Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-510/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

sekretoriaujant Vidai Bagdzevičienei,

dalyvaujant pareiškėjai I. D. ir jos atstovei advokatei Jelenai Koltakovai,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. patikslintu pareiškimu prašė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 14,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); atnaujinti praleistą terminą dokumentams, patvirtinantiems A. S. 14,36 ha žemės sklypo(duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos, Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti. Pareiškėjai nurodė, kad jų tėvas A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 14,36 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą nupirko ir jų tėvui 1933 m. padovanojo jo brolis K. S., grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šia žeme dabar naudojasi pareiškėjas A. S., kuris už žemę mokėjo mokesčius, ją dirbo. 1991 m. pareiškėjai kreipėsi dėl žemės grąžinimo, jų pareiškimas buvo išnagrinėtas ir pasiūlyta papildomai pateikti trūkstamus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. 1999 m. jie kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, tačiau pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas, neištaisius pareiškimo trūkumų. Tuo metu pareiškimo trūkumų pareiškėjai negalėjo pašalinti, nes sirgo liudytojai, kai kurie iš jų mirė. Pareiškėjai senyvo amžiaus, dažnai serga, o sesuo G. A. B. nuo 1997 m. yra antros grupės invalidė, nedarbinga.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 14,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)ir atnaujino pareiškėjams praleistą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybę į A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 14,36 ha žemės (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą.

Teismai nustatė, kad K. S. nuosavybės teise valdė 14,36 ha žemės. Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Nr. T-5006-S 1935 m. artilerijos tipo arklių savininkų sąraše nurodytas A. S., turėjęs 2 arklius; sąrašo skiltyje apie nekilnojamąjį turtą perskaityti negalima, nes įrišant dokumentą skylmuša išmušta skylė. A. S. kitos žemės iki nacionalizacijos neturėjo, o be žemės nebūtų galėjęs laikyti arklių. Dėl to yra pagrindas tikėti liudytojų parodymais. Be to, pagal byloje esančius duomenis, A. S. šia ginčo žeme naudojasi iki šiol, moka mokesčius. Taigi yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 14,36 ha žemės. Taip pat atnaujintinas terminas dokumentams apie iki nacionalizacijos A. S. valdytą žemę pateikti. Teismų teigimu, pareiškėjai buvo atidūs, sąžiningai nurodė jų intelektą atitinkančias termino nuosavybės teise patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimo priežastis. Pareiškėjams taikytini individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio standartai. Pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjai - senyvo amžiaus, pareiškėja G. A. B. - antros grupės invalidė nuo 1997 m.; pagrindiniai rašytiniai įrodymai surinkti šiais metais. Teismai, spręsdami termino atnaujinimo klausimą, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys), kitomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis ir konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios (CPK 78 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo motyvai:

1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino liudytojų A. A. (g.1930 m.), K. Š. (g.1928 m.), V. Z. (g.1929 m.) parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jie nekilnojamojo turto tariamo perleidimo metu buvo mažamečiai (3-5 m. amžiaus) ir negalėjo suprasti nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perleidimo sąvokos bei reikšmės, taip pat į tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė jokių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; liudytojų parodymai iš esmės grindžiami nuogirdomis ir prielaidomis, tėvų kalbomis apie tai, ką jie girdėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2004). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Kauno apskrities archyvo pažymą Nr.2284 ir Centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Nr. T-5006-S, pažeidė CPK 180 straipsnio reikalavimus. Teismai netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10.2 punkto, pagal kurį teismai turėjo nustatyti, ar nekilnojamojo turto dovanojimas-sandoris atitiko to meto sandorio galiojimui keliamus reikalavimus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas A. S. naudojasi žeme iki šiol, t. y. 2005 m. gruodžio 8 d. (CPK 178, 185 straipsniai).

