Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.6. (S)
2008 m. sausio 15 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,
gynėjui advokatui I. Nekrošiui,
išteisintajai T. D.,
nukentėjusiajam S. T.,
nukentėjusiojo atstovui A. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo S. T. ir jo atstovo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendžiu T. D. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nukentėjusiajam S. T. 5000 Lt neturtinės žalos ir 4500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu nuteistosios T. D. ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovo apeliaciniai skundai iš dalies patenkinti.
Panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo T. D. pagal BK 229 straipsnį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. T. pareikštas 5000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, paliekant teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus tenkinti dalinai, kiek jie neprieštarauja jo skundui, nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d nuosprendžiu, panaikintu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, T. D. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį už tai, kad ji, būdama valstybės pareigūne, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko valstybė ir fizinis asmuo patyrė didelę žalą.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendį, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti.
Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl ko T. D. pagal BK 229 straipsnį buvo nepagrįstai išteisinta. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nenurodyta, kokias konkrečiais veiksmais tyrėja T. D. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas. Priešingai, šios nustatytos aplinkybės yra išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 1, 7 ir 9 lapuose (t. 2, b. l. 103, 109, 111). Savo tarnybinių pareigų netinkamas vykdymas, pasireiškęs nukentėjusiojo sulaikymu nesant tam pagrindo, leidžia daryti išvadą, kad T. D., atlikdama konkrečias funkcijas, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas pagrindines nuostatas, kurių ji privalėjo laikytis.
Taip pat, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nustatytas būtinas BK 229 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymis – didelė žala, kurią patyrė valstybė, fizinis ar juridinis asmuo. Būtent tyrėjai T. D. aplaidžiai ir netinkamai vykdant savo pareigas nukentėjusysis buvo be pagrindo sulaikytas 48 val., dėl ko buvo suvaržytos S. T. konstitucinės teisės ir laisvės, o jo šeima patyrė didelius moralinius išgyvenimus. Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad atsiradęs nepasitikėjimas Lietuvos policija, daro didelę žalą ir pačios institucijos prestižui. Todėl neteisėtas S. T. sulaikymas sukėlė ne tik didelę žalą jam pačiam, bet ir Lietuvos policijos autoritetui.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas, kad nukentėjusįjį tyrėja T. D. laikinai sulaikė esant BPK nustatytiems pagrindams, netinkamai aiškino BPK 140 ir 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus sulaikymo pagrindus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis vadovaujantis BPK 140 straipsniu buvo laikinai sulaikytas 48 val., o jo sulaikymo pagrindas nurodytas – „trukdys procesui“. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, tyrėja T. D. neturėjo jokių duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis trukdys procesui atlikdamas BPK 122 straipsnio 3 dalyje įvardintus veiksmus. Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusysis buvo laikinai sulaikytas nesant BPK 140 straipsnyje įtvirtintų laikino sulaikymo pagrindų, dėl ko nepagrįstai buvo suvaržyta jo laisvė.
Be to, prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 229 straipsnį skirdamas T. D. baudą pažeidė BK 3 straipsnį. T. D. nusikalstamą veiką padarė 2006 m. kovo 19 d., kada minimalus gyvenimo lygis buvo 125 Lt, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas T. D. pagal BK 229 straipsnį skirdamas baudą taikė nuo 2007 m. sausio 1 d. nustatytą 130 Lt MGL dydį. Kadangi pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 125 Lt MGL dydį, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu, ir T. D. paskirti 20 MGL (2500 Lt) dydžio baudą.
Nukentėjusysis S. T. ir nukentėjusiojo atstovas kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendį, o ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog tyrėja T. D. pagrįstai taikė BPK 140 straipsnį, suteikiantį teisę laikinai sulaikyti asmenį, todėl ji pagal BK 229 straipsnį buvo išteisinta nepagrįstai. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BPK 140 straipsnyje numatytus laikino sulaikymo pagrindus. Dėl šių priežasčių tyrėja, nesant įstatyminio pagrindo, laikinai sulaikydama nukentėjusįjį savo veiksmais pažeidė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir Vilniaus rajono policijos komisariato darbo reglamento 4 punktą, iš kurių turinio seka, kad policijos veikla, be kitų principų, grindžiama prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principu. Todėl, spręsdama dėl laikino sulaikymo skyrimo, tyrėja T. D. privalėjo itin atsakingai ir griežtai laikytis BPK 140 straipsnyje nustatytų laikino sulaikymo sąlygų ir pagrindų.
Be to, visi BPK 122 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įvardinti suėmimo pagrindai, kasatorių manymu, gali būti taikomi tik įtariamajam. Tuo tarpu, kaip nurodo kasatoriai, laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas 2006 m. kovo 19 d., 13.20 val., ikiteisminis tyrimas pradėtas – 15.00 val., o nukentėjusysis kaip įtariamasis apklaustas – 22.10 val. Pažymėtina, kad, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, galima skirti atitinkamą procesinę prievartos priemonę, tuo tarpu nukentėjusysis laikino sulaikymo metu dar nebuvo įtariamuoju, todėl jo laikino sulaikymo pagrindas taip pat buvo neteisėtas.
Laikinai sulaikydama nukentėjusįjį pagal BPK 140 straipsnį, tyrėja T. D. nurodė sulaikymo pagrindą – „trukdys procesui“. Tačiau ji, kasatorių manymu, nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kokie konkretūs duomenys jai leido manyti, kad nukentėjusysis „trukdys procesui“. Viena iš nukentėjusiojo sulaikymo aplinkybių buvo ta, kad jis negalėjo tiksliai nurodyti vairuotojo pažymėjimo įsigijimo aplinkybių, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą asmens neprisipažinimas, atsisakymas duoti parodymus, nenuoseklių parodymų davimas nelaikytini aplinkybėmis, trukdančiomis procesui. Prie šių aplinkybių negali būti priskiriamas ir kitų bendrininkų nenustatymas. Todėl skiriant suėmimą pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti vadovaujamasi bylos duomenimis pagrįstomis aplinkybėmis. Tuo tarpu šiuo atveju byloje jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis „trukdys procesui“ nebuvo ir negalėjo būti, nes prieš laikinai sulaikant nukentėjusįjį, ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas.
Kasatorių manymu, neadekvačios procesinės prievartos priemonės taikymas negali būti pateisinamas tyrėjos pasirinkta tyrimo taktika, esant galimybei pradėjus ikiteisminį tyrimą taikyti švelnesnes procesines prievartos priemones.
Tuo tarpu tyrėjos gauti priminiai duomenys apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, t. y. kad nukentėjusysis negalėjo nurodyti konkrečių vairuotojo pažymėjimo išdavimo aplinkybių, jo vairuotojo pažymėjimo duomenų bazėje nebuvimas ir informacija, apie 1992-1993 metais Panevėžyje įvykdytą vairuotojų pažymėjimų blankų vagystę, patvirtino tik nukentėjusiajam pareikšto įtarimo dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįstumą. Tačiau duomenų pakankamumas įtarimui pareikšti savaime nesukelia būtinybės suvaržyti asmens teisių ir laisvių, nes procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų (BPK 11 straipsnio 1 dalis). Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino T. D. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.
Taip pat kasatoriai nurodo, kad tyrėja kaip vieną iš trukdymo procesui aplinkybių nurodė ir tai, kad tyrimo metu jautė nukentėjusiojo artimųjų „spaudimą“, kad byla būtų persiųsta į Kauną, tačiau toks reikalavimas yra pagrįstas, nes Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 588 „Dėl Vairuotojo pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkte nustatyta, kad jei vairuotojo pažymėjimas turi taisymo ar klastojimo žymių, policijos padalinio įgaliotas valstybės tarnautojas surašo tarnybinį pranešimą ir kartu su pateiktais dokumentais išsiunčia į policijos komisariatą pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą.
Be to, civilinis ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik dėl civilinio ieškinio, o ne dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą civilinio atsakovo nurodytais motyvais, pažeidė įstatymo reikalavimus ir peržengė apeliacinio skundo ribas.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl T. D. padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo
Vilniaus apygardos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl T. D., kuri pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 229 straipsnio 1 dalį už tai, kad, kaip pasakyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apylinkės teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra tinkamai aprašyta nusikalstama veika, už kurią nuteista T. D., kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Aprašomoji nuosprendžio dalis susideda iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (nustatomoji dalis) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų sprendimų motyvavimo (motyvuojamoji dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą asmuo šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje turi būti nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Jos turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apylinkės teismas nuosprendžio nustatomoje dalyje šių reikalavimų nevykdė.
Prokuroras teigia, kad šios aplinkybės yra išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 1, 7 ir 9 lapuose ir kad T. D. buvo nuteista už veiką, pasireiškusią Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, Policijos įstatymo ir kitų su jos teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų nevykdymu. Tuo pačiu teiginiu savo kasacinį skundą grindžia nukentėjusysis ir jo atstovas. Tačiau žemiau kasatoriai jau teigia, kad tarnybinių pareigų netinkamas vykdymas pasireiškė visai ne aukščiau išvardytų teisės aktų nesilaikymu, o nukentėjusiojo sulaikymu nesant tam pagrindo, t. y. už neteisingą BPK 140 straipsnio nuostatų taikymą. Taigi ir pačiuose kasaciniuose skunduose nurodomos skirtingos veikos, dėl kurių apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteista T. D., aplinkybės. Tokių dviprasmybių nuosprendyje negali būti. Nuosprendžio nustatomoji dalis turi būti labai aiški ir nekelti abejonių dėl veikos, už kurios padarymą asmuo nuteistas, požymių. Apylinkės teismas pažeidė šį įstatymo reikalavimą, tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, ir apygardos teismas pagrįstai į tai atkreipė dėmesį.
Tačiau svarbiausias motyvas apkaltinamajam nuosprendžiui panaikinti buvo BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarymas, t.y. nusikaltimo sudėties nebuvimas T. D. inkriminuotoje veikoje. Ši išteisinamojo nuosprendžio dalis kasatorių taip pat yra skundžiama.
BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Kadangi BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, veika laikoma baigtu nusikaltimu tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams - didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Visais atvejais savo tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas - tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai. Nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai. Pažymėtina ir tai, kad BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai valstybės tarnautojas nesuvokia, kad nevykdo teisės aktų reikalavimų – neveikia, kai privalo atitinkamoje situacijoje veikti, arba darydamas kažkokį veiksmą nesuvokia, kad nesilaiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko jį atlieka netinkamai, nenumato, kad dėl to kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors pagal savo pareigas ir asmeninę kvalifikaciją turi suvokti savo poelgio neatitikimą teisės aktų reikalavimams bei numatyti neigiamų padarinių kilimą ir jų išvengti. Nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje neatsargumo rūšis neįvardyta, tačiau iš apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad T. D. buvo nuteista už aplaidumą, pasireiškusį nusikalstamu nerūpestingumu.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 19 d., apie 11.30 val., policijos pareigūnai už greičio viršijimą sustabdė S. T., vairavusi automobilį „Audi 100“. Tikrinant jo dokumentus kelių patruliams kilo įtarimų, kad pateiktas vairuotojo pažymėjimas gali būti suklastotas, nes skyrėsi rašalo spalvos, raidės surašytos viena puse, skaičiai kita, dalis antspaudo buvo išsiliejusi. Susisiekus su (duomenys neskelbtini) PK ir budėtojo padėjėjai L. G. patikrinus policijos duomenų bazėje, jokių duomenų apie S. T. išduotą vairuotojo pažymėjimą nebuvo, todėl nukentėjusysis buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) PK. Komisariate vairuotojo pažymėjimą apžiūrėjo budėtojas D. M. bei specialistė A. K. Jiems vairuotojo pažymėjimo tikrumas taip pat sukėlė abejonių, nes vairuotojo pažymėjime ranka skirtingu šriftu buvo padaryti įrašai, o apšvietus pažymėjimą ultravioletine šviesa, pažymėjimo numeris nešvietė. Todėl buvo iškviesta budėjusi tyrėja T. D., kuri taip pat apžiūrėjo vairuotojo pažymėjimą bei dar kartą budėtojo padėjėjos L. G. paprašė duomenų bazėje patikrinti duomenis apie išduotus vairuotojų pažymėjimus. Tačiau duomenų bazėje neradus duomenų apie S. T. išduotą vairuotojo pažymėjimą, tą pačią dieną, 13.20 val., vadovaujantis BPK 140 straipsniu, buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas, sulaikymo pagrindu nurodant, kad S. T. „trukdys procesui“, o 15.00 val. – pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, 16.30 val., apie laikinai sulaikytą asmenį ir pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pranešta prokurorui.
Nukentėjusysis ir jo atstovas kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis BPK 140 straipsniu asmuo gali būti laikinai sulaikytas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Pagal BPK 140 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po to, kai jis nusikalstamą veiką padarė. BPK nėra nuostatos, kad asmuo gali būti laikinai sulaikomas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Asmuo, kuris užkluptas darant nusikalstamą veiką arba tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, esant BPK numatytiems laikino sulaikymo pagrindams, pirmiausia yra sulaikomas, o tik po to priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą.
Kartu siekiant operatyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, (duomenys neskelbtini) PK operatyvinis darbuotojas V. G. telefonu skambino į Panevėžio miesto PK dėl S. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo. Jis buvo informuotas, kad tokiam asmeniui vairuotojo pažymėjimas išduotas nebuvo ir informaciją perdavė T. D. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga (pareigūno V. G. bei Panevėžio miesto VPK Viešosios policijos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės vyresniojo specialisto E. S. tarnybiniai pranešimai). Be to, tyrėja T. D. 2006 m. kovo 19 d., apie 19 val. faksu išsiuntė paklausimą į Panevėžio miesto VPK dėl S. T. vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Tos pačios dienos 19.56 val. iš Panevėžio miesto VPK faksu buvo gautas atsakymas, kad vairuotojo pažymėjimas S. T. buvo išduotas. Gavus oficialų atsakymą iš Panevėžio miesto VPK, S. T., apklausus jį įtariamuoju, 2006 m. kovo 19 d., 22.20 val., iš laikino sulaikymo buvo paleistas. Taigi byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, kad T. D. nevykdė savo tarnybos pareigų, numatytų, kaip teigiama apylinkės teismo nuosprendyje ir kasatorių skunduose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje ir Vilniaus rajono policijos komisariato darbo reglamento 4 punkte, kituose įstatymuose ir teisės aktuose, kuriuose nustatomas jos teisinis statusas ir atliekamos funkcijos, ar jas vykdė netinkamai.
BPK 18 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu atlieka šio Kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Iš (duomenys neskelbtini) PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo matyti, kad viena iš šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų yra organizuoti nusikaltimų tyrimą ir atskleidimą bei atskleisti aptarnaujamoje teritorijoje nusikaltimus. Tyrėja T. D. (duomenys neskelbtini) PK viršininko 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 57-V-19 buvo įgaliota priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ji ėmėsi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų atskleista S. T. galimai padaryta nusikalstama veika, t. y. du kartus buvo tikrinti duomenų bazės duomenys, ar S. T. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, konsultuotasi su specialiste A. K. bei skambinta į Panevėžio miesto VPK. Atkreiptinas dėmesys, kad vairuotojo pažymėjimas kėlė įtarimą visiems jį apžiūrėjusiems pareigūnams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 2006 m. kovo 19 d. buvo sekmadienis, t. y. nedarbo diena, todėl tyrėja neturėjo realios galimybės greitai susisiekti su Panevėžio miesto VPK dėl S. T. vairuotojo pažymėjimo išdavimo aplinkybių ir greitai gauti atsakymą. Taigi situacija, dėl kurios buvo priimtas sprendimas laikinai sulaikyti S. T., įvyko ne tiek dėl T. D. veikos (netinkamo veikimo), kiek dėl situacijos, buvusios tam tikru laikotarpiu išduodant vairavimo dokumentus Panevėžio policijos komisariate bei darbo organizavimo šiame komisariate (išeiginėm dienom nėra priėjimo prie tam tikrų duomenų). Todėl kolegija sutinka su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kad negalima daryti išvados, jog pradėdama ikiteisminį tyrimą dėl šio fakto tyrėja veikė neapdairiai, nemokšiškai, t. y. jos veikoje yra neatsargi kaltė.
Kas dėl tyrėjos veikos, pasireiškusios laikinu S. T. sulaikymu vadovaujantis BPK 140 straipsniu, ir sulaikymo pagrindo, kad jis „trukdys procesui“ nurodymu protokole, teisėjų kolegija pažymi štai ką.
Tyrėjų, prokurorų ir teismo veikla atskleidžiant nusikaltimus, tiriant baudžiamąsias bylas ir nagrinėjant jas teismuose neatsiejamai susijusi su baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu. Įstatymų taikymas – tai teisėsaugos institucijų pareigūnų ir teisėjų profesinės veikos sudėtinė dalis. Todėl ne be reikalo BK 30 straipsnis nustato, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisė aktų nustatytų įgaliojimų.
Visas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje susijęs su ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjo) baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu. Netinkamas, vieno baudžiamojo proceso dalyvio manymu, baudžiamojo proceso įstatymo taikymas yra pagrindas ginčyti tokį veiksmą ir skųsti tokį atitinkamo pareigūno ar teismo sprendimą įstatymo nustatyta tvarka. Tik prokuroras ar teismas gali spręsti, ar procesinis įstatymas pritaikytas tinkamai. Netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas tam tikrais atvejais gali būti pagrindu traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn. Bet tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Būtina tam sąlyga yra sąmoningas neteisėtų veiksmų padarymas, o būtent kaltės BK 15 ar 16 straipsnių prasme buvimas, tyčinės ar įstatymo numatytais atvejais neatsargios kaltės buvimas. Priešingu atveju kiekvienas pareigūnas, kuris pagal BPK 140 straipsnį taiko laikiną asmens sulaikymą, jei įtariamasis praėjus 48 valandoms paleidžiamas laisvėn, ar teismas, kuris taiko BPK 122 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę suėmimą, o vėliau ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl to, kad nepavyksta įrodyti asmens dalyvavimo padarant nusikaltimą, iš principo galėtų būti įtariamas ir vėliau nuteisiamas už piktnaudžiavimą ar aplaidumą. Tačiau taip nėra ir negali būti.
Profesinėje veikloje taikant teisės normas pakankamai dažnai pasitaiko atvejų, kai įstatymo nuostatos įvairių teisėsaugos pareigūnų suprantamos ir aiškinamos nevienodai, todėl praktikoje analogiškose situacijose gali pasitaikyti skirtingi sprendimai. Bet tai jokiu būdu nėra pagrindas ginčytiną pareigūno ar teismo procesinį sprendimą laikyti nusikalstama veika. T. D. padaryta veika susijusi su profesinių funkcijų vykdymu, konkrečiai – su baudžiamojo proceso įstatymų taikymu ikiteisminiame tyrime. Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Įstatymo taikymas, tame tarpe ir netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo įstatymo taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn ikiteisminio tyrimo pareigūną dėl priimto procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje. Todėl kolegija laiko, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog T. D. padarytoje veikoje nėra nei tarnybinio aplaidumo veikos, nei neatsargios kaltės požymių, ir panaikino apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį T. D., kuri pirmosios instancijos teismo buvo nuteista pagal BK 229 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, o būtent, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl galimai suklastoto vairuotojo pažymėjimo pradėtame ikiteisminiame tyrime, nesant BPK 140 straipsnyje nustatytų pagrindų, 2006 m. kovo 19 d., neteisėtai sulaikė S. T., kuris buvo laikinai sulaikytas iki 2006 m. kovo 19 d., 22.20 val., ir dėl to buvo padaryta didelė moralinė žala S. T. bei Lietuvos policijos autoritetui. Tyrėjos veikoje byloje nustatytomis aplinkybėmis gali būti tik drausminio nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiojo S. T. ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Albinas Sirvydis
Vytautas Piesliakas
