Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-127/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.9; 1.2.29.1; 2.4.2.1(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Olego Fedosiuko, Egidijaus Bieliūno, Alvydo Pikelio, Josifo Tomaševičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
gynėjui advokatui K. Stungiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Tuo pačiu nuosprendžiu J. S. pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisinta, teismui nustačius, kad ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. (Ši nuosprendžio dalis neskundžiama.)
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios J. S. gynėjo ir Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies – panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria J. S. pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: J. S. pripažinta kalta pagal BK 156 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista 18 750 Lt (150 MGL) dydžio bauda; panaikinta Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl J. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir ta dalis, kuria BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas – J. S. nusikalstama veika iš BK 300 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) ir paskirta jai bausmė – 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 18 750 Lt (150 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas J. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2004 m. kovo 22 d. iki 2004 m. kovo 24 d. (dvi paros) ir laikotarpis, išbūtas ekspertizės atlikimo metu teismo psichiatrijos ekspertizės įstaigoje nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d. (aštuonios paros), iš viso dešimt parų (vieną parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, papildomą gynėjo paaiškinimą,
n u s t a t ė :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu, pakeitus Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, J. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2005 m. kovo mėn. 14–21 d. laikotarpiu, tarp 9.00–9.40 val., Utenoje, Utenio al. 4 esančiose Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus tarnybinėse patalpose, pasinaudodama tuo, kad liko viena skyriaus vedėjos G. B. darbo kabinete, ant tuščio lapo uždėjo šio skyriaus tikro antspaudo atspaudą; tęsdama nusikalstamą veiką, J. S. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), ant šio antspauduoto lapo asmeniniu kompiuteriu surinko tekstą su tikrovės neatitinkančiu turiniu: „2005-03-18, Nr. 00289-05; Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams „Dėl laikinosios kūdikio globos su tikslu įvaikinti“; Utenos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius, bendradarbiaudamas su socialine darbuotoja, įvertino pil. J. S. tinkama įvaikinti kūdikį ir prašo supažindinti su galimais įvaikinti vaikais bei leisti pasiimti pasirinktą kūdikį į namus iki įvaikinimo teismo proceso“, atspausdino jį rašaliniu spausdintuvu ir pasirašė už Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėją G. B., taip pagamino netikrą Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus dokumentą. Po to J. S. šį netikrą dokumentą panaudojo: 2005 m. kovo 21 d., apie 10.00 val., jį pateikė Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų, esančių Vilniuje, Žolyno g. 47, administracijai tam, kad galėtų susipažinti su galimais įvaikinti vaikais bei laikinai pasiimti pasirinktą kūdikį į savo namus.
Pagal BK 156 straipsnio 1 dalį J. S. nuteista už tai, kad, panaudodama savo pačios pagamintą netikrą dokumentą – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2005 m. kovo 12 d. raštą Nr. 00289 „Dėl laikinosios kūdikio globos su tikslu įvaikinti“, jį pateikė Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų, esančių Vilniuje, Žolyno g. 47, administracijai; šio dokumento pagrindu gavusi socialinės darbuotojos A. K. leidimą bendrauti su mažamečiu M. T. (M. T.), gimusiu 2003 m. liepos 17 d., kuriam buvo nustatyta nuolatinė valstybės globa, be globėjo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų leidimo 2005 m. kovo 21 d., apie 18.00 val., tyčia išvežė šį svetimą jai vaiką iš kūdikių namų į savo namus Kaune, taip pagrobė svetimą vaiką.
Kasaciniu skundu nuteistosios J. S. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nuosprendį panaikinti, J. S. baudžiamąją bylą pagal BK 156 straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant jos veiksmuose nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu), pagal BK 300 straipsnį – atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame Kodekse uždrausta veika. Nuosprendžiais nustatyta, kad J. S., vykdydama šeimoje priimtą sprendimą, 2004 m. lapkričio 8 d. oficialiai kreipėsi į atitinkamas įstaigas, siekdama įsivaikinti 2–3 metų berniuką. Įvaikinimo procesas buvo vilkinamas, o vėliau prieš jos valią nutrauktas. Dėl to J. S., siekdama parodyti ketinimų įvaikinti tikrumą, sukūrė netikrą pažymą, pateikė ją Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams ir paėmė jai pasiūlytą ir jos pasirinktą įvaikinti M. T., kurį kitą dieną (2006 m. kovo 22 d., apie 12.00 val.) grąžino.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal J. S. įvaikinimo tikslu atliktų veiksmų kontekstą įvykdytas laikinas M. T. paėmimas buvo jos ketinimų įsivaikinti M. T. demonstravimas, dėl to nėra pavojingas vaiko ir visuomenės interesams, saugomiems BK 156 straipsnio normoje, ir negali būti laikomas nusikalstamu. Teismai, sureikšmindami vien tik M. T. paėmimą ir neatsižvelgdami į tai, kad J. S. negali turėti savo vaikų, išgalvotai vertino, kad J. S. veikė prieš vaiko ir visuomenės interesus, t. y. pagrobė M. T.
Kasaciniame skunde teigiama, kad J. S. veiksmai, siekiant įvaikinti, negali būti laikomi nusikalstamais, nes vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą (Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 26 straipsnis, Civilinio kodekso trečiosios knygos penktoji dalis „Įvaikinimas“ ir kt. norminiai aktai). Jokių duomenų, kad S. šeima negali būti įvaikintojais nėra (CK 3.210 straipsnis). Pagal šio straipsnio 6 dalies 4 punktą jie turi pirmenybės teisę prieš užsieniečius. Tarptautinėmis sutartimis ir nacionaliniais įstatymais suteiktos įvaikinimo teisės realizavimas negali būti nusikalstamas. Jei nesilaikoma įvaikinimo ar laikino paėmimo į šeimą tvarkos (procesinių) nuostatų, tai tokie pažeidimai, kasatoriaus nuomone, turi būti vertinami kaip nustatytos tvarkos pažeidimai, sukeliantys administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą (ATPK 188 straipsnis), t. y. J. S. veiksmuose galima įžvelgti civiliniu įstatymu (3.222 straipsnis) nustatytos įvaikinimo tvarkos pažeidimą. Dėl to ji gali būti baustina tik administracine tvarka, nes jos veiksmuose nėra kaltės BK 156 straipsnio prasme.
BK 294 straipsnio 52 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai“ dispozicijoje nurodyta: „Tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, <...>.“ Šiame straipsnyje, palyginti su BK 156 straipsniu, kuris yra 23 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai“, yra specialus, skirtas valdymo tvarkai įvaikinant užtikrinti. Teismai nustatė, kad J. S. veiksmai pažeidė įvaikinimo tvarką, bet ne vaiko interesus. Šiuo atveju BK 294 straipsnis yra speciali norma ir turi pirmenybę prieš BK 156 straipsnį, todėl J. S. įvykdytas įvaikinimo ir laikino paėmimo į namus tvarkos pažeidimas turėtų būti vertinamas BK 294 straipsnio prasme. Tačiau BK 294 straipsnis šiuo atveju negali būti taikomas, nes nėra kvalifikuojamojo požymio – didelės žalos, nes J. S., laikinai paimdama M. T. į namus, nepadarė jokios žalos nei vaikui, nei tretiesiems asmenims (tai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 300 straipsnio 2 dalies taikymo). Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino argumentų dėl ATPK 188 straipsnio ir BK 294 straipsnio taikymo, teismas tik pateikė kategorišką nemotyvuotą išvadą, kad J. S. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal šiuos straipsnius, nes jie atitinka BK 156 straipsnio sudėtį, kadangi nuteistoji veikos padarymo metu jokios įstatymu jai suteiktos tikros ar tariamos teisės įvaikinti svetimą mažametį kūdikių namų globotinį, laikinai jį globoti, išvežti jį į savo namus neturėjo.
Kasatorius nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes pirmiau paminėti tarptautiniai ir nacionaliniai įstatymai suteikia J. S. teisę vaiką įvaikinti ir laikinai globoti, nepriklausomai nuo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovų, kurių pareiga užtikrinti tinkamą įvaikinimo tvarką, valios.
Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas „vaiko pagrobimo“ sąvoką, tendencingai sureikšmino vien tik lingvistinį „pagrobimo“ sąvokos aiškinimą, taip jį prilygindamas daikto pasisavinimui, kuris yra numatytas vagystės sudėtyje; tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. S., paimdama be leidimo mažametį iš kūdikių namų, neturėjo tyčios jį pagrobti, padaryta įvertinus visas esmines bylos aplinkybes. Teismas teisingai nurodė, kad BK 156 straipsnio prasme vaiko pagrobimas suprantamas kaip vaiko paėmimas prieš tėvų, globėjų, kurių žinioje yra vaikas, valią, turint tikslą jo negrąžinti, o šioje byloje nėra įrodymų, kad J. S. turėjo tikslą paimti vaiką iš kūdikių namų ir jo negrąžinti. Kasatorius pažymi, kad tai patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, jog J. S., dar būdama B., lankėsi kūdikių namuose 2004 m. gruodžio mėnesį dėl vaiko įvaikinimo du kartus, bendravo su globos namų administracija; lankydamasi ten jai inkriminuotos veikos padarymo dieną, ji nurodė tikrą savo vardą ir sutuoktinę pavardę, savo mobiliojo ryšio telefono numerį, t. y. tuos duomenis, kurių prašė su ja tą dieną bendravusi socialinė darbuotoja A. K. Kasatorius teigia, kad, taikant BK 156 straipsnį ir aiškinant sąvoką „pagrobimas“, pagrindinis požymis, apibūdinantis šią sąvoką BK prasme, nėra grąžinimas ar negrąžinimas, o nekontroliuojamas mažamečio vaiko paėmimas ir laikymas. Vaikas šiuo atveju negali būti prilyginamas daiktui. Vaikas – tai žmogus, kurio vystymąsi kontroliuoja visuomenė, ypač įvaikinto vaiko. Tuo tikslu nustatyti konkretūs vaiko identifikavimo dokumentai, fiksuojantys jo gimimą, amžių, šeiminius ryšius, išsilavinimą, gyvenamąją vietą ir pan. Pagrobimas šiuo atveju beprasmis, nes J. S. atima galimybę gauti oficialius vaiką identifikuojančius dokumentus ir įteisinti vaiką šeimoje.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturėjo apsiriboti formaliai traktuodamas objektyviosios BK 156 straipsnio sudėties požymį – vaiko paėmimą. Jei M. T. paėmimas pripažįstamas prasmingu J. S. veiksmu, tai paėmimas turėtų būti vertinamas ir jį lėmusių tikslų bei motyvų prasme. Įvertinus S. šeimos norą įsivaikinti, ilgalaikius ir kryptingus J. S. veiksmus, siekiant įvaikinimo, traktuotina, kad J. S. veiksmuose, laikinai paimant M. T. ir jį grąžinant, nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo požymių. Kasatoriaus nuomone, pats grąžinimas paneigia pagrobimo ir grobiko sąvoką, nes kiekvienas grobimas vykdomas, nenumatant grąžinimo ir vengiant atsakomybės, kai grobikas stengiasi likti nežinomas.
Taip pat kasatorius nesutinka ir dėl J. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, sureikšmintai vertindamas formaliąją nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, nepaisė pažymos pagaminimo ir panaudojimo tikslų, rodančių, kad J. S. veika nėra pavojinga ir nusikalstama (BK 11 straipsnis). Apeliacinio teismo nuosprendyje teisingai nurodomi argumentai, tačiau daroma aiškiai prieštaraujanti jiems išvada, kad šiuo atveju tokių aplinkybių nekonstatuota; šio nusikaltimo padarymo tikslai, sąlygos, turtinės žalos nebuvimo faktas rodo, kad J. S. klastojo dokumentą, dokumentas buvo ne tik suklastotas, bet ir sąmoningai panaudotas darant kitą sunkų nusikaltimą. Šiuo atveju teismas, apsunkindamas J. S. padėtį, suvaržydamas gynybą, įvedė naują BK 300 straipsnio dispozicijoje nenumatytą kvalifikuojamąjį požymį – svarbų dokumentą. Kolegija nepagrįstai nurodė, kad vaiko teisių apsaugos skyriaus dokumentas šiuo atveju laikytinas svarbiu, nes jis nurodo reikšmingus teisinius faktus, fiktyviai rodančius, kad nukentėjusioji yra tinkama pretendentė, kuriai leidžiama įvaikinti kūdikį. Kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta ir faktiškai nėra jokių CK 3.210 straipsnyje nustatytų apribojimų, rodančių, kad J. S. negali būti įvaikintoja. Be to, šie motyvai turi būti įvertinti kaip išgalvoti, beprasmiai, nes jokių „reikšmingų faktų“, juo labiau „fiktyviai rodančių“ pažymoje nėra, be to, reikšmingi teisiniai faktai negali būti fiktyvūs.
