Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-628/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-63680-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.1.2.3.; 2.1.7.4.1.; 2.2.1.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo T. G. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas S. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
T. G. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini), su to paties (duomenys neskelbtini) S. Ž. nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. nelegaliai dirbo UAB „M (duomenys pakeisti)“ apdailininkais statomame objekte, adresu Klaipėda, (duomenys neskelbtini), nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties ir apie jų darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. T. G. UAB „M“ padėjo įsidarbinti S. K. ir I. K. (I. K.). 2015 m. spalio 1 d. objekte, adresu Klaipėda, (duomenys neskelbtini), patikrinus darbuotojus alkotesteriu, S. K. buvo nustatytas 1,56 promilės neblaivumas, o I. K. – 1,88 promilės neblaivumas. Dėl šio šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo jiems buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežti papeikimai – ir pareikalauta atlyginti UAB „M“ patirtą nuostolį – po 300 Eur iš kiekvieno. Dėl S. K. ir I. K. padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo ir dėl UAB „M“ patirto nuostolio T. G. ir S. Ž. nebuvo sumokėta dalis atlyginimo už atliktus darbus.
Siekdami kompensuoti dalį nesumokėto atlyginimo už atliktus darbus, T. G. ir S. Ž. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 10 d. susitarė pagrobti S. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vykdydami šį susitarimą, 2015 m. spalio 10 d., apie 9 val., T. G., S. Ž., S. K. ir I. K. automobiliu „Volkswagen Golf“, kurį vairavo S. Ž., grįžo iš Smiltynės į Klaipėdą, S. K. ir I. K. išlipo Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos g., o S. Ž. ir T. G. automobiliu nuvažiavo toliau. S. Ž., vykdydamas susitarimą su T. G., automobilį „Volkswagen Golf“ pastatė prie parduotuvės „Iki“, adresu Klaipėda, (duomenys neskelbtini), ir automobilio S. K. negrąžino, taip jie pagrobė S. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2015 m. spalio 15 d. apie 9 val. telefoninio pokalbio metu T. G. pasakė S. K., kad automobilis dingo, taip pat pasakė: „Siūlau pasiimt daug elastinio binto, kad ta galva neskiltų per pusę.“
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
Pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo S. K. parodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas. Jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas nesilaikant BPK 182 straipsnio 1–2 dalyse ir 183 straipsnio 2–3 dalyse nustatytos tvarkos. S. K. nė karto nebuvo šaukiamas į apklausą, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, o jį į apklausos vietą atveždavo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus (toliau – Imuniteto skyrius) pareigūnai, neturėję įgaliojimų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, ir neoficialiai apklausdavo. Tokias aplinkybes patvirtino pats S. K. bei liudytojai L. B., I. K. ir R. Ž.. Neoficialūs pokalbiai su S. K. tuo metu, kai byloje jau vyko ikiteisminis tyrimas, laikytini tiesioginiu poveikiu liudytojui. Be to, dar prieš pirmą apklausą Imuniteto skyriaus pareigūnai nurodė S. K. aplinkybes, kurių jis neatsiminė, ir davė klausytis telefoninių pokalbių įrašų, kurie gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus ir kurie tuo metu dar nebuvo išslaptinti, taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintų rekomendacijų „Dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese“ (toliau – Rekomendacijos) 19, 20, 25 punktai. Dėl šių priežasčių S. K. apklausos negali būti laikomos teisėtomis, o jo parodymai – gautais teisėtu būdu. Šio asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, o vėliau ir teismui, yra tik jo pirminių parodymų, kuriuos davė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pakartojimas, todėl jie negalėjo būti teismų vertinami kaip patvirtinantys bylai reikšmingas aplinkybes, nebent jas būtų patvirtinę kiti teisėtais būdais gauti įrodymai.
Kitų byloje surinktų įrodymų, kurių vertinimas pateikiamas kasaciniame skunde, taip pat nepakanka konstatuoti, kad T. G. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vadovaujantis Rekomendacijų 26 punktu, informacija, gauta atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patikrinama BPK nurodytais proceso veiksmais, tačiau nagrinėjamu atveju tokios informacijos negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka, tuo labiau kad ji buvo neteisėtai atskleista S. K. prieš apklausą. Liudytojas L. B. davė parodymus apie aplinkybes, kurias jis sužinojo tik iš užfiksuotų telefoninių pokalbių (kriminalinės žvalgybos duomenų), todėl jo parodymai negali būti laikomi įrodymu. Atkreiptinas dėmesys, kad L. B. surašė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą 2016 m. sausio 19 d., o jis kaip liudytojas apklaustas dar 2015 m. gruodžio 14 d., taigi jo apklausa atlikta neteisėtai, nes neleistinai buvo atskleisti ir panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys. Liudytojams R. Ž. ir R. B., apklausiamiems ikiteisminio tyrimo metu, poveikį darė Imuniteto skyriaus pareigūnai, be to, šie liudytojai baudžiamajame procese davė skirtingus parodymus apie tai, ką jiems pasakojo S. K. apie automobilio dingimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino esant prieštaravimų, nors ir neesminių, tarp kitų liudytojų J. T., V. Ž. bei A. Ž. ir nukentėjusiojo S. K. parodymų. Kita vertus, minėti liudytojai nežinojo jokių svarbių aplinkybių, susijusių su automobilio davimu nuteistiesiems, ir jų parodymai nepatvirtino S. K. parodymų.
Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino paties S. K. parodymų prieštaravimų, jų neatitikčių liudytojo I. K., nuteistojo S. Ž. parodymams ir kitiems įrodymams, dėl to nepagrįstai pripažino S. K. parodymus nuosekliais ir patikimais, o I. K. ir S. Ž. parodymus nemotyvuotai atmetė. Pažymima ir tai, kad I. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, buvo neblaivus, todėl jo parodymai negali būti laikomi gautais teisėtu būdu. Šis liudytojas nurodė tikrąsias jam žinomas aplinkybes, kurios patvirtino nuteistųjų parodymus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Teismai, neteisingai įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė klaidingą išvadą, kad T. G. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos sudėties, nustatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, kad automobilio „Volkswagen Golf“ savininkas yra S. K., o apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl šios aplinkybės nurodydamas, kad, inkriminuojant automobilio vagystę, nėra svarbu, kas yra transporto priemonės savininkas. Kita vertus, neteisingai nurodžius automobilio savininką ir nepakeitus kaltinimo BPK nustatyta tvarka, iš esmės buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o S. K. neteisėtai pripažintas nukentėjusiuoju.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, kad automobilis priklausė S. K., rėmėsi šio asmens ir liudytojo J. L. prieštaringais parodymais, kurių turinys analizuojamas kasaciniame skunde, taip pat byloje esančiais dokumentais, išverstais į lietuvių kalbą iš švedų kalbos (pranešimu apie transporto priemonės savininko pasikeitimą ir išregistravimą, registracijos liudijimu ir 2015 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi), kurie negali būti laikomi įrodymais ir prieštarauja byloje esantiems oficialiems dokumentams – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinės valdybos 2015 m. lapkričio 12 d. raštui ir pagal teisinės pagalbos prašymą teisėsaugos institucijų pateiktai informacijai. Pastarieji duomenys, taip pat S. K. parodymai patvirtina, kad automobilio savininkė V. M. S. 2015 m. birželio 22 d. perleido transporto priemonę J. L., o jis perdavė įgytą transporto priemonę S. K. už neišmokėtą atlyginimą. Automobilio neįregistravimas po 2015 m. gegužės 11 d. sandorio, naujo sandorio sudarymas 2015 m. birželio 22 d. leidžia daryti išvadą, kad pirmiau sudarytas sandoris buvo apsimestinis. Todėl tikruoju automobilio savininku buvo J. L.. Tokiai išvadai daryti neturi reikšmės tai, kad, 2015 m. birželio 22 d. pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį, automobilis buvo Lietuvoje, nes transporto priemonė gali būti perduota ir iki sandorio sudarymo. Teismai netinkamai įvertino, kad S. K. niekada neturėjo dokumentų, susijusių su automobilio pirkimu, eksploatacija, originalų. Byloje yra tik šių dokumentų kopijos, kurios negali būti pripažintos įrodymais. Be to, dokumentų kopijos buvo pridėtos prie 2015 m. lapkričio 25 d. automobilio apžiūros protokolo, tačiau neapžiūrėtos, kaip reikalauja BPK 207 straipsnis, tuo labiau kad automobilio apžiūrą atliko vyriausiasis tyrėjas L. B., kuris neturėjo teisės atlikti šio procesinio veiksmo.
S. K. suprato, kad, neturėdamas automobilio dokumentų, negali laisvai įgyvendinti savo teisių kaip savininkas ar valdytojas (naudotis automobiliu, įregistruoti jį), tačiau negrąžino transporto priemonės J. L. dėl baimės prarasti šį daiktą ir nebeatgauti pinigų iš tikrojo savininko. Automobilis buvo laikomas kieme nenaudojamas, jis vėliau buvo atiduotas į metalo laužą, kai kaimynai informavo policiją apie neeksploatuojamą automobilį. S. K. gautus pinigus už transporto priemonės atidavimą į metalo laužą paliko sau kaip atlygį už J. L. turėtą skolą. T. G. automobilį taip pat vertino kaip metalo laužą, jis nebuvo techniškai tvarkingas, todėl nuteistasis įdėjo į transporto priemonę akumuliatorių. Automobiliu darbui Smiltynėje 2015 m. rugsėjo mėnesį naudojosi tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis, visi asmenys ir toliau tikėjosi dirbti kartu tą patį darbą. Taigi, T. G. ir S. K. siejo tik prievoliniai santykiai dėl automobilio naudojimo.
Negalima sutikti su teismų išvada, kad, 2015 m. spalio 10 d. paimant automobilį, buvo siekiama kompensuoti dalį nesumokėto atlyginimo už atliktus darbus, nes kasatorius nebeturėjo teisės gauti darbo užmokesčio. Teismai, konstatuodami, kad nuteistieji nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 10 d. susitarė pagrobti automobilį, rėmėsi dviem telefoniniais pokalbiais, iš kurių negalima daryti neabejotinos išvados dėl tokio nusikalstamo tikslo buvimo. 2015 m. spalio 5 d. telefoninio pokalbio metu T. G. pasakė S. Ž. apie automobilio paėmimą („atėmimą“) iš pykčio, o jie kartu nusprendė važiuoti paimti tik įrankių. 2015 m. spalio 9 d. telefoniniame pokalbyje apskritai nėra išreiškiamas joks sumanymas pagrobti automobilį. Kiti telefoniniai pokalbiai taip pat neįrodo kasatoriaus tyčios padaryti BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Nuvykimas į Smiltynę, įrankių ir kitų daiktų parvežimas automobiliu bei transporto priemonės pastatymas savaime negali būti laikomi plano pagrobti automobilį įvykdymu, jei tokiais veiksmais nebuvo siekiama apriboti savininko nuosavybės teisių.
Byloje dėl nukentėjusiojo S. K., liudytojo I. K. prieštaringų parodymų ir neatitikčių nuteistųjų parodymams nenustatyta, kas buvo sutarta su nukentėjusiuoju 2015 m. spalio 10 d. važiuojant automobiliu iš Smiltynės. Teismai nepaneigė S. Ž. nurodytos aplinkybės, kad tiek S. K., tiek I. K. minėtą dieną buvo neblaivūs, todėl jie galėjo ir neatsiminti T. G. nurodytų aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą dėl automobilio atidavimo S. K. priežasties, o apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl šios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad T. G. nežadėjo grąžinti automobilio, rėmėsi nuteistojo 2015 m. spalio 15 d. telefoniniais pokalbiais su S. K. ir I. K., tačiau nevertino viso telefoninių pokalbių konteksto, iš kurio matyti, kad kasatorius erzino telefoninių pokalbių dalyvius, išreikšdamas jiems pretenzijas. Atkreipiamas dėmesys, kad telefoniniai pokalbiai įvyko praėjus tik kelioms dienoms po 2015 m. spalio 10 d., automobilį pastatė S. Ž., o T. G. neturėjo transporto priemonės raktelių. Po kito, t. y. 2015 m. spalio 16 d., telefoninio pokalbio kasatorius bendravo su S. K. tik 2015 m. lapkričio 22 d., kai nuteistasis suprato, kad reikia atiduoti akumuliatorių kitam asmeniui (S. Š.), o su automobiliu neverta nieko daryti, todėl transporto priemonė buvo grąžinta S. K.. Ta aplinkybė, kad tai buvo padaryta nesutvarkius automobilio dokumentų, nereiškia, kad nuteistasis nežadėjo ir nesiruošė grąžinti transporto priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. lapkričio 22 d. telefoninis pokalbis negalėjo būti panaudotas byloje, nes Imuniteto skyriaus darbuotojams nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. nebuvo pavesta atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai konstatavo, kad automobilis buvo grąžintas nukentėjusiajam tik dėl to, kad T. G. sužinojo apie ikiteisminį tyrimą. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad kasatorius susipažino su policijos registruojamų įvykių registre užfiksuota informacija apie galimos nusikalstamos veikos padarymą ir teiravosi kieno nors apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.
Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas neteisėtai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, galimai klastojant vyriausiojo tyrėjo L. B. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinį pranešimą ir 2015 m. lapkričio 19 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame yra prokuroro rezoliucija pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą Imuniteto skyriui. Nuteistojo gynėjai 2016 m. vasario 19–22 dienomis susipažįstant su byla ir vėliau gaunant dokumentų kopijas, 2015 m. lapkričio 19 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą minėtos prokuroro rezoliucijos nebuvo. Iš L. B. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinio pranešimo akivaizdžiai matyti, kad įrašas „294 straipsnio 2 dalis“ buvo padarytas vėliau. Ataskaitoje apie galimą padarytą nusikalstamą veiką užfiksuota, kad ikiteisminis tyrimas 2015 m. lapkričio 18 d. pradėtas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o įrašas papildomai pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį padarytas taip pat vėliau (3 t., b. l. 138). T. G. 2015 m. lapkričio 25 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o 2015 m. lapkričio 30 d. – ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Todėl daroma išvada, kad ikiteisminis tyrimas 2015 m. lapkričio 18 d. pradėtas tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį remiantis kažkokiu kitu, ne vyriausiojo tyrėjo L. B. surašytu, tarnybiniu pranešimu, kuris galėjo būti sukeistas. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nebuvo gautas S. K. pareiškimas, kuris būtinas norint pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 294 straipsnį, be to, dėl šios nusikalstamos veikos negalima naudoti kriminalinės žvalgybos duomenų (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Reikšminga ir tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas iš esmės neturint jokių kitų objektyvių duomenų apie padarytą galimą nusikalstamą veiką, tik vadovaujantis neteisėtai panaudotais kriminalinės žvalgybos duomenimis. Kasaciniame skunde cituojami Rekomendacijų 17–19 punktai, kurie reglamentuoja, kada panaudojama kriminalinės žvalgybos informacija baudžiamajame procese, kokie yra jos panaudojimo būdai. Kita vertus, nė vienas iš Rekomendacijose nurodytų būdų nėra nustatytas byloje ikiteisminio tyrimo pradėjimo atveju. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leido pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Tai patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, kurią buvo prašoma teismui pridėti prie bylos, tačiau toks prašymas atmestas. Imuniteto skyrius neteisėtai tęsė ikiteisminį tyrimą ir atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus net ir paaiškėjus, kad nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, o perkvalifikavus galimą nusikalstamą veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį, neperdavė atlikti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo įstaigai pagal kompetenciją, kaip reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-890 „Dėl policijos įstaigų padalinių kompetencijų atlikti ikiteisminius tyrimus aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 8, 13 punktai. Visa tai patvirtina, kad baudžiamasis persekiojimas dėl T. G. vykdytas neteisėtai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė atsiliepimu į nuteistojo T. G. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Byloje esantys duomenys nepatvirtina T. G. teiginių, kad buvo pažeistos BPK 182–183 straipsnių nuostatos. Nors kasatorius tvirtina, kad S. K. parodymus priminė Imuniteto skyriaus darbuotojai, tačiau jis taip pat buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir šiais parodymais teismai neturėjo pagrindo nesivadovauti, tuo labiau kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusiajam buvo daromas spaudimas ar kitaip bandyta jį paveikti.
Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismai įvertino bylos įrodymus, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino nukentėjusiojo parodymus nuosekliais, įvertino juos neatsietai nuo kitų įrodymų. T. G. kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta ne tik S. K., bet ir liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina nuteistųjų telefoniniai pokalbiai, bei kitais įrodymais.
Byloje nustatyta, kad T. G. su S. Ž., darydami nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad užvaldo svetimą automobilį, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavina, numatė, kad teisėtas turto valdytojas jo neteks, o nuteistieji turės automobilį kaip nuosavą, ir norėjo to. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas ginčas, kam nuosavybės teise priklausė automobilis, o J. L., duodamas parodymus Sodertorno apylinkės teisme (Švedijoje), nepareiškė pretenzijų į transporto priemonę ir neįvardijo savęs šio daikto savininku. T. G. ir S. Ž. automobilis nepriklausė nuosavybės teise, todėl nepaisant to, kas būtų transporto priemonės savininkas, nuteistieji neturėjo teisės pagrobti jos. Svarbu ir tai, kad kasatorius skunde įrodinėja, jog automobilis priklausė ne S. K., o J. L., tačiau pats nuteistasis grąžino transporto priemonę būtent nukentėjusiajam.
Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi sankcionavo T. G. sekimą ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių ir kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptą kontrolę ir fiksavimą naudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. Prokuroro 2016 m. vasario 5 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, nutarta kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktą informaciją panaudoti ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-63680-15. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą remtis kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija byloje. Tarnybinį pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Imuniteto skyriaus viršininkui A. B. surašė vyriausiasis tyrėjas L. B.; G. R. rezoliucija pateiktas nurodymas pradėti ikiteisminį tyrimą; prokuroras, gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti Imuniteto skyriui. Taigi, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas laikantis BPK nuostatų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo T. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo T. G. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais
T. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas ir atliekamas neteisėtai, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.
BPK 166 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Imuniteto skyriaus vyriausiasis tyrėjas L. B. 2015 m. lapkričio 18 d. surašė tarnybinį pranešimą, kad T. G. veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių. Tame pačiame tarnybiniame pranešime 2015 m. lapkričio 18 d. rezoliucija vyriausiajai tyrėjai G. R. pavesta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 1). Pagal ataskaitą apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, tą pačią dieną duomenų sistemoje užregistruota, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius (3 t., b. l. 138–141). Taigi nėra abejonių, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, o kasaciniame skunde pateikta T. G. nuomonė, kad Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo L. B. 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybinis pranešimas buvo galimai suklastotas, vertinama kaip subjektyvi. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kad norint pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti gaunamas nukentėjusiojo (šiuo atveju turėjo būti gautas S. K.) pareiškimas (BPK 167 straipsnio 1 dalis).
Remiantis bylos duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo sankcionuotas T. G. sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas naudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. (1 t., b. l. 28). Rekomendacijų 17.1–17.3 punktuose nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija baudžiamajame procese gali būti panaudojama: priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka; planuojant ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus; kaip duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju vyriausiasis tyrėjas L. B., remdamasis kriminalinės žvalgybos informacija, kuri surinkta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties pagrindu, T. G. veiksmuose nustatė galimos nusikalstamos veikos požymius, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Toks procesinis veiksmas atitinka Rekomendacijų 17.2 punkte nustatytą kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo būdą baudžiamajame procese. Be to, Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2016 m. vasario 5 d. nutarimu nutarta panaudoti Imuniteto skyriuje atliktos kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją šioje byloje (1 t., b. l. 63). Todėl kasatoriaus skundo teiginys, kad byloje buvo neteisėtai panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kasaciniame skunde T. G. nepagrįstai nurodo kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo neteisėtumą tuo aspektu, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tam tikrą laiką atliktas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, tačiau kasatorius nuteistas pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį – BK 178 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant kriminalinės žvalgybos (operatyvinius) veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant kriminalinės žvalgybos (operatyvinius veiksmus) patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Tai reikšminga ir tuo atveju, kai kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindai (veikos kvalifikacija pagal baudžiamąjį įstatymą) skiriasi. Tiek kriminalinės žvalgybos tyrimas, tiek ir vėliau jo pagrindu atliekamas ikiteisminis tyrimas yra dinamiškos procesinės veiklos, kurių metu nuolat renkami duomenys ir jie vertinami, todėl pirminis asmens padarytos galimos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas (kvalifikacija) ikiteisminio tyrimo metu gali kisti priklausomai nuo surinktų duomenų turinio. Kita vertus, tai savaime nereiškia ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo ir kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo neleistinumo. Šiame kontekste pastebėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kriminalinės žvalgybos tyrimas gali būti atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą tiek BK 228 straipsnio 2 dalyje, tiek 178 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Taigi, net ikiteisminio tyrimo metu perkvalifikavus T. G. nusikalstamą veiką pagal kitą, švelnesnį, baudžiamojo įstatymo straipsnį, kriminalinės žvalgybos tyrimo ir jo metu surinktų duomenų neteisėtumo konstatuoti nėra pagrindo.
Kasatoriaus skundo argumentas, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai neturėjo įgaliojimų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų byloje, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad prokuroras 2015 m. lapkričio 19 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą rezoliucija pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą Imuniteto skyriui (1 t., b. l. 2). Pažymėtina, kad Imuniteto skyrius yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, t. y. policijos, kuri laikoma ikiteisminio tyrimo įstaiga (BPK 165 straipsnio 1 dalis), padalinys. Taigi Imuniteto skyriaus pareigūnai nuo 2015 m. lapkričio 19 d. turėjo įgaliojimus atlikti byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties pagrindu taikyti BPK 154 straipsnyje nustatytą procesinę prievartos priemonę – klausytis T. G. naudoto mobiliojo ryšio telefono pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti (1 t., b. l. 8–9). Nors nuteistasis teigia, kad, perkvalifikavus jo galimą nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, ikiteisminio tyrimo atlikimas turėjo būti perduotas kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai pagal kompetenciją, kaip tai nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-890 „Dėl policijos įstaigų padalinių kompetencijų atlikti ikiteisminius tyrimus aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 8, 13 punktai, konstatuotina, kad tęsiant ikiteisminį tyrimą byloje Imuniteto skyriui dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos T. G. teisės ir tai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus (nuosprendį ir nutartį) (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtas aprašas priimtas organizaciniais tikslais – siekiant optimizuoti ikiteisminio tyrimo organizavimą ir paskirstymą policijos įstaigose, užtikrinti nusikalstamų veikų atskleidimą ir tyrimą, racionaliau panaudoti turimus žmogiškuosius, finansinius ir techninius išteklius (2014 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. 5-V-890 įžanginė dalis).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir jo atlikimą, šioje byloje nebuvo pažeistos.
T. G. teigimu, žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį T. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties T. G. ir kito nuteistojo S. Ž. parodymus, nukentėjusiojo S. K., liudytojų I. K., L. B., R. Ž., R. B., A. Ž., V. Ž., J. T. ir J. L. parodymus, byloje esančius telefoninius pokalbius, rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo T. G. kaltę, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija, kad jis nepagrobė svetimo turto, ir ji motyvuotai atmesta.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo T. G. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Pasak T. G., į liudytojo apklausas ikiteisminio tyrimo metu S. K. nė karto nebuvo šaukiamas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, nes jį į apklausos vietą atveždavo Imuniteto skyriaus pareigūnai, kurie per neoficialius pokalbius darė jam neleistiną poveikį. BPK 182 straipsnio 1, 2 dalys reglamentuoja, kad asmuo gali būti iškviečiamas į apklausą šaukimu, telefonu ar kitais būdais. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja išsamaus liudytojo iškvietimo į apklausą būdų sąrašo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus skunde akcentuojamas S. K. atvykimo į apklausą būdas savaime yra neleistinas pagal BPK. Be to, teismai nenustatė, kad Imuniteto skyriaus pareigūnai darė neleistiną poveikį S. K..
Pažymėtina, kad šis asmuo ikiteisminio tyrimo metu ne kartą (2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. sausio 4 d.) buvo apklaustas tyrėjos (1 t., b. l. 183–185, 188, 192), o 2016 m. sausio 29 d. S. K. davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (2 t., b. l. 2–9). Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-119/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-119/2011">2K-119/2011</a>, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016), o kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Teismai konstatavo, kad S. K. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu, iš esmės yra nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų, jie atitinka kitų byloje surinktų įrodymų visumą, todėl laikytini patikimais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tyrėjos atliktų apklausų su S. K. eiga leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai ar teismui.
T. G. kasaciniame skunde nepagrįstai abejoja kitų byloje surinktų įrodymų leistinumu ir įrodomąja reikšme. Nors liudytojas L. B. davė parodymus apie aplinkybes, kurias jis sužinojo iš užfiksuotų telefoninių pokalbių (kriminalinės žvalgybos duomenų), tačiau tai savaime nepatvirtina, kad jo parodymai nėra reikšmingi ir jais negalima remtis nustatant bylos faktines aplinkybes bei vertinant kitų įrodymų patikimumą. L. B. apklausos neteisėtumo nepagrindžia ta aplinkybė, kad jis davė parodymus dar prieš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo 2016 m. sausio 19 d. surašymą, t. y. 2015 m. gruodžio 14 d. Pažymėtina, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas savo tarnybines (duomenys neskelbtini) pareigas. Jį apklausė to paties skyriaus vyriausioji tyrėja G. R. (2 t., b. l. 29–30). Be to, BPK nereglamentuoja procesinių veiksmų (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo surašymo ir jį surašiusio pareigūno apklausos) atlikimo eiliškumo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad, atliekant L. B. apklausą, buvo pažeistos BPK nuostatos. Teismai nenustatė, kad kitiems liudytojams R. Ž. ir R. B., apklausiamiems ikiteisminio tyrimo metu, poveikį darė Imuniteto skyriaus pareigūnai. Priešingai, nei teigia kasatorius, informacija, gauta atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo patikrinta byloje BPK nustatyta tvarka, t. y. byloje esantys garso įrašai buvo perklausyti teisiamajame posėdyje, dalyvaujant proceso dalyviams (3 t., b. l. 149–151). Vien ta aplinkybė, kad byloje yra tik dokumentų, susijusių su automobiliu „Volkswagen Golf“, kopijos, nereiškia, kad šiuose dokumentuose nurodyta informacija apskritai praranda įrodomąją reikšmę, tuo labiau kad ji buvo patikrinta kitais būdais (pavyzdžiui, apklausiant liudytoją J. L.). Taigi teismai, pripažindami bylos duomenis leistinais įrodymais ir vertindami juos, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 178 straipsnio 2 dalies taikymu
Didžiąją dalį T. G. kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, sudaro nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, o tai, kaip minėta, nėra kasacijos dalykas. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas vertintinas tik tuo aspektu, ar buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas pagal byloje nustatytas aplinkybes.
BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, pagrobė automobilį. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-365-699/2017). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016).
Byloje teismai nustatė, kad T. G., veikdamas su S. Ž., pagrobė S. K. priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą, atimdami iš S. K. galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad nors minėtas automobilis Lietuvos Respublikoje nebuvo registruotas nukentėjusiojo vardu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo šio daikto savininkas ir teisėtas valdytojas, o T. G. automobilis buvo svetimas turtas, į kurį jis jokios reikalavimo teisės neturėjo. Kasatoriaus skundo teiginys, kad, pagal bylos duomenis, transporto priemonė priklausė J. L., teismų motyvuotai atmesta. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas ne tik teisėtas automobilio savininkas, kurio vardu automobilis registruotas, bet ir asmuo, kuris valdo ir naudojasi automobiliu savininkui sutinkant, nes jis dėl nusikalstamos veikos praradęs daiktą netenka daikto jam teikiamos ar galimos suteikti ateityje naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2007">2K-409/2007</a>). Bylai reikšmingu laiku kasatorius su S. Ž. naudojosi automobiliu, t. y., S. K. išlipus iš automobilio, nuteistieji važiavo transporto priemone toliau ir pastatė ją šalia parduotuvės, todėl teigti, kad jos negalima buvo eksploatuoti ir ji neturėjo jokios materialinės vertės, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad tai, jog prasidėjus ikiteisminiam tyrimui T. G. su S. Ž. grąžino automobilį S. K., nešalina kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės ir nelaikoma savanorišku atsisakymu pabaigti nusikalstamą veiką.
Pagal teismų nustatytas aplinkybes, T. G. suprato, kad su S. Ž. užvaldo svetimą automobilį „Volkswagen Golf“, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavindami, numatė, kad S. K. neteks šio turto, o kasatorius bei S. Ž. turės jį kaip nuosavą, ir to norėjo. Konstatuotina, kad nuteistojo kaltės (tiesioginės tyčios) turinys teismų sprendimuose buvo atskleistas tinkamai. Pasak kasatoriaus, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad, 2015 m. spalio 10 d. paimant automobilį, buvo siekiama kompensuoti dalį nesumokėto atlyginimo už atliktus darbus, nes kasatorius nebeturėjo teisės gauti darbo užmokesčio. Kaip minėta, vagystės motyvas nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis. Svarbu tai, kad T. G. su S. Ž. bendrais veiksmais pagrobė jiems nepriklausančią transporto priemonę. To pakanka kasatoriaus veiksmams kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o kasaciniame skunde daroma priešinga išvada atmestina kaip nepagrįsta.
Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes T. G. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.
Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Pranas Kuconis
Sigita Jokimaitė
