Baudžiamoji byla Nr. 2K-152-699/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00042-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.16.2.6
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams; BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams; BK 258 straipsnio 2 dalį areštu 28 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, E. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus su bausme, paskirta 2014 m. spalio 13 d. Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Polocko rajono ir miesto teismo nuosprendžiu, pripažintu 2015 m. liepos 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, E. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal 2015 m. liepos 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pripažintą 2014 m. spalio 13 d. Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Polocko rajono ir miesto nuosprendį, laikas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, iš E. J. konfiskuoti 5213 Eur, gauti iš nusikalstamos veikos.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nutartis, kuria nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
E. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai laikė didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, ir jas neteisėtai pardavė, t. y. 2012 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, prie malkinės Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), ir 2012 m. lapkričio 20 d., apie 21.30 val., prie tvenkinio Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, neteisėtai laikė ir per du kartus už ne mažiau kaip 5213 Eur pardavė L. Š. didelį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – kiekį – 870,801 g, ir didelį psichotropinės medžiagos – 4-metiletilkatinono (MEC) – kiekį – 37,082 g.
E. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai laikė didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, t. y. 2013 m. liepos 15 d., iki 11.45 val., malkinėje Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, neteisėtai laikė didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį – 49,914 g amfetamino, 10,305 g mefedrono, 1,365 g kokaino, 551,441 g kanapių (ir jų dalių), kurias 2013 m. liepos 15 d. 11.45 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
E. J. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo nešaunamuosius ginklus, t. y. 2013 m. liepos mėn. Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo kastetą ir teleskopinį blakštą, kurie yra smogiamojo pobūdžio šaltieji nešaunamieji ginklai, priskirti civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams, pagaminti pramoniniu būdu, ir juos iki 2013 m. liepos 15 d. kratos laikė savo namuose Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (du nusikaltimai) ir bylą dėl šios dalies jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 145 straipsnio nuostatas, susijusias su kratos atlikimo tvarka, neteisėtos kratos metu gautų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė BPK 145 straipsnio taikymo ribas ir netinkamai taikė kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc1LTIyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-175-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-175-222/2016">2K-175-222/2016</a> suformuluotą taisyklę, nes šioje ir nagrinėtoje bylose teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra identiškos. Pagal apeliacinės instancijos teismo pateiktą BPK 145 straipsnio aiškinimą, teisėsaugos pareigūnai, vadovaudamiesi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi daryti kratą konkrečioje vietoje, šį baudžiamojo proceso veiksmą be atskiros sankcijos gali daryti ir bet kurioje kitoje vietoje, jeigu tai gali būti susiję su tiriamomis nusikalstamomis veikomis. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sudaro sąlygas absoliučiai nekontroliuojamiems teisėsaugos pareigūnų veiksmams, neatitinka šiuolaikinio baudžiamojo proceso principų bei idėjų, sukuria visuomenei neapibrėžtumo situaciją.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad krata malkinėje, kurioje rastos kasatoriui inkriminuotos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, atlikta teisėtai, ir jos metu gautais duomenimis vadovavosi. Kasatoriui inkriminuotas neteisėtas didelio narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio laikymas 2013 m. liepos 15 d. 11.45 val. malkinėje Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), turint tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, teismų sprendimuose įrodinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi ir 2013 m. liepos 15 d. kratos protokolu. Pagal BPK 145 straipsnį krata gali būti daroma, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra tyrimui reikšmingų daiktų ar dokumentų. Tokia lingvistinė formuluotė aiškiai nurodo, kad krata daroma konkrečioje vietoje. Leidimas daryti kratą taip pat turi būti gaunamas konkrečių nekilnojamojo turto objektų atžvilgiu. Taigi krata gali būti atliekama tik tuo adresu, kuris yra nurodytas nutartyje daryti kratą. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi buvo leista daryti kratą gyvenamajame name ir pagalbiniuose statiniuose Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad konkreti pagalbinė patalpa, statinys, kuriame leidžiama atlikti kratą, identifikuotas nebuvo, tačiau buvo aiškiai apibrėžta kratos apimtis teritorijos prasme – kratą buvo leista daryti konkrečiu adresu, t. y. Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), esančiuose statiniuose. 2013 m. liepos 15 d. kratos protokole nurodyta, kad narkotinės medžiagos surastos adresu (duomenys neskelbtini), nors baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad malkinė, kurioje rastos narkotinės medžiagos, yra ne minėtame nuteistojo sūnui A. J. priklausančiame žemės sklype, o kitu adresu, t. y. Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, kurio savininkas ir adresas nesutampa su objektų, nurodytų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. liepos 1 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad narkotinės medžiagos buvo rastos už nuteistojo gyvenamosios vietos sklypo ribų esančioje malkinėje, tačiau vėliau konstatavo, jog narkotinės medžiagos buvo rastos malkinėje (duomenys neskelbtini). Taigi teismo nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, o teismo išvados prieštaringos. Pareigūnams kitame žemės sklype suradus malkinę, kuri nenurodyta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, BPK 1601 straipsnyje nustatyta tvarka, esant neatidėliotinam atvejui, prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl kratos šioje malkinėje turėjo priimti atskirą nutarimą, tačiau to nepadarė, todėl nuosprendžio argumentai, kad krata malkinėje buvo teisėta ir sankcionuota, nepagrįsti. Priešingai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad krata malkinėje buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant BPK 145 straipsnio nuostatas, šis pažeidimas suvaržė įstatymų garantuotas įtariamojo (kaltinamojo) teises bei sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis vertino selektyviai, klausimą dėl malkinės buvimo vietos traktavo skirtingai, kaltinimui palankesniu būdu. Aplinkybė, kad nei nuteistasis, nei A. J. neskundė kratos atlikimo, neįrašė pastabų į kratos protokolą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad krata buvo teisėta.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (sprendimai bylose Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34911/06; Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06; Xheraj prieš Albaniją, peticijos Nr. 37959/02). Šiuo atveju kasatorius yra nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme remiantis duomenimis, kurie gauti teisėsaugos pareigūnams netinkamai įgyvendinant BPK jiems suteiktas teises.
Abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, teismų atliktas liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų tyrimas bei vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismai kasatoriaus kaltę nepagrįstai grindė policijos pareigūnų R. P., T. R. ir jų bendrininko L. Š. parodymais. Šie asmenys kitose baudžiamosiose bylose buvo nuteisti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad veikdami organizuota grupe piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, neteisėtai laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, fabrikuodavo ikiteisminių tyrimų medžiagą, neteisėtai „pakišdavo“ narkotines medžiagas nekaltiems asmenims. Šiems ir kitiems asmenims vykdant nusikalstamas veikas buvo įgytos narkotinės medžiagos, tačiau pas juos rastos narkotinės medžiagos inkriminuotos kasatoriui. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-697/2016">2K-268-697/2016</a>, kurioje buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su buvusiais pareigūnais R. P. ir T. R., konstatavo, kad teismai netinkamai vertino bylos duomenis, nes teisėtai surinktų įrodymų visumos būti negali, kai įrodymų rinkimas yra susijęs su pareigūnų padarytomis nusikalstamomis veikomis. Tokia pati situacija yra ir šioje byloje, nes minėti pareigūnai yra suinteresuoti apkalbėti kasatorių, tokiu būdu patys išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be šių asmenų parodymų, kasatoriaus kaltumą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Tuo tarpu liudytojų R. P. ir R. I. parodymų, kad jie, dirbdami (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, neva buvo gavę duomenų, jog kasatorius (duomenys neskelbtini) dideliais kiekiais platina narkotines medžiagas, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.
Teismai neatsižvelgė į EŽTT, kasacinio teismo praktiką, pagal kurią bendrakaltinamųjų asmenų parodymų vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Tam, kad būtų laikomasi Konvencijos 6 straipsnio garantijų, bendrakaltinamojo prisipažinimas kaltu turėtų būti pripažįstamas įrodymu tik nustatant prisipažinusio asmens, o ne kito kaltinamojo nusikaltimo padarymo faktą, ir teisėjas turėtų aiškiai nurodyti, jog toks bendrakaltinamojo prisipažinimas savaime neįrodo, kad kitas kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą (Vladimir Romanov prieš Rusiją, § 102; 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Karpenko prieš Rusiją, § 66). Teismai L. Š. parodymus kaip patikimus vertino ir jais rėmėsi nepagrįstai, neatsižvelgdami į tai, kad ikiteisminis tyrimas L. Š., kaip aktyviai padėjusiam atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, buvo nutrauktas; kad L. Š., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo, buvo suinteresuotas duoti kaltinimui reikalingus parodymus. Iš įtariamųjų L. Š., R. P. parodymų, R. P., R. I. ir kitiems asmenims surašyto kaltinamojo akto matyti, kad L. Š., vykdydamas buvusių pareigūnų nurodymus, prekiavo narkotinėmis medžiagomis, inscenizuodavo nusikalstamas veikas, duodavo melagingus parodymus, gadino svetimą turtą bei klastojo dokumentus. Taigi L. Š., taip pat A. Š., kuri yra suinteresuota savo sutuoktiniui padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais teismai, priimdami kasatoriui apkaltinamąjį nuosprendį, remtis negalėjo. Be to, L. Š. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą buvo įspėtas nepagrįstai, nes apklausiamas teisme apie savo galimai padarytas nusikalstamas veikas už galimai melagingų parodymų davimą neatsako.
Teismai pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nepašalino byloje esančių abejonių dėl kasatoriaus kaltės, jas vertino kasatoriaus nenaudai ir skundžiamus sprendimus grindė prielaidomis. Skunde aptariant liudytojų parodymus ir kitus bylos įrodymus teigiama, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio nėra aišku, kokių bylos duomenų pagrindu konstatuota, kad iš bidone rastų paketų su narkotinėmis medžiagomis du paketai kanapių, kurių bendras kiekis yra 704,57 g, yra tos kanapės, kurias esą L. Š. įsigijo iš E. J.; kad L. Š. automobilyje, pas A. V., A. U., R. Č. rastos narkotinės medžiagos taip pat priklausė kasatoriui. Teismai nesiaiškino aplinkybių, kad bidone rasti paketai ir maišeliai su kanapėmis nebuvo pažymėti, ant jų nėra užrašų ar kitų skiriamųjų ženklų, taip pat nerasta kasatoriaus pirštų atspaudų ar kitų biologinių pėdsakų. Taigi jokie bylos įrodymai šių narkotinių medžiagų priklausomybės E. J. nepagrindžia.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Abiejų instancijų teismai, įvertinę įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog krata gyvenamajame name ir pagalbiniuose statiniuose Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), buvo atlikta neteisėtai, nesant BPK 145 straipsnio reikalavimus atitinkančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakydamas dėl kratos atlikimo teisėtumo, teisingai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc1LTIyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-175-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-175-222/2016">2K-175-222/2016</a>. Nors šių bylų aplinkybės nėra identiškos, tačiau visos aplinkybės, susijusios su procesinės prievartos priemonės – kratos – teisėtumu, yra analogiškos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartyje leisti atlikti kratą nebuvo identifikuota konkreti pagalbinė patalpa, statinys, kuriame leidžiama atlikti šį procesinį veiksmą, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad krata buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant BPK 145 straipsnio nuostatas ir kad jos metu gauti duomenys yra neleistini ir nepatikimi. BPK 145 straipsnis imperatyviai neapibrėžia, kiek tiksliai turi būti nurodyta patalpa ar kitokia vieta, kurioje gali būti daroma krata. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kasatoriaus nurodyta malkinė buvo pastatyta šalia A. J. nuosavybės teise priklausančios teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai kaip gynybinę versiją įvertino E. J. parodymus, kad malkinę pastatė ir ja naudojosi kitas asmuo – R. Š., nes baudžiamosios bylos įrodymai patvirtina, kad malkine naudojosi būtent E. J..
Kasatoriaus argumentai dėl esminių BPK pažeidimų vertinant proceso dalyvių parodymus nepagrįsti. Visi liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė prisiekę ir būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo. Kasaciniame skunde nuteistasis teikia prieštaringus argumentus, nurodydamas, kad liudytojai galėjo duoti melagingus parodymus, nes jie neįspėjami pagal BK 235 straipsnį, tačiau taip pat nurodo ir tai, kad liudytojai buvo įspėti, taip nesilaikant BPK nuostatų ir įpareigojant juos duoti parodymus prieš save. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir teisingai atsakė į E. J. analogiškus argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde. Liudytojo L. Š. galimai nusikalstama veika teisminės institucijos teisiškai jau buvo įvertinta, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į tai, kad L. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, dėl to jo parodymus vertino atidžiau ir pripažino, kad jie yra nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi. Byloje nenustatyta, kad liudytojai R. P., T. R. ar L. Š. turėjo pagrindą apkalbėti E. J.. Tokių duomenų nenurodė ir kasatorius. Skundas pagrįstas prielaidomis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad minėti liudytojai galėjo duoti melagingus parodymus, siekdami E. J. baudžiamosios atsakomybės bei jo padėties apsunkinimo. Be to, liudytojų R. P. bei R. I. parodymai buvo vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, kurių teisingumas yra įrodytas byloje esančių duomenų visuma. Tai, kad šių liudytojų parodymuose užfiksuoti netiesioginiai parodymai, savaime nedaro jų neteisėtų.
Kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl nevertintini. Abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą (liudytojų L. Š., A. Š., R. P., R. I. parodymus, rašytinius bylos įrodymus), padarė pagrįstą išvadą, kad narkotines medžiagas, kurias paslėpė R. I., ir narkotines medžiagas, rastas pas A. V., A. U. ir R. Č., L. Š. neteisėtai įgijo iš nuteistojo E. J..
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ir bylą dėl šios dalies jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistojo kasaciniame skunde (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir jo apeliaciniame skunde) daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei bei jų vertinimui, pateikiant savąjį vertinimą; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-P-181/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai įrodymais pripažino neteisėtais būdais (neteisėtos kratos metu) gautus duomenis ir nepagrįstai jais vadovavosi, įrodymus (liudytojų parodymus) įvertino netinkamai, savo išvadas grindė prielaidomis. Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcxLTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-471-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-471-507/2015">2K-471-507/2015</a>, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016 ir kt.).
Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamą nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Kasatorius kaip vieną esminių skundo argumentų nurodo tai, kad jo kaltę dėl vienos iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. neteisėto laikymo didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, malkinėje Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), teismai grindė neteisėtos kratos minėtoje malkinėje metu gautais duomenimis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, išanalizavęs kratos atlikimo aplinkybes, motyvuotai paaiškino, kodėl krata atlikta laikantis BPK 145 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o jos metu gauti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.
Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. liepos 1 d. motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi (tenkinant 2013 m. liepos 1 d. prokurorės prašymą) buvo leista daryti kratą E. J. gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, esančiose Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiose A. J., siekiant surasti ir paimti tyrimui reikšmingus daiktus ir dokumentus: narkotines, psichotropines medžiagas, kitus daiktus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (svarstykles, talpyklas, paketus, pakavimo medžiagas su galimais narkotinių medžiagų likučiais), mobiliojo ryšio telefonus, mobiliojo ryšio SIM korteles, fotonuotraukas, vaizdo ir garso įrašus, užrašus, grynuosius pinigus, kompiuterius, kompiuterines laikmenas, kitus daiktus ir dokumentus, kuriuose gali būti duomenų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamų veikų tyrimui. Šios nutarties pagrindu 2013 m. liepos 15 d. atlikta krata Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), jos metu, be kita ko, malkinėje buvo rastos ir paimtos supakuotos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Byloje nustatyta, kad minėta malkinė buvo pastatyta ne A. J. nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), o šalia jos.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, kad BPK 145 straipsnis imperatyviai neapibrėžia, kiek tiksliai turi būti nurodyta patalpa ar kitokia vieta, kurioje gali būti daroma krata. Baudžiamajame procese kratai, kaip duomenų gavimo būdui, įgyvendinti nekeliamos sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose, reglamentuojančiose turto valdymą, nuosavybės teises į objektą ir pan. BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindas kratai suponuoja, kad ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, kas disponuoja, turi nuosavybės teise kokį nors objektą, kuriame bus daroma krata, taip pat kratą galima atlikti ne tik pas įtariamąjį, bet ir pas kitą asmenį. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc1LTIyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-175-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-175-222/2016">2K-175-222/2016</a>).
Nagrinėjamoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtais įrodymais (paties nuteistojo E. J., liudytojų A. J., D. R. parodymais) nustatyta, kad nors malkinė, kurioje rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, buvo pastatyta už nuteistojo sūnui A. J. nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), ribų ir nebuvo registruota VĮ Registrų centre, tačiau ja faktiškai naudojosi (ten laikydavo malkas), ją valdė E. J. ir jo šeima. Atsižvelgdami į tai, abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad šia malkine E. J. faktiškai naudojosi kaip pagalbine patalpa pagrindinio objekto (sklypo Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu, todėl atliekant kratą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nustatytos kratos ribos peržengtos nebuvo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant kratą minėtoje malkinėje dalyvavo ir pats A. J., kuris prieš atliekant kratą buvo pasirašytinai supažindintas su ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi leisti daryti kratą; kad A. J., pasirašydamas kratos protokole, pastabų dėl kratos atlikimo neturėjo; kad nei A. J., nei nuteistasis E. J. kratos atlikimo neskundė; kad pastarasis dėl kratos nepareiškė pastabų ar prieštaravimų susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu. Pažymėtina ir tai, kad kratos malkinėje ir jos metu gautų duomenų teisėtumo klausimą gynyba iškėlė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu nuteistojo versiją, kad malkinėje rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos jam nepriklauso, kad malkine naudojosi ir kitas asmuo – R. Š., kad į ją bet kas galėjo laisvai patekti, abiejų instancijų teismai motyvuotai paneigė. Skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad malkinė ir sklypas, ant kurio ji buvo pastatyta, A. J. R. Š. neatlygintinai naudotis perduota nebuvo, kad, atliekant kratą malkinėje, nuo R. Š. mirties buvo praėję daugiau nei pusė metų, o kratos metu rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų priklausomybę E. J. patvirtina ir kiti bylos įrodymai, t. y. liudytojo L. Š. parodymai apie tai, kad kartą narkotines medžiagas E. J. jam pardavė atsinešęs iš tos vietos, kurioje buvo atlikta ginčijama krata; liudytojų R. P., R. I., T. R. parodymai apie tai, kad dirbdami (duomenys neskelbtini) policijos komisariate turėjo informacijos, jog E. J. (duomenys neskelbtini) galimai platina narkotines ir psichotropines medžiagas; kratos metu rastas didelis įvairių narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekis, priemonės, medžiagos, skirtos joms platinti, taip pat kiti bylos duomenys, kad E. J. Baltarusijos Respublikoje buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką – neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir saugojimą, turint tikslą jas platinti, pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kratos atlikimo pagrindai ir tvarka, nustatyti BPK 145 straipsnyje, nepažeisti. Vadinasi, atliekant kratą gauti duomenys atitinka esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus, nes gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, taip pat juos galima patikrinti (tai ir buvo padaryta) BPK numatytais proceso veiksmais.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad šioje byloje teismai, nesilaikydami suformuotos teismų praktikos dėl nusikalstamos veikos bendrininkų (bendrakaltinamųjų) parodymų vertinimo, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto L. Š., taip pat jo sutuoktinės A. Š. nepatikimais parodymais.
BK 391 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vien asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymu, nes BPK nuostatos to nedraudžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-44/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-44/2014">2K-44/2014</a>). Baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>). Kartu kasacinės instancijos teismas priimtose nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-177/2008, 2K-153-693/2017 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai išanalizavo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį L. Š. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, atsižvelgė į jo procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jo parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais (liudytojų parodymais, duomenimis, gautais padarius kratas, specialistų išvadomis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenimis ir kitais byloje ištirtais įrodymais) ir padarė išvadas, kad šio asmens parodymais yra pagrindas vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojo L. Š. parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nėra vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistojo E. J. kaltę padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje. Teismai skundžiamuose sprendimuose įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, priimtuose nuosprendyje ir nutartyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistojo kaltumą.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad L. Š. teisme negalėjo būti įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. BPK nėra numatyta draudimų kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-856/2006, 2K-377-511/2016). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje situacija iš esmės yra kitokia. Pirma, minėta, kad L. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas pagal BK 391 straipsnį. Šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo specifika ta, kad asmuo prisipažįsta dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai, duodamas teisingus parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Antra, pagal faktines bylos aplinkybes L. Š. ir E. J. nebuvo pripažinti nusikalstamos veikos bendrininkais, nes L. Š., be kita ko, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad iš E. J. neteisėtai įgijo, o E. J. nuteistas už tai, kad L. Š. neteisėtai pardavė narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad įspėjus L. Š. dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus nagrinėjant E. J. bylą buvo pažeistos BPK nuostatos. Teismai, vertindami liudytojo L. Š., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymus, laikėsi teismų praktikos reikalavimų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Kasatorius taip pat neteisus teigdamas, kad teismai negalėjo jo kaltumo grįsti liudytojos A. Š. parodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, jog ši liudytoja parodymus teisiamajame posėdyje davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą; kad savo parodymų teisingumą ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje; kad jos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai (liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje duomenys, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenys); kad byloje nėra jokių duomenų apie jos suinteresuotumą apkalbėti E. J., vadinasi, jie atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus leistinumo, patikimumo reikalavimus. Atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad A. Š., duodama kaltinimui palankius parodymus, taip siekė padėti L. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Minėta, kad L. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, taigi, A. Š. duodant parodymus teisme dėl su jos sutuoktiniu susijusių nusikalstamų veikų, pastarojo baudžiamosios atsakomybės klausimas byloje jau buvo išspręstas. Dėl šios priežasties A. Š. apklausai pagrįstai netaikyti BPK numatyti liudijimo ypatumai.
Kasaciniame skunde, ginčijant E. J. nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto laikymo didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, ir jų pardavimo L. Š. 2012 m. spalio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, ir 2012 m. lapkričio 20 d., teigiama, kad jokie bylos įrodymai nepatvirtina, kad bidone, L. Š. automobilyje, taip pat pas A. V., A. U., R. Č. rastos narkotinės medžiagos buvo įsigytos iš E. J.. Dėl šio kasatoriaus argumento pažymėtina, kad iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, jog šioje byloje abiejų instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo ir aptarė bylos įrodymus (liudytojų L. Š., A. Š., R. P., R. I., T. R., R. D., R. R. ir kt. parodymus, specialistų išvadas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gautus duomenis), kurie patvirtina, kad tiek kratos L. Š. automobilyje metu, taip pat pas asmenis, kuriems jis buvo perpardavęs draudžiamas medžiagas, tiek R. I. parodymų patikrinimo metu paslėptame bidone rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo tos pačios, kurias L. Š. 2012 m. spalio mėnesį ir 2012 m. lapkričio 20 d. pirko iš E. J. ir už kurių pardavimą pastarasis nuteistas skundžiamais teismų sprendimais. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos pagrįsta byloje surinktais ir teisme visapusiškai ištirtais įrodymais.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu liudytojų, buvusių policijos pareigūnų R. P., R. I., T. R., parodymų vertinimu, pažymėtina, kad nors šie liudytojai Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje kitoje baudžiamojoje byloje, be kita ko, yra kaltinami dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo, t. y. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, dokumentų klastojimo ir kitų nusikalstamų veikų, tačiau jiems pareikšti kaltinimai su šioje byloje E. J. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, nustatytomis BK 260 straipsnio 2 dalyje, iš esmės nėra susiję. Iš minėtų liudytojų parodymų teisme matyti, kad jie, dirbdami (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, turėjo informacijos, jog E. J. (duomenys neskelbtini) galimai platina narkotines ir psichotropines medžiagas, tačiau R. I. ir T. R. patys su kasatoriumi jokių veiksmų neatliko, o R. P., siekdamas išsiaiškinti narkotinių medžiagų platinimo tinklą, buvo nurodęs L. Š. užmegzti ryšį su E. J.. Abiejų instancijų teismai šių liudytojų parodymus išsamiai ir visapusiškai išanalizavo, įvertino juos tiek atskirai, tiek kartu su kitais bylos įrodymais ir padarė motyvuotą išvadą dėl šių liudytojų parodymų patikimumo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog šios bylos aplinkybės yra analogiškos toms, kurios nagrinėtos kasacinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-697/2016">2K-268-697/2016</a>, kurioje konstatuota, kad negali būti teisėtai surinktų įrodymų visumos, kai yra užfiksuoti nusikaltimai renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminį tyrimą dėl E. J. padarytų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nuteistas skundžiamais teismų sprendimais, vykdė ir duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir remiantis kuriais pripažino E. J. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, rinko ne minėti buvę (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnai, o Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdyba ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras. Duomenų apie tai, kad įrodymų byloje rinkimas būtų susijęs su minėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų padarytomis nusikalstamomis veikomis, byloje nėra.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Rima Ažubalytė
Audronė Kartanienė
Aldona Rakauskienė
