija prieš ją, nes operatyviniam tyrimui nebuvo jokio pagrindo. Normalus teismas bylą privalo išnagrinėti viešai ir teisingai, o minėtos nutartys neatitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes nėra motyvuotos, neįvykdytas reikalavimas apsaugoti nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į asmens garbę ir orumą.

Pripažindamas įrodymais dokumentus, gautus gal būt darant telefoninių pokalbių įrašus prieš kasatorę, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą, kad įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Techninės priemonės ir telefoninių pokalbių įrašai prieš ją buvo naudojami neteisėtai, nes gauti pagal konstituciškai uždraustos neteisminės institucijos su ypatingais įgaliojimais taikos metu sprendimus, priimtus ir gautus iki pradedant ikiteisminį tyrimą įstatymų nustatyta tvarka. Teismas turėjo ištirti nutarčių priėmimo pagrindą bei jo pakankamumą, taip pat, ar šios nutartys atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu, tačiau teismas to nepadarė. Kasatorė negalėjo dalyvauti ištiriant medžiagą, nurodytą kaip pagrindą prieš ją sankcionuoti slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę.

Pagal prasimanytus kaltinimus buvo sankcionuota slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė. Telefoninių pokalbių įrašai yra suklastoti ir suredaguoti, dalyje jų nėra nei pradžios, nei pabaigos, tad jų nebuvo galima pripažinti įrodymais ir buvo būtina paskirti fonoskopinę ekspertizę. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad telefoninių pokalbių įrašai po jų pagaminimo buvo neapsaugoti jokiomis techninėmis priemonėmis, laikmenos, kuriose įrašyti pokalbiai – be numerių ir neapsaugotos nuo pakeitimo, nenurodyta, kas ir kada šias laikmenas pagamino. Techninių priemonių panaudojimo protokoluose nurodytas Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės monitoringo kompleksas „Telepikas“ neįtrauktas į Lietuvos matavimo priemonių registrą, nors šiuo kompleksu buvo matuojami telefoninių pokalbių trukmės, kiekio ir kiti parametrai, taigi tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais.

Nuteistoji teigia, kad J. T. parodymai turi būti vertintini kritiškai, kaip neteisingi, turint tikslą išvengti neigiamų jai pasekmių. Ji buvo suinteresuota apkalbėti D. M., nes turi su ja paskolos sutartį, be to, ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, kaip sutikusi bendradarbiauti su teisėsauga atskleidžiant organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas. Tai rodo, kad ji buvo suinteresuota bylos baigtimi ir negalima atmesti galimybės apie jos parodymų melagingumą. Nuteistoji teigia, kad būtina iškviesti su J. T. vykusius asmenis, kad jie paaiškintų J. T. organizuotų kelionių aplinkybes, atskleistų jos vykdytą savarankišką tikėtinai nusikalstamą veiką, nesusijusią su jos darbu UAB „Harmonijos pasaulis“. Prokuroras ir pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti atvejus, kada J. T. veždavo merginų grupes į JAE teikti seksualinių paslaugų dar iki pradedant bendradarbiauti su UAB „Hamonijos pasaulis“ savo iniciatyva, tačiau tai padaryta nebuvo, taip pažeistas BPK 2 straipsnis.

Kasatorė nesutinka, kad teismas atmetė N. N. parodymus, duotus teisme, ir rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pasak kasatorės, buvo būtina išsiaiškinti, kas ir kokiomis aplinkybėmis darė įtaką vienokių ar kitokių parodymų davimui. Šiuo atveju N. N. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau vos tik davus prokurorams reikalingus parodymus ji buvo paleista iš suėmimo, o D. M. liko suėmta. Toks skubus paleidimas rodo, kad suėmimas buvo taikomas turint tikslą išgauti parodymus apie D. M. tariamai padarytas veikas, o ne užtikrinti dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Be to, N. N. teisme patvirtino, kad jos valia duoti parodymus buvo palaužta dėl pareigūnų gąsdinimo kardomąja priemone. Taip išgauti parodymai ikiteisminiam tyrime negali būti pripažinti gauti teisėtu būdu, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. D. M. pateiktos įmonės veiklos balansinės ataskaitos bei banko išrašai rodo už ką, iš ko ir kada bei kiek buvo gauta pinigų, todėl J. T. bei N. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neva apie pinigų perdavimą D. M. joms sugrįžus iš kelionių, nepagrįsti ir įrodo ne ką kitą, tik tai, jog N. N. apkalbėjo save ir D. M., kai jai buvo pažadėta laisvė už tokių parodymų davimą. Tą aplinkybę, kad prieš N. N. buvo naudojamas spaudimas, patvirtina ir A. Adomavičiaus tarnybinis pranešimas, kur nurodyta, jog N. N. pareiškė pageidavimą, kad atvyktų A. Adomavičius pas ją pokalbiui. Teismas pripažindamas N. N. parodymus, duotus suėmimo metu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis. Apie N. N. nusiskundimus dėl ikiteisminio tyrimo metu naudotą spaudimą gali patvirtinti B. N., V. N., šiuos asmenis nuteistoji apeliaciniame skunde prašė apklausi, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą nepagrįstai atmetė, pažeisdamas jos teisę į gynybą. Be to, svarbu ir tai, kad N. N. yra nestabilios psichikos, ji bijo policijos ir kitų teisėsaugos pareigūnų dėl prieš daug metų įvykusio baudžiamojo proceso, kuriame ji buvo nukentėjusioji ir patyrė pareigūnų spaudimą. Apeliaciniu skundu buvo prašoma paskirti N. N. psichiatrinę ekspertizę, tačiau prašymas buvo atmestas. N. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas galėjo panaudoti ribotai, įstatymo numatyta apimtimi, tačiau nesilaikė šios nuostatos. Kasatorė cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teimso nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257/2010">2K-257/2010</a>, pagal kurią kaltumo negalima grįsti tiesiogiai ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais parodymais, jie gali būti naudojami tik tikrinimui byloje esantiems įrodymams, ir pažymi, kad teismas turi remtis visais bylos duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau teismas šių reikalavimų nesilaikė. Taip pat skunde nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų E. B., P. M. K., R. M., Z. L., I. N., G. G., D. M. parodymai, taip nukrypstant nuo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad teisme neapklaustų asmenų parodymais draudžiama kaltumą grįsti tiesiogiai, o ne tikrinant byloje esančius įrodymus. Iš kasatorės buvo atimta teisė apklausti kaltinimo liudytojus pažeidžiant teisę į gynybą ir nešališką teismą. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė 276 straipsnio 4 dalį bei 242 straipsnyje įtvirtintą tiesioginio žodinio nagrinėjimo teisme principą, nes duoti kaltinamojo parodymai gali būti perskaitomi tik esantiems įrodymams patikrinti, o šiuo atveju duodant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui nei teismas, nei kitos kaltinamosios nedalyvavo. Parodymai remiantis žodiškumo principu neištirti, tad teismas negalėjo spręsti, kad tie parodymai apklausos protokole užfiksuoti teisingai. Be to, kasatorės manymu, BPK 276 straipsnio 1 dalis, 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas sudarė situaciją, kurioje proceso dalyviams sukėlė abejonę dėl teismo šališkumo, nes, nagrinėdamas bylą ir surašydamas nuosprendį, nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, suvaržė jų teises. Kasatorė teigia teisme pareiškusi tris nušalinimus, tačiau jie visi buvo atmesti. Pati teisėja A. Kartanienė nuo bylos nusišalino, tačiau tokio jos sprendimo nepatvirtino Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, nors apie tai nuteistoji sužinojo tik susipažindama su byla, nors pagal BPK 253 straipsnio 3 dalį bylos nagrinėjimo teisme metu priimamos nutartys turi būti paskelbtos balsu. Pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl nusišalinimo ar nušalinimo teismas nusprendžia pasitarimų kambaryje, todėl teisėja nusišalinti galėjo tik atnaujinus įrodymų tyrimą (BPK 295 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepateikė jokių išvadų.

Pirmosios instancijos teismas į teismo posėdį savo iniciatyva, nepranešus kitiems dalyvaujantiems asmenims, iškvietė ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei išvadas pateikusius specialistus. Tokia teisė teismui suteikta parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje. Pagal BPK 270 straipsnio 3 dalies turinį aišku, kad ir šiuo atveju apie tai būtų privalu pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas šiuos asmenis išsikvietė įrodymų tyrimo stadijoje, todėl privalėjo vadovautis BPK 253 straipsnio nuostatomis. Tačiau taip padaryta nebuvo, kiti proceso dalyviai to nežinojo, todėl jie negalėjo tinkamai pasiruošti šių asmenų apklausai, o tai reiškia, kad buvo pažeistos kaltinamųjų teisės bei rungimosi principas. Apeliacinės instancijos teismas dėl to nepagrįstai konstatavo, kad apklausti liudytojus ar specialistus teismas gali tiek proceso dalyvių prašymu, tiek savo iniciatyva.

Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas pažeidė Teisėjų etikos taisyklių atitinkamas normas (13, 14, 15 taisyklės), tai rodo teismo šališkumą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad Teisėjų etikos taisyklių pažeidimas pasireiškė tuo, jog teisėja A. Kartanienė į nukentėjusiosios V. R. ir J. M. parodymus išreiškė išankstinį pašaipų vertinimą, į nukentėjusiosios dėstomas aplinkybes išsakė atitinkamas replikas. Be to, teisėja grasino kasatorei kardomosios priemonės pakeitimu dėl neatvykimo į teismo posėdį ir ją žemino. Apeliacinės instancijos teismas padarė deklaratyvią išvadą, kad nėra duomenų apie teisėjos moralizavimą nukentėjusiosioms, replikas dėl jų užsiėmimų pobūdžio, išankstinį pašaipų nukentėjusiųjų nurodomų aplinkybių vertinimą, įtaką jų parodymams. Tačiau, pasak nuteistosios, tokios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai, o pastabos, kurias pateikė nuteistoji dėl teismo posėdžio protokolo nebuvo paneigtos. Pasak nuteistosios, teisėjos A. Kartanienės replikos tiesiogiai patvirtina spaudimą liudytojoms, siekiant, kad jos patvirtintų apkaltinančius parodymus.

Skunde teigiama, kad N. N.apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2006 m. kovo 16 d. protokolai yra suklastoti, nes teisėjo atliktų apklausų protokoluose atskiros teksto dalys sutampa su ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų teksto dalimis, apklausos yra atliktos kompiuteriu, tekstuose kartojamos tos pačios rašybos, sintaksės klaidos, identiški rašto kalbos požymiai. Be to, apklausa truko nuo 9.10 iki 11.05 val., per šį laiką objektyviai neįmanoma išklausyti ir užrašyti įtariamosios laisvą pasakojimą ir užduodamus klausimus bei išdėstyti spausdintu šriftu 6 apklausos protokolo lapuose. Vadinasi, N. N. tokio turinio parodymų nedavė, o jie buvo perkopijuoti iš tyrėjo ar prokuroro pateiktų teismui įtariamųjų parodymų, duotų pareigūnams. Apeliaciniame skunde nuteistoji prašė atlikti rašto kalbos ekspertizę dėl N. N. 2006 m. kovo 7 d., 8 d., 9 d., 16 d. apklausų protokolų, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą bei pridėti prie bylos ir ištirti D. M. pateiktą išvadą, kad N. N. apklausos protokolas yra sudėtas iš ankstesnių N. N. apklausų fragmentų. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti ir ištirti tokias aplinkybes patvirtinantį dokumentą, pažeidė rungimosi principą, teisę į gynybą.

Skunde teigiama, kad, D. M. draudžiant skelbti bet kokią bylos informaciją viešai ir gintis nuo prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiškimų, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo, rungimo, teisės į teisingą ir nešališką teismą principai. Tuo tarpu policija slaptai perdavė informaciją spaudai, taip paveikdama liudytojus ir teismą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos ir ištirti publikacijas, patvirtinančias, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė poveikį teismui ir proceso dalyviams, taip buvo pažeistas rungimosi principas, teisė į nešališką teismą.

Skunde nurodomi ir esminiai BPK pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu, nes paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą nebuvo nustatytas apibrėžtas ir protingas terminas susipažinti su byla. 2007 m. lapkričio 26 d. kasatorei buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir ji pareiškė prašymą dėl susipažinimo su tyrimo medžiaga, o 2007 m. lapkričio 28 d. kreipėsi su prašymu BPK 101 straipsnio 2 dalies pagrindu prailginti nustatytą terminą iki 14 dienų, nuo 2007 m. gruodžio 3 d., prašyme nurodant priežastis – nedarbingumą dėl ligos. Tačiau prokuroras prašymą 2007 m. gruodžio 6 d. nutarimu atmetė ir neteisėtai atsisakė nustatyti ilgesnį nei keturių dienų terminą, taip apribodamas D. M. teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šį prokuroro nutarimą kasatorė gavo tik 2007 m. gruodžio 19 d., todėl neturėjo duomenų apie jos prašymo dėl termino prailginimo rezultatus ir nežinojo konkretaus termino, iki kada gali susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus. Tuo tarpu prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir atsisakė nagrinėti jos prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Visa tai apribojo teisę į gynybą ir buvo pažeisti BPK 21 straipsnio 4 dalis, 218 straipsnio 1 dalis. Formaliai nuteistoji turėjo teisę apskųsti prokuroro nutarimą atmesti prašymą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, o realiai šia teise pasinaudoti negalėjo, nes prokuroras kaltinamąjį aktą surašė praėjus vienai dienai, kai buvo įteiktas skųstinas prokuroro nutarimas. Tai rodo, kad kasatorės galimybės paduoti skundą dėl prokuroro nutarimo priklausė išimtinai nuo prokuroro nuožiūros, kurią dieną surašyti kaltinamąjį aktą, o tai prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Kasatorė skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 64 straipsnio 1 dalis, 218 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kur numatyta, kad skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir ta apimtimi, kuria nenurodyta, kad prokuroro pasirinktas kaltinamojo akto surašymo momentas turi užtikrinti pakankamą terminą įtariamajam apskųsti teismui prokuroro atsisakymą papildyti ikiteisminį tyrimą ir teismui išnagrinėti įtariamojo skundą taip pat ta apimtimi, kad teismo galimybė vykdyti teisingumą ir ginti asmens pažeistas teises įtakojama ir priklauso ne nuo įstatymo, bet nuo prokuroro veiksmų – pasirinkto kaltinamojo akto surašymo laiko, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, taip pat teisinės valstybės teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

Ikiteisminiame tyrime prokuroro nutarimu ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo atmesti kasatorės prašymai leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikta teismui sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą t. y. liudytojų Nr. 1, 2, 7, 8 kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos protokolai, išslaptintos telefoninių pokalbių įrašų turinio išklotinės, liudytojų apklausos protokolai, įtariamųjų apklausos protokolai, atpažinimo protokolai, nors tokia teisė numatyta BPK 7 straipsnio 1 dalyje.

Neteisėtas yra ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo, nes nebuvo atskirti ir į ikiteisminį tyrimą Nr. 38-1-00128-05 perkelti reikšmingi gynybai duomenys, t. y. liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 1, 2, 7, 8 apklausos protokolai, ir nepagrįstai atsisakyta išreikalauti bylą Nr. 10-1-60023-05, kurioje yra reikšmingi gynybai duomenys. Be pagrindo atsisakyta apklausti kaltinamajame akte nurodytus asmenis, nors jie įvardyti kaip nukentėję nuo nusikalstamų veikų arba vyko į keliones kaltinime nurodytomis datomis, taip pat asmenis, kurie galėjo patvirtinti, kad UAB „Harmonijos pasaulis“ sudarytos sutartys su asmenis užsienyje nebuvo susijusios su prostitucija.

Prašymai ikiteisminiame tyrime nebuvo išspręsti, o nagrinėjant bylą prašymų išsprendimas buvo nukeltas į įrodymų tyrimo pabaigą ir formaliai atmestas. Buvo susiaurinta galimybė teikti įrodymus, nes jų pateikimas buvo nukeltas tik į įrodymų tyrimo pabaigą, o nežinodama, kaip įrodymų tyrimo etapo gale bus išspręsti jos prašymai, D. M. negalėjo tinkamai pasirinkti kitų gynybos būdų, teismas iš pradžių tyrė įrodymus, nurodytus kaltinimo, ir tik po to, įvertinęs jų pakankamumą, sprendė kasatorės prašymų nagrinėjimą ir visus juos atmetė.

Sprendimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. Nr. 1812S, 2004 m. rugsėjo 8 d. Nr. 18118S nutarčių išslaptinimo priėmė Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. Dovidaitis, priėmęs ir nutartį netvirtinti teisėjos A. Kartanienės nusišalinimo. Vadinasi, sprendimą dėl nusišalinimo patvirtinimo priėmė asmuo, kuris anksčiau jau buvo susijęs su sprendimų sankcionuoti slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę priėmimu, taip pat kuris atsakingas už operatyvinės veiklos subjektų veiksmų sankcionavimą kasatorės atžvilgiu teisėtumą. Teisėjas V. Dovidaitis negalėjo spręsti klausimo dėl A. Kartanienės nusišalinimo. Kasaciniame skunde išdėstoma abejonė,ar BPK 59 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kad Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, neturėdamas savo žinioje baudžiamosios bylos nei kaip pirmosios instancijos, nei kaip apeliacinės instancijos teisėjas, netiesiogiai vertina baudžiamosios bylos medžiagą, anksčiau byloje priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą; sprendžia gal būt dėl savo paties padarytų pažeidimų ir netinkamai atliekamų pareigų organizuojant teismo darbą, faktiškai peržiūri tos pačios instancijos teismo sprendimą ir jį naikina nebūdamas aukštesnės instancijos teismas; Konstitucija laiduoja piliečiams instancinę teismų sistemą, kai tos pačios instancijos teismas negali peržiūrėti savo paties sprendimų; teisėjui, asmeniškai priėjusiam prie išvados, kad jis negali nešališkai išnagrinėti bylos, kliudoma nusišalinti ir taip užtikrinti asmenims teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims.

D. M. nurodo, kad ji buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad, veikdama organizuota grupe ir siekdama turtinės naudos, organizavo ir vadovavo nepilnamečių bei pilnamečių prostitucijai, gabenant iš Lietuvos Respublikos į JAE bei kitas šalis. Veikų nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2002 m. rugsėjo 10 d. padarymo metu galiojo 1961 m. BK, kuris nenumatė bendrininkavimo formos – organizuota grupė; 1961 m. BK 1313 straipsnyje, 239 straipsnyje nebuvo kvalifikuojamojo požymio – organizavimo ir vadovavimo prostitucijai, tai BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyje įtvirtinta kaip savarankiška nusikaltimo sudėtis. 1961 m. BK 239 straipsnis nenumatė baudžiamosios atsakomybės už pajamų turėjimą iš kitos asmens prostitucijos, o veiksmai, už kuriuos nuteista D. M.,1961 m. BK 239 straipsnio 1, 3 dalyse sąvadavimo požymių neatitinka, nes D. M. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai su paslaugų užsakovais, liudytojomis ir nukentėjusiomis nekontaktavo. Galiojusio BK 1313 straipsnio požymis – asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų sudarė prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėtį, naujojo BK 147 straipsnis prekyba žmonėmis – gabenimas prostitucijai į Lietuvos Respubliką arba už Lietuvos ribų – nėra prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos požymis, o kitos normos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už pelnymąsi iš prostitucijos, – nebuvo. Taigi 2000 m. BK straipsniai, numatantys atsakomybę už pelnymąsi iš prostitucijos pagal sudėties objektyviuosius požymius, iš esmės skiriasi nuo 1961 m. BK straipsnių normų, reglamentavusių atsakomybę už prekybą žmonėmis bei sąvadavimą. Tad akivaizdu, kad neva įvykdytos veikos iki 2003 m. gegužės 1 d. negali būti inkriminuojamos kaip vadovavimas, organizavimas ar gabenimas prostitucijai dėl pirmiau paminėtų priežasčių, t. y. dėl iš esmės skirtingų nusikalstamų veikų sudėties objektyviosios pusės.

Kasatorė pažymi, kad teismas, nuteisdamas ją, nurodė, jog ji organizavo ir vadovavao prostitucijai gabenant merginas iš Lietuvos siekdama turtinės naudos, nors toks kaltinimas jai pareikštas nebuvo. Tuo tarpu pajamų turėjimas iš kitų asmenų prostitucijos bei pelnymasis iš nepilnamečių prostitucijos tai ne tas pats, kaip organizavimas ir vadovavimas prostitucijai, siekiant iš to naudos, vadinasi, pirmosios instancijos teismas išplėtė kaltinimą, o apeliacinės instancijos teismas klaidos neištaisė. Be to, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra įvardytas būtinas nusikalstamos veikos požymis – asmens sutikimas.

Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išaiškinta prostitucijos samprata, teigiant, kad nors nė viena mergina neteikė seksualinių paslaugų, tai neturi reikšmės vertinant kaltinamųjų veikas pagal BK 307 straipsnio 3 dalį. Pasak kasatorės, BK 307 straipsnio saugoma vertybė yra visuomenėje priimtos seksualinių santykių normos, kurias pažeidžia prostitucija, kuri suprantama kaip moterų parsidavinėjimas, paleistuvystė. Prostitucija turėtų būti suprantama kaip sistemingi veiksmai, todėl pavieniai atvejai, kai už lytinius santykius su kitu asmeniu moteriai yra atsilyginama, nesudaro minimo BK straipsnio sudėties. Nė viena iš byloje esančių nukentėjusiųjų neprašė, kad jos būtų tokiomis pripažintos, susitarimas su merginomis apėmė tik šou programą, jokios papildomos pajamos už kitas veikas UAB „Harmonijos pasaulis“ ar D. M. sumokėtos nebuvo ir dėl jų tartasi nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad D. M. būtų gavusi turtinės naudos už prostituciją. Teismas konstatavo, kad merginos atliko veiksmus iš esmės tokius, kokie numatyti sutartyse, o teismo samprotavimai, kad su viena ar kita patikusia mergina šeichas turėjo teisę siekti bei siekė lytinių santykių ir tai jau yra prostitucija, yra nelogiški, be to, siekti lytinių santykių turi teisę visi, tačiau prostitucijos atveju siekti nebereikia, nes sumokėjus už tai pinigus gauni paslaugą. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad BK 307 straipsnio sudėtis yra formali, jos manymu, ji yra materiali, nes negali būti nusižengimo dorovei, nesant parsidavinėjimui už pinigus (nesant prostitucijos). O byloje nustatyta, kad visos merginos neturėjo lytinių santykių, išskyrus kai kurias, kurios pačios paaiškino, kad lytiniai santykiai buvo iš artimo bendravimo, o ne už atlygį. Taigi vienkartinis 5 merginų lytinių santykių tyrėjimas iš daugiau kaip 100 iš ten nuvykusių per tą laikotarpį nėra prostitucijos organizavimas, vadovavimas ar vežimas iš Lietuvos prostitucijai. Tad D. M. turėtų būti išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 307 straipsnio 2, 3 dalis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Net jei pripažinus nuteisimą pagrįstu, pasak kasatorės, jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintai bausmės paskirčiai. Bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nepaskiriant laisvės atėmimo bausmės, nes jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Be to, teismai nustatė sąlygas BK 62 straipsnio taikymui, nes ji augina ligotą vaiką, praeityje neteista, dirba, tačiau netaikė jo. Nuo veikų padarymo praėjo daugiau kaip 10 metų, ikiteisminio tyrimo metu suėmime kasatorė prabuvo 9 mėnesius. Nuteistoji mano, kad baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju turėjo būti vertinama kaip per ilga, kuri nepriklausė nuo nuteistosios veiksmų, nes, nors jai ir buvo diagnozuota liga, tai neturėjo įtakos posėdžių atidėjimui, o procesą užvilkino apeliacinės instancijos teismo paskirta medicinos ekspertizė. Kasatorė pažymi, kad kitai nuteistajai už analogiškas veikas laisvės atėmimo bausmė nebuvo paskirta.

Kasatorė mano, kad teismas negalėjo taikyti BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir konfiskuoti iš jos 257 367 Lt, kaip gautų iš nusikalstamos veikos. Bylos duomenys rodo, kad, vežant merginas į JAE ar kitas šalis pagal sutartis, pinigai buvo pervedami UAB „Harmonijos pasaulis“ naudai, tos sumos yra gautos kaip įmonės pelnas, už tai sumokėti visi mokesčiai, pateiktos deklaracijos, tuo tarpu nuteistoji kaip asmuo negavo jokių pajamų, todėl konfiskuoti pinigai negali būti pajamos, gautos iš nusikalstamos veikos.

Nuteistoji teigia, kad jos kompiuteris buvo neteisėtai perduotas Lietuvos kriminalinės policijos biurui, nes tai nėra daiktai, uždrausti apyvartoje, kaip reikalauja BK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Atsiliepimu Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorė Olga Zabelina prašo nuteistosios N. N. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos, sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą N. N. nebuvo pažeistos, teismai teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, aplinkybes, tyčios ir bendrininkavimo formas, N. N. asmenybę ir padarė teisingas išvadas, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta taikant kasatorei laisvės atėmimo bausmę. Kardomajame kalinime išbūtas laikas, įskaitant ir sulaikymą, įskaitytas į N. N. paskirtą bausmės laiką.

Atsakydama į skundo teiginius dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, prokurorė nurodo, kad šioje byloje nenustatytos išimtinės aplinkybės, kurios rodytų, jog šiuo atveju bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Duomenys, kad N. N. neteista, viena augina mažametį vaiką, neakivaizdžiai mokėsi Socialinių mokslų kolegijoje, teismo įvertinti motyvuojant bausmės paskyrimą. Kartu teismas įvertino ir padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, sistemingą, ilgalaikį bei verslišką jų pobūdį, pakankamai aktyvų N. N. vaidmenį, jos asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarytos organizuota grupe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje už sunkiausią iš jos padarytų nusikaltimų numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Taigi teismai pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, o paskirta bausmės N. N. yra pakankamai individualizuota ir užtikrinanti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų siekį, bausmių skyrimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos nepažeistos.

Dėl proceso trukmės prokurorė pažymi, kad šioje byloje nenustatyta nepateisinamų proceso delsimų, nes teismai ėmėsi visų įmanomų priemonių bylą išnagrinėti kuo greičiau, teismo procesai užtruko dėl objektyvių priežasčių (proceso dalyvių neatvykimo, paskirtų teismo ekspertizių atlikimo, ne kartą konstatuotų nuteistosios D. M. pastangų piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis ir vilkinti bylos nagrinėjimą).

Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentas, jog neįrodyta, kad konfiskuotas N. N. turtas buvo gautas iš nusikalstamos veikos, turi būti paliekamas nenagrinėtas, nes kasacinės instancijos teismas įrodytų tyrimo neatlieka, o apeliacinės instancijos teismo argumentai šiuo klausimu yra išsamūs, turtas konfiskuotas pagrįstai, konstatavus, kad N. N. gaudavo neteisėtų pajamų už kiekvieną atvežtą merginų grupę.

Atsiliepimu Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorė Olga Zabelina prašo nuteistosios D. M. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad BPK nuostatos nagrinėjant bylą pažeistos nebuvo, bausmė kasatorei paskirta teisingai. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo D. M. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, išanalizavo jų argumentus ir sugretinęs su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, ištaisė žemesnės instancijos teismo kvalifikavimo klaidą, motyvuotai atsakė į kitus apeliacinių skundų argumentus, išanalizavo įrodymus ir argumentavo savo išvadas. Prokurorė pažymi, kad D. M. kasacinis skundas iš esmės analogiškas apeliaciniam skundui, kuriame buvo abejojama daugelio įrodymų patikimumu ir jų nepripažinimu, tačiau kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu.

Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, prokurorė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas jokiais būdais nebuvo parodęs kaltinamosioms savo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Jos daug kartų naudojosi suteiktomis teisėmis pateikti prašymus duoti parodymus ir paaiškinimus, užduoti klausimus, jų prašymai buvo išsprendžiami įstatymo nustatyta tvarka, dėl jų priimami motyvuoti ir argumentuoti sprendimai, kasatorė naudojosi ir savo teise nušalinti teisėją, taigi teismas ėmėsi visų priemonių, kad nebūtų suabejojama jo nešališkumu, laikėsi įstatymo reikalavimų ir bylą išnagrinėjo objektyviai. Prokurorė nurodo, kad visi D. M. kreipimaisi ir prašymai dėl teisėjos nušalinimo ar drausmės bylos iškėlimo buvo išnagrinėti, kaip reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, nepažeidžiant BPK 59 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų. Prokurorė nesutinka, kad buvo padarytas BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimas, nes pagal šį straipsnį nagrinėjantis bylą teisėjas pats sprendžia dėl jam pareikšto nušalinimo. Kasatorės nurodyta norma dėl to, kad dėl nusišalinimo teismas sprendžia pasitarimų kambaryje, taikytina, kai bylą nagrinėja trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija. Prokurorė nesutinka ir su skundo teiginiu, kad teisėjas V. Dovidaitis buvo šališkas, nes OVĮ tvarka sankcionavęs kai kurių techninių priemonių panaudojimą specialiąja tvarka, nepatvirtino teisėjos A. Kartanienės nusišalinimo, tačiau tokio nusišalinimo pagrindo BPK 58 straipsnio 1, 2 dalys nenumato, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nešališkumo principas neturi būti suprantamas pernelyg plačiai. Prokurorė nesutinka ir dėl BPK 253 straipsnio pažeidimo, nes sprendžiant nusišalinimo klausimus BPK 253 nuostatos netaikytinos, šis straipsnis priklauso bendrųjų nagrinėjimo teisme nuostatų reglamentavimui ir turi užtikrinti sklandų teismo darbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas, o BPK 59 straipsnyje nėra reglamentuota sprendimo dėl nušalinimo paskelbimo tvarka.

Negali būti vertinami kaip užgauliojantys, žeminantys apklausiamus asmenis teisėjos klausimai, nes tai buvo tikslinamojo pobūdžio klausimai, turint omenyje, kad teisminis nagrinėjimas vyko dėl nusikalstamų veikų, susijusių su intymių – lytinių paslaugų teikimu pačiu nukentėjusiųjų sutikimu, tokie klausimai joms galėjo pasirodyti nepatogūs, netaktiški. Užduodant minėtus klausimus buvo siekiama išsiaiškinti svarbias faktines aplinkybes, būtinus nusikalstamos veikos požymius. Taigi BPK numatyta apklausos tvarka nebuvo pažeista. Įstatymas nedraudžia teismui savo iniciatyva į teismo posėdį kviesti asmenis, kuriuos būtina apklausti, o pagal BPK 284 straipsnį specialistas į teismo posėdį kviečiamas specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti, tad informacinių technologijų specialistas P. V. tam ir buvo iškviestas, todėl BPK pažeidimų nebuvo.

Atsakydama į kasatorės argumentus dėl rungimosi principo pažeidimo, teisės į gynybą, teisės teikti įrodymus ir pareikšti prašymus, susipažinti su bylos medžiaga pažeidimus, prokurorė nurodo, kad kasatorė aktyviai naudojosi teise teikti prašymus, kurie teismuose buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėdamas bylą teismas privalo vadovautis proceso išsamumo, racionalumo, ekonomiškumo, proceso dalyvių teisių užtikrinimo principais. Visi pateikti prašymai iš esmės buvo susiję su naujų įrodymų išreikalavimu bei papildomais tyrimais; tą daryti buvo visiškai netikslinga ir neracionalu, nes perteklinių veiksmų atlikimas būtų tik apsunkinęs ir taip ilgai vykusį procesą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktus D. M. prašymus atmetė argumentuotai, o jų netenkinimas negali būti vienpusiškai vertinamas kaip kasatorės teisių pažeidimas. Taigi vien tai, kad teismas motyvuotai atsisakė tenkinti proceso dalyvių prašymus dėl naujų liudytojų iškvietimo, įrodymų išreikalavimo, ekspertizių skyrimo, nereiškia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, ignoravo įstatymų garantuojamas kaltinamosios teises teikti įrodymus, susipažinti su byla ir taip apribojo jos teisę į gynybą. Lietuvos apeliacinis teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė, nes nebuvo pagrindo manyti, jog įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme leistų nustatyti kokias nors reikšmingas bylos aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Prokurorė nesutinka ir su tuo skundo teiginiu, kad kasatorei nebuvo leista tinkamai susipažinti su bylos medžiaga. Atsiliepime nurodoma, kad iš 2006 m. lapkričio 26 d. protokolo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą turinio matyti, jog D. M. pareiškė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasidaryti kopijas, vėliau prokuroras nustatė terminą iki 2007 m. gruodžio 7 d., per kurį proceso dalyviai turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. D. M. prašė terminą pratęsti, bet šis prašymas prokuroro nutarimu buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad 2007 m. gruodžio 3 d. įtariamoji pradėjo susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl nustatytas terminas yra pakankamas. Taigi prokuroras pagrįstai atmetė prašymą dėl termino pratęsimo ir nurodė to motyvus. Be to, iš įtariamojo supažindinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad D. M. su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino, prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą neturėjo.

Atsiliepime nesutinkama su argumentu, kad buvo padaryti teismo posėdžio protokolo surašymo tvarkos pažeidimai, nes nuosprendis šioje byloje paskelbtas 2009 m. gruodžio 30 d., o protokolas surašytas 2010 m. sausio 6 d., t. y. per septynias dienas po paskutinio teisiamojo posėdžio, kaip reikalauja BPK 261 straipsnis. Šioje byloje kaltinimai buvo pareikšti keturioms kaltinamosioms, išnagrinėta keliasdešimt nusikalstamų veikų epizodų, apklausta daug liudytojų ir nukentėjusiųjų, tai rodo, jog byla buvo didelės apimties. Skundo teiginys, kad teisminio nagrinėjimo metu prokuroras buvo supažindinamas su protokolu yra spėjamojo pobūdžio ir paremtas vien tuo, kad prokuroras neva lankėsi teisėjos kabinete. Teisė susipažinti su dar nepasirašytu protokolu įstatyme nenumatyta, o ir teisines pasekmes sukelia tik pasirašytas dokumentas, todėl nėra pagrindo teigti, kad, neleidęs susipažinti su dar nepasirašytu protokolu, teismas pažeidė D. M. teisę į gynybą, byloje nėra duomenų, kad buvo suvaržyta teisė laiku pateikti pastabas dėl protokolo surašymo teisingumo, išsamumo. Pasak prokurorės, proceso dalyvių teisė darytis bylos kopijas nėra absoliuti, įstatymas neįpareigoja teismo kiekvienu atveju leisti proceso dalyviams daryti bylos medžiagos kopijas, todėl teismo neleidimo pasidaryti posėdžio protokolo kopijas negalima vertinti kaip teismo šališkumo ar teisės į gynybą pažeidimo.

Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo D. M. veiksmus į dvi daugiaepizodines tęstines nusikalstamas veikas. Tęstinės nusikalstamos veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas, tęstinė veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta. Prostitucijos organizavimas suprantamas kaip įvairi veikla, užtikrinanti nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą, o vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimo klausimų sprendimas. Teismai nustatė, kad nuteistųjų veiksmais buvo užtikrinamas nelegalaus prostitucijos verslo organizavimas, merginų gabenimas jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos į užsienio valstybes. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimas arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai asmens vežimas tam tikra transporto priemone arba jo lydėjimas kelionėje į užsienį ar iš užsienio. Tai, kad nuteistosios organizavo ir vadovavo prostitucijai bei gabeno merginas iš Lietuvos Respublikos į užsienio šalis, patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išnagrinėti įrodymai.

Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta nusikaltimų sudėtis yra formali, nes prostitucijos organizavimas ir vadovavimas jai laikomi baigtais nuo šias veikas sudarančių veiksmų atlikimo pradžios. Gabenimas prostitucijai laikomas baigtu, kai kaltininkas pradeda vežti arba lydėti asmenį jo kelionėje į užsienį ar iš užsienio. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų veiksmus, kurie kiekvienas, vertinant atskirai, atitinka BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikaltimų objektyviuosius požymius, jungia vieninga tyčia. Pripažinus nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas tęstinėmis, nusikaltimo padarymo laikas yra paskutinės veikos, įeinančios į nusikaltimo sudėtį, padarymo momentas. Paskutinės veikos padarytos 2005 m. liepos 10 d. ir 2004 m. rugpjūčio 11 d., t. y. galiojant BK 2000 m. BK, kuris ir turi būti taikomas. Nors šiuo atveju tikslas nėra būtinas nusikaltimų požymis ir veikų kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos tikslus. Tai rodo, kad teismas neišplėtė kaltinimo ribų ir nepasunkino D. M. padėties.

Prokurorė atsiliepime dėl kasatorės argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu pažeidžiant BPK nuostatas, nurodo, kad kompiuterio paėmimo ir saugojimo, jo ištyrimo aplinkybės buvo išsamiai ištirtos pirmosios instancijos teisme, tam į teismo posėdį buvo kviečiami ir apklausti policijos pareigūnai ir specialistas. Skiriant užduotį specialistui įstatymas nereikalauja klausimų derinimo su posėdžio dalyviais (tokia pareiga yra numatyta tik skiriant ekspertizę). Garso įrašų tapatumą, D. M. dalyvavimą pokalbiuose teismas nustatė šiuos įrodymus sugretinęs su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos J. T. parodymais ir kitais duomenimis, todėl pagrįstai buvo atmestas prašymas paskirti fonoskopinę ekspertizę. Prokurorė mano, kad D. M. skundo teiginiai, jog teismai tik fragmentiškai vertino prieštaringus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą ir padarė viena kitą paneigiančias išvadas, yra tik deklaratyvūs teiginiai, neatskleidžiant jų esmės. Priešingai prokurorė mano, kad iš nuosprendžių matyti, jog teismai gautus duomenis analizavo, vertino jų visumą, ir tai leido jiems padaryti nuosprendžiuose išdėstytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies veikų kaltinamąsias išteisino, o apeliacinės instancijos teismas patikslino nusikalstamų veikų kvalifikaciją, pašalino BK 25 straipsnio 3 dalį. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje, aprašydamas kiekvieną išnagrinėtą nusikalstamos veikos epizodą, visų pirma išdėstė įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, po to pateikė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir motyvus. Visos veikos, padarytos laikotarpiu nuo 2000 m. balandžio 25 d iki 2005 m. liepos 10 d., buvo įvykdytos panašiomis aplinkybėmis, iš esmės keitėsi tik išvežamų merginų sudėtis, kelionių laikas, vieta, todėl teismas, vertindamas byloje suriktus įrodymus, padarė išvadą, jog nuteistųjų veiksmai darant nusikaltimus iš esmės buvo analogiški, nevienkartiniai, sistemingi bei pastovūs. Būtent dėl to teismas, nuosprendyje aprašydamas konkrečių nusikalstamų veikų epizodus, kartojo įrodymų šaltinius, nes jie buvo tie patys: kratų metų paimtų kompiuterių tyrimo rezultatai, paimtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, J. T. parodymų santraukos, pokalbių telefonu citatos ir kt. Visi įrodymai buvo aprašyti kaip visuma, nurodant jų sąryšį su įrodyta pripažinta nusikalstam veika, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas pažeistas nebuvo.

Pasak prokurorės, teismas atliko išsamią įrodymų analizę, vienus įrodymus gretino su kitais, jų neatsiejo vienų nuo kitų, įvertino jų visetą ir tuo remdamasis padarė teisingas išvadas. Ta pačia tvarka teismas pasisakė ir dėl tų veikų, dėl kurių buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kiti skundo argumentai, susiję su duomenų pripažinimu įrodomais ir jų vertinimu, buvo pateikti apeliaciniame skunde ir tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Prokurorė nesutinka, kad buvo pažeista kasatorės teisę į gynybą, kai apeliacinės instancijos teismas nusprendė neatidėti bylos nagrinėjimo nedalyvaujant jai pačiai, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį apeliantas turi teisę dalyvauti apeliacinio teismo posėdyje, tačiau jeigu jam laiku buvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos. Vien D. M. pateikti dokumentai apie sveikatos būklę nebuvo paknakamas pagrindas atidėti teismo posėdį, kiekvienu atveju teismas patikrindavo pateiktų dokumentų atitikimą teismo keliamiems reikalavimams, atsižvelgdavo į ekspertizės išvadą dėl sveikatos būklės ir priimdavo sprendimą dėl bylos nagrinėjimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad kasatorė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, bandydama vilkinti teismo procesą.

Prokurorės teigimu, nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnį, nes tam nesustatytos būtinos sąlygos, t. y. D. M. savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikalstamas veikas, neprisipažino ir nesigaili jas padariusi, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamų veikų, nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Taip pat, pasak prokurorės, nėra nustatytų išimtinių aplinkybių, kurios liudytų apie bausmės prieštaravimą teisingumo principui ir dėl to būtų galimas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas. Teismas vertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kartu ir padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, sistemingą, ilgalaikį bei verslišką jų pobūdį, aktyvų D. M. kaip organizatorės vaidmenį, jos asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Lietuvos apeliacinės instancijos teismas sumažino kasatorei bausmę, po šio nuosprendžio paskirtos bausmės individualizuotos tinkamai užtikrinant BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų siekį, bausmės skyrimo nuostatos nepažeistos, nėra teisinio pagrindo paskirtį švelnesnę bausmės rūšį.

Prokurorė pažymi, kad šioje byloje nenustatyta nepateisinamų delsimų, teismai ėmėsi visų įmanomų priemonių bylą išnagrinėti kuo greičiau, tačiau procesai užtruko dėl objektyvių priežasčių (proceso dalyvių neatvykimo, paskirtų teismo ekspertizių atlikimo, ne kartą konstatuotų D. M. pastangų piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis ir vilkinti bylos nagrinėjimą).

Dėl turto konfiskavimo prokurorė nurodo, kad teismai konstatavo, jog D. M. ir jos bendrininkės nusikalstamas veikas vykdė prisidengdamos teisėta UAB „Harmonijos pasaulis“ veikla, todėl teismai pagrįstai nustatė, kad nurodyti pinigai yra pelnas, gautas organizuojant prostituciją ir todėl jis turi būti konfiskuotas. Apie daiktų sunaikinimą kalbama ne tik BK 92 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bet ir 94 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuris leidžia teismui sunaikinti menkaverčius daiktus, todėl šia įstatymo norma teismas pagrįstai vadovavosi ir dalį daiktų perdavė Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl D. M. kasacinio skundo nenagrinėtinų teiginių

Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį priimtus nuosprendžius, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, kuris suprantamas pagal BPK 369 straipsnyje įtvirtintus bylos nagrinėjimo pagrindus, t. y. dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistosios D. M. didelės apimties kasaciniame skunde formaliai yra nurodyti abu šie pagrindai, tačiau skunde gausu teiginių apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes, kad kasatorės kaltė neįrodyta, kad nuosprendžių išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių dėl tikrųjų paslaugų teikimo pagal darbo sutartis ir pan. Tai neatitinka kasacijos pagrindų, nes įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms, jų neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.

Taip pat skunde kiekvieną nurodytą BPK pažeidimą lydi prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą reikalaujant išsiaiškinti, ar daugybė BPK straipsnių, kurių reikalavimai, anot kasatorės, buvo pažeisti, neprieštarauja Konstitucijos straipsniams. Šie prašymai reiškiami, nenurodant tam teisinio pagrindimo, o tik išsakant nuomonę, kad neva iš padarytų BPK pažeidimų kyla šių straipsnių prieštaravimas Konstitucijai. Kreipimuisi į Konstitucinį Teismą reikia pateikti aiškius teisinius pagrindimus, kodėl BPK normos gali kelti abejonių dėl jų konstitucingumo, šiuo atveju teismui abejonių dėl nurodytų BPK straipsnių konstitucingumo nekyla, o vien jų galimi pažeidimai nereiškia prieštaravimo konstitucinėms nuostatoms, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą paliekami nenagrinėtini.

Dėl esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis)

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįsdamas nuteistosios D. M. kaltę dėl veikų pagal BK 307 straipsnio 2, 3 dalis, savo išvadas grindė įrodymų visetu, kurį sudaro: nuteistųjų J. T., N. N. parodymai apie „UAB „Harmonijos pasaulis“ veiklą, merginų vežimus, važiavimo tikslus, rengiamų vežimų organizavimą, naudojamų šifruočių reikšmes ir pan., nukentėjusiųjų merginų, kurios buvo vežamos į Jungtinius Arabų Emyratus (toliau – JAE), parodymai, apie važiavimo sąlygas, gautus užmokesčius, vakarėliuose vykusius dalykus, teikiamas paslaugas, šio verslo organizatorius ir pan., liudytojų, dirbusių UAB „Harmonijos pasaulis“, parodymai apie šios įmonės teikiamas paslaugas – merginų gabenimą į JAE seksualinėms paslaugoms teikti, kratos metu paimtų kompiuterių sisteminių blokų specialaus tyrimo išvada, kuria nustatyti kompiuteriuose buvę elektroninių laiškų turiniai, kontaktų sąrašai, merginų duomenys ir pan., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolai, kuriuose užfiksuoti D. M., J. T., N. N., E. G. tarpusavio pokalbiai apie merginų gabenimus ir gaunamus užmokesčius už paslaugas, užšifruotas kodiniais pavadinimais, kiti rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys nukentėjusiomis pripažintų merginų išvykimo iš Lietuvos faktą.

Tai, kad šie įrodymai kaip šaltinis buvo panaudoti visuose epizoduose įrodinėjant nuteistųjų kaltę, priešingai negu teigia kasatorė skunde, nepažeidžia nuosprendžio surašymo reikalavimų ir įrodinėjimo taisyklių. Nusikalstamų veikų epizodai iš esmės yra vienodos dinamikos veikos, tik skiriasi nukentėjusiųjų asmenybės, lydinčiųjų asmenų grupę sudarę asmenys, vežimo vieta ir laikas, nepaisant to, pati veikimo schema visuose epizoduose analogiška. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi visiems epizodams vienoda įrodinėjimo ir argumentacijos struktūra taip išlaikant nuosprendžio surašymo nuoseklumą, o tai, kad kai kurie įrodymai, tokie kaip specialisto išvada ar kitų kaltinamųjų parodymai, yra įrodymas, tinkamas ir naudojamas visų epizodų aplinkybių nustatymui, neprieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai atitinka visus pagal BPK 305 straipsnį keliamus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė šį klausimą, aiškiai paneigdamas kasatorės teiginį, jog įrodymai nebuvo susieti su konkrečia nusikalstama veika, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokia teismo išvada.

Kasatorė skunde pateikia atskirų įrodymų kritiką, kaip nepatvirtinančių jos kaltės, nesutinka su kai kurių bylos duomenų pripažinimu įrodymais, ginčija jų gavimo teisėtumą, įrodomąją vertę.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Kasaciniame skunde plačiai aptariama specialisto išvada dėl kompiuterių sisteminių blokų turinio. Kasatorė neigia, kad kompiuteryje esanti informacija yra sukurta jos, ginčija specialisto išvados turinio pagrįstumą. Tokie skundo argumentai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes specialisto išvados turinio ginčijimas, yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai nėra kasacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Aplinkybės, kurias nurodo kasatorė, t. y. kaip buvo organizuojamas kompiuterių paėmimas, kaip ji pati vėliau buvo paėmusi kompiuterį ir jame nebuvo informacijos, nurodytos specialisto išvadoje, ir kad išvis jokios informacijos nebuvo kompiuteriuose, įvairios versijos apie pakeistą ar paslėptą informaciją taip pat yra kasacinės instancijos teisme nenagrinėtini klausimai, nes tai susiję su versijų kėlimu, siekiant papildomai nustatyti aplinkybes, apie kurias byloje nėra duomenų, tuo tarpu kasacinės instancijos teismas remiasi tomis aplinkybėmis, kurias nustatė kitų instancijų teismai, jų nekvestionuojant, papildomų tyrimų neatliekant. Tai, kad pareigūnai galėjo būti šališki ir klastoti kompiuterių duomenis, kad kompiuterių gabenimas ir saugojimas pažeidė įstatymo reikalavimus, yra niekuo nepagrįsta spėlionė, nes tą patvirtinančių duomenų byloje nėra, išskyrus kasatorės svarstymus. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į šį teiginį, nurodydamas, jog šioms versijoms paneigti buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir duomenų klastojimo faktas nepasitvirtino. Taigi po apeliacinės instancijos teismo atsakymo nėra abejonių dėl šio įrodymo gavimo teisėtumo, todėl kasatorės skundo teiginiai, susiję su kratos metu paimtais kompiuteriais ir specialaus tyrimo su jais atlikimo procedūrų pažeidimais, atmetami kaip nepagrįsti. Kartu skunde dėstomos aplinkybės, kurios, pasak nuteistosios, paneigia specialistų kompetenciją, jų patikimumą bei pačios išvados mokslinį pagrįstumą, dėl to turėjo būti paskirta ekspertizė. Nors kasatorė nurodo, kad buvo pažeisti esminiai BPK reikalavimai, tačiau tą argumentuoja nepasitikėjimu grįstais samprotavimais apie kompetencijos trūkumą, nors tai nėra teisiniai argumentai, tuo tarpu apie pačios išvados turinį kaip įrodymą, patvirtinantį bylos aplinkybes, išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ją kaip tinkamą įrodymą ir pagrindęs, kokias konkrečiai aplinkybes svarbias bylai leidžia nustatyti ši specialisto išvada. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti specialisto išvados atitiktimi BPK 20 straipsnio reikalavimams.

Kasatorė nesutinka su teismo išvada dėl protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus pripažinimo įrodymu, nes iš jo turinio nekyla išvada apie seksualinių paslaugų teikimą, šis įrodymas neatitinka, jos manymu, liečiamumo reikalavimo, kadangi pokalbis užfiksuotas jau po nusikalstamų veikų padarymo ir patvirtina ne buvusių kelionių detales, bet tik kai kurias kitas detales tuo laiku vykusių pokalbio metu.

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi pokalbių išklotinių protokolais kaip įrodymu, patvirtinančiu ryšius tarp kaltinamųjų ir tų ryšių turinį bei tikslus, taigi šiuos pokalbius teismas vertino kaip visumą su kitais įrodymais, liudijančiais apie prostitucijos organizavimą, tokio verslo tęstinumą. Užfiksuoti telefoniniai pokalbiai atskleidė tam tikrus neteisėto verslo organizavimo principus, nuolatos jame dalyvaujančius asmenis, jų tarpusavio ryšius, todėl nėra abejonių, kad šis įrodymas atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą liečiamumo reikalavimą.

Nors kasatorė taip pat ginčija ir šio įrodymo gavimo teisėtumą, nurodydama, kad neaišku, ar nutartis sankcionuojančias pokalbių pasiklausymą pasirašė tam įgaliojimus turintis teisėjas, o nesant tokių duomenų, jos negali būti laikomos gautos teisėtu būdu, kasacinės teismas neturi pagrindo abejoti operatyvinių veiksmų sankcionavimo teisėtumu.

Pagal proceso veiksmų atlikimo metu galiojusį įstatymą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme (įstatymo pavadinimas galiojęs procesinių veiksmų atlikimo metu) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slaptai kontrolei, techninių priemonių naudojimui specialia tvarka ir informacijos gavimui iš telekomunikacijų operatorių bei telekomunikacijų paslaugų teikėjų, slaptam patekimui į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones bei jų apžiūrai, laikinam dokumentų paėmimui ir apžiūrai, medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų paėmimui tirti neskelbiant apie jų paėmimą), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (nusikalstamos veikos imitacijos modeliui ir kontroliuojamam gabenimui). Vadinasi, jeigu apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotų nutarčių ar generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotų operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotų teikimų nėra galimybės dėti į bylą dėl to, kad juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Tokį išrašą turėtų padaryti teismo ar prokuratūros pareigūnas, sankcionavęs veiksmo atlikimą. Šių suformuluotų reikalavimų nagrinėjant bylą buvo laikomasi, tą patvirtina byloje esantys duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino, ar duomenys, gauti atliekant operatyvinį tyrimą, atitinka prieš tai minėtus teismų praktikos suformuotus reikalavimus, ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių telefoninių pokalbių išklotinės negali būti pripažintos tinkamu įrodymu. Iš bylos duomenų matyti, kad telefoniniai pokalbiai buvo sankcionuoti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi. Ši nutartis atsižvelgiant į tai, kad jos turinyje yra slaptos informacijos, byloje pirmosios instancijos teismo buvo išreikalauta ir pateikta iš dalies išslaptinta, tiek, kiek to pakanka proceso dalyvių gynybos teisėms užtikrinti.

Nepagrįstai kasatorė teigia, kad buvo suklastoti pokalbių įrašai, dėl to jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Šią nuteistosios versiją pirmosios instancijos teismas patikrino, iškviesdamas specialistą ir suteikdamas galimybes visiems proceso dalyviams jam užduoti klausimus, kurie pašalintų abejones dėl protokolų klastojimo. Specialistas aiškiai atsakė į užduodamus klausimus, paneigė įtarimus dėl protokolų suredagavimo ar įrašų nevientisumo, todėl protokolų pripažinimas įrodymu ir jo vertinimas nepažeidė jokių įrodymo procesą reglamentuojančių BPK nuostatų.

Kasatorė mano, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškviesti liudyti asmenis iš užsienio ir taip išsiaiškinti tikrąsias teiktų paslaugų teiktų užsienyje aplinkybes, neištyrė visų įrodymų esmingai pažeisdamas BPK. Vis dėlto kasacinės instancijos teismas primena, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų darytinų vertinant įrodymus. Teismas turi teisę spręsti dėl naujų įrodymų rinkimo teismo nagrinėjimo metu, tad šiuo atveju D. M. prašymą dėl minėtų asmenų iš užsienio iškvietimo pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė, pažymėdamas, kad nurodyti asmenys gyvena valstybėje, kuri nėra linkusi bendradarbiauti, su ja nėra teisinio bendradarbiavimo sutarčių, ikiteisminio tyrimo metu jau buvo išnaudotos visos galimybės susisiekti su šia valstybe dėl teisinės pagalbos, tačiau objektyviai galimų rezultatų nepasiekta. Taigi teismas konstatavo, kad visos priemonės, kurias gali išnaudoti valstybės institucijos, buvo panaudotos, tačiau dėl objektyvių kliūčių neįmanoma rasti kontakto su šiais asmenimis. Vien tas faktas, kad asmenys iš užsienio nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme neduoda pagrindo kalbėti apie teismo šališkumą, nes šių liudytojų apklausa buvo objektyviai neįmanoma, o teismo išvadoms dėl nusikalstamų veikų padarymo konstatavimo pakako byloje surinktų įrodymų visumos.

Dėl J. T. parodymų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo teismas pažymi, kad vertinant asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutikimą bendradarbiauti atskleidžiant organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, parodymus jiems galioja tos pačios taisyklės kaip ir kitiems byloje senaties įrodymams, t. y. jiems nėra suteikiama išankstinė ar didesnė galia, tokie parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, vertinami pagal bendras įrodymų vertinimo taisykles. Iš bylos matyti, kad šie reikalavimai buvo išpildyti, jos parodymai nebuvo vertinami kaip prioritetiniai. J. T. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti ji buvo apklausta pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, o vertinant jos parodymus jie buvo lyginami su kitais bylos duomenimis bei vertinami ne atskirai, bet kaip visumos dalis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog J. T. parodymai yra nepatikimi tik dėl to, kad ji buvo skolinga D. M. ir norėjo skolos išvengti ar kad buvo suinteresuota atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės. Vien tokia abejonė nepaneigia asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų patikimumo. J. T. parodymai atitinka visus BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje ir palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai pripažinti įrodymais ir jais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl N. N. parodymų vertinimo, kaip pažeidžiančio BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Nors, pasak kasatorės, teismas turėjo vertinti N. N. parodymus, duotus teisme, kaip turinčius įrodomąją vertę, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad teismas, vertindamas kaip įrodymus N. N. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, įrodymo vertinimo taisyklių nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys, kad apskritai kasatorė siekia sumenkinti N. N. parodymus apeliuodama į jos psichinę sveikatą ir tam tikrus neigiamus išgyvenimus bei patirtis susidūrus su pareigūnų darbu, tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent šioje byloje N. N. buvo paveikta pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duoti tendencingus parodymus, o duomenys apie jos praeitį ir neigiamus išgyvenimus nepatvirtina šioje byloje duotų parodymų nepatikimumo kaip padarinio dėl pareigūnų baimės. Dėl pačios N. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimo išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai pagrįsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti būtent šiuos parodymus, o ne duotus teisminio nagrinėjimo metu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiomis teismų išvadomis. Priešingai negu nurodo kasatorė, N. N. parodymai teisiamajame posėdyje buvo ištirti ją apklausiant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorė cituoja teismų praktikos nutartis, kuriose išaiškinti apribojimai remtis parodymais duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tuo tarpu šioje byloje N. N. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymo teisiamajame posėdyje darytina išvada, kad BPK 276 straipsnio 4 dalies, 242 straipsnio pažeidimai padaryti nebuvo. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010; 2K-92/2009), kartu jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.

Pirmosios instancijos teismas perskaityti liudytojų parodymus nusprendė po to, kai nustatė, kad liudytojos (nukentėjusiosios) negali atvykti į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, tą pažymėjo teisiamojo posėdžio protokole, informavo proceso dalyvius, byloje taip pat yra liudytojų neatvykimo priežastis paaiškinantys dokumentai. Šiuo atveju atsižvelgiant į tokias aplinkybes, teismas pasinaudojo jam BPK suteikta teise perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymus, kurie buvo reikalingi patikrinti byloje surinktus kitus duomenis, todėl skunde nurodyti pažeidimai nenustatyti.

Kasaciniame skunde nepripažįstama, kad tarnybinis pranešimas gali būti pripažintas įrodymu, nes tai tik pareigūnų nuomonė. Sutikti su tuo nėra pagrindo, nes įrodymu teismas gali pripažinti bet kokius gautus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais bei logikos dėsniais ir pagal savo teisėjo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdami BPK normų ir sprendimuose padarė nešališkas motyvuotas išvadas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir aiškiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl procesinių pažeidimų, susijusių su teismo šališkumu

Pasak kasatorės, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas V. Dovydaitis negalėjo spręsti teisėjos A. Kartanienės nušalinimo klausimo, nes jis prieš tai kaip Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sprendė telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimo klausimą bei Vilniaus apygardos teismo nutarčių išslaptinimo klausimą, o tai yra priežastis abejoti teisėjo nešališkumu.

Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000); kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Nušalinimo pagrindus aiškiai reglamentuoja BPK 58 straipsnis, pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Ši nuostata nurodo tam tikrus ribojimus teisėjui nagrinėti bylą iš esmės, jei prieš tai ikiteisminio tyrimo metu, ar operatyvinės veiklos metu jis kaip teisėjas šioje byloje atliko procesinius sankcionavimo veiksmus. Tuo tarpu teisėjas, atlikdamas skyriaus pirmininko pareigas ir turėdamas įgaliojimus patvirtinti arba neatvirtinti teisėjo nusišalinimą, bylos iš esmės nesprendžia, tad nėra pagrindo manyti, kad tam pačiam teisėjui sankcionavus pokalbių pasiklausymą ir sprendus klausimą dėl nušalinimo, taip buvo sudarytos sąlygos bylą išnagrinėti šališkai ir pažeisti asmens teisę į teisingą teismą.

Kasatorė nurodo, kad vienas iš šališkumo aspektų nagrinėjant bylą buvo teisėjos A. Kartanienės elgesys teismo posėdžio metu su nukentėjusiosiomis, jų įžeidinėjimas, nepagarbos joms rodymas užduodant klausimus, visi trys teisėjai pareikšti nušalinimai nepatvirtinti, o pati teisėja, priimdama sprendimą, pažeidė nusišalinimo procedūrą pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Teismas pažymi, kad vien tas faktas, jog teisėjos nusišalinimas nebuvo patvirtintas, dar nereiškia, jog tai automatiškai suponuoja šališką bylos išnagrinėjimą. Byloje konkrečių aplinkybių, kurios liudytų apie subjektyvųjį teisėjos šališkumą nėra nustatyta, be to, į šį kasatorės argumentą, priešingai negu ji teigia skunde, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė, išaiškindamas kaip suprantamas ir vertinamas nešališkumas, pažymėdamas, kad vien D. M. nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti šališkumą liudijanti aplinkybė. Kasacinės instancijos teismas sutinka, kad teisėjos užduodami klausimai nukentėjusiosioms neduoda pagrindo konstatuoti jos šališkumo, nes vertinant klausimų turinį reikia atsižvelgti į pačią bylos specifiką, į tai, kad nukentėjusiosios savo parodymuose ne visada buvo nuoseklios, neaiškiai atsakinėjo į klausimus. Konkrečių faktų, patvirtinančių išankstinį teisėjos nusistatymą, išskyrus nusiteikimą prieš teisėjos apklausos metodiką bei nesutikimą su įrodymų vertinimu, byloje nėra, todėl nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Dėl nusišalinimo procedūros pažymėtina, kad kasatorės nuorodos į minėtą straipsnį neatitinka teismo sudėties, kuriai esant turi būti taikoma ši nuostata. Kaip matyti iš BPK 59 straipsnio 2 dalies, dėl nusišalinimo pasitarimų kambaryje sprendžiama tada, kai bylą nagrinėja trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija, o šiuo atveju pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vieno teisėjo.

Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jos argumentą dėl teisėjos pašaipaus elgesio su nukentėjusiosiomis ir spaudimo joms darymo, kurį patvirtina jos pateiktos pastabos dėl posėdžio protokolo. Teismas su tokiu skundo teiginiu neturi pagrindo sutikti. Iš bylos matyti, kad nuteistoji pasinaudojo teise pateikti pastabas, teismas šias pastabas svarstė teismo posėdyje laikydamasis visų BPK reikalavimų ir dėl to priėmė motyvuotą nutartį (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis), kuria nusprendė neprijungti stenogramos visa apimtimi pateikiant tokio sprendimo paaiškinimus. Priešingai negu nurodo nuteistoji, teismas aiškiai nurodė, kas yra stenograma ir kas yra teisiamojo posėdžio protokolas, kokie duomenys ir kaip fiksuojami teisiamojo posėdžio protokole. Tai, kad stenograma ir teisiamojo posėdžio protokolas vietomis skiriasi užfiksavimo forma (pvz., teisėjos užduodamų klausimų užrašymas), nereiškia, kad teisiamojo posėdžio protokolas yra suklastotas, nes teisiamojo posėdžio turinys neturi žodis žodin sutapti su stenograma. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio daryti išvadą apie spaudimą nukentėjusiosioms ar kitokį tikslingą poveikį per teisėjos klausimus, nėra pagrindo, todėl šie kasaciniu skundo argumentai atmetami.

Dėl kitų procesinių pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl surašymą ir susipažinimą su teisiamojo posėdžio protokolu reglamentuojančių nuostatų įgyvendinimo ir teisės į gynybą pažeidimo. Išnagrinėjus bylos duomenis dėl šių kausimų, nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje teisiamojo posėdžio protokolas buvo surašytas nepažeidžiant BPK 261 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Pagal minėto straipsnio nuostatas didelės apimties bylose teisiamojo posėdžio protokolas surašomas per septynias dienas po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis. Iš bylos matyti, kad teisiamojo posėdžio protokolas surašytas 2010 m. sausio 6 d., nuteistoji D. M. iš karto kitą dieną pradėjo susipažinimą su teisiamojo posėdžio protokolu bei pateikė prašymą susipažinimo terminui pratęsti, kuris buvo patenkintas terminą pratęsiant iki 2010 m. sausio 18 d.. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistajai teisė į gynybą suvaržyta nebuvo, jai priešingai buvo suteiktos visos sąlygos tiek susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, tiek pateikti dėl jo išsamias pastabas, o ta aplinkybė, kad nuteistoji siekė dar kartą pratęsti terminą, tačiau jos prašymas argumentuotai nebuvo patenkintas, nesudaro pagrindo teigti apie jos teisių į gynybą suvaržymą. Nuteistosios pastaba dėl to, kad jai buvo draudžiama susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu dar nepasibaigus teisiamajam posėdžiui pertraukų metu, nepagrįsta. Iš BPK 261 straipsnio 6 dalies išplaukia, kad susipažinimo teisę nagrinėjimo teisme dalyviai įgyja tik po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo. Teisiamasis posėdis, nepaisant daromų pertraukų, yra vientisas procesinis veiksmas, kuris fiksuojamas viename protokole, pasirašomame po teisiamojo posėdžio pabaigos (kitaip tariant po to, kai paskelbiamas nuosprendis). Taigi tarp pertraukų susipažinimo teisė įstatyme nėra numatyta.

Kitos nuteistosios versijos dėl to, kad prokuroras turėjo išimtinę teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu posėdžio pertraukų metu, yra deklaratyvios, nes nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o tik nuteistosios spėlionėmis ir įtarimais. Kasatorės argumentai dėl suklastoto protokolo remiantis tuo, kad jis buvo paskelbtas vėliau negu buvo pranešta po baigiamųjų kalbų, prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui, nes jame aiškiai nurodyta, kad sprendimas baudžiamojoje byloje bus skelbiamas 2009 m. gruodžio 30 d., taigi nuteistosios teiginiai dėl suklastoto teisiamojo posėdžio protokolo neturi faktinio pagrindo.

Nuteistoji nurodo, kad jai buvo suvaržyta teisė surašyti apeliacinį skundą dėl to, kad nebuvo leista pasidaryti teisiamojo posėdžio protokolo kopijų ir tinkamai susipažinti su posėdžio protokolu. Teismas neturi pagrindo konstatuoti asmens procesinių teisių pažeidimo ar teisės teikti apeliacinio skundo suvaržymo, nes iš bylos matyti, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas ir teismo išnagrinėtas, nuteistajai buvo pratęstas susipažinimo su protokolu terminas taip sudarant visas galimybes su juo susipažinti, be to, pati nuteistoji ne tik susipažino su protokolu, bet ir pateikė dėl jo išsamias savo pastabas, kurias teismas išnagrinėjo ir priėmė dėl jų nutartį. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad teismas užtikrino visas galimybes susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu bei kita bylos medžiaga.

Nuteistosios teiginys apie suvaržytas jos teises į gynybą dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų, kai teismo iniciatyva buvo iškviesti ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei specialistai nepranešus proceso dalyviams ir taip užkirtus jiems kelią pasiruošti šių asmenų apklausoms, yra nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pati nuteistoji D. M. pateikė prašymą iškviesti apklausai tyrėjus A. Adomavičių, J. Markevičiūtę ir V. Žilinskienę, jie buvo apklausti suteikiant visas galimybes tiek D. M., tiek jos gynėjui užduoti norimus klausimus. Tas pats pasakytina ir dėl specialisto A. Vilčinos iškvietimo į teismą apklausai, jis buvo iškviestas tenkinant D. M. gynėjo prašymą, o specialistas P. V. buvo iškviestas prokuroro prašymu, tačiau iš proceso dalyvių jokių prieštaravimų dėl to nebuvo. Taigi nuteistosios samprotavimai apie pažeistas teises ir nepranešimą apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei specialistų apklausas kaip neatitinkantys bylos duomenų yra atmestini.

Nuteistosios teiginiai ir kaltinimai dėl policijos slapto informacijos perdavimo žiniasklaidos atstovams taip siekiant paveikti liudytojus ir teismą, dėl jos teisių suvaržymo uždraudžiant skelbti viešai informaciją apie bylos nagrinėjimą teisme ir pan. nepagrįsti kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, skunde jie pateikiami kaip atskiri teiginiai, motyvuojami tik pačios nuteistosios vidiniu įsitikinimu, o ne bylos duomenimis ar kitokiais teisiniais argumentais.

Pasak kasatorės, pabaigus ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatytas apibrėžtas terminas susipažinimui su byla, neteisėtai atmestas jos prašymas prailginti susipažinimo terminą, atsisakyta nagrinėti jos prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Teismas tokius skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad į analogišką apeliacinio skundo klausimą apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada, nes teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės atitinka bylos duomenis, iš kurių matyti, kad po ikiteisminio tyrimo užbaigimo nuteistoji buvo apie tai tinkamai informuota, jai buvo sudarytos sąlygos susipažinti su byla iki 2007 m. gruodžio 7 d., susipažinimą D. M. pradėjo 2007 m. gruodžio 3 d., be to, po susipažinimo ji neturėjo jokių pastabų. Pakartotinis prašymo pratęsti susipažinimo terminą netenkinimas pagal kaltinamosios pageidavimus, nelaikytinas teisių suvaržymu, be to, nuteistoji turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga, kai ji buvo perduota teismui. Kiti nuteistosios teiginiai dėl netesėto atsisakymo papildyti ikiteisminį tyrimą ar ikiteisminių tyrimų atskyrimo yra nepagrįsti, procesinių pažeidimų dėl šių sprendimų priėmimo byloje nėra nustatyta.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esminių procesinių pažeidimų susipažįstant su byla, surašant posėdžio protokolą, teikiant apeliacinį skundą, teikiant pastabas dėl posėdžio protokolo, iškviečiant apklausai liudytojus nenustatyta, todėl visi kasatorės teiginiai, susiję su šiais klausimais, atmetami kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir yra objektyviai nepagrįsti.

Dėl D. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalis

D. M. nesutinka su nuteisimu pagal BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalis, skunde išdėsto savo poziciją dėl netinkamai įvertintos, jos manymu, vykdytos teisėtos UAB „Harmonijos pasaulis“ veiklos ir jos kaip šios įmonės vadovės veiksmų netinkamo įvertinimo, baudžiamojo įstatymo nuostatų turinio aiškinimo.

BK 307 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Jos objektyviuosius požymius sudaro prostitucijos organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba asmens gabenimas šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307 straipsnis kriminalizuoja ne pačią prostituciją, bet prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimais arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas.

BK 307 straipsnio 3 dalis numato itin kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Šios sudėties požymius sudaro pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavimas ar vadovavimas nepilnamečio asmens prostitucijai arba gabenimas nepilnamečio asmens jo sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Taigi šio straipsnio dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos itin didelį pavojingumą nulemia nukentėjusiojo asmens amžius, t. y. jo nepilnametystė. Kiti veikos požymiai sutampa su pirmoje ir antroje dalyse įtvirtintais požymiais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nusikaltimų sudėtis laikoma formalia. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas pradėjo gauti pajamas iš kito asmens prostitucijos, o prostitucijos vadovavimas ir organizavimas laikomas baigtu nuo veiksmų, sudarančių minėtas veikas, atlikimo pradžios. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-334/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-334/2010">2K-334/2010</a>). Atsižvelgiant į šiose dalyse įtvirtintų objektyviųjų požymių iš esmės tapatų turinį šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems požymiams, trečioji straipsnio dalis taip pat laikytina formalia nusikaltimo sudėtimi. Todėl priešingai negu nurodo kasatorė, teismų išvados dėl veikos baigtumo momento atitinka BK straipsnyje įtvirtintos sudėties prasmę, pagal kurią veikos baigtumas nesiejamas su tam tikrų padarinių atsiradimu, veikos baigtumui pakanka nustatyti tam tikrus objektyviai atliktus veiksmus.

Byloje nustatyta, kad D. M. atliko organizavimo ir vadovavimo prostitucijai veiksmus, gabeno pilnametes ir nepilnametes merginas iš Lietuvos Respublikos, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes D. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal 2000 m. BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Kasatorė skunde pateikia savo prostitucijos sampratą BK 307 straipsnio kontekste, pagal kurią tik pavieniai atvejai, kai už lytinius santykius su kitu asmeniu moteriai yra atsilyginama, nesudaro minimo BK straipsnio sudėties, nes atsilyginimai turi būti sistemingi. Be to, kasatorė akcentuoja, kad nė viena nukentėjusioji nesijaučia patyrusi žalą dėl tokių veiksmų, o vien teisė siekti lytinių santykių neatitinka prostitucijos, nes jos esmė, kad už sumokėtus pinigus lytinės paslaugos turi būti suteikiamos.

Teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės prostitucijos organizavimo fakto nepaneigia. Pateikiama prostitucijos samprata, kuri priklauso nuo nukentėjusiųjų suvokimo, yra per siaura, interpretuojama neteisingai, o sistemingumas šiuo atveju nėra būtinas nusikalstamos veikos požymis. Vien ta aplinkybė, kad merginos nesijaučia nukentėjusiomis, neturi reikšmės konstatuojant prostitucijos faktą, nes tai, kad mergina pateikiama kaip prekė jos sutikimu, už kurios paslaugas seksualiniams poreikiams tenkinti, vėliau atsiskaitoma įvairiomis formomis (tiek pinigais, tiek kitokiomis materialinėmis vertybėmis), yra objektyviai žalinga pačiam asmeniui, be to, taip pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios dorovinės nuostatos, kurias dabartinis baudžiamasis įstatymas saugo kaip vieną iš vertybių. Atkreiptinas dėmesys, kad, vertinat tam tikrų veiksmų visumą kaip prostitucijos organizavimą, reikia vertinti ne tik lytinių paslaugų suteikimo pavienius faktus, bet visą merginų pateikimą asmenims turint atitinkamą tikslą – patenkinti seksualinius įgeidžius. Byloje nustatyta, kad merginos buvo informuojamos arba joms buvo leidžiama suprasti, kad jų tikslas vakarėlių metu buvo elgtis taip, kad šeichui būtų sudaromos galimybės pasirinkti bet kurią iš merginų pasiūlant jai turėti su juo lytinius santykius ir kitaip tenkinti lytinę aistrą. Byloje nustatyti ir konkretūs tokių paslaugų teikimo atvejai bei atsiskaitymai už juos. Taigi aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad merginos buvo gabenamos turint tikslą įgyvendinti prostitucijos veiklą. Teisė siekti lytinių santykių, kaip nurodo nuteistoji, nėra draudžiama įstatymo, tačiau tokia teisė, paremta jau iš anksto suplanuotu atlyginimu apie tai žinant abejoms santykio šalims, jau atitinka prostitucijos požymius.

Pirmosios instancijos teismas nusikalstamas veikas, padarytas atskirais epizodais, kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias veikas perkvalifikavo kaip dvi tęstines veikas, sugrupavęs veikų epizodus pagal tai, kokio amžiaus merginos buvo vežamos prostitucijai.

Atsižvelgiant į formuojamą praktiką, kai veikose nustačius, kad jos padarytos atskirais laikotarpiais, tačiau dėl nuolatinio, sistemingo prostitucijos verslo sąlygų atnaujinimo (naujų ar tų pačių moterų pakartotinio organizavimo prostitucijai) besitęsiantys nuteistųjų bendrininkų nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę, kad prostitucijos verslui vadovavusius asmenis ir kitus bendrininkus siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia – pasipelnyti iš sutikusių vykti moterų ir dėti pastangas, kad šis nelegalus verslas tęstųsi, kad bendrininkai, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekė to paties rezultato – gauti pajamas iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo, kad nuolatinis apysunkių nusikaltimų darymas inkriminuotu laikotarpiu buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu, tokiu atveju veika įgauna tęstinumo požymį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2011">2K-84/2011</a>), toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir atitinka šiose bylose formuojamas teisės taikymo taisykles.

Kasaciniame skunde iškeliamas klausimas dėl veikų kvalifikavimo teisingumo tiems epizodams, kurie buvo padaryti iki įsigaliojant 2000 m. priimtam Baudžiamajam kodeksui.

Pažymėtina, kad kasatorės nuorodos į 1961 m. BK 1313 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2003 m., yra nepagrįstos. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinimas D. M. buvo pareikštas tik pagal 2000 m. BK 307 straipsnio atitinkamas dalis. Analizuojant 1961 m. BK 1313 straipsnio ir 2000 m. BK 307 straipsnio sudėtis matyti, kad iš esmės jų objektyvieji požymiai yra tapatūs, t. y. numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens gabenimą prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų bei įtvirtinta veikos pavojingumą didinanti nusikaltimo sudėtis, numatanti baudžiamąją atsakomybę už šiuos veiksmus su nepilnamečiu. Nepaisant požymių tapatumo, už šiuos nusikaltimus numatytos sankcijos skiriasi savo griežtumu, nes už 1961 m. BK 1313 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų, o už kvalifikuotą sudėtį – laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų, tuo tarpu už šiuos veiksmus pagal 2000 m. BK 307 straipsnio 2 dalį numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų, o pagal 3 dalį numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Taigi, įvertinus sankcijų ribas, darytina išvada, kad 2000 m. BK 307 straipsnio dalyse numatyta švelnesnė baudžiamoji atsakomybė už tas pačias veikas.

Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, vadinasi, šioje byloje 2000 m. BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalys veikoms iki tokio įstatymo įsigaliojimo pritaikytos teisingai. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisingas, atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl visi kasatorės teiginiai dėl netinkamo veikų kvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįsti kasatorės teiginiai dėl nuosprendžiu išplėsto kaltinimo nuteisiant ją už organizavimą ir vadovavimą prostitucijai. Priešingai negu nurodo kasatorė, iš kaltinamojo akto turinio akivaizdu, kad D. M. buvo kaltinama tiek organizavimu ir vadovavimu prostitucijai, tiek merginų gabenimu iš Lietuvos Respublikos, todėl skundo teiginys apie išplėstą kaltinimą yra akivaizdžiai prieštaraujantis bylos duomenims. Tas pats pasakytina ir apie kasatorės teiginį, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra įvardytas būtinas požymis asmens sutikimas, nes tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš aprašomosios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, tiek ir iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio akivaizdu, jog merginos buvo gabenamos jų sutikimu.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas įstatymo taikymo klaidų nepadarė, pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalis, todėl naikinti ar keisti šio nuosprendžio nėra pagrindo.

Dėl N. N. ir D. M. bausmės paskyrimo

Nuteistųjų skunduose nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu ir BK nuostatų, susijusių su galimybėmis paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje, netaikymu.

Kasatorė N. N. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos skundo dėl bausmės netinkamo paskyrimo, jos manymu, yra visos sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kaip pagrindą šio BK straipsnio taikymui nuteistoji nurodo tam tikrą po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo pasikeitusių socialinių aplinkybių visumą, kuri patvirtina jos asmenybės nepavojingumą ir paneigia būtinumą, kad ji realiai atliktų laisvės atėmimo bausmę. Kasacinės instancijos teismas su pateiktais argumentais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo neturi pagrindo sutikti.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybe, buvimu. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas kasatorei bausmę, tokių išimtinių aplinkybių nenustatė, todėl pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies. Kasacinės instancijos teismas nuteistosios nurodytų aplinkybių šios bylos kontekste neturi pagrindo pripažinti išskirtinėmis, kurių buvimas ir paskirtos bausmės kontekste liudytų apie prieštaravimą teisingumo principui. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas bausmės dydį, įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes. Teismų sprendimais nustatyta, kad N. N. organizavo ir vadovavo prostitucijai, taip pat organizavo ir vadovavo nepilnamečių prostitucijai, t. y. padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus. Nusikalstama veika intensyviai tęsėsi ilgą laiką nuo 2000 iki 2005 m., pasižymėjo versliškumu, išvežtų merginų skaičius viršija dešimtis, nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė veikos padarymas organizuota grupe. Kartu bausmės skyrimui svarbios aplinkybės yra tai, kad nuteistoji viena augina mažametį vaiką, mokosi, yra bedarbė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, N. N. paskyrė mažesnę bausmę, negu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismas nusprendė iš veikos kvalifikavimo pašalinti nuorodą į BK 25 straipsnį, veikas kvalifikuoti kaip dvi tęstines pagal BK 307 straipsnio 2 dali ir 307 straipsnio 3 dalį, bausmes paskirti atskirai pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės atėmimą, t. y. dviem metais mažesnę bausmę negu šio straipsnio sankcijos vidurkis, o pagal BK 307 straipsnio 3 dalį paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, nurodė, kad N. N. nepateikė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų svarstyti apie švelnesnės bausmės paskyrimą. Iš tiesų apeliaciniame skunde nuteistoji, pasisakydama dėl bausmės, tik nurodė, kad jai bausmės tikslai gali būti pasiekit ir neskiriant su laisvės atėmimu susijusią bausmę, bei išvardijo BK 54 straipsnio ir 62 straipsnio nuostatas, daugiau jokių aplinkybių nenurodė, todėl kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jos skundą, nes nevertino skunde nurodytų aplinkybių, yra visiškai nepagrįstas ir melagingas, nes jokių aplinkybių, į kurias apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, turėjo atsižvelgti, ji nenurodė. Iš nuosprendžio turinio bei bausmės skyrimui svarbių aplinkybių visumos matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, visas reikiamas aplinkybes įvertino ir paskyrė palyginus švelnią bausmę, todėl nėra pagrindo daryti išvados apie bausmės, paskirtos N. N., neatitikimą teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo būtinybę.

Dėl D. M. paskirtos bausmės teismas pažymi, kad tenkinti jos prašymą ir laikyti pagrįstu skundo argumentą dėl BK 62 straipsnio taikymo nėra pagrindo. Kasatorė melagingai nurodo, kad teismai nustatė visas BK 62 straipsnio sąlygas, tačiau netaikė šio straipsnio, ir tai lėmė neteisingą bausmės paskyrimą.

Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes.

Kasatorė nurodo, kad augina ligotą vaiką, remdamasi šia aplinkybe apeliuoja į BK 62 straipsnio 2 dalies taikymą ir jo pagrindu švelnesnės bausmės paskyrimą. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2010">2K-511/2010</a>, 2K-289/2011).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad ji neteista, dirba, viena augina mažametį vaiką, kuris yra ligotas. Vis dėlto, nes esant šioms aplinkybėms, tačiau nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra įmanomas BK 62 straipsnio taikymo svarstymas. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat aiškiai motyvavo, kad nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, nes neišpildyta viena pagrindinių būtinų sąlygų – atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad skiriant bausmę D. M. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Tiek nuteistoji N. N., tiek D. M. kaip pagrindą švelninti bausmę nurodo, jų manymu, per ilgai užsitęsusį procesą. Dėl per ilgo proceso teismas pažymi, kad kasatorių nurodomi septyneri baudžiamosios bylos nagrinėjimo metai apima tiek ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas truko beveik dvejus metus nuo 2005 m. iki kaltinamojo akto surašymo 2007 m. gruodžio 18 d., bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko taip pat beveik dvejus metus iki 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio priėmimo, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2012 m. gruodžio 27 d.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009); Meilus prieš Lietuvą (Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

Šioje byloje atsižvelgiant į tai, kad byla pasižymi veikų daugiaepizodiškumu, nukentėjusiųjų gausa, tuo kad byloje buvo keturios kaltinamosios, kad proceso dalyviai ypač aktyviai naudojosi proceso veiksmų apskundimo tvarka, byla vertintina kaip sudėtinga. Kartu pažymėtina, kad institucijų, organizuojančių bylos procesą veiksmuose nepateisinamų delsimų nenustatyta, jų nenurodo ir kasatorės. Kaip buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu kaltinamosios buvo linkusios daugelį veiksmų skųsti, neatvykti į teismo posėdžius ir pan., nagrinėjant bylą teisme buvo taikytos kardomosios priemonės, nesusijusios su tiesioginiu laisvės atėmimu, o į ikiteisminio tyrimo metu taikytą suėmimą buvo atsižvelgta skiriant bausmę. Apeliacinės instancijos teisme byla užtruko ilgiau, nes byla daug kartų buvo atidedama dėl kaltinamųjų arba jų gynėjų neatvykimo, 2011 m. kovo 2 d. buvo priimta nutartis dėl ekspertizės paskyrimo, ekspertizės išvadų laukimas užtruko, nes teisme ekspertizė gauta 2011 m. gruodžio 2 d., o byla baigta nagrinėti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimu 2012 m. gruodžio 27 d. Taigi nors septynerių metų laikotarpis yra ilgas, tačiau, atsižvelgus į išvardytas bylos nagrinėjimo aplinkybes, kasacinės instancijos teismas nepateisinamų delsimų, ar kitokių institucijų nekvalifikuotų veiksmų, kurie būtų lėmę nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, dėl kurios būtų pažeistos žmogaus teises, nenustatė, todėl mažinti bausmę remiantis šia aplinkybe nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgus į paskirtos bausmės dydį ir nusikalstamas veikas, už kurias nuteistos N. N.ir D. M., bei visas teismų įvertintas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, darytina išvada, kad skiriant bausmes nuteistosioms įstatymo taikymo klaidų nepadaryta.

Dėl turto konfiskavimo

Tiek nuteistoji N. N., tiek D. M. nesutinka su turto konfiskavimu ir prašo teismų nuosprendžių dalis dėl to panaikinti argumentuojant, kad nenustatyta, jog jos praturtėjo iš nusikalstamos veikos, o konfiskuoti pinigai buvo pajamos iš darbo teisinių santykių.

Nesutikdamos su teismų nustatyta aplinkybe, kad konfiskuoti pinigai yra gauti iš nusikalstamos veikos, kasatorės neigia bylos faktines aplinkybes ir tuo pagrindu kvestionuoja teismų išvadas dėl jų. Kasacinės instancijos teismas su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti, pažymėdamas, kad šioje instancijoje teismas naujų bylos aplinkybių nenustatinėja, o remiasi byloje jau nustatytomis aplinkybės, spręsdamas klausimą dėl jų teisinio vertinimo (BPK 376 straipsnis).

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 72 straipsnio 2 dalies redakciją konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas; šios dalies 3 punkte numatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialą vertę turinčius daiktus.

Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes BK 72 straipsnis buvo pritaikytas tinkamai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad iš D. M. ir N. N. konfiskuotos pinigų sumos buvo pripažintos, kaip gautos iš nusikalstamos veikos. Pagrįsdamas tokį sprendimą, teismas nurodė, kad nuteistosios iš nusikalstamų veikų turėjo pajamų, kurios turi būti konfiskuojamos, gautų pajamų iš nusikalstamos veikos faktas patvirtintas byloje surinktais įrodymais, įvertintais sprendžiant kaltės klausimą dėl merginų gabenimo, jų paslaugų teikimo ir tam tikros atsiskaitymo už tai sistemos. Taigi nėra pagrindo abejoti turto konfiskavimo teisingumu ir tinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Dėl BK 94 straipsnio taikymo

Pagal kasatorės nurodytą BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktą daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami. Kasatorės nuomone ši nuostata buvo netinkamai taikyta perduodant Lietuvos kriminalinės policijos biurui iš įmonės kratos metu paimtus kompiuterius.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas, nuspręsdamas perduoti kompiuterius Lietuvos kriminalinės policijos biurui, nenurodė, jog vadovaujasi būtent BK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau nepatikslino, kodėl priima būtent tokį sprendimą dėl daiktinių įrodymų. Taigi iš nuosprendžio nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais remiantis buvo spręstas klausimas dėl daiktinių įrodymų. Kilus tokiems neaiškumams ir abejonėms pagal BPK 361 straipsnį, šiuos klausimus nekeičiant nuosprendžio esmės sprendžia pirmosios instancijos teismas, priėmęs nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, dėl daiktinių įrodymų likimo reikėtų kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl nuosprendžio neaiškumo pašalinimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų D. M. ir N. N. kasacinius skundus.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas