J. Z. pagal BK 180 str. 2 d., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-129-697/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06248-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.3.1.2.9; 1.1.4.5.1;

2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.1.15.3.1.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistojo J. Z. gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Z. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trylikai metų; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Iš J. Z., M. P., ir S. K. solidariai priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 3994,04 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai D. K. – 820 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam S. P. – 805,42 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, automobilis „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais guminiu kilimėliu, automobilio durelių vidine dalimi, nuosavybės teise priklausantis J. Z., pripažintas nusikaltimo padarymo priemone ir konfiskuotas, taip pat nuspręsta realizavus gautas pinigines lėšas panaudoti civiliniams ieškiniams atlyginti.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl nuosavybės teise J. Z. priklausančio automobilio „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais guminiu kilimėliu ir automobilio durelių vidine dalimi pripažinimo nusikaltimo padarymo priemone ir konfiskavimo ir šis automobilis grąžintas J. Z.. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

J. Z. nuteistas už tai, kad kartu su M. P. ir S. K. 2015 m. sausio 28 d., apie 21.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrai iš anksto susitarusių asmenų grupe, turėdami tikslą apiplėšti, dėl savanaudiškų paskatų – siekdami užvaldyti svetimą turtą, įsibrovė į O. P. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kur veikdami išankstinio susitarimo pagrindu S. K. jėga pastūmė ir pargriovė O. P. ant grindų, M. P. surišo O. P. lipnia juosta, taip atėmę galimybę priešintis, tyčia S. K., J. Z. ir M. P. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiais ir kojomis O. P. į galvos sritį bei kitas kūno vietas, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, nosies kaulų lūžimą, muštines žaizdas nosyje ir abiejų akių vokuose, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, pojungines kraujosruvas abiejose akyse, dešinio riešo sumušimą, daugybinius veido sumušimus, krūtinės kairės pusės VII–X šonkaulių lūžius, po to bendrai pagrobė svetimą – O. P. priklausantį turtą: 20 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2700 c“, 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2600 c“, bendros 13,50 Eur vertės 9 cigarečių „Fest“ pakelius, 8 Eur monetomis po 20 euro centų, 150 Eur monetomis, iš viso pagrobė 241,50 Eur vertės svetimo turto, ir taip dėl savanaudiškų paskatų nužudė O. P., kadangi krūtinės sumušimas, pasireiškęs krūtinės kairės pusės VII–X šonkaulių lūžiais, kraujo išsiliejimu ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, komplikavosi abiejų plaučių pūliniu-fibrininiu uždegimu, sepsiniu šoku ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl to O. P. 2015 m. vasario 16 d. ligoninėje mirė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo J. Z. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas konfiskuodamas J. Z. priklausantį automobilį „Alfa Romeo“ netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas ir negali būti konfiskuojamas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad automobilis „Alfa Romeo“ neatitinka konfiskuotino turto požymių. Byloje nenustatyta, kad automobilis būtų tiesiogiai naudotas nusikaltimui daryti ar kaip nors reikšmingai palengvino nusikaltimo padarymą, todėl automobilį grąžino J. Z..

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo J. Z. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius pakeisti, baudžiamąją bylą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą prieš J. Z. nutraukti, Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį palikti nenagrinėtą, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. K. bei S. P. ieškinius atmesti, taikyti BK 75 straipsnį ir J. Z. paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

Teismų nuosprendžiai pagrįsti tik iš dalies, todėl turėtų būti pakeisti, nes teismai esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pagrindinė priežastis, suteikianti galimybę abejoti įrodymų vertinimo teisingumu, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas J. Z. kaltinančias išvadas paremti ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimo pradžioje duotais įtariamųjų parodymais, kurių teisiamajame posėdyje kaltinamieji nepatvirtino. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-119/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-119/2011">2K-119/2011</a>, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016). Abejonių nekelia teismų nustatyta aplinkybė, jog J. Z. įvykdė BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, bet išvada, kad nuteistasis įvykdė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą nusikalstamą veiką, paremta duomenimis, kurie negali būti pripažinti savarankiškais įrodymais, taip esmingai pažeidžiant BPK reikalavimus, reglamentuojančius įrodinėjimą. Teismai privalėjo ne vidiniu įsitikinimu, o įstatymų reikalavimus atitinkančiais įrodymais pagrįsti J. Z. indėlį į nusikalstamą rezultatą, t. y. O. P. mirtį. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti įtariamųjų parodymai galėjo būti naudojami tik faktiniams duomenims, kuriuos pripažinti įrodymais buvo visos teisinės prielaidos, patikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nėra pagrindo besąlygiškai remtis nukentėjusiosios O. P. aiškinimais, nes prieš mirtį duoti jos parodymai nesutampa su tuo, ką ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo įtariamieji. Iš kitų teismų nuosprendžiuose aprašytų įrodymų akivaizdu, jog jie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtino J. Z. kaltės. Teismo išvada, kad J. Z. išbėgo iš namo, paremta ne įrodymais, o spėjimu, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių J. Z. buvimo namo viduje faktą. Teismas įrodymų patikimumą tikrino ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais įtariamojo parodymais, bet priešingai – įrodymais tikrino duomenis, neturinčius savarankiškos įrodomosios galios.

Vertinant įrodymus, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes toks faktinių duomenų interpretavimas nesuderinamas su BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidas dėl įrodymų turinio, nuosprendyje padarydamas išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nuteistųjų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nuteistieji detaliai paaiškino, kokius kiekvienas veiksmus atliko darydami nusikalstamą veiką, jų parodymai tarpusavyje sutampa, nors įtariamieji įvairiu laiku nevienodai aiškino apie įvykio aplinkybes ir kiekvieno iš jų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas.

Atliekant parodymų patikrinimą vietoje gauti duomenys negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės, nes jie išplaukia iš parodymų, kuriuos užfiksavo ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o baudžiamieji įstatymai nenumato įtariamojo ir kaltinamojo pareigos teisingai liudyti savo baudžiamojoje byloje.

Šioje baudžiamojoje byloje J. Z. padėtis akivaizdžiai skiriasi nuo kitų dviejų nuteistųjų teisinės padėties, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai bei rasti kraujo ir biologiniai pėdsakai leidžia daryti išvadą apie jų veiksmus nužudant O. P., o ant J. Z. drabužių nerasta nei nužudytosios kraujo, nei biologinių pėdsakų, tai konstatavo apeliacinis teismas.

Teismai vertindami įrodymus esmingai pažeidė BPK reikalavimus, nesilaikė teismų praktikos, kad nagrinėjant bylą, kurioje yra keli kaltinamieji, nuosprendyje turi būti analizuojamas kiekvienas įrodymas ir jų visuma dėl kiekvieno kaltinimo ir kiekvieno kaltinamojo.

Ikiteisminio tyrimo metu, pažeidžiant BPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas, J. Z. ir S. K. gynė tas pats gynėjas, nors šių asmenų gynybos interesai skyrėsi. Kai įtariamąjį S. K. ėmėsi ginti kitas advokatas, įtariamojo pozicijos pasikeitė.

Teismai J. Z. kaltinančias išvadas parėmė netinkamai įvertintais faktiniais bylos duomenimis, įrodymais pripažino duomenis, kurie pagal įstatymą negalėjo turėti savarankiškos įrodomosios galios, taip esmingai pažeidė BPK reikalavimus, todėl J. Z. buvo priimti tik iš dalies pagrįsti nuosprendžiai, nes jei teismai būtų laikęsi BPK nustatytų taisyklių, J. Z. būtų galėję pripažinti kaltu tik dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Pirmosios instancijos teisme J. Z. nurodė, kad tyrimo metu jam buvo darytas neteisėtas poveikis, kad jis duotų kaltinimui priimtinus parodymus, tačiau teisme buvo apklausti ne tie policijos pareigūnai, kurie, pasak įtariamojo, darė jam poveikį.

Apeliacinės instancijos teisme jis (kasatorius) prašė atlikti įrodymų tyrimą, siūlė išsiaiškinti, kokie policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu galėjo taikyti neteisėtas tyrimo priemones prieš nuteistuosius, kviesti į teismo posėdį policijos darbuotojus M. M. ir J. P., pareikalauti duomenis iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK), kokie pareigūnai ir kada kvietėsi J. Z. iš areštinės, tačiau teismas įrodymų tyrimo neatliko ir minėtų aplinkybių nesiaiškino. Pirmosios instancijos teismas J. Z. kaltinančias išvadas dėl jo dalyvavimo įvykdant BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikaltimą grindė iš esmės tais parodymais, kuriuos įtariamieji davė ikiteisminio tyrimo metu. Turint omenyje svarbą, kurią pirmosios instancijos teismas suteikė įtariamųjų parodymams, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, nuodugniai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su galimai darytu neteisėtu poveikiu, ir tik po to konstatuoti, ar toks poveikis buvo daromas ar ne. To nepadarius apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Pripažinus J. Z. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas vienoje nuosprendžio vietoje tvirtina, kad visi nuteistieji (tarp jų ir J. Z.) naudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, o kitoje – kad J. Z. su S. K. tik laikė nukentėjusiąją, o smūgius sudavė M. P.. Taip teismo apibūdintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, ypač nuoroda į tai, kad įsibrovimo tikslas buvo apiplėšti O. P. namą, duoda pagrindą išvadai, kad teiginys, jog J. Z. prisidėjo prie O. P. nužudymo kaip vykdytojas, neparemtas tuo, ką nustatė teismas. Iš teismų nuosprendžių galima manyti, kad kaltininkai, prieš panaudodami smurtą prieš O. P., jo ribų neaptarė; nukentėjusiąją užpuolė norėdami apiplėšti; jų tyčia buvo labai konkretizuota. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, kurios yra abejotinos ir nepatvirtintos tinkamais įrodymais, J. Z. neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiąją, jis galėjo bendrininkauti tik vartojant prieš ją smurtą plėšimo metu, o mirtinus sužalojimus padarė kitas asmuo, o jis, kaip rašoma nuosprendyje, tam neprieštaravo ir galėjo nematyti, kada kitas asmuo vartojo prieš nukentėjusiąją intensyviausią smurtą. Todėl tarp J. Z. smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios mirties – nėra priežastinio ryšio, taip pat nėra subjektyviojo nužudymo požymio – tyčinės kaltės. Situacija, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-580/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-580/2011">2K-580/2011</a>). Dėl šių priežasčių J. Z. galėjo būti nuteistas tik pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

BPK 109 straipsnis nenumato, kad baudžiamajame procese būtų nagrinėjami regresiniai ieškiniai. Tokie klausimai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269/2014">2K-269/2014</a>). Pripažinus, kad J. Z. gali būti kaltas tik dėl kvalifikuoto plėšimo, jis galėtų materialiai atsakyti tik už žalą, atsiradusią dėl O. P. turto plėšimo, tačiau iš jo negalėtų būti priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas dėl nukentėjusiosios mirties.

Pirmosios instancijos teismas už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą J. Z. skyrė laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. baudžiamuoju įsakymu, galutinė subendrinta bausmė neviršytų ketverių metų, tuomet nuteistajam būtų galima taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. Z. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos duomenų, kuriais grindžiamas J. Z. dalyvavimas padarant BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą veiką, vertinimo

Kasacinis skundas grindžiamas nuteistojo J. Z. pozicija, kurią šis išdėstė nagrinėjant bylą teisme, kad jis dalyvavo plėšime, tačiau fizinio smurto prieš O. P. nenaudojo, parodymus dėl fizinio smurto panaudojimo davė įtikintas parengtinio tyrimo pareigūnų.

Bylos proceso metu gautų duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Baudžiamajame procese įtvirtintas laisvo įrodymų įvertinimo principas pasireiškia tuo, kad įrodinėjimo subjektai nėra suvaržyti jokiais formaliais įrodymų kokybės ar kiekybės kriterijais. Įstatymas skelbia, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl negalima vienos rūšies įrodymų laikyti pranašesniais už kitus ir pan.

Bylos duomenų pripažinimas įrodymais – tai rezultatas, kuris gaunamas įvertinus jų liečiamumą, leistinumą ir tikrumą, o pripažinus duomenis įrodymais, atliekamas įrodymų pakankamumo vertinimas.

Be jau minėto BPK 20 straipsnio, ir kiti BPK straipsniai reglamentuoja bylos duomenų vertinimo kriterijų turinį. BPK 276 straipsnis reglamentuoja kai kurių bylos duomenų tikrinimo būdus. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nėra nurodytas draudimas nurodytu būdu patikrintais įrodymais grįsti teismo išvadas. BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą laikėsi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, patikrino apeliacinio skundo argumentus dėl bylos duomenų vertinimo pirmosios instancijos teismui pripažįstant J. Z. dalyvavus panaudojant fizinį smurtą prieš O. P.. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo J. Z. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu, kurie buvo paskelbti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nuteistųjų M. P., S. K. parodymus. Šių asmenų parodymai buvo išnagrinėti ir palyginti tarpusavyje bei chronologiškai viso bylos proceso metu, taip pat su liudytojų B. Š., V. A. ir Ž. J. parodymais, nukentėjusiosios D. K., taip pat ir O. P. parodymais bei kitais bylos rašytiniais ir daiktiniais įrodymais. Visgi esminiai duomenys apie nusikaltimo padarymo mechanizmą šioje byloje, kiekvieno iš nuteistųjų dalyvavimo nusikaltime vaidmenį yra pačių nuteistųjų parodymai. Sutiktina su kasacinio skundo motyvais, kad visavertis įrodymas patikimumo prasme yra tokie kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai, kuriuos jis duoda teismo posėdžio metu – teisiamajame posėdyje ar apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nes šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje yra didžiausios galimybės užtikrinti apklausiamų asmenų garantijas duoti parodymus laisva valia, pašalinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybę daryti įtaką kaltinamajam, liudytojui ar nukentėjusiajam, šiems asmenims suvokiant kaltinimo esmę bei atsakomybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta pirmiau, įstatymas nedraudžia ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinamųjų parodymais remtis nuosprendyje, bet jie turi būti itin kruopščiai patikrinami įvertinant, ar buvo tinkamai užtikrinama teisė turėti gynėją, išsiaiškinant dėl galimos ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos parodymų turiniui. Analizuojant J. Z. parodymų evoliuciją pažymėtina, kad per pirmąją 2015 m. sausio 31 d. apklausą bylos ikiteisminio tyrimo metu J. Z. iš viso neigė padaręs nusikalstamą veiką. Vėliau, papildomai apklausiamas, J. Z. parodė, kad 2015 m. sausio 21 d. M. P. jam ir S. K. pasiūlė apiplėšti O. P., pagal planą automobilį turėjo palikti atokiau, O. P. atidarius duris, ją pargriauti, surišti, tada ieškoti pinigų. Pirmą kartą pas O. P. buvo atvažiavę kelios dienos iki 2015 m. sausio 28 d., bet ji neatidarė durų. 2015 m. sausio 28 d. vėl visi trys nuvažiavo iki O. P. namų. J. Z. teigė, kad pats pirštinių nebuvo pasiėmęs, bet kažkuris iš bendrininkų jam davė vieną pirštinę. Pirmas pagal susitarimą turėjo eiti S. K., kuris turėjo pargriauti O. P., nežino, ar iš tikrųjų tai ir padarė, bet paskui, patekus į namo vidų, J. Z. ir M. P. laikė senutę, o S. K. bandė užrišti burną, gal surišo kojas ir rankas. Tada visi trys kambariuose ieškojo pinigų, bet nerado, grįžę prie O. P. sudavė šiai smūgius, smūgius sudavė visi. Tada J. Z. buvo liepta eiti prie durų ir žiūrėti, ar kas neateina, o S. K. su M. P. liko prie O. P. ir ją mušė, ši lyg sakė, kad pinigai yra lauke, bet tuo metu jis pamatė ateinančią moterį. Pastaroji, pamačiusi gulinčią surištą O. P., pradėjo šaukti, tada J. Z. pabėgo, grįžęs namo persirengė, susisiekė su M. P. ir S. K., šie kartu su merginomis atvažiavo jo paimti. Visi šie parodymai atitinka nuteistųjų S. K. ir M. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojų B. Š., V. A. ir Ž. J. parodymus dėl nuteistųjų veiksmų po įvykio naikinant nusikaltimo metu turėtus drabužius, pirštines, nukentėjusiosios D. K. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistieji šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino dar ne kartą papildomai apklausiami kaip įtariamieji – J. Z. 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. spalio 14 d., parodymų patikrinimo nusikaltimo vietoje 2015 m. vasario 11 d. metu. Teisme J. Z. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš esmės tokia pati parodymų chronologija ir nuteistojo S. K. pripažįstant savo dalyvavimą ir J. Z. fizinio smurto veiksmus prieš O. P., tik jis parodymus pakeitė 2015 m. spalio 14 d. papildomos įtariamojo apklausos metu, nurodydamas, jog O. P. nemušė ir nematė, kad ją muštų J. Z.. M. P. viso bylos ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo bei kitų kaltinamųjų dalyvavimą suduodant smūgius O. P., teisme M. P. pakeitė poziciją, pripažindamas, kad tik jis sudavė smūgius O. P..

Vertinant J. Z. parodymų patikimumą ir sudarytas teisines garantijas į tinkamą teisinę gynybą svarbu pažymėti, jog visos ikiteisminio tyrimo apklausos ir parodymų patikrinimas vietoje vyko dalyvaujant jo gynėjai advokatei A. N., kuri taip pat gynė ir kitus kaltinamuosius, tačiau dėl šio atstovavimo nėra prieštaravimų tarp kaltinamųjų gynybos interesų, kaip teigiama kasaciniame skunde, nes jų parodymai tuo metu atitiko ir nebuvo esminių prieštaravimų. Pasikeitus kaltinamųjų gynybinei pozicijai, buvo pakeisti juos ginantys advokatai. J. Z. ikiteisminio bylos tyrimo metu pasirinkta advokatė jį gynė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kai jis jau pakeitė parodymus ir išdėstė savo gynybinę versiją dėl parodymų pakeitimo. Vertinant J. Z. parodymų patikrinimo vietoje duomenų patikimumą atkreiptinas dėmesys, kad jis detaliai parodė, kur buvo surišta ir gulėjo nukentėjusioji O. P., ant manekeno pademonstravo, kaip ir į kurias vietas sudavė smūgius O. P., tai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Šios aplinkybės iš esmės atitinka įvykio vietos apžiūros metu surinktus ir ištirtus duomenis.

Vertinant J. Z. parodymų nuoseklumą bylos ikiteisminio tyrimo metu atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015 m. liepos 27 d. teismo posėdžio Kauno apygardos teisme metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo J. Z., jis teisėjui patvirtino savo parodymus dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 2 dalį. Jokių pastabų ar pareiškimų dėl neteisėto poveikio jo parodymų turiniui jis nenurodė nei savo advokatei, kuri jį gynė viso bylos ikiteisminio nagrinėjimo metu, nei teisėjui skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę – suėmimą, taip pat ir užbaigiant bylos ikiteisminį tyrimą bei pateikiant jam bylos medžiagą susipažinti.

Remdamasis šiais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino J. Z. teiginius dėl poveikio jam ikiteisminio tyrimo metu jo gynybine taktika ir atsisakė kviesti dėl apklausos į teismo posėdį policijos darbuotojus M. M. ir J. P. bei pareikalauti duomenis iš Marijampolės apskrities VPK, kokie pareigūnai ir kada kvietėsi J. Z. iš areštinės, apsiribodamas įvertinimu tų duomenų, kurie buvo ištirti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai ir padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

Bylos proceso metu gautų įrodymų pakankamumo klausimas pripažįstant asmenį kaltu dėl nusikaltimo padarymo yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalykas, nes įrodymų pakankamumas sprendžiant asmens kaltės klausimą įvertinamas remiantis gautais duomenimis dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų, bylos nagrinėjimo metu pašalinus visas abejones, turinčias reikšmės asmenį pripažįstant kaltu dėl atitinkamos veikos padarymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistieji pagrįstai tvirtina neturėję tikslo nužudyti O. P., kadangi pagrindinis jų tikslas buvo apiplėšti O. P., tačiau teisingai pažymėjo, kad nuteistieji, būdami pakankamo protinio išsivystymo ir gyvenimiškos patirties, sąmoningai intensyviai naudodami fizinį smurtą, sudavę senyvo amžiaus O. P. stiprius smūgius į galvą, kitas kūno vietas (tai patvirtina kaulų lūžiai), suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl jų smurtinių veiksmų gali būti ne tik sutrikdyta sveikata, bet ir atimta gyvybė, ir nors nenustatyta, kad nuteistieji norėjo O. P. mirties, bet suduodami smūgius sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos nebūtinai turi būti išankstinis, bet gali susiformuoti bet kurioje veikos stadijoje ir gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, jog byloje nenustatyta, kad nuteistieji būtų iš anksto taręsi smurtauti prieš O. P., pagal nuteistųjų parodymus, jie O. P. turėjo tik surišti, tačiau įsiveržę į vidų ir surišę O. P. nuteistieji praktiškai vienu metu prieš ją naudojo fizinį smurtą, matė vienas kito smurtinius veiksmus, suvokė savo veiksmų pasekmes, pritarė vienas kito smurtinio pobūdžio veiksmams ir juos papildė. Todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistieji suprato dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje. Aptarti bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Taigi, nors ir nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius O. P., bet atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji, veikdami bendrai, netiesiogine tyčia, siekdami tų pačių pasekmių, sudavė smūgius O. P. į galvą ir kitas kūno vietas ir bet kuris iš jų galėjo padaryti mirties priežastimi tapusį sužalojimą, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę M. P., J. Z. ir S. K. yra kalti dėl O. P. mirties. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.

Pripažinus J. Z. nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pagrįstu, tampa neaktualus BK 75 straipsnio nuostatų taikymas, todėl šie skundo argumentai neaptariami.

Dėl civilinių ieškinių už gydymo išlaidas bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Kasaciniame skunde nesutinkama su civilinio ieškinio už gydymo išlaidas priteisimu iš J. Z. Kauno teritorinei ligonių kasai bei su turtinės ir neturtinės žalos priteisimu, siejant šį klausimą su J. Z. nedalyvavimu nužudant O. P..

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas.

Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Be to, kai nagrinėjant civilinį ieškinį byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, neprieštaraujančios baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog skunde neteisingai teigiama, kad baudžiamajame procese ligonių kasų civiliniai ieškiniai dėl patirtų gydymo išlaidų atlyginimo yra nenagrinėtini. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, jog tokie apelianto teiginiai prieštarauja tiek BPK 109 straipsnio nuostatoms, tiek suformuotai teismų praktikai, kur tokio pobūdžio civiliniai ieškiniai yra nagrinėjami ir gydymo išlaidų atlyginimas priteisiamas iš kaltininkų, motyvuojant tuo, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusiojo asmens sveikatai ir nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai), pagal subrogaciją ji tampa kreditore atsiradus deliktinei prievolei dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-378/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-378/2010">2K-378/2010</a>, 2K-146-511/2016 ir kt.).

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiais atvejais ieškinio dalis dėl žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2009">2K-171/2009</a>, 2K-343/2011 ir kt.).

Kaip jau buvo nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusio asmens sveikatai, nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 38 straipsnis), kuri pagal subrogaciją tampa kreditore, atsiradus deliktinei prievolei dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1, 3 dalys). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų ją padaręs asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-511/2016).

Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-269/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-269/2014">2K-269/2014</a> nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, kadangi šios bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, skiriasi prašomos priteisti žalos pobūdis, civilinį ieškinį pareiškusios institucijos.

Pripažinus įrodyta J. Z. dalyvavimą kartu su kitais nuteistaisiais suduodant smūgius O. P., kurie buvo jos mirties priežastis, plačiau neaptartinas turtinės ir neturtinės žalos klausimas, kuris yra išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, išdėstant išsamius argumentus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. Z. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis