Baudžiamoji byla Nr. 2K-7/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.20. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
K. S. nuteista už tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 42-1-667-04, kurioje M. R., E. K., E. J. ir A. U. buvo įtariami padarę plėšimą, kaip liudytoja būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 3 d. Šiaulių m. antrajame policijos komisariate melagingai parodė, kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. apie 23 val. Beržyno mokyklos stadione nukentėjusieji K. Š. ir E. Č. prisikabino prie jos ir D. M., kvietė eiti kartu, siūlė išgerti, todėl priėjo M. R., norėdamas jas apginti, ir prasidėjo muštynės; taip pat 2005 m. kovo 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme vykusiame teisiamajame posėdyje prisaikdinta paaiškino, kad prie jos prisikabino E. Č., o prie D. M. kitas nukentėjusysis, siūlė eiti kartu išgerti, bandė apsikabinti, o M. R. su trimis draugais atėjo jų ginti ir prasidėjo muštynės.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį dėl šiuos sprendimus priimant padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir ją išteisinti.
Nuteistoji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, nuosprendį ir apeliacinę nutartį grindė prielaidomis ir spėjimais, todėl teismų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Kasatorė pažymi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nuosprendžiu M. R., E. K., E. J. ir A. U. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. apiplėšė nukentėjusiuosius E. Č. ir K. Š. Kasatorės manymu, jos baudžiamąją bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad teisme apklausti liudytojai E. Č. ir K. Š. paneigė jos parodymus. Šių asmenų parodymai dėl to, ar vyko pokalbis tarp jų ir kasatorės bei D. M., prieštarauja vieni kitiems. E. Č. 2005 m. kovo 4 d. teisiamajame posėdyje nagrinėjant plėšimo bylą parodė, kad „dvi merginos paklausė kiek valandų. Mes pasakėme ir merginos nuėjo“. K. Š. 2005 m. birželio 3 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jie kalbėjosi su merginomis, bet jis neprisimena apie ką. Tokių nuoseklių parodymų jis laikėsi ir nagrinėjant bylą dėl melagingų parodymų, nes pastabose prie 2007 m. gegužės 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo yra nurodyta: „Su merginomis kažką kalbėjomės, ką – tiksliai to neatsimenu. Galėjau pasiūlyti merginoms „pabaliavoti“. Kasatorė pabrėžia, kad E. Č. ir K. Š. parodymai neobjektyvūs, nes jie siekia nuslėpti, kad įvykio metu patys atliko veiksmus, turinčius administracinio teisės pažeidimo požymių, nes buvo girti ir vartojo stiprius alkoholinius gėrimus viešoje vietoje, mokyklos stadione. Kasatorė teigia teismui paaiškinusi, kad jos parodymai plėšimo byloje užrašyti ne pažodžiui ir netiksliai. Ji kategoriškai netvirtino kaltinime užrašytų aplinkybių ir neatsimena pažodžiui, ką pasakė nukentėjusieji, tik parodė, kad šie kalbino ją ir D. M., todėl ji tai suprato kaip kvietimą prie jų prisijungti. Tokias aplinkybes patvirtino ir K. Š. Šiaulių miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje plėšimo byloje kasatorė teigia negalėjusi teikti pastabų dėl protokolo, nes būdama liudytoja nebuvo proceso dalyvė. Kaltinime pavartotas žodis „prisikabino“ yra jai nesuprantamos reikšmės. Parodymų surašymo metu jai buvo šešiolika metų ir ji neturėjo jokio supratimo apie tyrimo protokolus ir kaip tiksliai turi būti užrašyti parodymai. Dabar ji supranta, kad jos parodymai užrašyti laisvai apibendrinant, bet apklausos metu manė, kad ją apklausiantys pareigūnai tokią teisę turi. Apeliacinės instancijos teismas jos skundo argumentus atmetė deklaratyviai, be motyvų padaręs išvadą, kad tarp E. Č. ir K. Š. parodymų prieštaravimų nėra, o jos pačios parodymai užrašyti tiksliai, nes patvirtinti jos parašu. Tokių nelogiškų argumentų išdėstymas teismo sprendime yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, suvaržęs jos kaip kaltinamosios teises ir sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorė teigia, kad jos byla išnagrinėta pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Buvo užkirstas kelias vertinti įvairius prieštaravimus jos kaip kaltinamosios naudai, nepaisant to, kad jos parodymais nesiremta plėšimo byloje. Bylą nagrinėjo bei nuosprendį priėmė šališkas teismas dar ir todėl, kad bylą dėl plėšimo, už kurioje duotus parodymus ji yra nuteista, nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai padarė teisines išvadas dėl jos kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje padarė išvadą, kad teismas pagrįstai pripažino K. S. parodymus melagingais, duodamais siekiant to, kad nuteistieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 7 d. nutartyje pritarė teismo, vertinusio K. S. parodymus, išvadai, kad jie yra melagingi. Tai yra įvertinimas, kad jos veiksmai atitinka nusikaltimo sudėtį, aprašytą BK 235 straipsnio dispozicijoje. Kasatorė pažymi, kad paminėtus sprendimus priėmę teismai padarė perteklines ir dėl to neteisėtas išvadas, neturėdami savo žinioje baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų. Ši aplinkybė darė negalimu jos baudžiamosios bylos nešališką nagrinėjimą, kol bus pakeista galimai neteisėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurios atitinkama dalis prieštarauja kasacijos praktikai (žr. nutartį 2K-423/2006). Pirmosios instancijos teismui galėjo daryti įtaką tai, kad priėmus nuosprendį, neatitinkantį kasacinėje nutartyje padarytų išvadų, o prokuratūrai dėl jo padavus kasacinį skundą, bylos nagrinėjimas galėjo būti pavestas tiems patiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Todėl, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo minėtoje kasacinėje nutartyje nurodytas išvadas laikyti jos baudžiamosios bylos nagrinėjimo programa, taip išvengdamas visos atsakomybės dėl priimamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo.
Kasatorė teigia, kad vadovaudamasi BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu ji reiškė nušalinimą Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjams baudžiamojoje byloje, kurioje ji buvo kaltinama pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas nušalinimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat deklaratyviai atmetė nuteistosios argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir, jos manymu, padarė dar vieną esminį BPK pažeidimą nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas byloje dėl melagingų parodymų pagrįstai nesirėmė ištirtais M. R., E. K., E. J. ir A. U. parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04, neapklausė šių asmenų teisiamajame posėdyje, o jų duoti parodymai negali būti laikomi patikimais ir apklausti šiuos liudytojus teisme netikslinga. Kasatorė mano, kad tokia teismų motyvacija rodo, kad įrodymai prieš ją dar iki jų ištyrimo teismo posėdyje jau turėjo išankstinę galią teismams. Taigi bylos nagrinėjimas buvo formalus, įvertinant iš anksto teismui žinomus ir nereikalaujančius papildomų pastangų motyvuojant jų patikimumą E. Č. ir K. Š. parodymus. Kasatorė pažymi, kad baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų dalykas yra jos parodymų davimo, o ne plėšimo aplinkybės, todėl proceso metu ji prašė neapklausti nei vieno iš toje baudžiamojoje byloje dalyvavusių asmenų, o tirti tik bylos procesinius dokumentus. Tačiau liudytojai E. Č. ir K. Š. apklausti ne apie nuteistosios parodymų davimo, bet plėšimo aplinkybes, jau patvirtintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Savo parodymų keisti jie negalėjo dėl grėsmės, kad už tai gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taip pažeistos Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies bei BPK 346 straipsnio nuostatos, iškraipyti baudžiamojo proceso principai. Kasatorė mano, jog minėtų liudytojų parodymai turi būti pašalinti iš nuosprendžio ir nelaikytini įrodymais. Ji taip pat nurodo, kad esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui ir pripažinus melagingais liudytojos D. M. parodymus baudžiamojoje byloje dėl plėšimo, teismo nepavykęs bandymas dar kartą apklausti ją apie plėšimo aplinkybes reiškia liudytojos provokavimą duoti melagingus parodymus, jei ji pakartotų kartą jau duotus, arba duoti parodymus, neatitinkančius jos tikrosios valios.
Apibendrindama kasatorė daro išvadą, kad jai nebuvo užtikrinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde išdėstyto nenagrinėtino prašymo
Kasatorės prašymas panaikinus skundžiamus teismų sprendimus ją išteisinti negali būti nagrinėjamas ir tenkinamas, nes tokios galimybės nenumato įstatymas. BPK 382 straipsnyje, nustatančiame, kokias nutartis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali priimti, nėra numatyta tokios nutarties, kuria nuteistas asmuo būtų išteisinamas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Todėl argumentai, nurodantys į tuos teisės taikymo klausimus, kurie nebuvo ir nėra iškilę šioje baudžiamojoje byloje skundžiamuose Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartyje, išeina už teismo įgaliojimų nagrinėjant šią kasacinę bylą ribų. Be to, kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Dėl šios priežasties kasatorės argumentai, kuriais nurodoma į liudytojų K. Š. ir E. Č. parodymų prieštaringumą, taip pat baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04 duotų M. R., E. K., E. J. ir A. U. parodymų vertinimą, būdami susiję ne su teisės taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su pačių faktų konstatavimu ar jų paneigimu, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo
Kasatorė teigia, kad pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog įrodymais byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais, kadangi jos parodymus, duotus plėšimo byloje, pareigūnai užrašė laisvai apibendrindami, o ji tuo metu dėl savo amžiaus nesuprato, kaip tiksliai turi būti fiksuojami parodymai ir manė, kad pareigūnai turi teisę taip daryti. Tokiu aspektu kasatorės argumentai dėl jos parodymų fiksavimo pirmą kartą iškeliami kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde šiais argumentais nuteistoji ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų pagrįstumą, t.y. jų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėtais būdais gauti duomenys yra tokie, kurių gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Apeliacinėje nutartyje atsakant į nuteistosios argumentus yra patikrintas ir jos parodymų vertinimo pagrįstumas, ir jų kaip įrodymų gavimo teisėtumas. K. S. kaip liudytoja buvo apklausta dalyvaujant jos motinai. Pastabų dėl 2004 m. lapkričio 3 d. apklausos protokolo nėra. Jos parodymų paskesnio patikrinimo galimybė įgyvendinta. K. S. parodymų teisiamajame posėdyje turinys, lyginant su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės analogiškas. Apeliacinėje nutartyje dėmesingai ir detaliai išdėstytos teismo išvados, kodėl šie nuteistosios argumentai atmetami. Naujų argumentų dėl įrodymų gavimo teisėtumo pažeidimų kasaciniame skunde nuteistoji nepateikia. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad nuoroda į BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą deklaratyvi, todėl šie skundo argumentai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Kasatorė teigia, kad pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įpareigojančios teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šį skundo teiginį nuteistoji grindžia tuo, kad teismai pažeidė įstatymą, nes tam tikriems įrodymams suteikė išankstinę galią, pasisakydami dėl M. R., E. K., E. J. ir A. U. baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04 duotų parodymų. Taip pat ji nurodo, kad proceso metu prašė neapklausti nei vieno iš toje baudžiamojoje byloje dalyvavusių asmenų, o tirti tik bylos procesinius dokumentus.
Kaip matyti iš bylos dokumentų turinio, kasatorė ir jos gynėjas pirmosios instancijos teisme dėl įrodymų tyrimo tvarkos neprieštaravo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimo neprašė, o apeliaciniame skunde jos minimo prašymo remtis tik rašytine bylos medžiaga nereiškė.
Įstatyme nustatyta, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismų sprendimuose padarytų išvadų motyvai įstatymų taikymo požiūriu pakankamai išplėtoti, išsamūs ir logiški. Bylos dokumentai neteikia pagrindo manyti, kad šioje konkrečioje byloje pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimo
Skundo teiginius apie bylą nagrinėjusių teismų šališkumą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą nuteistoji iš esmės grindžia nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 7 d. kasacinę nutartį Nr. 2K-148/2006, tvirtindama, kad šioje nutartyje dar iki bylos išnagrinėjimo jau pasisakyta kasatorės kaltės klausimu, taip suvaržant teismų sprendimų laisvę. Toks minėtos kasacinės nutarties ir jos įtakos bylą nagrinėjusiems teismams traktavimas nėra teisingas. Ši nutartis yra priimta kitoje – plėšimo – byloje. Nutarties teksto fragmente, kurį nurodo kasatorė, nėra pasisakoma jos kaltės klausimu. Kasacinės instancijos teismas atitinkamu tekstu, kaip matyti ir iš jam suteikto pavadinimo, išdėstė savo poziciją dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi baudžiamojoje byloje dėl plėšimo. Nutartyje konstatuota, jog K. S. kaip liudytojos parodymus teismas, nagrinėjęs plėšimo bylą, patikrino ir įvertino surinktų įrodymų kontekste, pripažino juos prieštaraujančiais kitiems įrodymams ir melagingais, todėl atmetė galimybę jais vadovautis. Kasacinės instancijos teismas pritarė tokiam sprendimui, taip išsakydamas savo vertinimą ne dėl K. S. parodymų turinio, bet dėl to, kad teismas pasielgė teisingai jais nesiremdamas, nes pripažino juos prieštaraujančiais kitiems įrodymams ir melagingais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl K. S. duotų melagingų parodymų inicijuotas gerokai anksčiau, negu priimta minėta kasacinė nutartis. Tą patvirtina Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2005 m. spalio 11 d. tarnybinis pranešimas, tą pačią dieną surašytas pavedimas atlikti ikiteisminį tyrimą ir kiti bylos dokumentai. Visa tai prieštarauja kasatorės teiginiui, kad jos baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl priimtos atitinkamo turinio kasacinės nutarties buvo jau iš anksto apspręstas, taip paneigiant teismų nešališkumo galimybę. Kitų argumentų, keliančių pagrįstą abejonę šią baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų nešališkumu, skunde nėra. Šiaulių miesto apylinkės teismo pirmininko 2006 m. balandžio 26 d. patvarkymu byla, paaiškėjus, kad ji perduota nagrinėti teisėjai, priėmusiai nutartį informuoti prokuratūrą apie tai, kad K. S. teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus, paskirta nagrinėti kitam teisėjui. Kaltinamosios pareiškimas dėl nušalinimo Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjams teismo posėdyje motyvuotai atmestas. Šiaulių apygardos teismo teisėjas, kuris buvo paskirtas nuteistosios K. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančios teisėjų kolegijos pirmininku, savo iniciatyva nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo motyvuodamas tuo, kad yra nagrinėjęs kitą bylą, kurioje pasisakė dėl K. S. duotų parodymų vertinimo, ir siekia pašalinti bet kokias abejones teisėjų nešališkumu. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos posėdyje proceso dalyviai nušalinimų nepareiškė. Visa tai rodo, kad bylą nagrinėję teismai dėjo pakankamai pastangų tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl jų eventualaus šališkumo. Todėl pagrindo įžvelgti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą nėra.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistosios K. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
Egidijus Bieliūnas
