Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-588/2006

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Ergo Lietuva“, N. R. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant tretiesiems asmenims N. D. J., UAB „Tim“ ir VĮ „Automagistralė“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ pareiškė ieškinį atsakovams N. R., UAB „Ergo Lietuva“ ir valstybei, atstovaujamai Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl 16 944,87 Lt žalos atlyginimo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas atsisakė nuo ieškinio atsakovams UAB „Ergo Lietuva“ ir N. R. dėl 5648,29 Lt žalos atlyginimo ir šią civilinės bylos dalį prašė nutraukti, nes tokio dydžio žalos atlyginimą šie atsakovai jau sumokėjo. Ieškovas nusprendė atsiimti ieškinį dėl 5648,29 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir prašė priteisti iš šio atsakovo tik 5648,29 Lt (11 296,58 – 5648,29 Lt) žalos atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2000 m. sausio 15 d. Vilniaus rajone, kelyje Vilnius-Panevėžys, įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovo draudėjui UAB „Tim“ priklausantis automobilis „Toyota Land Cruiser“ (duomenys neskelbtini), kurį eismo įvykio metu vairavo N. D. J. AB „Lietuvos draudimas“ draudėjui išmokėjo 16 944,87 Lt dydžio draudimo išmoką. Eismo įvykio kaltininku pripažintas N. R., eismo įvykio priežastimi taip pat įvardytas netinkamas eismo organizavimas. Reikalavimą valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ieškovas grindė tuo, kad Kelių policija, būdama atsakinga už eismo organizavimą, rengiant degalinės projektą, netinkamai suderino įvykio vietos eismo organizavimo schemą - kelio nuovažoje Vilnius-Panevėžys 26-ajame kilometre nuo Maišiagalos pusės už degalinės nebuvo pastatytas kelio ženklas 301 „Įvažiuoti draudžiama“. Ši aplinkybė techniniu požiūriu turėjo įtakos 2000 m. sausio 15 d. eismo įvykiui, nes atsakovas N. R. įvažiavo į vienos krypties eismo juostą.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio - priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio atsakovams UAB „Ergo Lietuva“ ir N. R. ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; ieškinio dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, 5648,29 Lt žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, 5648,29 Lt žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad N. D. J. vairuojamo automobilio „Toyota Land Cruiser“ (duomenys neskelbtini) ir N. R. vairuojamo automobilio „Citroen“ (duomenys neskelbtini) susidūrimą lėmė N. D. J. ir N. R. veiksmai, oro sąlygos ir eismo sureguliavimo ydingumas. Teismo teigimu, bendrąja prasme už saugaus eismo organizavimą buvo atsakinga Vidaus reikalų ministerija (Kelių įstatymo 14, 15 straipsniai). Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 177 patvirtintuose Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos Kelių policijos tarnybos nuostatuose įtvirtinta jos kaip policijai valstybinėje eismo saugumo sistemoje atstovaujančios, formuojančios ir palaikančios valstybės politiką kelių eismo saugumo užtikrinimo srityje, funkcija dalyvauti valstybinių komisijų veikloje, priimant eksploatuoti su eismu susijusius objektus. Ši tarnyba savo veiklą grindė ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 402 patvirtintais Kelių eismo sąlygų kontrolės nuostatais, kuriuose nustatytas objektas ir veikla, kurių atitiktį saugaus eismo reikalavimams kontroliuoja Kelių policija. Pagal byloje esančius duomenis, kelio ženklų pastatymo schemą šalia magistralinio kelio Vilnius-Panevėžys (prie stacionarios degalinės Maišiagaloje) derino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos tarnybos pareigūnai, pastabų dėl kelio reguliavimo nebuvo pareikšta. Teismas pripažino, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos tarnybos pareigūnai netinkamai įvykdė pareigą saugiai sureguliuoti eismą naujai statomame objekte, todėl nebuvo pastatytas ženklas 301 „Įvažiuoti draudžiama“ nuovažoje Vilnius-Panevėžys 26-ajame kilometre nuo Maišiagalos pusės už degalinės. Priežastinis ryšys tarp kelių policijos tarnybos pareigūnų veiksmų ir žalos reiškėsi tuo, kad, atsakovui nesugebėjus atlikti įstatyme nustatytų pareigų tinkamai minėtame kelio ruože sureguliuoti eismą, esant blogoms oro sąlygoms ir matomumui, įvažiavimą draudžiančio kelio ženklo nebuvimas lėmė, kad atsakovas N. R. įvažiavo iš priešingos pusės į vienos krypties eismo kelio ruožą, ir dėl to iš dalies įvyko eismo įvykis. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnis procentine išraiška yra lygus, todėl kiekvienam jų kyla pareiga atlyginti trečdalį žalos. Ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė 2001 m. liepos 2 d., į teismą su ieškiniu kreipėsi 2004 m. balandžio 30 d., todėl sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Kadangi ieškovas pareiškė ieškinį keliems bendraatsakoviams dėl bendrai padarytos žalos, kilusios dėl skirtingų funkcijų nevykdymo, kai bylos nagrinėjimas atskirai tik dėl vieno iš atsakovų nėra galimas (būtina bendrai vertinti kiekvieno atsakovo veiksmus ir kaltės laipsnį), atlyginimo, tai ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 26 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neteisėti veiksmai - netinkamas funkcijų užtikrinti kelių eismo saugumą, vykdyti prevencinį eismo saugumo darbą atlikimas (Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos laikinųjų nuostatų 9.8 punktas, Kelių įstatymo 14, 15 straipsniai). Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos teisės aktų pagrindu šios savo funkcijos įgyvendinimą buvo pavedęs viešosios policijos struktūriniam padaliniui - Kelių policijos tarnybai. Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 31.3.4 punkte nustatyta, kad pareigūnai ir privatūs asmenys privalo suderinti su kelių policija techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimą. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 177 patvirtintų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos Kelių policijos tarnybos nuostatų 7.13 punkte įtvirtinta tarnybos funkcija dalyvauti valstybinių komisijų veikloje, priimant eksploatuoti rekonstruotus, naujai nutiestus kelius ir kitus su eismu susijusius objektus. Kelių policijos tarnyba kaip Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos struktūrinis padalinys, turėdamas įgaliojimus saugių eismo sąlygų užtikrinimo srityje, privalėjo laikytis 1999 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 402 patvirtintų Kelių eismo sąlygų kontrolės nuostatų. Taigi teisės aktuose nustatytų Kelių policijos tarnybos funkcijų, derinant kelio ženklų išdėstymą ir priimant pastatytą statinį naudoti, netinkamas vykdymas lėmė kelių eismo saugumo netinkamą užtikrinimą, dėl to nuovažoje Vilnius-Panevėžys 26-ajame kilometre nuo Maišiagalos pusės už degalinės nepastatytas kelio ženklas 301 „Įvažiuoti draudžiama“ 2000 m. sausio 15 d. eismo įvykio metu iš dalies lėmė žalos ieškovui atsiradimą. Pastatyto statinio priėmimo naudoti akte pasirašę valstybinės priežiūros institucijų atstovai atsakė už statinio atitiktį nustatytiems reikalavimams toje srityje, kuri priskirta tų institucijų kompetencijai, o ne už visų valstybinės priežiūros sričių atitikti nustatytiems reikalavimams kolegialiai. Susisiekimo ministerija, būdama atsakinga tik už valstybinės komisijos sudarymą, nagrinėjamu atveju negali atstovauti valstybei, nes ne komisijos sudarymas lėmė žalos atsiradimą. Kelių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta Susisiekimo ministerijos atsakomybė už valstybinės reikšmės kelių tvarkymą ir priežiūrą, važiuojamosios dalies ir statinių priežiūrą taip pat nelemia jos atsakomybės už kelių eismo saugumą, nes ši funkcija buvo priskirta Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi baudžiamojoje byloje atliktų ekspertizių išvadomis, nes aplinkybių, kurios turėjo įtakos eismo įvykiui, nustatymas priskirtinas eismo įvykių ekspertizės tyrimo objektui. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas subrogacijos atveju draudikui, išieškančiam draudėjui išmokėtas sumas iš už žalą atsakingo asmens, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kolegija taip pat nurodė, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, jai atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 straipsnio 1 dalis). Kadangi Vyriausybės įgaliota institucija kelių eismo saugumo užtikrinimo srityje eismo įvykio metu buvo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, tai jis pagrįstai atstovavo valstybei priteisiant žalos atlyginimą. Pagal 2002 m. gegužės 21 d. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Teisingumo ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatomų asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginti valdytoja (teismo sprendimų vykdymas). Dėl to, esant Teisingumo ministerijos funkcijų šioje srityje įstatyminiam reglamentavimui, teismas neturėjo papildomai pavesti jai vykdyti priimtą sprendimą.

Kasaciniu skundu atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmetant ieškinio reikalavimą priteisti iš departamento 5648,29 Lt žalos atlyginimą. Nurodomi šie kasacinio skundo motyvai:

1. Dėl neteisėtos veikos nustatymo (CK 485 straipsnis). Teismai nenustatė įstatymo, kurio nuostatas būtų pažeidęs Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Šiuo atveju netaikytina Kelių įstatymo 14 straipsnio nuostata, kad techninės reguliavimo priemonės statomos tik gavus Vidaus reikalų ministerijos leidimą, nes nenustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija buvo tokią teisę perleidusi Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Įrodymais nepagrįsta teismų išvada, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 402 patvirtintų Kelių eismo sąlygų kontrolės nuostatų (įstatymų nustatyta tvarka jie neskelbti) pažeidimas iš dalies lėmė žalos atsiradimą. Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią techninės reguliavimo priemonės įrengiamos suderinus su policija, įsigaliojo tik nuo 2002 m. spalio 23 d., todėl negalėjo būti taikoma. Svarbu tai, kad šiuo atveju objekto atidavimas naudoti buvo patvirtintas kolegialaus subjekto - valstybinės komisijos, kurią sudarė susisiekimo ministras, todėl šiuo atveju taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I(l)-4-05; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-4-689-2003). Pagal Kelių įstatymo 6 straipsnį už valstybinės reikšmės kelių tvarkymą ir priežiūrą, važiuojamosios dalies ir statinių priežiūrą buvo atsakinga Susisiekimo ministerija. Teismas šiuo atveju nenagrinėjo, ar kelio ženklinimo linijos buvo tinkamai išdėstytos, ar aplinkybė, kad kelias buvo padengtas sniegu, galėjo turėti įtakos eismo įvykiui. Tai, kad eismas yra reguliuojamas ne tik kelio ženklais, bet ir kelio ženklinimu, buvo įtvirtinta ir tuo metu galiojusiose Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse (2.3, 2.2, 2.5, 13.4 punktai). Be to, šiuo atveju ekspertai neturėjo teisės vertinti, kaip turi būti organizuojamas eismas ar statomi kelio ženklai, todėl šios išvados negalėjo būti laikomos įrodymais civilinėje byloje (BPK 85 straipsnis). Ieškovas neįrodė, kad ekspertai buvo kompetentingi daryti tokias išvadas, todėl jomis negalima vadovautis kaip įrodymais. Atsakovo nuomone, ekspertizės objektu galėjo būti tik eismo įvykio kilimo techninės priežastys.

2. Dėl ieškinio senaties. Žala ieškovui atsirado 2000 m. sausio 15 d. (eismo įvykio diena), o į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams, t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinys Lietuvos valstybei buvo pareikštas tik 2005 m. gruodžio 16 d. (teismo posėdžio metu), praėjus trejiems metams ne tik nuo žalos atsiradimo dienos, bet ir nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Taip pat svarbu tai, kad ieškinio reikalavimai yra kilę iš draudimo teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

3. Dėl teismingumo. Atsakovo nuomone, šis ginčas dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, buvo teismingas administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta byloje UAB „Vianrė“ v. Raseinių rajono policijos komisariatas).

4. Dėl netinkamo atsakovo. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, kurio 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (aktų), atlyginimo. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo jį pavesti vykdyti Teisingumo ministerijai ir tai nurodyti sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. liepos 2 d. konsultacija Nr. A3-31). Tačiau Teisingumo ministerija nebuvo įtraukta dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodo, kad kasacinis skundas yra atmestinas. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kaip atsakingas už saugaus eismo organizavimą, prevencinį eismo saugumo darbą, netinkamai vykdė savo pareigas (Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos laikinieji nuostatai, Kelių įstatymo 14,15 straipsniai, Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintos Kelių eismo taisyklės, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 402 patvirtinti Kelių eismo sąlygų kontrolės nuostatai). Atsakovui nesugebėjus tinkamai sureguliuoti kelio eismo, esant blogoms oro sąlygoms, matomumui, įvažiavimą draudžiančio ženklo nebuvimas lėmė, kad N. R. įvažiavo iš priešingos pusės į vienos krypties eismo kelio ruožą, ir tai iš dalies lėmė eismo įvykį. Pastatyto statinio priėmimo naudoti akte pasirašę valstybinės priežiūros institucijų atstovai atsakė už statinio atitikti nustatytiems reikalavimams toje srityje, kuri priskirta tų institucijų kompetencijai, o ne už visų valstybinės priežiūros sričių atitikti nustatytiems reikalavimams kolegialiai. Teismai pagrįstai vadovavosi ekspertų išvadomis, nes šis klausimas yra techninio pobūdžio, sudėtinė eismo įvykio mechanizmo dalis. Nagrinėjamos bylos atveju trejų metų ieškinio senaties termino (reikalavimas kilo iš delikto) pradžia – pagrindinės prievolės įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-636/2005). Ieškovo nuomone, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Šis ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nes byloje buvo reiškiami reikalavimai ne vienam atsakovui. Teisingumo ministerija neturėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimą, nes jai teismo sprendimas nesukuria teisių ar pareigų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Nagrinėjamoje byloje žalos atlyginimo prievolė atsiranda dėl 2000 m. sausio 15 d. eismo įvykio, kilusio dėl eismo įvykio dalyvių N. R., N. D. J. ir atsakingo už saugaus eismo organizavimą Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kaltės. Visų šių subjektų kaltės laipsnis procentine išraiška yra lygus, todėl kiekvieno pareiga atlyginti trečdalį žalos, atsiradusios dėl eismo įvykio. Žala, atsiradusi dėl N. R. ir N. D. J. veiksmų, atlyginta iki teismo sprendimo priėmimo.

V. Kasacinio teismo argumentai

Kolegija konstatuoja, kad atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo keisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus dėl šio atsakovo. Teismų sprendimai pagrįsti tinkamu materialinės ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu, atitinka formuojamą teismų praktiką (CPK 346 straipsnis).

1. Dėl atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsakomybės pagrindo. Kasatorius neigia savo dalinę atsakomybę dėl 2000 m. sausio 15 d. eismo įvykio ir atitinkamai dėl jo prievolės iš dalies atlyginti atsiradusią žalą. Kasatoriaus argumentai šiuo klausimu atmetami. Atsakovo atsakomybė kildinama iš teisės aktuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) nevykdymo (1964 m. CK 485 straipsnis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui Kelių policijos tarnybai yra teisės aktų nustatytos funkcijos užtikrinti kelių eismo saugumo tinkamą įgyvendinimą. Šios funkcijos tarnyba tinkamai neįvykdė, nes neužtikrino, kad šalia magistralinio kelio Vilnius-Panevėžys įrengus stacionarią degalinę būtų tinkamai sureguliuotas eismas - nuovažoje į magistralę Vilnius-Panevėžys 26-ajame kilometre nebuvo pastatytas kelio ženklas 301 „Įvažiuoti draudžiama“. Reikalavimo užtikrinti eismo saugumą nevykdymas iš dalies lėmė 2000 m. sausio 15 d. eismo įvykį. Ši teismų išvada padaryta išsamiai ištyrus teisės aktus, reglamentuojančius Vidaus reikalų ministerijos atsakomybę bendrąja prasme, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei atitinkamų departamento padalinių - bylos atveju Kelių policijos tarnybos - kompetenciją saugaus eismo reguliavimo srityje. Kasatorius skunde iš esmės kelia tuos pačius klausimus dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsakomybės, tačiau į šiuos klausimus pateikti išsamūs bylą nagrinėjusių teismų atsakymai, sprendžiant dėl atsakovo tinkamumo žalos atlyginimo prievolėje. Nėra pagrindo kitaip nei bylą nagrinėję teismai aiškinti ir taikyti teisės aktus, reglamentuojančius atsakovo atsakomybę.

2. Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui atlyginti žalą pareikšti. Bylą nagrinėję teismai ieškinio senaties termino eigos pradžia pagrįstai pripažino dieną, kurią draudikas iki galo išmokėjo draudimo išmoką ir perėmė teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už padarytą žalą asmenų. Draudiko teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje. Teisės normų, reglamentuojančių draudiko išmokėtų draudimo sumų išreikalavimą iš atsakingų už padarytą žalą asmenų, aiškinimas ir taikymas yra aptartas ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-394/2004 (nutartis paskelbta biuletenyje Teismų praktika 22, p. 66-74) pažymėjo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalies prasme draudimo išmokos sumokėjimo momentas teisiškai reikšmingas tuo, jog tik nuo šio momento draudikas įgyja teisę reikalauti išmokėtų draudiminių sumų priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CPK 4 straipsnis). Analogiškai pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-636/2005, 2006 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-255/2006) ir kt. Taigi draudimo išmokos išmokėjimas pripažįstamas pagrindinės prievolės įvykdymo momentu, o nuo šio momento prasideda iš regresinės prievolės atsirandančio reikalavimo trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.124 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal šalių pateiktus teismui įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005, ir kt.). Atitinkamai fakto klausimas yra ir ieškinio senaties termino pasibaigimo momentas, o fakto klausimų kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis).

3. Dėl bylos teismingumo. Tokiu atveju, jei ieškovo pareikšto ieškinio pagrindu civilinė byla dėl žalos, padarytos iš teisės aktuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) nevykdymo, būtų buvusi iškelta tik atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, tai byla būtų priskirta administracinio teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymas 15 straipsnis 1 dalies 3 punktas). Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškinys, kildinamas iš delikto, buvo pareikštas ne tik atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, bet ir kitam draudikui bei fiziniams asmenims. Taigi, esant atsakovų daugetui, tarp kurių tik dėl vieno atsakovo ginčas būtų teismingas administraciniam teismui, buvo pagrindas bylą pagal visus reikalavimus nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme (CPK 26 straipsnis).

4. Kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentus, nurodytus nutarties motyvuojamojoje dalyje, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo aiškinimo valstybės atstovavimo, atlyginant valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) padarytą žalą, aspektu. Nebuvo pagrindo įtraukti dalyvauti byloje Teisingumo ministerijos, nes ieškinys buvo pareikštas tinkamam subjektui, dėl kurios pareigūnų neteisėto neveikimo buvo padaryta žala - Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos - ir šis subjektas atstovavo Lietuvos valstybei. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), valdytoja, jai turi būti pavedama įvykdyti teismo sprendimą, todėl dėl teisinio aiškumo tai nurodoma teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistus, patikslinant, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimo priteisti iš atsakovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ 5648,29 Lt žalos atlyginimą ir 296,32 Lt žyminį mokestį, vykdymas pavedamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis