Civilinė byla Nr.2-81-736/2012 Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02736-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija 24.4.; 25.3.; 30.05.; 44.2.4.1.; 44.5.2.5.; 44.5.2.17.; 113.1.; 116.1.; (S)
2012 m. liepos 9 d.
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Algimantas Brigadierius,
sekretoriaujant Rasai Burbienei,
dalyvaujant ieškovams E. G., J. G., jų atstovei advokatei Irutei Čiukšytei,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Elenai Neimaer-Zinkienei,
nedalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio bylos nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs civilinė bylą pagal ieškovų E. G. ir J. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ir materialinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
ieškovai ieškiniu (2-3 b.l.) prašė, taikant restituciją dėl žalos atlyginimo natūra, įpareigoti Nacionalinės Žemės tarnybą prie LR Žemės ūkio ministerijos sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis; priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos ieškovams po 610,00 Lt, sumokėtų už dokumentų sutvarkymą ir valstybinį mokestį. Patikslintu ieškiniu (99-100 b.l.) atsisakė reikalavimo dėl priteisimo kiekvienam ieškovui po 610,00 Lt. Nurodo, kad ieškovė 1992 05 12 Surviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl 2,41 ha namų valdos žemės sklypo Kėdainių r. (duomenys neskelbtini) kuriame gyveno, išsipirkimo ir 1992 12 22 sumokėjo valstybei už šį sklypą 6817 valstybės vienkartinių išmokų. Ieškovas 1992 05 19 pateikė Surviliškio agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl 1,28 ha namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime Kėdainių rajone išsipirkimo ir 1992 sumokėjo valstybei 8315 valstybės vienkartinių išmokų. Mokėdami pagal pavedimus už žemės sklypus, tuo pačiu kiekvienas sumokėjo ir po 300,00 bendrųjų talonų už dokumentų tvarkymą ir po 310,00 bendrųjų talonų valstybinį mokestį - iš viso 1220 bendrųjų talonų. Nors sumokėjo išmokas investiciniais čekiais, su jais nebuvo iš karto sudarytos žemės pirkinio -pardavimo sutartys. Nuėjus pasiteirauti, kodėl nesudaromos sutartys, kiekvieną kartą būdavo paaiškinama, kad užsitęsė dokumentų tvarkymas, nes labai daug darbo, ir reikia palaukti, vėliau buvo aiškinama, kad sustabdyta žemės reforma ir vėlgi reikia laukti. 2002 09 30 J. G. skirto sklypo projekto autorė V. P. permatavo sklypą, už kurį buvo sumokėjęs J. G., ir, nustačiusi, kad jame iki 3 ha trūksta 0,59 ha, trūkstamas plotas buvo atmatuotas kitoje vietoje ir J. G. į jį įteisinta nuosavybės teisė. 2010 rugsėjo mėnesį E. G. išsikvietusi Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja Misevičienė primygtinai reikalavo rašyti pareiškimą, kad ji atsisako 1992 m. pirkto sklypo. Skyriaus vedėjas V. K. aiškino, kad žemėtvarkos skyrius, leisdamas išsipirkti sklypus, padarė klaidą ir neaišku, kaip ją ištaisyti. Kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydami išspręsti šį klausimą, tačiau buvo atsakyta, kad dėl Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų padarytų klaidų ir dėl to, kad E. G. 1996 m. pardavė gyvenamąjį namą ir kitus statinius, remiantis Žemės reformos įstatymo 9 str.2 d. bei naudojamų kitos paskirties valstybinės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis nėra pagrindo sudaryti su jais tų sklypų, už kuriuos sumokėjo vienkartinėmis išmokomis, pirkimo - pardavimo sutartis. Tik 2011 01 02 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atsakymo Nr.ISS- 75-120 sužinojo, kad negali išsipirkti sklypų (duomenys neskelbtini) kaime ir kad juos galėtų pirkti aukcione. Beveik 19 metų valstybė nemokamai naudojosi įmokėtais investiciniais čekiais, jų įmokomis už dokumentų sutvarkymą. Tas faktas, kad pardavė gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini) kaime, nereiškia, kad jie atsisakė teisės išsipirkti ginčo sklypą. Jų supratimu subjektinė teisė į ginčo sklypus atsirado investicinių čekių sumokėjimo dieną. Ši teisė nebuvo įgyvendinta ne dėl jų kaltės, bet dėl valstybės tarnautojų padarytų klaidų ir laiku jų neištaisius. CK 6.145 str. numato, kad restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Teismas turėtų svarstyti, ar taikyti restituciją, ar ne ir, jeigu taikyti, tai kokiu būdu - natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Kaip žalos atlyginimas ieškovams restitucijos būdu negali būti priteista iki ginčo sklypų pirkimo sutarties sudarymo sumokėta investicinių čekių vertė, nes pačių valstybės vienkartinių išmokų šiuo metu jau negalima panaudoti, kaip atsiskaitymo priemonės. Nėra nustatyto investicinių čekių ir pinigų ekvivalento.
Ieškovai E. G. ir J. G. papildomai paaiškino, kad namą (duomenys neskelbtini) kaime įsigijo 1991 metais. Kai pardavinėjo šią sodybą 1996 metais, (duomenys neskelbtini) kaime aplinkiniai žmonės jau turėjo išsipirkę sodybas ir jas įsiteisėję, o jiems (ieškovams) neleido. Pardavę sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, tais pačiais metais nusipirko sodybą Šilutės rajone (duomenys neskelbtini) miestelyje, kurią pardavė 2006 metais ir nusipirko sodybą Kėdainių rajone su 6,2 ha sklypu (duomenys neskelbtini) kaime. Ne kartą ėjo pas valdininkus dėl žemės išsipirkimo, tačiau sakydavo dar palaukti. Jeigu būtų žinoję, kad bus tokia situacija, tai būtų viską darę raštu, bet dabar jokių rašytinių įrodymų neturi. Žemėtvarkos tarnyboje buvo pirmą kartą 1992 m. kai tik sumokėjo, už kelių dienų, tada jiems pasakė, kad atvažiuotų po mėnesio, kai atvažiavo po mėnesio, pasakė, kad žemės ūkio reforma sustabdyta, tai taip ir važinėjo.
Ieškovų atstovė prašo tenkinti ieškinį jame nurodytais pagrindais. Teigia, jog netaikytinas senaties terminas, nes apie tai, kad su ieškovais nebus sudaromos žemės pirkimo pardavimo sutartys jie sužinojo tik 2010 metų rugsėjo mėnesį.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos pateiktuose prašymuose nurodo, kad ieškiniui prieštarauja, prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (60, 88, 91 b.l.).
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (47-50 b.l.) su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad ieškovų prašymų padavimo metu (1992 m.) kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygas ir tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr.89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" ir šiuo nutarimu patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės. Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto(rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: prašymą įsigyti privatinėn nuosavybėn žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą žemės sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota institucija. E. G. pateiktame prašyme nėra nurodyta atsiskaitymo už žemės sklypą forma, J. G. 1992 m. gegužės 19 d. prašyme nėra jo parašo. Pateiktas planas nepatvirtintas nustatyta tvarka. Taisyklių 7.7 punkte nustatyta, kad kaime maksimalus žemės sklypas esamai namų valdai - faktiškai jos užimamas plotas, bet ne didesnis kaip 2 ha. Leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina miesto (rajono) valdyba savo potvarkiu (9 punktas). Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, kad E. G. ir J. G. miesto (rajono) valdybos potvarkiu buvo leista pirkti namų valdą. J. G. pateiktame plane nėra pažymėta pastatų, nepateikti dokumentai, kurio pagrindu šie asmenys naudojasi žemės sklypais, todėl pagal Taisykles jie negalėjo pirkti prašyme nurodytų žemės sklypų. Žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartys su E. G. ir J. G. negalėjo būti sudarytos, kadangi buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. E. G. 1996 m. spalio 15 d. sutartimi pardavė pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. K. L.. Pastatų pardavimo momentu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos", kurio 13 p. buvo nurodyta, kad, perleidžiant privačių namų valdą arba sodo namelį, prie kurių savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą, tačiau jo pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, naujajam jų savininkui gali būti įskaitoma sumokėta už perkamą sklypą suma (įrašant tai žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje). Šiuo atveju kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės kainos (įskaitant kainos priedą dėl teritorijos inžinerinės įrangos) papildomai nemokamas. E. G. įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų naujajam pastatų savininkui neperleido. Namų valdų žemės sklypo pirkimui įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų panaudoti žemės ūkio paskirties žemės ar kitos namų valdos žemės įsigijimui galiojantys teisės aktai nenumato, todėl ieškovų prašymas įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis yra nepagrįstas.
Atsakovo atstovė prašo taikyti ieškinio senatį, reikalavimus atmesti, nes jie nepagrįsti ir neįrodyti. Ieškovai patys pripažįsta, kai buvo sumokėtos vienkartinės išmokos, nuo tų metų pastoviai važinėjo į Žemėtvarkos skyrių. Jie galėjo žinoti, kad yra pažeistos jų teisės, ir kreiptis dėl jų teisių gynimo. Iš pateiktų byloje dokumentų matosi, kad J. G. paruoštame sklypo projekte iš vis nesimato gyvenamųjų pastatų, tai jis iš vis negalėjo kreiptis dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo ir su juo negalėjo būti sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Mokant vienkartines išmokas buvo pažeistas LR Vyriausybės nutarimas, nebuvo laikytasi imperatyvių reikalavimų parduodant namų valdos žemės sklypo paskirties žemę. Žemės ūkio žemė ir namų valdos žemė yra visiškai skirtingos paskirties. Vien apmokėjimas nesukelia teisinių pasekmių, tokių kaip pilietis pageidauja. Mokėjimo pranešimo išrašymas ir sumokėjimas nesukelia teisinių pasekmių. Galutinį sprendimą dėl leidimo pirkti namų valdą tada priiminėjo Kėdainių rajono valdybą potvarkiu. Tokio potvarkio, kaip matosi iš savivaldybės atsakymo, nėra.
Ieškinys atmestinas.
Ieškovai ir jų atstovė ieškinio reikalavimus grindžia civilinio kodekso normomis, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant panašius klausimu, reikia vadovautis specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis valstybinės žemės pardavimą (LAT 2007-10-22 nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2007">3K-3-409/2007</a>). Žemės įstatyme, Žemės reformos įstatyme yra nurodyta, kad žemės pardavimas vykdomas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas visiškai pritaria atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktiems argumentams apie, kad: ieškovų pateikti prašymai žemės pirkimui įforminti nepakankamai ir netinkamai; nepateikti dokumentai, kurių pagrindu ieškovai naudojosi namų valdos žemės sklypo paskirties sklypais (tokia sklypų paskirtis ieškovų nurodyta ieškinyje, tačiau Kėdainių rajono savivaldybės administracija 2012-06-18 raštu Nr. AS-2835 teismą informavo, kad rajono valdybos potvarkio apie tai, kad ieškovai buvo įtraukti į asmenų, perkančių namų valdos žemės sklypus, sąrašą nėra – 112 b.l.); nepateikti nustatyta tvarka patvirtinti sklypų planai (Žemės įstatymo 14 str. numatyta, kad bet kurio žemės sandorio privaloma dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Konstatuotina, kad yra neįvykdytos būtinosios žemės sandorių dėl ginčo žemės sklypų sąlygos, todėl, nesant privalomų duomenų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti, teismas neturi galimybės įpareigoti Nacionalinės Žemės tarnybą prie LR Žemės ūkio ministerijos sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad ieškovai 1992 m. gruodžio mėnesį už norimus pirkti žemės sklypus yra sumokėję valstybės vienkartines išmokas, mokestį už dokumentų tvarkymą bei valstybinį mokestį (9-12 b.l.), tačiau, nesilaikius LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr.89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" ir šiuo nutarimu patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, žemės sklypų pirkimas nėra galimas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai pastatus, prie kurių ketino pirkti namų valdos žemės sklypus, pardavė 1996-10-15 pirkimo- pardavimo sutartimi (65-66 b.l.), tačiau nežinia, dėl kokių priežasčių ieškovai įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų naujajam pastatų savininkui neperleido, kaip buvo numatyta LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos" 13 p.
Iš byloje pateiktų duomenų, taip pat prijungtų abiejų ieškovų bylų Nr. 1069 ir Nr. 1070, matyti, kad jie kreipėsi dėl žemės sklypų privačiai namų valdai įsigyti ir 1992-12-22 už ketinamą įsigyti žemę sumokėjo valstybės vienkartines išmokas, mokestį už dokumentų tvarkymą bei valstybinį mokestį. Nelaikytinas pagrįstu ieškovų atstovės teiginys, kad ieškovai apie jų pažeistas teises, kad su jais nebus sudaromos žemės pirkimo pardavimo sutartys, sužinojo 2010 metų rugsėjo mėnesį. Tą paneigia pačių ieškovų tvirtinimas ieškinyje apie tai, kad „jų supratimu subjektinė teisė į ginčo sklypus atsirado investicinių čekių sumokėjimo dieną“, be to, ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad Žemėtvarkos tarnyboje dėl sutarčių sudarymo pirmą kartą buvo 1992 m., už kelių dienų kai tik sumokėjo. Spręstina, kad bent jau nuo 1993-01-01 (išmokos sumokėtos 1992-12-22) ieškovai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, jiems atsirado teisė į ieškinį ir prasidėjo ieškinio senaties terminas (CK 86 str., 1964 m. redakcija), kuris pagal CK 84 str. 1d. buvo trejų metų trukmės (baigėsi 1996-01-01). Paminėtina, kad ieškovai kreipėsi būtent dėl privačios namų valdos paskirties žemės sklypo pirkimo, tačiau turėtą namų valdą pardavė 1996-10-15, todėl tuo pačiu neteko teisės įsigyti šios namų valdos žemę. Skaičiuojant senaties terminą ir nuo šio momento, jis taip pat yra pasibaigęs 1999-10-15. Ieškovai nesilaikė įstatyme nustatyto termino pareikšti reikalavimą, byloje nėra įrodymų, jog šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių (CK 90 str. 2 d.). Ieškovų aiškinimai, kad jie nuolat, net praėjus kelioms dienoms po išmokų sumokėjimo (sumokėta 1992-12-22), rūpinosi žemės išsipirkimu, laikytini deklaratyviais, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai (CPK 178 str.). Priešingai, jie 1996 metais pardavė pastatus, prie kurių ketino įsigyti žemės sklypus ir išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą, bei ten pirko sodybą. Senaties terminas nebuvo sustabdytas (CK 88 str.) ar nutrauktas (CK 88 str.). Ieškovų aiškinimas, kad laiku nesikreipė į teismą, nes tikėjo pažadais, nelaikytinas pateisinamu nurodytų teisės normų taikymo aspektu. Pažymėtina, kad nebuvo pareikšta ir ieškovų bei jų atstovės prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Teismo nuomone, ieškovai elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, jie per įstatymo apibrėžtą laiką turėjo žinoti ir suvokti apie savo teisių pažeidimą, bei privalėjo išsiaiškinti ir kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Tas faktas, jog 1996 metais pardavė pastatus, prie kurių ketino įsigyti žemės sklypus ir išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą, bei ten pirko sodybą, leidžia daryti išvadą, jog jie ir nebeketino įsigyti ginčijamų žemės sklypų.
Atsakovas reikalavimą taikyti ieškinio senatį pareiškė ne tik atsiliepime į ieškinį, bet ir jo atstovė teismo posėdžio metu.
Pagal CK 90 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškinys atmestinas ir dėl senaties.
Ieškovei E. G. suteikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalba, todėl 51,38 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos iš ieškovo J. G. (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 6 p., 92 str., 96 str. 2d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. G., a/k (duomenys neskelbtini), 51,38 Lt (penkiasdešimt vieną litą 38 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“ AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Sprendimui įsiteisėjus, grąžinti NŽT prie ŽŪM 1992 m. bylas Nr. 1069 ir Nr. 1070.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Algimantas Brigadierius
