M. B. pagal BK 281 str. 5 d., 144 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-279/2013

Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00119-2010-2 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.7;

(S)

2.4.5.2.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintojo gynėjui advokatui Stasiui Kavaliūnui,

nukentėjusiajai A. M.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Janui Kučinskiui (Jan Kučynski),

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusios A. M. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu panaikintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis ir priimtas naujas: M. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. M. apeliacinis skundas atmestas, civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, kontroliuojančios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, M. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš M. B. priteista A. M. 1200 Lt išlaidų už teisinę pagalbą bei 6013,19 Lt turtinės žalos atlyginimo. A. M. ieškinio dalis dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkinta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. B. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 28 d., laikotarpiu nuo 18.30 iki 19.30 val., Šalčininkų r., Jašiūnų gyvenvietėje, vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y., atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. (D. L.) kūno nuo kojų galvos link, kuris užstrigęs tarp automobilio dugno ir kelio dangos buvo velkamas kurį laiką. Dėl to D. L. patyrė kūno sužalojimus: plėštinę žaizdą kairiojo momens – pakaušio – sprando srityje su kairiojo momenkaulio kiauriniu defektu bei daugybines plėštines žaizdas ir odos nubrozdinimus nugaroje, dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui „Audi Avant“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) užvažiavus ant gulinčio D. L. ir tempiant jo kūną, kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III laipsnio nudegimus, padarytus dėl automobilio įkaitusio duslintuvo, dešinės blauzdos sužalojimus (plėštinę žaizdą, girnelės, šeivikaulio, proksimalinio galo lūžis bei vidinės kulkšnelės lūžius), padarytus automobilio dugno detale paveikus dešinės kojos priekinį – šoninį paviršių, nuo kurių D. L. mirė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. B. apeliacinį skundą patenkino, nukentėjusiosios A. M. atmetė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktas).

Kasaciniame skunde teigiama, kad byla išnagrinėta pagal netinkamai suformuluotą kaltinimą, o apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi prielaidomis ir spėjimais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusioji A. M. teigia, kad išteisintojo M. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl vertintini kritiškai. Atkreipiamas dėmesys į byloje esančią stenogramą, iš kurios matyti, kad M. B. pokalbio metu su policijos komisariato budėtoju pranešė, jog jis partrenkė žmogų. Nukentėjusioji tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas šio fakto visiškai neįvertino ir nesutinka su teismo teiginiu, kad šios stenogramos negalima pripažinti įrodymu. Taip pat ji nesutinka su apeliacinės instancijos teiginiu, kad užvažiavimas ant D. L. kūno, tikėtina, įvyko nenustatytame kelyje. Akcentuojami Č. G. ir V. G. parodymai apie tai, kaip jie,,Saulėtąja“ gatve apie 19.00 val. D. L. lydėjo namo, ir, atsižvelgiant į jų parodymus bei nustatytą laiką, teigiama, kad nukentėjusysis D. L. buvo partrenktas,,Saulėtoje“ gatvėje tarp namų nuo Nr. 73 ir 21. Atkreipiamas dėmesys į liudytojos J. D. parodymus, pažymint, kad jos parodymai turėtų būti vertintini kritiškai, nes ji gerai pažįstama su išteisintuoju, apklausta praėjus vieneriems metams ir keturiems mėnesiams po įvykio ir gyvena M. Balinskio g. 66, o duomenų, jog nekentėjusysis buvo M. Balinskio gatvėje, nėra. Pats nukentėjusysis apklausos metu parodė, kad gyvena Jašiūnose, Saulėtoji g. 21, atsimena, kad tą vakarą buvo pas V. G.. Po to ėjo namo Sulėtąja gatve ir, kiek prisimena, prie vidurinės mokyklos pajuto smūgį. Kasatorės pažymėtina, kad, atsižvelgiant į internetinius bei byloje esančius duomenis, šalia Saulėtosios gatvės yra Jašiūnų „Aušros“ vidurinė mokykla, jos adresas - Jašiūnai, J. Sniadeckio g. 8. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo į tai atsižvelgta, nebuvo daromi parodymų patikrinimai vietoje su liudytojais V. G., Č. G. ir kt., nebuvo įvykio vietos apžiūros protokolu apžiūrėta Saulėtoji gatvė, kurioje pagal KET - gyvenvietėje greitis yra 50 km/h.

Kasaciniame skunde dėstomos atliktų ekspertizių, specialistų išvados (2010 m. gegužės 20 d. specialisto išvada Nr. 11-1179 (10), 2011 m. sausio 13 d. ekspertizės aktas Nr. 11-3036 (10), 2011 m. gegužės 6 d. kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio, trasologinė ekspertizė). Pažymėtina, kad 2011 gegužės 6 d. kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio, trasologinę ekspertizę atliko ekspertai L. L. ir J. R., tačiau 2012 m. spalio 18 d. apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ne ekspertas J. R., o kitas ekspertas - J. M. P.. Kasatorė nesutinka su ekspertės L. L. parodymais, duotais 2012 m. spalio 18 d. apeliacinės instancijos teisme, t. y. kad nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog kaltinamojo automobilis partrenkė nukentėjusįjį. Nukentėjusioji nurodo, kad pats nukentėjusysis apklausos metu neparodė, jog jis gulėjo ant kelio dangos, o liudytojai V. ir Č. G. parodė, kad tą vakarą apie 19.00 val. jis ėjo namo ir jokiu būdu negulėjo ant kelio dangos, nenurodė, kad jis eidamas griuvinėjo. Atkreipiamas dėmesys į 2010 m. gegužės 14 d. specialisto išvadą, iš kurios matyti, kad ant tirti daktiloskopinės plokštelės Nr. 3 su mikrodalelėmis, paimtomis nuo automobilio,,Audi Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. B., priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, o tai yra tikimybė, jog rasti pluoštai iš D. L. striukės audeklo. Kasaciniame skunde pažymėta, kad ekspertas J. M. P. apeliacinės instancijos teisme susipažino tik su specialisto išvada Nr. M 590/10 (01) ir su ekspertizės aktu Nr. 11-1148 (11), t. y. tik su mirusiojo ištyrimu ir su eismo įvykio ekspertize. Teisme nebuvo užtikrinta galimybė ekspertui J. M. P. susipažinti su 2011 m. gegužės 6 d. kompleksine teismo medicinos - eismo įvykio, trasologine ekspertize ir visa bylos medžiaga. Ekspertas J. M. P. nepatvirtino šios ekspertizės teiginio, kad tiesiogiai prieš eismo įvykį nukentėjusysis gulėjo aukštielninkas, kojomis link atvažiuojančio automobilio, bet atvirkščiai parodė, jog kojos girnelė ir šeivikaulis galėjo lūžti nuo parkritimo. Bet labiausiai tikėtina, kad kaulas galėjo lūžti nuo smūgio jį partrenkiant. Kasatorės pastebėtina, kad nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės, liudytojų, ekspertų parodymai neatitinka to, kas buvo jų pasakyta apeliacinio teisiamojo posėdžio metu. Manytina, kad eksperto J. M. P. parodymai nebuvo tiksliai užrašyti teismo posėdžio protokole. Buvo užfiksuoti tik tie parodymai, kurie naudingi išteisinamajam nuosprendžiui, ir dėl to buvo prašoma teismo pateikti perklausyti garso įrašą, tačiau teismas neleido susipažinti su garso įrašu. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių, faktinių duomenų, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jog D. L. girtą einantį namo partrenkė ne M. B., o kito vairuotojo vairuojamas nenustatytas automobilis, o M. B. užvažiavo jau ant partrenkto kelyje gulinčio nukentėjusiojo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie D. L. girtumą.

Kasatorė teigia, kad byloje yra daug prieštaravimų, kurie rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs bylą, nesiėmė priemonių tų prieštaravimų pašalinti. Nukentėjusioji mano, kad būtina apžiūrėti įvykio vietą, t. y. Jašiūnų kaime esančią Saulėtąją gatvę; nustatyti, koks greičio ribojimas joje, atlikti parodymų patikrinimus su liudytojais V. ir Č. G.; nustatyti, koks buvo apšvietimas gatvėje, atstumus nuo V. G. namo, mokyklos iki nukentėjusiojo gyvenamosios vietos bei iki M. Balinskio gatvės, skirti byloje komisijos ar pakartotinę kompleksinę teismo medicininos, deontologinę ir transporto trasologinę ekspertizę tam, kad būtų pašalinti aiškiai nustatyti prieštaravimai. Be to, manytina, kad M. B. turi būti inkriminuota veika, numatyta BK 144 straipsnyje, nes jis turėjo suteikti medicinos pagalbą nukentėjusiajam nuo partrenkimo momento, kadangi anot ekspertės L. L., vairuotojas privalėjo ir galėjo pajusti, kad užvažiavo ant gulinčio žmogaus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats M. B., pranešdamas policijai apie įvykį, pasakė, jog jis partrenkę žmogų.

Nukentėjusioji A. M. pažymi, kad abiejų instancijų teismai į bylą neįtraukė atsakovu UAB DK,,PZU Lietuva“, taip pažeidė įstatymus ir teismų praktiką. Automobilis,,Audi Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovais tokiose bylose ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Jei reikalavimas pareikštas tik transporto priemonės valdytojui, teismas pasirengimo nagrinėti bylą metu imasi priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Paaiškėjus, kad ieškinio reikalavimo draudikui nėra pareikšta, teismas ieškovo prašymu patraukia draudiką atsakovu (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys pareikštas tik civilinės atsakomybės draudikui, teismas savo iniciatyva turėtų transporto priemonės valdytoją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokia teismo pareiga sietina su dviem tikslais: pirma, siekiama apsaugoti nukentėjusio asmens interesus, nes procese gali paaiškėti, kad draudimo išmoka yra nepakankama patirtai žalai padengti; antra, kaltininko įtraukimas į procesą, net ir patirtai žalai neviršijant draudimo išmokos, svarbus tuo, kad procese draudikui nebūtų kliudoma ginčyti draudėjo civilinės atsakomybės (CPK 266 straipsnis), be to, siekiant proceso koncentruotumo, tikslinga viename procese nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas tiek draudiko, tiek transporto priemonės valdytojo prievolių turiniui ir apimčiai.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tendencingai ir šališkai vertino įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nuosprendį grindė prielaidomis, nepašalino esamų prieštaravimų ir nesiėmė jokių priemonių tai padaryti.

Kasacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad M. B. 2010 m. vasario 28 d., laikotarpiu nuo 18.30 iki 19.30 val., Jašiūnų gyvenvietėje, Šalčininkų r., vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“ užvažiavo ant važiuojamojoje kelio dalyje gulėjusio D. L.. Teismas konstatavo, kad šių duomenų nepakanka įrodyti, jog M. B. veiksmai, vairuojant automobilį, buvo pagrindinė sąlyga ir priežastis eismo įvykiui kilti ir nustatytoms pasekmėms atsirasti. Teismas nurodė, kad iš nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio ir ekspertų išvadų apie sužalojimų padarymo mechanizmą, akivaizdu, kad užvažiavimas ant D. L. kūno įvyko ne M. B. kieme, o kitoje vietoje, tikėtina nenustatytame kelyje, konstatavo, kad byloje nenustatytas konkretus įvykio laikas, vieta, įvykio metu toje kelio dalyje buvęs apšvietimas, leistinas greitis, kelio danga, matomumas, atsižvelgiant į oro sąlygas, o esant šioms aplinkybėms, nėra galimybės nustatyti, ar M. B. galėjo numatyti, jog kelyje gulės nukentėjusysis, ir konkrečioje situacijoje turėjo realią galimybę jį pamatyti, suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Tačiau teismas padarė tokią išvadą pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių ir neįvertinęs byloje esančių įrodymų viseto, todėl tokį nuosprendį negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, kad būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Šių įstatyme nurodytų reikalavimų privalo laikytis ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismas.

Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamaus jų tyrimo neatliko, o įrodymų prieštaravimus šalino ir savo nuosprendį pagrindė pirmosios instancijos teismo surinktais duomenimis, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatytas įvykio laikas, vieta, vietos apšvietimas, leistinas greitis, kelio danga, oro sąlygos, matomumas ir kitos įvykio ištyrimui reikšmingos aplinkybės, tačiau teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, pats galėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė (BPK 324 straipsnio 6 punktas). Liudytojai V. G. ir Č. G. parodė, kad D. L. įvykio vakarą, apie 19 val. lydėjo namo ir kur ir prie kokių aplinkybių su juo išsiskyrė. Apie įvykio aplinkybes parodymus davė ir pats nukentėjęs D. L., taip pat liudytoja O. L.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių parodymų netyrė ir nevertino, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, jų nesiejo su byloje esančių įrodymų visetu. Šis teismas nurodė prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo būti partrenktas ir velkamas kito automobilio, jog byloje nepakanka duomenų išvadai, kad M. B., o ne kitas vairuotojas, vairuodamas automobilį, padarė D. L. sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie kitą automobilį, galėjusį kliudyti ar sužaloti nukentėjusįjį D. L.. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino duomenų, nurodytų specialisto išvadoje, kad ant automobilio,,Audi Avant“ priekinių grotelių buvo rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai, vienodi su nukentėjusiojo D. L. striukės audeklo pluoštais, ir šių duomenų nesiejo su byloje esančiais duomenimis, iš kurių matyti, kad ant nukentėjusiojo rūbų rasti minėto automobilio priekinės apatinės kėbulo dalies dažų dangos, susidedančios iš juodos spalvos emalio, tamsiai pilkos spalvos grunto, blyškiai pilkos spalvos glaisto, dalelės bei mineralinės alyvos, tikėtina nuo šio automobilio variklio karterio, pėdsakai.

M. B. kaltę neigia. Tačiau pažymėtina, kad byloje esančioje stenogramoje užfiksuota, jog po įvykio jis skambino bendruoju pagalbos telefono numeriu ir aiškino partrenkęs žmogų, o į budinčiojo klausimą, ar nukentėjusysis gulėjo ant kelio, ar jį pervažiavo - atsakė, kad kažką matęs, buvęs toks garsas, nekreipęs dėmesio, atvažiavęs namo po mašina pamatęs žmogų. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino su kitais byloje esančiais duomenimis, įrodymais, jų visetu, ekspertizių ir specialistų išvadomis, liudytojų parodymais, automobilio apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, nors tai privalėjo padaryti.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados ir ekspertizių aktų matyti, kad D. L. kūno sužalojimai, nuo kurių jis ir mirė, buvo padaryti eismo įvykio metu tempiant už automobilio dugno atsikišusių dalių užsikabinusį jo kūną kieta plokščia kelio danga. Teismai netyrė, kokį atstumą nukentėjusiojo kūnas taip buvo tempiamas ir ar automobiliu užvažiavus ant nukentėjusiojo buvo galimybė išvengti tokių kūno sužalojimų ir padarinių.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, vertindamas bylos duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 324 straipsnio 6 dalį. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į nustatytus esminius BPK pažeidimus, dėl kitų kasatorės skunde išdėstytų argumentų nepasisakoma, nes tai padarant būtų suvaržytas iš naujo bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančio apeliacinės instancijos teismo nepriklausomumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Greičius