2. Pirmosios instancijos teismas netyrė priežasčių, kodėl pareiškėjai 1999 m. nepašalino Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. gegužės 6 d. nutartyje nurodytų trūkumų pareiškime dėl tapataus juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas, atnaujindamas praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis laikė pareiškėjų senyvą amžių, piniginių lėšų stygių, rašytinių įrodymų neturėjimą, tačiau nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. v. V. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-589/2001, pagal kurią praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (ekstraordinarios aplinkybės). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tik apeliacinio skundo faktinių aplinkybių pagrindą ir tikrindamas, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nesiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, netinkamai aiškino praleisto termino atnaujinimą pagrindžiančias svarbias priežastis, neatsižvelgė į tai, kad terminas atnaujinamas tik išimtiniais atvejais (CPK 443 straipsnio 8 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3-211/2005). Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui nenurodė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių jiems laiku kreiptis į valstybines institucijas dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ar į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias termino praleidimo priežastis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme kitiems pareiškėjams atstovavo pareiškėja I. D., nepateikusi įrodymų apie sunkią sveikatos būklę, o pareiškėjos G. A. B. antros grupės invalidumas netrukdė jai dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Asmens, prašančio atnaujinti įstatymo nustatytą terminą, senyvas amžius dar nėra pagrindas konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, o sunki sveikatos būklė, kaip svarbi termino praleidimo priežastis, turi būti įvertinta kartu su kitomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3-405/2005).

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad teismai savo išvadas grindė byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų A. A., K. Š., V. Z. parodymais. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimas ypatingas tuo, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, o tokiose bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas (CPK 445 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-147/2005). Teismai šioje byloje sprendė juridinio fakto nustatymo klausimą dėl to, kad pareiškėjai neišsaugojo tiesioginio įrodymo - dovanojimo sutarties ir įrodinėjo netiesioginiais įrodymais - archyvo pažymomis, liudytojų parodymais, mokesčių inspekcijos ir žemėtvarkos pažyma. Taigi nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai turėjo svarstyti dovanojimo sandorio atitikties tuo metu galiojusiems teisės aktams klausimą. Kasacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl priežasčių, trukdžiusių pareiškėjams 1999 m. pašalinti Kauno rajono apylinkės teismo 1999 m. gegužės 6 d. nutartyje nurodytus pareiškimo trūkumus, netinkamai vertino įrodymus, kurių pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjas A. S. naudojasi žeme iki šio laiko, buvo atsakovo apeliacinio skundo pagrindas ir apeliacinės instancijos teismo jie buvo išnagrinėti, todėl negali būti kasacinio skundo dalyku (CPK 340 straipsnis). Pareiškėjos G. A. B. atvykimas į teismo posėdį suteikė teismui galimybę akivaizdžiai įsitikinti, kokia yra jos sveikatos būklė, suvokimas, galimybė spręsti ir daryti išvadas apie susidariusias aplinkybes, jos gebėjimą suvokti jų svarbą ir ginti savo interesus. Teismas, sprendime nurodydamas, kad ši pareiškėja yra antros grupės invalidė, atitinkamai vertino jos individualų elgesio standartą. Suinteresuoto asmens teiginys, kad pareiškėja I. D. nepateikė įrodymų apie sunkią sveikatos būklę, neatitinka bylos aplinkybių, nes byloje nėra užfiksuoti tokie faktai, kuriuos reikėtų įrodinėti. Teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, įvertino pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis). Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjai pagal jų amžių elgėsi rūpestingai, nes į teismą kreipėsi tais pačiais 2005 m., kai surinko dokumentus. Teismas atsižvelgė į termino tikslus, t. y. kad pretendentams nebūtų nepagrįstai atimta teisė įgyvendinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu suteikta teisė atkurti nuosavybės teisę į neteisėtai svetimos valdžios atimtą turtą, į kurį nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

14,36 ha žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teisę pretenduoja pareiškėjai, yra(duomenys neskelbtini). Žemės sklypas laisvas, kitų pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą nėra. Terminą dokumentams dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikti pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis atnaujintinas.

V. Kasacinio teismo argumentai

Kasatorius skunde iš esmės kelia du procesinės teisės klausimus - dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir procesinius terminus, aiškinimo bei taikymo.

Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos konkrečių faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Tokių faktinių aplinkybių vertinimas ir atitinkamos išvados (kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - ne) priklauso teismo diskrecijai. Pareiškėjų nurodytas termino praleidimo priežastis bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai analizavo, jas vertino ir padarė atitinkamas išvadas, kurias nurodė savo procesiniuose sprendimuose. Teismų nustatytos ir vertintos termino praleidimo priežastys yra bylos faktai, dėl kurių kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti (CPK 353 straipsnis).

Tačiau kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, padarytomis įvertinus pareiškėjų pateiktus įrodymus, t. y. kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad buvo pagrindas nustatyti pareiškėjų nurodomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjų tėvas A. S. dovanojimo sandorio pagrindu įgijo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 14,36 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini), netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai.)

Kasacinis teismas konkrečiose bylose yra pasisakęs dėl įrodymų vertinimo taisyklės taikymo. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Korporacija Lietverslas“ v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003 (nutartis paskelbta biuletenyje Teismų praktika 19, p. 69-78) yra konstatavusi, kad „teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; ir kt.)“.

Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pateikti įrodymai net prielaidos forma neteikia pagrindo manyti, kad žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, 1933 m. dovanojimo sandorio pagrindu buvo perleistas pareiškėjų tėvo A. S. nuosavybėn, o nacionalizavimo metu buvo nusavintas iš jų tėvo – pareiškėjai šio fakto neįrodė. Iš esmės jokių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis bent netiesiogiai būtų galima pripažinti, kad pareiškėjų tėvas A. S. būtent dovanojimo sandorio pagrindu iš savo brolio K. S. įgijo ir iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 14,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pareiškėjai nepateikė. Faktą, kad iki nacionalizacijos 14,36 ha žemės sklypą, 1933 m. dovanojimo sutarties pagrindu, įgijo ir valdė pareiškėjų tėvas, teismai pripažino nustatytu iš esmės remdamiesi vieninteliu dokumentu, kuriame fiksuota iki turto nacionalizavimo buvusi padėtis – archyvo pažymėjimu Nr. T-5006-S. Šio dokumento pagrindu teismai padarė prielaidą apie pareiškėjų tėvo turėtą nuosavybę. Tačiau jame nėra jokių duomenų apie pareiškėjų tėvo nuosavybės teise turėtą žemę, minėta, nėra ir kitų netiesioginių įrodymų, kurie nors tikėtinumo aspektu patvirtintų pareiškėjų tėvo dovanojimo sandorio pagrindu įgytas ir turėtas nuosavybės teises, o pagal pareiškėjus, šią žemę jų tėvas nuosavybės teise valdė ilgą laiko tarpą - nuo 1933 m. iki pat nacionalizacijos, t. y. apie septynerius metus. Remiantis vien tik faktu, kad pareiškėjų tėvas turėjo du arklius, negalima padaryti išvados, kad jis nuosavybės teise turėjo ir 14,36 ha žemės sklypą. Tai, kad pareiškėjas A. S. nuomos teise šiuo metu naudojasi buvusiu laisvu 8,50 ha žemės sklypu, neteikia pagrindo konstatuoti nuosavybės santykių tęstinumo galimybę (b. l. 72-74, 85).

Savo išvadas bylą nagrinėję teismai grindė ir liudytojų parodymais, tačiau netinkamai vertino liudytojų parodymų įrodomąją galią bei nepagrįstai ir juos pripažino pakankamais pareiškėjų prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti (CPK 178, 185 straipsniai). Visi apklausti liudytojai nurodomu laikotarpiu, kai esą buvo sudarytas dovanojimo sandoris, buvo mažamečiai, jų parodymai apie tariamai sudarytą dovanojimo sandorį pagrįsti prielaidomis, nuogirdomis, todėl negali būti pripažįstami pakankamais konstatuoti sandorio sudarymo faktą bei iš sandorio atsirandančius nuosavybės santykius.

Taigi teismų išvados dėl žemės sklypo įgijimo dovanojimo sandorio pagrindu ir jo priklausomybės nuosavybės teise iki nacionalizacijos pareiškėjų tėvui iš esmės pagrįstos prielaidomis, nepatvirtintomis byloje esančių įrodymų, kurie netiesiogiai teiktų pagrindą pripažinti buvus prašomą nustatyti faktą, visuma (CPK 263 straipsnis). Nurodytais motyvais bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikinami, o pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetamas (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Virgilijus Grabinskas

Pranas Žeimys