Kasatorius nurodo, kad, vertinant pažymą J. S. vienareikšmiškai kryptingų veiksmų įsivaikinti sūnų prasme, ji reiškia J. S. subjektyvų norą įsivaikinti sūnų. Nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei valdymo sistemai požiūriu tokie veiksmai vertintini kaip mažareikšmiai, todėl J. S. nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo skundą, taip pažeisdamas J. S. teises į gynybą ir teisingą teismą. Šis teismas nepasisakė dėl dirbtinai suformuoto kaltinimo pagal BK 156 straipsnį, išteisinimo motyvų neišsamumo, dėl J. S. pašalinimo iš įvaikinimo proceso kaip konkurentės užsieniečiams įvaikinti M. T., taikant jai žiaurų baudžiamąjį persekiojimą. J. S. aiškinimas, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir jos suėmimas, skirtos kelios kardomosios priemonės (dokumentų paėmimas, įpareigojimas registruotis policijoje tris kartus per savaitę, draudimas lankytis Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi vaikų namuose, pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, vėliau stacionarinės teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės skyrimas dviejų mėnesių laikotarpiui Utenos psichiatrinėje ligoninėje, dešimt mėnesių ikiteisminis tyrimas bei teisminio nagrinėjimo pradžia buvo apskaičiuoti taip, kad baudžiamuoju persekiojimu būtų galima ją eliminuoti iš konkurentų, pašalinant užsieniečiams kliūtį įvaikinti M. T., liko nepaneigtas. Dokumentų analizė ir datų sugretinimas rodo, kad J. S. paėmė M. T. ir pareiškė norą jį įvaikinti tuo metu, kai buvo „kuo skubiau“ vykdoma jo tarptautinio įvaikinimo procedūra, 2005 m. vasario 9 d. rašte „Dėl M. T. tarptautinio įvaikinimo“ klaidingai nurodant, kad šiuo atveju rekomenduojamas tarptautinis įvaikinimas, nes nepasirinko nė viena šeima, kuri norėtų globoti ar įvaikinti berniuką. Baudžiamasis persekiojimas (dokumentų paėmimas ir tiesioginis draudimas vykdyti įvaikinimo procedūras), kasatoriaus teigimu, buvo tęsiamas tol, kol M. T. buvo įvaikintas užsieniečių. Iš bylos duomenų matyti, kad procedūra dėl M. T. tarptautinio įvaikinimo buvo pradėta iki oficialaus pasiūlymo užsieniečiams įvaikinti jį ir tuo metu J. S. taipogi pareiškė norą įvaikinti M. T., paimdama jį nakčiai į namus ir vėl grąžindama galutiniam įvaikinimo įforminimui. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. S. neturėjo pirmumo teisės įvaikinti, prieštarauja CK 3.210 straipsnio 5 ir 6 dalims. Taigi teismas neatliko išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir jų neįvertino, taip pažeisdamas BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 46 straipsnio 5, 6 dalių, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. nutartimi, remdamasi BPK 378 straipsnio 1 dalimi, perdavė bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Nuteistosios J. S. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Baudžiamasis įstatymas J. S. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta.
Dėl BK 156 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriaus argumentai, kad J. S. veiksmuose, laikinai paimant M. T. ir jį grąžinant, nėra objektyviųjų (nes vaikas iš globos įstaigos buvo paimtas laikinai) ir subjektyviųjų (nes tai buvo padaryta, siekiant įsivaikinimo) BK 156 straipsnyje numatyto vieno iš nusikaltimų – vaiko pagrobimo – sudėties požymių, be to, veika negali būti laikoma nusikalstama, nes nekėlė pavojaus vaiko ir visuomenės teisėtiems interesams, nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. S. veiksmuose yra visi BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – vaiko pagrobimo – subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, pagrįsta išsamiai nustatytų bylos aplinkybių įvertinimu, BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyto vaiko pagrobimo sąvokos turinio aiškinimo aspektu. Vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu svetimo mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymo leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais. Taigi vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos, prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kiek laiko tokiomis aplinkybėmis paimtas vaikas laikomas kaltininko žinioje.
Kasatorius neginčija teismo išvados, kad J. S. mažametį M. T. iš kūdikių namų išvežė neturėdama tam leidimo. Kasatoriaus argumentai, kad vaikų globos įstaigai J. S. buvo pateikusi pakankamai informacijos, kuria pasinaudodama ši įstaiga galėjo sužinoti vaiko buvimo vietą, atmestini, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo padarytą, remiantis bylos duomenimis, išvadą, jog vaiko globos įstaigoje turimi duomenys nebuvo pakankami šiai esminei aplinkybei nustatyti.
Kasatoriaus teiginys, kad J. S. veiksmai nekėlė pavojaus visuomenei, nes ji veikė siekdama įsivaikinti mažametį vaiką, t. y. ne prieš vaiko ir visuomenės interesus, o jų labui, ir todėl nepažeidė BK 156 straipsnyje numatyto nusikaltimo objekto, nepagrįstas.
Pagal BK 156 straipsnio 1 dalį atsako bet kuris asmuo, pagrobęs svetimą mažametį vaiką, o pagal to paties straipsnio 2 dalį – atsako tėvas, motina ar artimas giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Taigi šis baudžiamasis įstatymas draudžia bet kokias veikas, kuriomis kėsinamasi į įstatymu garantuotas vaiko, jo tėvų ar globėjų (įstaigų) teises ir teisėtus interesus.
Mažamečiui M. T. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2004 m. liepos 21 d. sprendimu, neterminuotai apribojus A. T., kaip motinos, valdžią sūnui, nustatyta nuolatinė valstybės globa, o jo globėju paskirti Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namai, nustatant gyvenamąją vietą globėjo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, adresu Žolyno g. 47, Vilnius.
CK 3.248 straipsnio (vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uždaviniai) 1 dalyje nustatytas tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti, o pagal 2 dalį – vienu iš globos ir rūpybos uždavinių yra paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus.
Mažametis M. T., būdamas kūdikių namuose, tokią įstatymo garantuotą valstybės globą turėjo ir nėra duomenų, kad kūdikių namuose augančiam M. T. nebuvo skirtos tinkamos sąlygos normaliam vaiko vystymuisi ir sveikatai, nes pagal kūdikių namų 2005 m. vasario 9 d. pateiktą informaciją vaiko raida įvertinta ankstyvosios korekcijos specialistų komandos ir pripažinta atitinkanti amžiaus normą.
Pagal šią informaciją M. T. kūdikių namuose niekas iš artimųjų nelankė, nesiteiravo apie jo sveikatą ir juo nesidomėjo, taigi kūdikių namai ir juridiniu, ir faktiniu aspektu buvo vieninteliai, įgyvendinantys M. T. globėjo teises ir pareigas.
Nuteistoji J. S. 2006 m. kovo 21 d. be jokio teisinio pagrindo savavališkai paimdama M. T. iš kūdikių namų ir perkeldama savo nuožiūra į kitą vietą, globėjui nežinomą, akivaizdžiai pažeidė teisėtus interesus ir mažamečio vaiko (būti nuolat globojamam tam įgalioto globėjo), ir globėjo (netrukdomai įgyvendinti įstatymo nustatytą pareigą apsaugoti mažamečio teisėtus interesus).
Jungtinių Tautų organizacijos 1989 m. Vaiko teisių konvencijos (ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu 1995 m. liepos 3 d. Nr. I–983) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Pagal šios Konvencijos 21 straipsnio a punktą valstybės dalyvės, kurios pripažįsta įvaikinimo sistemą, rūpinasi, kad pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus, taip pat rūpinasi, kad vaikai būtų įvaikinami tik leidus kompetentingiems valdžios organams, kurie, vadovaudamiesi taikytinais įstatymais ir nustatyta tvarka, taip pat remdamiesi visa reikalinga ir patikima informacija, nustato, kad įvaikinimas leistinas dėl vaiko statuso tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų atžvilgiu ir kad tuo atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys, atitinkamai pasikonsultavę, duotų savo sąmoningą sutikimą įvaikinti.
Pagal CK 3.222 straipsnio nuostatas vaiko perkėlimas į šeimą būsimiems įtėviams iki įvaikinimo galimas tik teismo sprendimu, ir tuo atveju įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas. Sprendimą dėl perkėlimo teismas priima atsižvelgdamas į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti bei kitas aplinkybes. Pagal CK 3.217 straipsnio 1 dalį (pasirengimo įvaikinti patikrinimas) išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti pateikia valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai, išsiaiškinę, ar būsimiems įtėviams nėra šio Kodekso trečioje knygoje numatytų kliūčių įvaikinti, ištyrę jų gyvenimo sąlygas, būdą, surinkę informaciją apie sveikatos būklę.
Dėl J. S. ir jos sutuoktinio, kaip būsimųjų įtėvių, pasirengimo įvaikinti atsižvelgiant į nustatytus kriterijus, įgaliotos institucijos patikrinimo nėra atlikusios ir todėl išvados nėra pateikusios, nes pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl J. S. pradėtas tokio patikrinimo procesas 2005 m. vasario mėn. buvo nutrauktas. Dėl šios priežasties J. S. ir nebuvo įrašyta į Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, pageidaujančių įvaikinti vaiką, apskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal J. S. sutuoktinio apklausos protokolo duomenis jis yra ir Vokietijos Respublikos pilietis, į Lietuvą atvykęs verslo reikalais ir gyvena laikinai, yra išsituokęs ir turi šešerių metų sūnų, atitinkamas įgaliotų institucijų įvertinimas šių ir kitų šeimos aplinkybių buvo būtinas.
Pripažinus, kad J. S., nebūdama nustatyta tvarka įtraukta į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą (CK 3.210 straipsnio 5 dalis), suklastoto dokumento pagrindu neįgijo įvaikintojo statuso ir todėl netapo įvaikinimo proceso subjektu, kasatoriaus argumentai, kad J. S. savo veiksmais pažeidė tik įvaikinimo ar vaiko laikino paėmimo į šeimą tvarkos procesines nuostatas, atmestini. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl BK 294 straipsnio ar ATPK 188 straipsnio netaikymo argumentuotos ir pagrįstos.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Apeliacinės instancijos teismas J. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pašalinęs inkriminuotą didelės neturtinės žalos požymį, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas veiką pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus, nes pats suformulavo ir inkriminavo J. S. didelės neturtinės žalos požymį, ir šis pažeidimas yra esminis.
Atmesdamas nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo prašymą šią J. S. veiką pripažinti mažareikšme, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šio nusikaltimo padarymo tikslai, sąlygos ir materialinės žalos nebuvimo faktas nerodo veiką esant mažareikšme, nes dokumentą J. S. ne tik suklastojo, bet ir sąmoningai panaudojo darydama kitą sunkų nusikaltimą.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo netikro Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus dokumento apibūdinimas kaip svarbaus dokumento nesukuria kvalifikuojamojo požymio, o yra viena iš aplinkybių, vertinant veiką mažareikšmiškumo aspektu (BK 37 straipsnis).
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo neišsamiai, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad dėl visų esminių nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentų pasisakyta.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apelianto teiginius dėl J. S. baudžiamojo persekiojimo neproporcingumo, dirbtino jos veikos kriminalizavimo, sąžiningo proceso principo pažeidimo bei dėl esminių teisės į gynybą pažeidimų.
Ikiteisminio tyrimo trukmė (dešimt mėnesių) teismo nepripažinta pernelyg ilga, įvertinus tyrimo veiksmų apimtį ir jų pobūdį bei atsižvelgiant į tai, kad nei nuteistosios, nei jos gynėjo skundų dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės BPK 215 straipsnio tvarka nebuvo gauta.
Įvertinusi tai, kad J. S. buvo pritaikytos švelniausios kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas, jos laisvė ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ne daugiau kaip 10 parų, J. S. ir jos gynėjo skundai ikiteisminio tyrimo metu bei prašymai teisminio nagrinėjimo metu buvo svarstomi ir nagrinėjami įstatymo nustatyta tvarka ir tik dalis prašymų buvo atmesti, apeliacinės instancijos teismo kolegija pripažino, kad nei sąžiningo proceso principas, nei teisės į gynybą reikalavimai nebuvo pažeisti.
Papildomai išreikalavusi duomenis apie M. T. tarptautinio įvaikinimo procedūrą ir juos ištyrusi, kolegija konstatavo, kad abiejų nusikaltimų padarymo metu M. T. tarptautinė ikiteisminė įvaikinimo procedūra nebuvo pradėta.
Pagal Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teismui pateiktą informaciją M. T. į galimų įvaikinti vaikų apskaitą buvo įtrauktas 2004 m. rugsėjo 22 d. ir šie duomenys 2004 m. rugsėjo 24 d. buvo perduoti visoms miestų ir rajonų vaikų teisių apsaugos tarnyboms, kad jų apskaitoje registruotos Lietuvos Respublikos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti ar globoti, būtų su tuo supažindintos.
J. S. (B.) prašymą dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių įvaikinti, sąrašą Kauno m. VTAT įteikė 2004 m. lapkričio 29 d., ir šis pareiškimas buvo perduotas Vaikų gerovės centrui „Pastogė“ dėl įvaikinimo sąlygų patikrinimo. Socialinė darbuotoja patikrinti įvaikinimo sąlygas į J. S. namus atvyko 2005 m. vasario 21 d. ir paliko J. S. raštelį apie organizuojamus būsimų įtėvių kursus, tačiau vėliau telefoninio pokalbio metu J. S. buvo informuota, kad įvaikinimo procesas jau užbaigtas, teismui priėmus sprendimą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo. Tai patvirtina Vaikų gerovės centro „Pastogė“ 2005 m. vasario 22 d. raštas Kauno vaikų teisių apsaugos tarnybai ir tuo pagrindu vertinimas būti įmote nutrauktas.
Todėl J. S. (B.) nebuvo įrašyta į Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių įvaikinti, sąrašą, nebuvo informuota apie galimų įvaikinti vaikų duomenis, taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad ji M. T. buvo jau pasirinkusi kaip norimą įvaikinti vaiką.
Kasatoriaus minimas 2005 m. vasario 9 d. raštas „Dėl M. T. tarptautinio įvaikinimo“ yra tik informacija apie esamą padėtį.
Tik atvykusi į kūdikių namus 2005 m. kovo 21 d. ir pateikusi suklastotą dokumentą, J. S. įgijo galimybę išsirinkti M. T. iš keleto jai pasiūlytų susipažinti vaikų. Ikiteisminė tarptautinė įvaikinimo procedūra M. T. pradėta nuo 2005 m. kovo 23 d., t. y. praėjus šešiems mėnesiams nuo jo įtraukimo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Nustačiusi šias aplinkybes apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmetė apelianto teiginius, kad J. S., kaip teisėta pretendentė į įvaikintojus, konkuravo su dabartiniais M. T. įvaikintojais ir tai lėmė jos baudžiamąjį persekiojimą. Kasatoriaus teiginys, kad tokia teismo išvada prieštarauja CK 3.210 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatoms, nepagrįstas, nes šiuo atveju 6 dalyje nustatyti kelių įvaikintojų pirmenybės kriterijai gali būti taikomi, kai yra keli šio straipsnio 5 dalies nuostatas atitinkantys asmenys – t. y. įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija, o J. S. įvaikintojo teisinio statuso nebuvo įgijusi.
Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios J. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Olegas Fedosiukas
Egidijus Bieliūnas
Alvydas Pikelis
Josifas Tomaševičius
Antanas Klimavičius
Lidija Liucija Žilienė
