Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-178-378/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00300-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1; 2.6.11.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gensera“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gensera“ ieškinį atsakovei Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Gensera“ (toliau – ieškovė) prašė teismo panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) 2017 m. birželio 2 d. raštais Nr. VP1-102 ir VP1-104 įformintus sprendimus atmesti ieškovės pretenzijas; panaikinti viešojo pirkimo „Raseinių miesto centrinės dalies patrauklumo didinimo, rekonstruojant Raseinių miesto stoties prieigas, rangos darbų pirkimas“, pirkimo Nr. 187497 (toliau – Pirkimas 1), sąlygų 10.3 punkte nustatytus ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus T1 ir T2 bei nutraukti šio pirkimo procedūras teismo sprendimu; panaikinti viešojo pirkimo „Raseinių miesto centrinės dalies patrauklumo didinimo, rekonstruojant Nepriklausomybės gynėjų aikštę, rangos darbų pirkimas“, pirkimo Nr. 187496 (toliau – Pirkimas 2), sąlygų 10.3 punkte nustatytus ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus T1 ir T2 bei nutraukti šio pirkimo procedūras teismo sprendimu; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovė 2017 m. gegužės 24 d. paskelbė du viešuosius pirkimus – Pirkimą 1 ir Pirkimą 2 (toliau abu kartu vadinami Pirkimais). Pirkimų sąlygų 10.3 punktuose atsakovė įtvirtino nuostatas, kad Pirkimams pateikti pasiūlymai bus vertinami pagal ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus: C – „Kaina“ (80 balų); T1 – „Kokybė“ (8 balai) ir T2 – „Efektyvumas“ (12 balų).

Pirkimų sąlygų 10.3 punktuose pateiktoje lentelėje detalizuota, kad pagal kriterijų T1 „Kokybė“ vertinama rizikos veiksnių analizė ir valdymo priemonės, vadybos sistemų taikymas. Galimi įvertinimai:

„Blogai (iki 4 balų)“ – jei tiekėjas nepateikė darbų vykdymo metu galinčių kilti rizikų ar pateikė darbų vykdymo metu galinčias kilti rizikas, tačiau jos nerealios ar nevaldomos, nenurodė jų poveikio darbų vykdymui, nepateikė rizikų valdymo priemonių. Tiekėjas nepateikė ir pavyzdžiais neįrodė įdiegtų vadybos sistemų taikymo vykdant perkamus darbus, nenurodė jų taikymo naudos vykdant perkamus darbus;

„Gerai (5–7 balai)“ – jei tiekėjas pateikė darbų vykdymo metu galinčias kilti rizikas, tačiau jos nerealios ar nevaldomos, nurodė jų poveikį darbų vykdymui, tačiau pateikė nepagrįstas ir (ar) nerealias rizikų valdymo priemones. Tiekėjas pateikia, bet pavyzdžiais neįrodo įdiegtų vadybos sistemų taikymo vykdant perkamus darbus ar nenurodo jų taikymo naudos vykdant perkamus darbus;

„Puikiai (8–10 balų)“ – jei tiekėjas pateikė darbų vykdymo metu galinčias kilti realias rizikas, nurodė jų poveikį darbų vykdymui ir pateikė pagrįstas bei realias rizikų valdymo priemones. Tiekėjas pateikia ir aiškiai pavyzdžiais įrodo įdiegtų vadybos sistemų taikymą vykdant perkamus darbus, nurodo jų taikymo naudą vykdant perkamus darbus,

Pagal kriterijų T2 „Efektyvumas“ vertinamas darbų organizavimas, vidinės ir išorinės komunikacijos planas. Galimi įvertinimai:

„Blogai (iki 4 balų)“ – jeigu aprašyti tiekėjo darbo organizavimo aspektai, tačiau tiekėjas nepagrindžia numatytų darbų atlikimo laiku ir kokybiškai ar pagrindimas yra nerealus. Nepateiktas ar pateiktas darbų tvarkaraštis, tačiau jame etapais neišskirtas darbų vykdymas ir laikas. Darbo plane neatsispindi darbų planavimas pagal tiekėjo įvertintas rizikas, aprašytas rizikos valdymo plane. Tiekėjas nepateikė komunikacijos planų ar pateikė išorinį ir vidinį komunikacijos planą, kuriame nenurodytos atsakomybės, informacijos dalinimosi būdai ir priemonės neužtikrina operatyvios ir patikimos komunikacijos;

„Gerai (5–7 balai)“ – jeigu aprašyti tiekėjo darbo organizavimo aspektai, tačiau nepagrindžiama, kad tiekėjas numatytus darbus atliks laiku ir kokybiškai. Pateiktas darbų tvarkaraštis, kuriame etapais išskirtas darbų vykdymas ir laikas. Darbo plane neaiškiai atsispindi ir (ar) neįvertintas darbų planavimas pagal tiekėjo įvertintas rizikas, aprašytas rizikos valdymo plane. Tiekėjas pateikė išorinį ir vidinį komunikacijos planą, kuriame neaiškiai nurodytos atsakomybės, informacijos dalinimosi būdai ir priemonės neužtikrina operatyvios ir patikimos komunikacijos;

„Puikiai (8–10 balų)“ – jeigu aprašyti tiekėjo darbo organizavimo aspektai, kurie yra pagrįsti ir įrodo, kad tiekėjas numatytus darbus atliks laiku ir kokybiškai. Pateiktas darbų vykdymo tvarkaraštis, kuris išskirtas etapais, matomas jų vykdymo eiliškumas ir laikas. Darbo plane aiškiai atsispindi darbų planavimas pagal tiekėjo įvertintas rizikas, aprašytas rizikos valdymo plane. Tiekėjas pateikė išorinį ir vidinį komunikacijos planą, kuriame aiškiai nurodytos atsakomybės, informacijos dalinimosi būdai ir priemonės, užtikrinančios operatyvią ir patikimą komunikaciją.

Ieškovė nesutiko su atsakovės nustatytais pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijais T1 ir T2 (toliau – ir ginčo kriterijai), todėl pateikė pretenzijas, kuriose nurodė, kad ginčo kriterijai yra nesusiję su Pirkimų objektu, jais vertinami ne siūlomi darbai, o tiekėjo vykdoma politika; tai pažeidžia imperatyviąsias Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas, nukrypsta nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsakovė atmetė ieškovės pretenzijas argumentuodama tuo, kad ginčo kriterijai yra susiję su Pirkimų objektu, atitinka teisinį reguliavimą ir teismų praktiką. Jie nustatyti tam, kad perkančioji organizacija ir (ar) visuomenė gautų ne tik tiesioginę finansinę, tačiau ir kitokią naudą, kuri objektyviai negali būti išreikšta konkrečiais skaičiavimais.

Ieškovė, nepritardama tokiai atsakovės pozicijai, kreipėsi į teismą, ieškinyje nurodė, kad Pirkimai vykdomi neskaidriai, pagal neteisėtus kriterijus, kurių negalima objektyviai palyginti, neužtikrina sąžiningos tiekėjų konkurencijos, pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus ir sudaro prielaidas manyti, kad Pirkimų laimėtojas yra žinomas iš anksto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino atsakovės 2017 m. birželio 2 d. sprendimus Nr. VP1-102 ir VP1-104, pripažino, kad Pirkimo 1 ir Pirkimo 2 sąlygų 10.3 punktuose nustatyti ekonominio naudingumo kriterijai T1 ir T2 yra neteisėti ir nepagrįsti, nutraukė Pirkimus, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad pagal ginčo kriterijus, priešingai nei nurodyta VPĮ 90 straipsnio 2 dalyje, vertinama ne darbuotojų kvalifikacija ir patirtis, o kiekvieno pasiūlymą pateikusio tiekėjo vidaus politika. Tai pažeidžia imperatyviąsias VPĮ nuostatas, neužtikrina sąžiningos ir skaidrios tiekėjų konkurencijos, teikia pagrindą daryti išvadą, kad Pirkimai vykdomi nesilaikant skaidrumo principo. Teismas vertino, kad ginčo reikalavimai neaiškūs ir neapibrėžti, gali nulemti subjektyvų tiekėjo pasiūlymo vertinimą.

Teismas pažymėjo, kad ekonominio naudingumo kriterijai turi būti tiesiogiai susiję su pirkimo objektu. Jeigu perkami pastato statybos ar aikštės įrengimo darbai, tai turėtų būti vertinama ne tiekėjo taikoma vidinė komunikacija ar teorinis kylančių rizikų valdymo efektyvumo supratimas, bet tiekėjo siūlomų specialistų skaičius, jų patirtis, kvalifikacija, siūlomų medžiagų kokybė ar pristatymo greitis ir pan. Tokie kriterijai užtikrina sutarties vykdymo kokybę, leidžia objektyviai palyginti pasiūlymus ir nustatyti, ar tiekėjas yra tinkamai pasirengęs vykdyti sutartį. Be to, toks vertinimas yra aiškus, objektyviai pamatuojamas ir patikrinamas. Teismas pripažino, kad perkančioji organizacija nustatė tokius vertinimo kriterijus, kurie nekuria sutarties vykdymo ekonominės naudos ir neužtikrina Pirkimų objekto kokybės.

Pagal VPĮ 37 straipsnį perkančiosios organizacijos gali reikalauti, kad tiekėjai pateiktų įrodymus, jog jie laikosi kokybės vadybos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemų standartų. Šie reikalavimai priskiriami prie kvalifikacijos reikalavimų, nes parodo, kokios kokybės politikos tiekėjas laikosi vykdydamas darbus. Teismas padarė išvadą, kad ginčo kriterijais T1 ir T2 iš esmės siekiama įvertinti tiekėjo vykdomą kokybės vadybos politiką, taigi, tiekėjai bus du kartus vertinami pagal vieną ir tą patį reikalavimą. Skirsis tik tai, kad tiekėjas, pateikęs reikalaujamą kokybės vadybos standartą patvirtinantį dokumentą, atitiks Pirkimo sąlygų 3.1.12 punkte nustatytą minimalų kvalifikacijos reikalavimą, o jo pasiūlymą vertinant pagal ginčo kriterijus, bus suteikiami tam tikri balai, pagal kuriuos bus išrinktas Pirkimo laimėtojas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką minimalūs reikalavimai tiekėjų kvalifikacijai negali būti sutapatinami su tiekėjų pasiūlymų vertinimo kriterijais; už kvalifikacijos reikalavimus negali būti skiriami balai ir jų pagrindu išrenkamas laimėtojas; reikalavimai tiekėjams nepriskirtini sutarties objektui ir pripažįstami neužtikrinančiais sutarties įvykdymo; negalima laikyti „sutarties sudarymo kriterijais“ kriterijų, kuriuos taikant ne siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, o iš esmės norima tik įvertinti konkurso dalyvių gebėjimą įvykdyti sutartį (Teisingumo Teismo 2008 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Lianakis ir kt., C-532/06).

Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad pagal ginčo kriterijus T1–T2 vertinama tiekėjo vykdoma politika atliekant darbus, bet ne tai, koks bus sukurtas produktas (pirkimo objektas). Pirkimai vykdomi siekiant parinkti laimėtoją, kuris darbus privalės atlikti pagal atsakovės parengtus Pirkimų objektų techninius projektus (juose nustatyti reikalavimai darbams, jų vykdymui, personalui, pateikti brėžiniai). Kadangi tiekėjai privalo rengti pasiūlymus remdamiesi techniniais projektais, tai atsakovė, vertindama pasiūlymus, tiekėjams turės skirti skirtingus balus už pasiūlymus, parengtus pagal pačios atsakovės pateiktame techniniame projekte nustatytus reikalavimus darbams ir jų kokybei. Teismas konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas, ignoruojama sąžininga tiekėjų konkurencija.

Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovei nesuteikta neribota teisė nustatyti bet kokius ekonominio naudingumo kriterijus; be minimalių, net ir netiesioginių sąsajų su pirkimo objektu, ekonominio naudingumo kriterijai taip pat turi būti objektyviai pamatuojami, kad būtų išlaikytas lygiateisiškumo principas, užtikrinta sąžininga konkurencija. Dėl to ekonominio naudingumo kriterijai turi būti aiškiai ir tiksliai aprašyti. Vertindamas atsakovės parengtus ginčo kriterijų aprašymus (šios nutarties 4.1–4.2 punktai), teismas sprendė, kad juose nekonkretizuota, kas yra realios ir valdomos rizikos, o kurios rizikos yra nerealios ir nevaldomos, neaišku, kokios rizikų valdymo priemonės galės būti laikomos realiomis, o kokios ne, kiek tiekėjui gali būti skiriama balų, kai abu tiekėjai pateikia „nerealias rizikas“. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ginčo kriterijų aprašymai yra dviprasmiški ir neaiškūs.

Teismas sprendė, kad ginčo kriterijai yra susiję su minimalia tiekėjo kvalifikacija ir priemonėmis, užtikrinančiomis tinkamą būsimos sutarties įvykdymą, o tai pažeidžia VPĮ nustatytus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, todėl ginčo kriterijus pripažino neteisėtais ir juos panaikino bei nutraukė Pirkimų procedūras.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ekonominio naudingumo vertinimo kriterijais išimtinai turi būti siekiama įvertinti darbuotojų kvalifikaciją ir patirtį; remiantis VPĮ 90 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tokie kriterijai gali būti nustatomi tuomet, kai sutarties įvykdymo kokybė priklauso nuo už pirkimo sutarties įvykdymą atsakingų darbuotojų kompetencijos. Kolegija pritarė atsakovės pozicijai, kad Pirkimais siekiama įsigyti statybos rangos darbus, o ne intelektinius objektus, kuriems sukurti nepakaktų nustatyti minimalių tam tikros darbuotojų kvalifikacijos ar patirties reikalavimų, bet reikėtų papildomai vertinti pasiūlymų ekonominį naudingumą.

Įvertinusi ginčo kriterijų T1 ir T2 apibūdinimus, kolegija sprendė, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jais nėra vertinama tiekėjo vidaus politika bei pakartotinai tikrinama tiekėjo kvalifikacija. Kvalifikacija yra pasiūlymo pateikimo metu tiekėjo turima kompetencija ir pajėgumai įvykdyti sutartį, įrodinėjama pateikiant turimą teisę verstis tam tikra veikla, finansinį, ekonominį ar techninį pajėgumą patvirtinančius įrodymus, o ginčo kriterijuose reikalaujami nurodyti planai bei priemonės yra skirti parodyti, kokiu pasirinktu būdu bus sukuriamas galutinis pirkimo objektas. Kadangi darbų procesas, neskaitant tam tikrų perkančiosios organizacijos nustatytų konkrečių taisyklių ar iš teisės aktų kylančių reikalavimų, priklauso išimtinai nuo rangovo, tai, kolegijos vertinimu, perkančioji organizacija, rinkdamasi tiekėją darbams atlikti, turi teisę sužinoti ir įvertinti kiekvieno iš potencialių tiekėjų strategiją organizuojant darbus, jų atlikto darbo ekonomiškumą ir sugebėjimą įžvelgti galimas grėsmes, bei taip užsitikrinti, kad nurodytų planų (sudėtinės tiekėjų pasiūlymų dalies) bus laikomasi vykdant pirkimo sutartį.

Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo kriterijų aprašymuose nurodyta sąvoka „nerealios ir nevaldomos rizikos“ yra dviprasmiška ir neaiški. Anot kolegijos, frazė „nerealios ir nevaldomos rizikos“ yra pakankamai aiški ir turėtų būti vienodai suprantama tiek perkančiosios organizacijos, tiek atskirų tiekėjų. Asmuo, veikiantis statybų rinkoje, susipažinęs su Pirkimų techninėmis specifikacijomis, turėtų žinoti vykdant darbus galinčias ir negalinčias kilti rizikas. Kolegija sutiko su atsakove, kad iš perkančiosios organizacijos negalima reikalauti, jog pirkimo sąlygose būtų nurodyti ir aprašyti visi galimi situacijų sprendiniai, iki smulkmenų detalizuoti visi vertinimo kriterijai, paaiškinta kiekviena sąvoka ir pan. Įtraukdama ginčijamą frazę į kriterijų vertinimo aprašymą, perkančioji organizacija siekė gauti kokybiškus, su pirkimo objektu susijusius aprašymus, apribodama tiekėjų galimybę teikti didžiulės apimties su pirkimo objektu nesusijusių rizikų bei jų sprendimo būdų aprašymus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą buvo pabrėžęs teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl perkančiųjų organizacijų teisės nustatyti neaiškiai apibūdintus ekonominio naudingumo kriterijus yra nevienoda. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad frazė „nerealios ir nevaldomos rizikos“ yra pakankamai aiški (šios nutarties 20 punktas), nors kitose nagrinėtose bylose dėl iš esmės identiškų ekonominio naudingumo kriterijų aprašymų dviprasmiškumo yra konstatavęs, jog formuluotės „aiškiai / išsamiai / paviršutiniškai“, „nežymios / loginės klaidos“, „tinkamai pagrindė / trūksta pagrįstumo“ yra abstrakčios ir nekonkrečios, tik nuo vertintojo ir jo subjektyvaus vertinimo priklauso, kokius balus gaus konkretūs projekto ir jo rizikų aprašymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwNzUtMzgxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1075-381/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1075-381/2017">e2A-1075-381/2017</a>). Taip pat šis teismas yra pripažinęs, kad frazės „abejotino efektyvumo“, „gana efektyvūs“, „nerealūs“, „trūksta įvairovės, suderinamumo“, „nevisiškai atitinka perkančiosios organizacijos lūkesčius“ ir pan. atskirų subjektų gali būti skirtingai suprantamos, vertinamos bei aiškinamos, sąvoka „yra kitų esminių trūkumų“ yra visiškai nekonkreti, neapibrėžta (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwMTAtODIzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1010-823/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1010-823/2017">e2A-1010-823/2017</a>).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad ginčo kriterijai su Pirkimų objektu susiję nebent netiesiogiai ir jie nekuria jokios pridėtinės (ekonominės) naudos ateityje, nors kitose savo bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose yra nurodęs, jog būtina įvertini ne tik tai, ar pasirinkti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijai yra pakankamai susiję su pirkimo objektu, tačiau ir tai, ar jie atspindi potencialią ekonominę naudą (padidina perkamo objekto naudojimo efektyvumą – kainą, kokybę, techninius privalumus, estetines, funkcines charakteristikas, aplinkosaugos charakteristikas, eksploatavimo išlaidas, efektyvumą ir kt.), yra objektyviai apskaičiuojami, nustatytais kriterijais bus pasiekti konkretūs viešojo pirkimo tikslai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwNzUtMzgxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1075-381/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1075-381/2017">e2A-1075-381/2017</a>).

Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl lygybės, nediskriminavimo ir skaidrumo principų taikymo nustatant ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, tačiau formuluotę „nerealios ir nevaldomos rizikos“ nepagrįstai pripažino aiškia, neatsižvelgė į tai, kad ji lemia absoliučią perkančiosios organizacijos pasirinkimo laisvę vienaip ar kitaip vertinti tiekėjus ir neteikti jokių tokio vertinimo pagrindimų. Tiekėjai ir perkančiosios organizacijos gali skirtingai suprasti ir vertinti tokius ekonominio naudingumo kriterijų vertinimo aprašymus kaip „realus“, „nerealus“, „pagrįstas“, „nepagrįstas“ nes jie suformuluoti abstrakčiai, detaliau nepaaiškinant jų turinio, nenurodant jų reikšmės bei įtakos balų skyrimui ir bendram ekonominio naudingumo kriterijų vertinimui. Šią išvadą patvirtina prieštaringa paties Lietuvos apeliacinio teismo praktika, skirtingai sprendžiant iš esmės tapačius klausimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (II) Nr. AC-39-1, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra išaiškinta, kad ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijaus subkriterijai turi būti susiję su viešojo pirkimo sutartimi (sutarties dalyku); sąsaja su pirkimo dalyku turi būti suprantama taip, kad atitinkamas kriterijus turi būti susijęs tik su produktu plačiąja prasme, tačiau ne su bendra tiekėjo politika tam tikroje srityje, pavyzdžiui, ekologija ar socialinės atsakomybės. Taigi, ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai turi būti susiję su sukuriamu produktu, o ne su tuo, kokią politiką taikant jis yra sukuriamas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčo kriterijai skirti parodyti, kokiu pasirinktu būdu bus pasiekiamas galutinis pirkimo objektas (šios nutarties 20 punktas). Ieškovė sutinka, kad galimi tokie atvejai, tačiau tuomet tiekėjo pateikti rizikų vykdant sutartį aprašymai turėtų būti įtraukti į pirkimo sutartį tam, kad pradėjęs darbus tiekėjas laikytųsi savo paties parengtų rizikos valdymo priemonių ar taikytų pasiūlyme nurodytas priemones. Ginčo Pirkimų sąlygose nėra jokių įpareigojimų tiekėjui laikytis jo pasiūlyme nurodytų priemonių, taigi laimėtojas (-ai) bus parenkami pagal ekonominio naudingumo kriterijus, pagal kuriuos parengtame pasiūlyme nurodytų rizikų valdymo, kokybės ar efektyvumo vykdant sutartį priemonių Pirkimo laimėtojas net neprivalės laikytis.

Ekonominio naudingumo kriterijai turi būti nustatomi ne tam, kad leistų išrinkti laimėtoją, o tam, kad būtų išsiaiškinta, kurio tiekėjo pasiūlymas sukurs didesnę ekonominę naudą. Ginčo kriterijai atlieka tik laimėtojo parinkimo funkciją, bet nesukuria jokios ekonominės ar pridėtinės Pirkimo objekto vertės, nesudaro galimybių užtikrinti tinkamo sutarties vykdymo, t. y. pagal ginčo kriterijus vertinama ne Pirkimo objekto ateityje sukurtina objekto ekonominė ar socialinė nauda, o Pirkimo objekto įvykdymo kokybės tikimybė.

Kadangi Pirkimų laimėtojai pasiūlymus privalo parengti ir vėliau darbus atlikti pagal atsakovės parengtus techninius projektus, kuriuose nustatyti reikalavimai darbams, jų vykdymui, personalui, pridėti brėžiniai, tai pasiūlymų ekonominis naudingumas bus vertinamas pagal atsakovės nurodytus reikalavimus darbams ir jų kokybei. Tiekėjai negali pateikti kitokio techninio pasiūlymo ir kitaip aprašyti atliekamų darbų, nei nustatyta techniniame projekte, priešingu atveju jų pasiūlymai neatitiks Pirkimų sąlygų reikalavimų.

Atsakovė, nustatydama ginčo kriterijus, siekia palyginti visų tiekėjų, turinčių sertifikatus, įrodančius, kad savo veikloje jie vadovaujasi aukščiausiais kokybės vadybos standartais, vykdomą politiką. Taigi, nors tiekėjas ir turi visus įrodymus (sertifikatus), kad jis yra kompetentingas ir jo patirtis pakankama, atsakovė dar kartą tuo pačiu aspektu siekia įvertinti tiekėją ir už tai suteikti balus. Ieškovės manymu, toks vertinimas yra nesąžiningas ir neskaidrus, juo siekiama diferencijuoti tiekėjus.

Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas. Ieškovės kasaciniame skunde nurodytose bylose (šios nutarties 21.1 punktas) Lietuvos apeliacinis teismas sprendė dėl kitokių ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų aprašymų teisėtumo, be to, vienoje iš nurodytų nutarčių dėl kriterijų aprašymo neaiškumo ir abstraktumo nuspręsta dėl to, kad pirkimo sąlygose nebuvo parengto techninio projekto, pateikti tik preliminarūs darbų kiekiai, rekomenduojamos naudoti technikos ir konstrukcijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwMTAtODIzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1010-823/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1010-823/2017">e2A-1010-823/2017</a>). Šioje byloje – priešingai, techniniai projektai buvo parengti ir kartu su Pirkimų dokumentais pateikti tiekėjams. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovės argumentai dėl nevienodos teismų praktikos neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų.

Ieškovė nei pretenzijose, nei ieškinyje nekėlė reikalavimų ir neteikė argumentų dėl ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų T1 ir T2 sąvokų neaiškumo, jų vertinimo aprašymo netikslumo. Remiantis CPK 4233 straipsnio 3 dalimi ieškinio pagrindas turi sutapti su tiekėjo kreipimesi, pareikštame išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nepaisydamas šio reguliavimo ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-506/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-506/2009">3K-3-506/2009</a>), pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ekonominio naudingumo kriterijų aprašyme nurodytos frazės „nerealios ir nevaldomos rizikos“.

Nors teismai vertino frazės „nerealios ir nevaldomos rizikos“ tinkamumą, ieškovė kasacinį skundą grindžia su ginčo kriterijų aprašymais nesusijusių frazių (žodžių „logiškas“, „normalus“ ir kt.) vertinimu. Šių žodžių reikšmės pripažintinos aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti, nes jos yra visiems žinomos. Vadovaujantis ieškovės netinkamai suvokiamais lingvistinio ir sisteminio aiškinimo metodais, perkančiajai organizacijai reikėtų aiškinti kiekvieno pirkimo sąlygose nurodyto žodžio reikšmę, be to, reikėtų abejoti ir teisės aktų normų įgyvendinimu bei taikymu (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsnių 3.40 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4.114 straipsnio 1 dalies, 2.26 straipsnio 3 dalies, 6.249 straipsnio 3 dalies, 6.659 straipsnio 3 dalies ir kt. normų nuostatomis).

Pirkimų sąlygose prašant pateikti rizikų valdymo aprašymą siekiama įvertinti, kaip tiekėjas sugeba numatyti darbų vykdymo metu galinčias kilti rizikas bei kokių priemonių planuoja imtis, siekdamas jų išvengti. Vertinant tiekėjo pateiktą aprašymą, akcentuojamas turinys (o ne, pavyzdžiui, kiekis), t. y. vertinamas ne gebėjimas aprašyti galimas rizikas bei jų valdymo būdus, bet tiekėjo suvokimas, kokios rizikos galėtų kilti ir kokių priemonių būtina imtis, siekiant jų išvengti arba bent sumažinti neigiamas pasekmes. Tiekėjui pateikus pagrįstą rizikos valdymo priemonių aprašymą (kuris tampa privalomas vykdant sutartį), parodantį, kad tiekėjas puikiai suvokia šios rūšies darbų vykdymo specifiką, galima pagrįstai tikėtis, kad šis tiekėjas, lyginant su tuo, kuris nurodo tik bendras „teorines“ rizikas, geriau (kokybiškiau, nevėluodamas ir pan.) įvykdys siekiamą sudaryti rangos sutartį.

Tiekėjai, nesutinkantys su atliktu pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimu, turi teisę gauti vertinimo motyvus ir, nurodę motyvuotus argumentus, juos skųsti. Perkančiajai organizacijai dar neatlikus tokio vertinimo, iš anksto teigti apie nepagrįstą subjektyvumą nėra pagrindo. Šią išvadą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEyMTEtMzgxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1211-381/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1211-381/2016">e2A-1211-381/2016</a> pateikti išaiškinimai.

Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ginčo kriterijais siekiama įvertinti tiekėjo vykdomą kokybės vadybos politiką. Ginčo kriterijų aprašyme reikalaujama ne įrodyti įmonės bendros politikos turėjimą (pavyzdžiui, pateikti atitinkamą sertifikatą), bet nurodyti konkrečias priemones, kurios bus taikomos vykdant sutartį, todėl ginčo kriterijai yra neatsiejamai susiję su perkamu objektu ir sutarties vykdymo kokybe. Kadangi prašoma aprašyti konkrečias būtent ginčo Pirkimų sutarčių vykdymo metu galinčias kilti rizikas ir jų valdymo priemones, tai vien tam tikrų sertifikatų ar atestatų turėjimas niekaip negali pagrįsti tinkamo rizikų identifikavimo bei valdymo konkrečiu specifiniu atveju. Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama galimybė nustatyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų, susijusį būtent su sutarties vykdymu (sutarties įvykdymo užtikrinimu) (Teisingumo Teismo 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje EVN ir Wienstrom, C-448/01).

Su sutarties vykdymu susijusiais kriterijais siekiama ne patikrinti, ar dalyvis bus pajėgus įgyvendinti sutartį, tačiau įvertinti, kaip dalyvis įgyvendins sutartį, t. y. didesni balai bus suteikiami dalyviams, kurių aprašymai parodys, jog jie yra pakankamai įsigilinę į perkamą objektą, įvertina realias rizikas, tinkamai suplanuoja veiksmus bei priemones ir užtikrina darbų kokybę, siekdami tinkamai ir efektyviai įvykdyti sutartį. Pažymėtina, kad, remiantis VPĮ 18 straipsnio 3 dalimi, visi kartu su pasiūlymu pateikiami dokumentai ir juose nurodyti įsipareigojimai faktiškai tampa sutarties dalimi. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad spręsdami ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, be kita ko, iš sutarties vykdymo, teismai turi vertinti ne tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau sutarties turinys turi būti nustatomas ir tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-79/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-79/2013">3K-3-79/2013</a>).

Viešųjų pirkimų tarnyba, kompetentinga institucija, byloje pateikė išvadą, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ginčo kriterijai yra susijęs su Pirkimo objektu, vertinimo sistema išdėstyta aiškiai ir yra suprantama, aišku, kaip bus vertinamas kiekvienas darbų organizavimo ir komunikacijos aspektas, kas bus vertinama ir kas bus nevertinama.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kokie pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai turėtų būti nustatomi pirkimo sąlygose perkant darbus ir kaip turėtų būti aprašomas jų vertinimas, kad būtų užtikrintas viešųjų pirkimų principų įgyvendinimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ginčijami atsakovės nustatyti kriterijai T1 ir T2 (šios nutarties 4, 5 punktai) nesusiję su Pirkimų objektais, nesukuria ekonominės naudos sutarties vykdymo ir Pirkimų objektų kokybei, be to, jų vertinimo aprašymai dviprasmiški ir neaiškūs. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nekonstatavęs Pirkimų sąlygų ydingumo, ieškinį atmetė.

Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pateikė kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl, pirma, nevienodos apeliacinės instancijos teismo praktikos, antra, nustatytų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų atsietumo nuo pirkimo objekto, trečia, neužtikrinto tiekėjų pateiktų aprašymų laikymosi vykdant viešojo pirkimo sutartį, ketvirta, ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų netinkamumo (neaiškumo). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti.

Dėl horizontaliųjų precedentų taisyklių laikymosi

Dėl nevienodos apeliacinės instancijos teismo praktikos (netinkamo horizontaliųjų precedentų taisyklių laikymosi) teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.

Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą nurodyta ir tai, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas; kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Be to, šalių ginčą sprendžiant kasaciniame teisme naujai sukuriama teisės aiškinimo taisykle potencialiai gali būti patvirtintas vienas iš dviejų apeliacinės instancijos teismo precedentų – tiek senasis, tiek naujasis (kuris buvo suformuotas pažeidžiant konstitucinį teismų praktikos tęstinumo imperatyvą) – arba sukuriamas apskritai kokybiškai naujas teisės išaiškinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 29 punktą).

Neginčytina, kad ieškovės nurodytuose Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose dėl ekonominio naudingumo kriterijų vertinimo aprašymų tinkamumo spręsta nevienodai, skirtingai taikant savo ankstesnėje praktikoje padarytus teisinius vertinimus ir kasacinio teismo formuojamą praktiką. Vis dėlto, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo jurisprudenciją (šios nutarties 26–28 punktai) ir į tai, kad dėl šio klausimo kasacinis teismas nebuvo pasisakęs iš esmės, aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas sukūrė skirtingus precedentus (ar aiškiai nenurodė, kodėl formuojama skirtinga praktika), savaime nelemia skundžiamo procesinio sprendimo pripažinimo neteisėtu. Dėl ginčo Pirkimų sąlygų teisėtumo iš esmės spręstina nagrinėjamoje byloje.

Dėl pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų sąsajumo su pirkimo objektu

Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria, ar atsakovės nustatyti kriterijai T1 „Kokybė“ ir T2 „Efektyvumas“, kuriais siekiama įvertinti rizikos veiksnių analizę ir valdymo priemones, vadybos sistemų taikymą, darbų organizavimą, vidinės bei išorinės komunikacijos planą, yra susiję su Pirkimų objektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ginčo kriterijus T1 ir T2 nėra išimtinai vertinama tiekėjo vidaus politika bei pakartotinai nenustatoma tiekėjo atitiktis kvalifikacijos reikalavimams.

VPĮ (2016 m. rugsėjo 20 d. įstatymo Nr. XII-2624 redakcija) 39 straipsnyje, reglamentuojančiame tarptautinės vertės pirkimų pasiūlymų vertinimo tvarką, nustatyta, kad perkančioji organizacija pasiūlymus vertina remdamasi ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, kai pirkimo sutartį sudaro su dalyviu, pateikusiu perkančiajai organizacijai naudingiausią pasiūlymą, išrinktą pagal jos nustatytus kriterijus, susijusius su pirkimo objektu, – paprastai kokybės, kainos, techninių privalumų, estetinių ir funkcinių charakteristikų, aplinkosaugos charakteristikų, eksploatavimo išlaidų, veiksmingumo, garantinės priežiūros ir techninės pagalbos, pristatymo datos, pristatymo laiko arba užbaigimo laiko (VPĮ 39 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

Remiantis supaprastintų pirkimų pasiūlymų vertinimą įtvirtinančio VPĮ 90 straipsnio 2 dalimi, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas išrenkamas pagal perkančiosios organizacijos nustatytus, su pirkimo objektu susijusius kriterijus. Tokie kriterijai, be kainos, paprastai yra kokybės, techninių privalumų, estetinių ir funkcinių charakteristikų, aplinkosaugos charakteristikų, eksploatavimo išlaidų, veiksmingumo, garantinės priežiūros ir techninės pagalbos, pristatymo datos, pristatymo laiko arba užbaigimo laiko kriterijai.

Įstatyme nėra įtvirtinta privalomų taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų, taip pat, be sąsajos su pirkimo objektu ir viešųjų pirkimų dokumentų rengimui taikomų principų, nereglamentuota kitų reikalavimų kriterijams.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl supaprastintų viešųjų pirkimų pasiūlymų vertinimo. Šiems pirkimams tiesiogiai netaikomos VPĮ 39 straipsnio nuostatos, priimtos įgyvendinant 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18/EB), tačiau tiek, kiek tai atitinka supaprastintų pirkimų reguliavimą, byloje pagal analogiją gali būti remiamasi Direktyvą 2004/18/EB įgyvendinančia nacionaline teise bei šios Direktyvos nuostatas aiškinančia Teisingumo Teismo praktika.

Ši taisyklė aktuali ir dėl rėmimosi 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24/ES), kuria panaikinta Direktyva 2004/18/EB, nuostatomis, nes Pirkimai paskelbti 2017 m. gegužės 24 d., t. y. kai jau buvo pasibaigęs Direktyvos 2004/18/EB perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpis.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai pagal savo jurisdikciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės normų sistemą taikydami joje pripažintus aiškinimo būdus, kad būtų užtikrintas visapusiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (plačiau žr. Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2011">3K-3-155/2011</a>).

Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laikoma, jog sutarties skyrimo kriterijai yra susieti su viešosios sutarties dalyku, kai jie susiję su darbais, kurie turi būti atliekami, prekėmis, kurios turi būti tiekiamos, arba paslaugomis, kurios turi būti teikiamos pagal tą sutartį visais atžvilgiais ir visais jų gyvavimo ciklo etapais, įskaitant veiksnius, susijusius su: a) konkrečiu tų darbų, prekių ar paslaugų gamybos, tiekimo, teikimo ar prekybos procesu arba b) konkrečiu kito jų gyvavimo ciklo etapo procesu, net jei tokie veiksniai neapima jų daiktinės materijos.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 2004/18/EB sąrašas, kaip matyti iš žodžio „pavyzdžiui“ vartojimo, nėra išsamus (Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-368/10, 84 punktas). Taigi perkančioji organizacija turi teisę nustatyti kitus sutarties sudarymo kriterijus, jeigu jie susiję su sutarties dalyku ir nepažeidžia Direktyvos 2004/18/EB 2 straipsnyje nustatytų principų. Perkančioji organizacija juo labiau turi turėti tokią laisvę, nes ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas nustatomas „perkančiajai organizacijai išsirenkant“ (Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimas byloje eVigilo, C-538/13, 63 punktas).

Dėl sutarties sudarymo (pasiūlymų vertinimo) kriterijų tinkamumo Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad nereikalaujama, jog sutarties sudarymo kriterijus būtų susijęs su vidine produkto charakteristika, t. y. elementu, kuris materialine prasme „įsikūnija“ šiame produkte (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, 91 punktas); pavyzdžiui, Teisingumo Teismas 2003 m. gruodžio 4 d. sprendime byloje EVN ir Wienstrom, C-448/01, pripažino, kad ES aktai viešųjų pirkimų srityje nedraudžia to, jog vykdant pirkimą elektros energijai tiekti perkančioji organizacija nustatytų sutarties sudarymo kriterijų, kuriuo reikalaujama, kad elektros energija būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių (sprendimo 34 punktas).

Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija, Pirkimų sąlygose aprašydama ginčo kriterijus T1 ir T2, įtvirtino, kad turi būti nurodytos darbų vykdymo metu galinčios kilti rizikos bei pateiktos jų valdymo priemonės, nurodytas ir pavyzdžiais pagrįstas įdiegtų vadybos sistemų taikymas vykdant perkamus darbus, aprašyti tiekėjo darbo organizavimo aspektai, pateiktas darbų vykdymo tvarkaraštis, darbų planas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, remdamiesi nurodytais kriterijais, Pirkimuose dalyvaujantys tiekėjai turėjo pateikti ne bendro pobūdžio, tačiau perkamus darbus ir jų ypatumus nurodytais aspektais apibūdinančius aprašymus. Tai yra, įvertinti ne bendrąsias, tačiau konkrečias vykdant viešojo pirkimo sutartį galinčias kilti rizikas ir nurodyti priemones, kuriomis bus siekiama šių rizikų išvengti ar jas suvaldyti, pateikti ne bendrus, teorinius įdiegtų vadybos sistemų aprašymus, tačiau nurodyti, kaip šios sistemos ar jų teikiami privalumai bus panaudoti atliekant Pirkimų dokumentuose nurodytus darbus, ir pan.

Pažymėtina, kad nei VPĮ, nei ES teisės aktuose ar juos aiškinančioje teismų praktikoje ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai netapatinami išimtinai su pirkimo objekto vidinėmis charakteristikomis, pakanka, jog šie yra susiję su pirkimo objektu plačiąja prasme (šiame kontekste taip pat žr. nutarties 39 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Vien dėl to, kad perkančiosios organizacijos nustatytais reikalavimais siekiama patikrinti ir palyginti, kaip konkretūs tiekėjai organizuotų statybų procesą ir atliktų Pirkimų sąlygų reikalavimus atitinkančius darbus (sukurtų konkretų rezultatą), jų (reikalavimų) negalima laikyti nesusijusiais su viešojo pirkimo objektu (konkrečiu statiniu, jo rekonstrukcija ar pan.), nes šis objektas yra sukuriamas būtent atliekant statybos darbus. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad atsakovė netinkamai nustatė pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus, juos susiedama ne su perkamu objektu, bet su jo įgyvendinimu.

Ši kasacinio teismo išvada koreliuoja su Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias sutarties skyrimo kriterijai laikomi susijusiais su viešosios sutarties dalyku, kai jie susiję su perkamų darbų procesais.

Ieškovės argumentai, kad ginčo kriterijais siekiama įvertinti ne pasiūlymo ekonominį naudingumą, bet tiekėjo vykdomą politiką, t. y. jo turimą kvalifikaciją (taikomus standartus), atmestini.

Perkančiųjų organizacijų teisė įsitikinti viešajame pirkime dalyvaujančio tiekėjo turima kvalifikacija ir patikrinti, ar jis laikosi kokybės vadybos ir aplinkos apsaugos vadybos standartų, nustatyta VPĮ 37 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią normą, perkančioji organizacija gali reikalauti, kad kandidatas ar dalyvis pateiktų nepriklausomos įstaigos išduotą sertifikatą, patvirtinantį, kad jis laikosi tam tikrų kokybės vadybos sistemos standartų; tam ji pirkimo dokumentuose turi nurodyti kokybės vadybos sistemą, pagrįstą atitinkamų Europos standartų serijomis, kurias yra sertifikavusi Europos Sąjungos teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkanti sertifikavimo įstaiga.

Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija nustatė ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų T1 „Kokybė“, šiam pagrįsti pareikalavo iš tiekėjų nurodyti, ar jie, atlikdami perkamus darbus, taikys (ir kaip) įdiegtas vadybos sistemas ir kuo tai bus naudinga perkamiems darbams. Pažymėtina, kad šio reikalavimo perkančioji organizacija nesiejo vien su formaliu konkrečios kokybės vadybos sistemos įdiegimo faktu, kurio pakanka, kad būtų įrodyta pagal VPĮ 37 straipsnio 1 dalį tikrinama tiekėjo atitiktis nustatytiems minimaliems kvalifikacijos reikalavimams. Ginčo reikalavimu tikrinama tiekėjų siūlomų atlikti darbų kokybė taikomų vadybos sistemų aspektu, t. y. siekiama išsiaiškinti ne bendrą konkrečių sistemų į(si)diegimo faktą (minimalų tiekėjo pasirengimą), tačiau tokių sistemų ar jų elementų taikymo atliekant perkamus darbus naudą, konkretaus standarto sprendinių realaus laikymosi faktą, t. y. siekiama atrinkti geriausią galimą rezultatą galintį sukurti tiekėją.

Vien ta aplinkybė, kad tiekėjas, aprašydamas, kaip vykdydamas perkamus darbus taikys įdiegtas sistemas, bei pagrįsdamas šių sistemų taikymo naudą, neišvengiamai turės nurodyti, kokias vadybos sistemas jis yra įsidiegęs, nereiškia, jog pagal ginčo kriterijų bus pakartotinai vertinama tiekėjų kvalifikacija. Tiekėjų pasiūlymų vertinimas pagal atsakovės nustatytą ginčo kriterijų T1 neatitinka tiekėjų kvalifikacijos vertinimo instituto esmės, todėl ieškovės argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad nustačius ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų T1 tiekėjų kvalifikacija bus vertinama du kartus.

Be to, pagal kriterijaus T1 aprašymą nereikalaujama konkrečios kokybės vadybos sistemos (standarto) (ar keleto jų) įdiegimo – tiekėjas gali taikyti skirtingų vadybos sistemų priemones ar elementus, svarbu, kad jie būtų naudojami vykdant viešojo pirkimo sutartį, tai suteiktų pridėtinę vertę perkamiems darbams ir tiekėjas galėtų šią naudą pagrįsti.

Kita vertus, šiame kontekste primintina, kad kasacinio teismo konstatuota, jog perkančiosios organizacijos iš principo gali kelti tuos pačius reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai ir pirkimo objektui, tačiau šiais reikalavimais turi siekti ne vieno, o dviejų tikslų, t. y. tiek įsitikinti tiekėjo patikimumu ir pajėgumu vykdyti panašaus pobūdžio sutartinius įsipareigojimus, tiek pagal iš anksto paskelbtas pirkimo sąlygas vertinti tiekėjo pateiktą pasiūlymą (siaurąja prasme) viešojo pirkimo sutarties įvykdymo prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2010">3K-3-126/2010</a>).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atmestini ieškovės teiginiai, kad Pirkimų sąlygose atsakovės nustatyti ekonominio naudingumo kriterijai T1 ir T2 nesusieti su Pirkimų objektu.

Dėl tiekėjų pareigos vykdant viešojo pirkimo sutartį taikyti pasiūlyme pateiktuose aprašymuose nurodytas priemones

Kasaciniame skunde ieškovė Pirkimų sąlygų teisėtumą ginčijo ir tuo aspektu, kad jose nenustatytas įpareigojimas tiekėjams vykdant viešojo pirkimo sutartį taikyti priemones, nurodytas aprašant atitiktį perkančiosios organizacijos nustatytiems pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo kriterijams, bei laikytis kitų techniniame pasiūlyme nurodytų įsipareigojimų. Atsakovė su tokia pozicija nesutiko, teigė, kad visi kartu su pasiūlymu pateikiami dokumentai bei juose nurodyti įsipareigojimai tampa sutarties dalimi, tą patvirtina VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostata.

Teisėjų kolegija, ieškovės argumentus pripažindama pagrįstais, pažymi, kad pasiūlymo ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų sąsajumas su viešojo pirkimo objektu reiškia ne tik tinkamų kriterijų įtvirtinimą viešojo pirkimo sąlygose, tačiau ir užtikrinimą, jog tiekėjų pateikti atitikties nustatytiems ekonominio naudingumo kriterijams aprašymai (juose esantys tiekėjų įsipareigojimai ar patvirtinimai), susiję su įvairiais viešojo pirkimo sutarties vykdymo aspektais, būtų įtraukti į viešojo pirkimo sutartį bei vykdomi.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje yra konstatuota, kad racionalų lėšų panaudojimą užtikrina ne tik laimėtojo parinkimas, bet ir kruopštus bei dėmesingas viešojo pirkimo sutarties vykdymas ir jo priežiūra (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2017">e3K-3-1-969/2017</a> 30 punktą). Nurodytoje byloje vertindamas kelionių organizavimo paslaugų viešojo pirkimo sąlygų teisėtumą, kasacinis teismas pažymėjo, kad perkančioji organizacija turėtų prižiūrėti, ar tiekėjas jai konkrečiu atveju siūlo rinkos kainą atitinkančias paslaugas, ar nėra permokama, ar pritaikomos viešai siūlomos vežėjų nuolaidos ir pan.; ši priežiūra neturi būti atsitiktinė, taikoma pasirinktinai, o viešojo pirkimo sąlygomis turėtų būti sukurtas veiksmingas laimėtojo ir pirkėjo bendradarbiavimo mechanizmas, užtikrinantis paprastą ir operatyvią pasiūlytų kelionių kainos patikrą (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMS05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-1-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-1-969/2017">e3K-3-1-969/2017</a>, 31 punktas).

Taip pat pažymėtina Teisingumo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad tais atvejais, kai tiekėjas išrenkamas pirkimo laimėtoju dėl tam tikro savo turimo pranašumo, šis pranašumas turi būti materializuojamas (naudojamas, taikomas) ir vykdant viešojo pirkimo sutartį, nes priešingu atveju, kyla esminio sutarties pakeitimo grėsmė, nepriklausomai nuo išankstinio šalių susitarimo keisti sutartines nuostatas (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje Wall AG 39 punktą). Nagrinėjamo ginčo atveju tai reiškia, kad jei tiekėjas pripažintas laimėtoju dėl to, kad jo pasiūlymas geriau už kitų Pirkimo dalyvių atitiko ekonominio naudingumo reikalavimus, toks jo pranašumas turi tiesiogiai atsispindėti viešojo pirkimo sutartyje ar kituose sutartiniuose tiekėjo ir perkančiosios organizacijos dokumentuose.

Dėl atsakovės nurodomos VPĮ 18 straipsnio 3 dalies pažymėtina, kad joje įtvirtinta, jog, sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje yra nustatytas draudimas perkančiajai organizacijai ir pirkimą laimėjusiam tiekėjui keisti pasiūlymo kainą, pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytas pirkimo sąlygas. Tuo siekiama užtikrinti skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principų laikymąsi. Tačiau vien ši nuostata negali būti aiškinama kaip pakankama konstatuoti, kad tiekėjui kilo pareiga laikytis ekonominio naudingumo kriterijų aprašyme nurodytų savo veikloje taikomų priemonių, jei tai atskirai nėra pažymėta viešojo pirkimo dokumentuose ar viešojo pirkimo sutartyje.

Remiantis VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 1 punktu, viešojo pirkimo sutarties šalių teisės ir pareigos turi būti nustatytos pirkimo sutartyje. Tai gali būti padaryta tiek į sutartį įtraukiant atitinkamus tiekėjų įsipareigojimus, tiek nurodant, kad tiekėjas privalės laikytis prie sutarties pridėtuose dokumentuose nurodytų įsipareigojimų, tiek taikant abiejų šių būdų derinį.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad prie Pirkimų sąlygų pridėtuose viešojo pirkimo sutarčių projektuose nėra pateikta nuorodų į tiekėjų parengtus atitikties ekonominio naudingumo vertinimo kriterijams aprašymus (techninius pasiūlymus), neaptartas jų privalomumas (tokių sąlygų nėra ir Pirkimų sąlygose), šie aprašymai (techniniai pasiūlymai) nėra nurodyti nei kaip viešojo pirkimo sutarties priedas, nei kitaip yra aptarta jų teisinė galia ir tiekėją įpareigojantis pobūdis.

Kadangi atsakovė, be nuorodos į VPĮ 18 straipsnio 3 dalį, nepateikė kitų argumentų, kaip ji ketina užtikrinti, kad Pirkimų laimėtojai laikytųsi savo pasiūlymuose pateiktų aprašymų, pvz., kad vykdydami perkamus darbus taikytų aprašymuose nurodytas įdiegtas vadybos sistemas, laikytųsi parengto komunikacijos plano ir pan., ir byloje nėra šios jos pareigos įvykdymą patvirtinančių duomenų, tai teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais išaiškinimais, konstatuoja, jog atsakovė, rengdama Pirkimų dokumentus bei nustatydama ginčo kriterijus T1 ir T2, neužtikrino jų sąsajumo su Pirkimų objektu (privalomumo), pažeidė skaidrumo bei tiekėjų lygiateisiškumo principus (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Dėl pasiūlymo ekonominio naudingumo kriterijų tinkamumo

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl ginčo kriterijų T1 ir T2 vertinimo aprašymų tinkamumo ir kitu aspektu – ieškovė laikosi pozicijos, kad kriterijai suformuluoti abstrakčiai, detaliau nepaaiškintas jų turinys, įtaka balų skyrimui ir bendram ekonominio naudingumo vertinimui. Šis ieškovės argumentas pripažintinas pagrįstu.

Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką dėl perkančiosios organizacijos pareigos laikytis skaidrumo principo, be kita ko, reiškiančio pirkimo sąlygų aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą, tam, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia. Tai pasiekiama tada, kai pirkimo sąlygų turinys leidžia pakankamai gerai informuotiems ir normaliai rūpestingiems tiekėjams vienodai jas suprasti ir aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai šias atitinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo bei Teisingumo Teismo praktika).

Viešojo pirkimo sąlygų aiškumas svarbus ir ginčus sprendžiantiems teismams, kad šie galėtų efektyviai patikrinti, ar perkančioji organizacija tinkamai įvertino pasiūlymus (šiame kontekste plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzktNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-39-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-39-690/2015">e3K-3-39-690/2015</a>).

Teisingumo Teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad tiek vienodo požiūrio principas, tiek iš jo kylantis skaidrumo įsipareigojimas reikalauja, jog viešojo pirkimo objektas ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo kriterijai būtų aiškiai apibrėžti nuo viešojo pirkimo procedūros pradžios. Ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijai turi būti suformuluoti taip, kad leistų visiems deramai informuotiems ir įprastai rūpestingiems konkurso dalyviams žinoti tikslią jų apimtį, taigi juos aiškinti vienodai. Reikalavimas laikytis lygybės, nediskriminavimo ir skaidrumo principų reiškia, kad sutarties sudarymo kriterijai turi būti objektyvūs, o tai užtikrina, jog pasiūlymų palyginimas ir vertinimas vyks objektyviai, taigi veiksmingos konkurencijos sąlygomis. Taip nebūtų kriterijų, kuriais perkančiajai organizacijai suteikiama besąlyginio pasirinkimo laisvė, atveju. Lygybės, nediskriminavimo ir skaidrumo principai sukelia tuos pačius padarinius, kai kalbama apie sutarties sudarymo kriterijus, kurie taip pat yra esminės viešojo pirkimo sąlygos, nes jie bus lemiami išsirenkant pasiūlymą iš tų, kurie atitinka perkančiosios organizacijos techninėse specifikacijose suformuluotus reikalavimus (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Europos Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-368/10, 56, 87, 88 punktai).

Teisėjų kolegija, kasacinio skundo argumentus ir teismų padarytas išvadas įvertinusi pirmiau nurodytų išaiškinimų kontekste, konstatuoja, kad atsakovės nustatytų ekonominio naudingumo kriterijų T1 ir T2 vertinimo aprašymai suformuluoti nekonkrečiai, abstrakčiai, aiškiai neapibrėžiant, kaip bus vertinama atitiktis nustatytiems kriterijams. Iš Pirkimo sąlygose nurodytų formuluočių darytina išvada, kad tiekėjai tarpusavyje ir perkančioji organizacija galėjo skirtingai suprasti ir vertinti, ar nurodytos konkrečios rizikos yra „realios ir valdomos“, o jų valdymo priemonės „realios ir pagrįstos“, kas laikoma „vadybos sistemų taikymo nauda“, taip pat kokiais atvejais pateiktas pagrindimas yra „aiškus“, „realus“.

Nors formuluotė „reali rizika“ gali atrodyti suprantama kaip reiškianti tikrą, galinčią įvykti riziką, tačiau nėra aišku, kaip perkančioji organizacija įvertins tiekėjų atliktą rizikos veiksnių analizę, pavyzdžiui, kokios aplinkybės lems didesnio balo skyrimą – jį gaus pasiūlymas, kuriame nurodyta daugiau rizikos atvejų, labiausiai tikėtinos rizikos, sudėtingiausius padarinius galinčios sukelti rizikos ar kitos aplinkybės. Kiekvienas iš šių atvejų perkančiosios organizacijos gali būti pripažintas reikšmingesniu už kitus, tačiau, to nenurodžius Pirkimų sąlygose, sukuriama situacija, kai tiekėjams tenka spėti arba bandyti pateikti kuo platesnius rizikų ir jų valdymo priemonių aprašymus.

Nors atsakovė laikėsi pozicijos (ir apeliacinės instancijos teismas šią poziciją palaikė), kad ji siekia gauti kokybiškus, su pirkimo objektu susijusius aprašymus, apribodama galimybę teikti didžiulės apimties su Pirkimų objektais nesusijusius rizikų bei jų sprendimo būdų aprašymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis tikslas nepateisina ir neatitinka pasirinkto ekonominio naudingumo kriterijų vertinimo aprašymo modelio. Nesant konkrečių paaiškinimų, kokie tiekėjų parengti atitikties kriterijams aprašymai bus laikomi geriausiais (kokiems bus suteikiami aukščiausi balai), priešingai perkančiosios organizacijos deklaruotam tikslui ir lūkesčiui gauti mažesnės apimties aprašymus, tiekėjai gali stengtis nurodyti kuo daugiau ir įvairesnių rizikų bei jų sprendimo būdų tam, kad padidintų tikimybę už tai gauti daugiau balų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai pagal perkančiosios organizacijos parengtas pirkimo sąlygas sprendžiant dėl tiekėjų pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinamas ne konkretus matmuo (pvz., fizikinis dydis), tačiau prašoma pateikti nurodyto kriterijaus aprašymą, perkančiajai organizacijai kyla pareiga kuo tiksliau ir detaliau aprašyti vertinimo kriterijus, kuriais remiantis bus skiriami konkretūs pasiūlymo ekonominio naudingumo balai.

Nagrinėjamu atveju dėl aptartų neaiškumų, Pirkimo sąlygose nenustačius detalios kriterijų vertinimo sistemos, buvo sukurta situacija, kai konkretaus pasiūlymo vertinimas priklausys nuo subjektyvaus vertintojo požiūrio, perkančiosios organizacijos poreikių ar motyvų, o tai neatitinka VPĮ įtvirtinto skaidrumo imperatyvo.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl ginčijamų Pirkimų sąlygų 10.3 punktuose nustatytų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų T1 ir T2 turinio, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl šios ieškinio dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčo Pirkimų sąlygos pripažintos neteisėtomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo Pirkimų sąlygas neteisėtomis, nutraukė Pirkimų procedūras. Iš Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) paskelbtos viešojo pirkimo procedūrų ataskaitos matyti, kad atsakovės 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu buvo atmesti visi tiekėjų pasiūlymai dėl Raseinių miesto stoties prieigų rekonstrukcijos, taigi Pirkimo 1 procedūros pasibaigė VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutrauktos Pirkimo 1 procedūros.

CVP IS duomenimis, Pirkimas 2 yra pasibaigęs 2017 m. liepos 24 d. atsakovei sudarius viešojo pirkimo sutartį su Pirkimo 2 laimėtoja UAB „Raseinių statyba“. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu viešasis pirkimas įstatymo pagrindu yra pasibaigęs viešojo pirkimo sutarties sudarymu, teismas, konstatavęs, kad viešojo pirkimo procedūros vyko neteisėtai, ex officio (pagal pareigas) pripažįsta viešojo pirkimo sutarties sudarymą neteisėtu ir sprendžia dėl įstatyme įtvirtintų padarinių: viešojo pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir jos panaikinimo arba jos išsaugojimo ir alternatyviųjų sankcijų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2013).

Pagal VPĮ 952 straipsnio 2 dalį teismas gali nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti šios sutarties padarinius. Skirdamas pirmiau nurodyto straipsnio 4 dalyje įvardytas alternatyvias sankcijas, teismas turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiosios organizacijos elgesį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines ginčo aplinkybes, sudarytos viešojo pirkimo sutarties pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kilo poreikis taikyti VPĮ 952 straipsnio nuostatas – nepripažinti neteisėtai sudaryto sandorio niekiniu ir perkančiajai organizacijai skirti vieną iš galimų alternatyvių sankcijų – baudą (VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi perkančiosios organizacijos padarytą pažeidimą, jo svarbą, atsižvelgdama į viešojo pirkimo sutarties pobūdį ir vertę (CVP IS duomenimis, sandorio vertė – 305 158,53 Eur), tai, kad VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta bauda turi būti ne didesnė kaip 10 proc. pirkimo sutarties vertės, pažymėdama, jog skirtina bauda turi būti veiksminga, proporcinga ir turėti atgrasantį poveikį perkančiajai organizacijai (skatinti vengti VPĮ pažeidimų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjMtMjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-23-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-23-248/2017">e3K-7-23-248/2017</a>, 89 punktas), konstatuoja, kad atsakovei skirtina 10 000 Eur (apie 3,3 proc. viešojo pirkimo sutarties vertės) dydžio bauda, kuri priteistina valstybės naudai.

Ieškovė, be kita ko, ieškiniu ginčijo atsakovės 2017 m. birželio 2 d. raštais Nr. VP1-102 ir VP1-104 įformintus sprendimus atmesti ieškovės pretenzijas. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką ieškinio reikalavimas dėl tiekėjo pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką; viešųjų pirkimų ginčuose teismui pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija buvo atmesta, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti; dėl to bylos dalis dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją ar jos neišnagrinėti nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 35, 61 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taikant ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, nagrinėjamoje byloje naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas panaikinti atsakovės 2017 m. birželio 2 d. raštais Nr. VP1-102 ir VP1-104 įformintus sprendimus atmesti ieškovės pretenzijas, toks ieškovės reikalavimas nenagrinėtinas ir ši bylos dalis nutrauktina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl ginčo esmės paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 217 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 882,09 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl ginčo esmės paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 1500 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą, už jį sumokėtas žyminis mokestis ieškovei priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Kasaciniame skunde ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovė turėjo 1494,65 Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, šis atsakovės prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės UAB „Gensera“ ieškinio reikalavimas panaikinti atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 2 d. raštais įformintus sprendimus atmesti ieškovės pretenzijas, bei dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria nutrauktos viešojo pirkimo „Raseinių miesto centrinės dalies patrauklumo didinimo, rekonstruojant Raseinių miesto stoties prieigas, rangos darbų pirkimas“, pirkimo Nr. 187497, procedūros.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria nutrauktos viešojo pirkimo „Raseinių miesto centrinės dalies patrauklumo didinimo, rekonstruojant Nepriklausomybės gynėjų aikštę, rangos darbų pirkimas“, pirkimo Nr. 187496, procedūros. Skirti atsakovei Raseinių rajono savivaldybės administracijai (j. a. k. 288740810) 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur baudą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 6800).

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Gensera“ (j. a. k. 300584533) iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 288740810) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė