Dėl proceso atnaujinimo, peržiūrėjimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 124.6

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Pareiškėjas „Tromso Mekaniske AS“ kreipėsi į teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti žvejybiniam kolektyviniui ūkiui „Zimniaja Zolotica“ nuosavybės teise priklausančiam laivui „Mount Kent“ išplaukti iš Klaipėdos uosto, uždrausti šį laivą parduoti, dovanoti, įkeisti ir atlikti kitus teisinius ar kitokius veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų laivo vertė, taip pat supjaustyti laivą į metalo laužą. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 14 d. jis ir atsakovas žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimniaja Zolotica“ sudarė remonto sutartį, pagal kurią pareiškėjas atliko remonto darbus atsakovo laive, tačiau atsakovas už juos neatsiskaitė. Šalys buvo susitarusios, jog bet kokie iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami Tromso arbitraže pagal Norvegijos civilinio proceso įstatymą, pareiškėjas dėl skolos priteisimo inicijavo arbitražo procesą. Ieškiniui arbitraže užtikrinti yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui – laivui „Mount Kent“, esančiam Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, nes priešingu atveju, Tromso arbitražui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, šio sprendimo įvykdymas būtų itin sunkus arba neįmanomas.

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.

Pareiškėjai žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimniaja Zolotica“ ir ribotos atsakomybės bendrovė „Sevnaučflot“ prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009 dėl arešto laivui „Mount Kent“ taikymo, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti priimti pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ prašymą, taip pat panaikinti areštą laivui „Mount Kent“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismas nurodė, kad procesas gali būti atnaujinamas tik tokiose bylose, kurios yra užbaigtos. Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės – instancinės sistemos būdais. Procesas negali būti atnaujinamas dėl tarpinių procesinių sprendimų, t. y. dėl nutarčių, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes tokiais atvejais gali būti pakartotinai sprendžiamas klausimas toje byloje, kurioje nagrinėjamas ginčas iš esmės (CPK 245 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų atskirąjį skundą, 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad proceso atnaujinimo klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas tik dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių), kuriais byla išsprendžiama iš esmės (CPK 260 straipsnis, 365 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ne byloje, kuri išnagrinėta iš esmės, o dėl, jų manymu, neteisėtos ir nepagrįstos Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Kadangi civilinėje byloje, kurioje pareiškėjai siekia atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas tarpinis (procesinis) ieškinio užtikrinimo klausimas, tai prašymas dėl proceso šioje civilinėje byloje atnaujinimo apskritai negalėjo būti reiškiamas, o pareikštą tokį prašymą teismas turėjo atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nereiškia, jog pareiškėjai negali ginti savo teisių kitais būdais. Jie turi teisę teikti teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 146 straipsnis), nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 straipsnis), juose išdėstydami šiuos prašymus pagrindžiančius argumentus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009 pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki kreipimosi į arbitražą buvo siekiama užtikrinti pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ būsimo ieškinio reikalavimus, o iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų matyti, jog Tromso arbitražas 2009 m. liepos 29 d. įsakymu nutraukė arbitražinį procesą byloje pagal ieškovo „Tromso Mekaniske AS“ ieškinį atsakovui žvejybiniam kolektyviniam ūkiui „Zimniaja Zolotica“, nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą dėl šio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1059-524/2009, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 150 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai ribotos atsakomybės bendrovė „Sevnaučflot“ ir žvejybinis kolektyvinis ūkis „Zimniaja Zolotica“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d nutartį, kuria atsisakyta patenkinti pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ prašymą dėl pareiškėjams priklausančio laivo „Mount Kent“ arešto. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai traktavo CPK nuostatas dėl proceso atnaujinimo ir nepagrįstai rėmėsi tik CPK 245 straipsnio 3 dalimi bei 370 straipsnio 1 dalimi, nenurodydamas nė vieno iš pagrindų, nustatytų CPK 137 straipsnio 1 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose.

2. Civilinės bylos procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7, 9 punktų pagrindu. 2009 m. balandžio 8 d. kasatoriams tapo žinoma, kad Klaipėdos apygardos teismo žinioje nuo 2009 m. kovo 5 d. buvo civilinė byla Nr. 2-1007-370/2009 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko. Toje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau kasatoriams apie tai nebuvo pranešta. Pareiškėjo „Tromso Mekaniske AS“ atstovas, pažeisdamas CPK 137 straipsnio 3 punktą, 292, 301 straipsnius, 2009 m. kovo 14 d. pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi prašymas buvo patenkintas, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Nuo 2009 m. kovo 19 d. iki šiol Klaipėdos valstybiniame jūros uoste neteisėtai laikomas kasatorių laivas „Mount Kent“. Šios teismų nutartys neteisėtos, teismai turėjo ex officio patikrinti, ar byla jiems yra teisminga, ar yra įsiteisėjęs teismo sprendimas arba nagrinėjama byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to, teismai, pažeisdami CPK 14, 266, 329 ir 366 straipsnius, nusprendė dėl asmens, neįtraukto į bylos nagrinėjimą, – ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ – teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo (toliau – Konvencija) 3 straipsnio 1, 2 dalių taikymo. Konvencijoje nustatyta, kad ieškovas gali areštuoti laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to konkretaus laivo savininkas; laivai priklauso tam pačiam savininkui, kai visos laivų akcijos priklauso tam pačiam asmeniui ar asmenims. Iš teismui pateikto Nuosavybės į laivą liudijimo matyti, kad laivas „Mount Kent“ yra ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ (52 proc.) ir žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ (48 proc.) nuosavybė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas „Tromso Mekaniske AS“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasacinio skundo pirmasis argumentas nepagrįstas, nes šioje byloje buvo sprendžiamas ne šalių ginčas iš esmės, o tarpinis (procesinis) ieškinio užtikrinimo klausimas. Kadangi proceso atnaujinimas negalimas dėl tarpinių procesinių sprendimų, tai teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti kasatorių prašymą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu – kaip nenagrinėtiną teisme. Be to, laivo „Mount Kent“ areštas yra panaikintas, todėl kasatoriai prašo atnaujinti procesą žinodami, kad objektyviai neegzistuoja pagrindas procesui atnaujinti.

2. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes šioje normoje nustatyta privaloma sąlyga, jog byla nebūtų peržiūrėta apeliacine tvarka. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis peržiūrėta Lietuvos apeliacinio teismo, tai CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas negali būti taikomas. Be to, kasatoriai nenurodė jokios teismo padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri būtų pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. nutartimi netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nereiškia, jog pareiškėjas, pašalinęs kliūtis, negalėjo antrą kartą pateikti teismui prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o teismas – šį patenkinti. Tokio draudimo CPK nenustatyta. Kasacinio skundo argumentas, kad procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, nepagrįstas. Pagal Konvencijos nuostatas, areštuojant konkretų laivą, kurio atžvilgiu kilo jūrinis reikalavimas, areštas yra nukreipiamas tiesiogiai į areštuojamą objektą, neatsižvelgiant į jo nuosavybės teisės subjektus. Svarbu tik tai, kad bent dalis nuosavybės teisės priklausytų tam asmeniui, į kurį nukreiptas jūrinis reikalavimas. Kasatoriai nepagrįstai remiasi ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, nes tai, ką kasatoriai nurodo kaip naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, yra ne juridiniai faktai, bet teismų priimtų procesinių sprendimų argumentavimo ir motyvavimo klausimai, taigi neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų kriterijų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Šiam tikslui pasiekti nustatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje ir netgi dar nepareiškus ieškinio (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos, aplinkybės. Teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis). Tai lemia, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai. Šią išvadą pagrindžia dar ir tai, kad teismo nutartis laikinųjų apsaugos priemonių klausimu gali būti ne tik skundžiama instancine (išskyrus kasaciją) tvarka (CPK 151 straipsnis), bet ir pats laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas gali laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 straipsnis) arba papildomai pritaikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir netgi šias panaikinti (CPK 150 straipsnis).

Dėl jūrų laivo arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo

Laivai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami nekilnojamiesiems daiktams (CK 1.98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo, kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam pagrindui, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 2, 3 straipsniai). Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802, ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2, 3 straipsniai). Pagal Konvenciją jūrų laivas gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje, siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 2 straipsnis). Konvencijos nuostatos leidžia teismui jūrų laivą areštuoti net ir tada, kai šis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, o jeigu laivo arešto klausimas sprendžiamas dar nepareiškus ieškinio, tai teismas, areštuodamas laivą, nustato terminą, per kurį ieškovas turi pareikšti ieškinį teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės. Tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą ieškinys nepareiškiamas ar į teismą nesikreipiama, atsakovas gali kreiptis dėl laivo išlaisvinimo (Konvencijos 7 straipsnio 2, 4 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, kad formalus teisinis pagrindas areštuoti jūrų laivą asmens, prašiusio areštuoti jūrų laivą, prašyme buvo nurodytas bei grindžiamas jūriniu reikalavimu (neatsiskaitymu už atliktą laivo remontą). Nors šalių susitarta, kad bet kokie iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami Tromso arbitraže pagal Norvegijos civilinio proceso įstatymą, tačiau teisminis ieškinio užtikrinimas nėra nesuderinamas su arbitražiniu susitarimu (1961 m. balandžio 21 d. Ženevoje pasirašytos Europos konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitražo VI straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis). Aplinkybė, kad areštuotas laivas priklauso ne vienam, bet dviem savininkams, iš kurių tik vienam reiškiamas jūrinis reikalavimas, nedaro laivo arešto negalimo. Juolab kad nagrinėjamu atveju jūrinis reikalavimas, sudaręs jūrų laivo arešto pagrindą, grindžiamas neatsiskaitymu už atliktus areštuojamo laivo remonto darbus, o tai daro įtaką visų laivo savininkų interesams. Antra vertus, Konvencijos nuostatos jūrinio reikalavimo atveju įgalina taikyti areštą jūrų laivui net tuo atveju, kai dėl jūrinio reikalavimo atsakingas ne registruotasis laivo savininkas, o laivo nuomininkas (Konvencijos 3 straipsnio 4 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turtui, priklausančiam bendrosios nuosavybės teise keliems savininkams, atitinka ir CPK 145 straipsnio nuostatas.

Dėl proceso atnaujinimo galimybės byloje, kurioje buvo spręstas jūrų laivo arešto klausimas, teismui neturint jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota CPK 6 straipsnyje ir Teismų įstatymo 1 straipsnyje. Teisingumas savo prigimtimi yra moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose gyvenimo srityse. Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingumą galima apibūdinti kaip materialiosios teisės normų įgyvendinimą valstybės prievarta sprendžiant ginčus dėl teisės. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs ginčą, pasako, kuri šalis yra teisi, kurios reikalavimas pagrįstas. Teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik instancine teismų sprendimų peržiūrėjimo tvarka, o įsiteisėjęs sprendimas šalims įgyja res judicata galią ir turi būti vykdomas. Sprendimo nevykdant gera valia, galimas priverstinis jo vykdymas panaudojant valstybės prievartos aparatą.

Vis dėlto net ir po sprendimo įsiteisėjimo gali atsirasti naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima suabejoti priimto teismo sprendimo teisingumu ar vykusio teismo proceso tinkamumu. Tuo tarpu vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo principas bei siekis, kad galutiniu teismo sprendimu byloje nebūtų abejojama. Šiai situacijai įgyvendinti įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad proceso atnaujinimas yra ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Kartu tai yra savarankiška civilinio proceso stadija, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą civiliniame procese. Šios proceso stadijos išimtinumą lemia tai, kad proceso atnaujinimas galimas tik esant konkrečiai įstatyme apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl pateisinamų priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Šių aplinkybių – įstatyme apibrėžtų pagrindų – pasitvirtinimas suponuoja reikalingumą bylą išnagrinėti pakartotinai. Proceso atnaujinimo institutas, kuriuo siekiama užtikrinti teisingumą, privalo būti taikomas kartu su kitais teisės principais, tokiais kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Šis institutas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą. Paprastai šis proceso institutas gali būti taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės – instancinės sistemos kontrolės – būdais.

Bylos užbaigimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) yra suprantamas kaip egzistavusio šalių teisinio ginčo išsprendimas iš esmės materialiosios teisės prasme. Minėta, kad proceso atnaujinimas įgalina bylą nagrinėti pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Prašymas atnaujinti procesą, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1, 8 punktuose nurodytais pagrindais, paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (CPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi, skirtingai nuo teismo sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo instancine tvarka, proceso atnaujinimo atveju sprendimą ar nutartį tikrina ne aukštesnės instancijos teismas, o sprendimą (nutartį) priėmęs teismas. Tačiau teismo nešališkumo principui užtikrinti nustatytas draudimas, pagal kurį tiek nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą, tiek bylą, kurioje procesas atnaujintas, negali dalyvauti teisėjas, dėl kurio sprendimo ar nutarties yra atnaujintas procesas (CPK 21 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Tuo tarpu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra išsprendžiamas šalių ginčas. Pagal Konvenciją jūrų laivo areštas apibrėžiamas kaip laivo sulaikymas teismo nurodymu, siekiant užtikrinti jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 1 straipsnio 2 punktas). Tai taip pat patvirtina šios priemonės taikymo skirtumą nuo šalių ginčo iš esmės išsprendimo. Minėta, kad laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas turi teisę šią priemonę ne tik pakeisti, bet ir panaikinti. Netgi tuo atveju, jei dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo paduotas atskirasis skundas, įstatyme nustatyta galimybė šiam teismui, sutinkant su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 151 straipsnio 1 dalis, 334 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Visa tai patvirtina, kad proceso atnaujinimo institutas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais apskritai netaikytinas. Nesant iš esmės išspręsto šalių ginčo bei esant galimybei teismui, pritaikiusiam laikinąją apsaugos priemonę – jūrų laivo areštą – pačiam šią priemonę panaikinti, proceso atnaujinimo instituto taikymas šiam klausimui reikštų šio proceso paskirties ir juo siekiamų tikslų (ekstraordinarumo ir galimybės bylą išnagrinėti pakartotinai sudarymo) paneigimą. Taigi proceso atnaujinimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimas, nes kaip toks jis nenagrinėtinas teisme (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylos duomenimis, 2009 m. liepos 29 d. yra priimtas Tromso arbitražo teismo įsakymas dėl arbitražinio proceso nutraukimo. Šios aplinkybės pagrindu Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pagal suinteresuotų asmenų prašymą laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2009 m. lapkričio 12 d. Taigi kasacinio skundo teiginys, kad laivas iki šiol yra areštuotas, prieštarauja bylos duomenims.

Nagrinėjama procesinė situacija, esant pagrindui, neužkerta kelio kasatoriui kreiptis su reikalavimu dėl patirtų nuostolių atlyginimo.

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorių valstybei priteistinas kasacinio teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų atlyginimas – 56,35 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjų ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir žvejybinio kolektyvinio ūkio „Zimniaja Zolotica“ 56,35 Lt (penkiasdešimt šešis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Juozas Šerkšnas