L. A. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-159-696/2018

Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00384-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.3.; 1.2.18.10.; 2.1.15.3.3.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. A. gynėjo advokato Romo Kersnausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžių.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu L. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės sumokėti 54 828,26 Eur PVM panaikinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, kurios vykdymas, taikant BK 75 straipsnį, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo.

Iš nuteistosios L. A. priteista valstybei 50 828,26 Eur turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu J. T. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžiu nuteistosios L. A. apeliacinis skundas atmestas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendis pakeistas bei panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio taikymo nuteistajai L. A.. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (iki 2017 m. spalio 6 d. galiojusi įstatymo redakcija), bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. A. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo J. T.. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

L. A. nuteista už tai, kad, padedama J. T., apgaule UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), būtent: būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorė, turėdama administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, disponuodama įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą, padedama J. T., nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. (duomenys neskelbtini) iš J. T. įgijo aiškiai netikrus UAB „K.“ dokumentus, t. y. šios bendrovės vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (kurių datos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose) bei pinigų priėmimo kvitus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB „K.“ pardavė, o UAB „A.“ pirko įvairias prekes, ir šiuos netikrus dokumentus perdavė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam UAB „B.“ įgaliotam asmeniui įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. UAB „B.“ įgaliotas asmuo, nežinodamas, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „A.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros bei jas lydintys dokumentai yra netikri, įtraukė į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą minėtas aiškiai netikras UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras ir UAB „A.“ PVM deklaracijose už 2013 m. lapkričio–2014 m. balandžio mėn., sąžiningai klysdamas, neteisėtai padidino 54 828,26 Eur (189 311,02 Lt) paslaugų pirkimo PVM, kuris buvo išskirtas neatitinkančiose tikrovės UAB „K.“ PVM sąskaitose faktūrose. Po to UAB „B.“ įgaliotas asmuo šias suklastotas UAB „A.“ 2013 m. lapkričio–2014 m. balandžio mėn. PVM deklaracijas su jos (L. A.) žinia elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip L. A. apgaule panaikino UAB „A.“ didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 54 828,26 Eur PVM ir padarė valstybei 54 828,26 Eur (189 311,02 Lt) žalą.

Taip pat ji nuteista ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent: būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorė (pagal 2010 m. rugpjūčio 12 d. darbo sutartį Nr. 10-001), pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų („1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“), t. y. UAB „A.“ 42 atvejais neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių medžiagų ir metalo gaminių iš UAB „K.“ įsigijimo iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt). Tęsdama savo nusikalstamą veiką, L. A. tyčia, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas („Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“), UAB „A.“ apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „B.“ nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. pateikė apskaitos registruose užregistruoti apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų ūkines operacijas (statybinių medžiagų ir metalo gaminių įsigijimą ir apmokėjimą už įsigytas prekes), pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių prekių ir metalo gaminių įsigijimo iš UAB „K.“ iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt). Taip ji tyčia, apgaulingai, padarydama išdėstytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimus, tvarkė jos vadovaujamos UAB „A.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu nuteistosios L. A. gynėjas advokatas R. Kersnauskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Abiejų instancijų teismai priimtuose sprendimuose padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nagrinėjamoje byloje yra nepagrįstai nuteista L. A.. Pirmosios instancijos teisme kasatoriaus ginamoji kalta neprisipažino ir tokius jos parodymus patvirtino kita nuteistoji J. T.. Skunde aptariami teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojų A. T., S. A., S. N., Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų A. B. (A. B.) (kuriam tyrimas yra atskirtas), R. D., U. S. parodymai, kratų, atliktų pas nuteistąją J. T., rezultatai, Lietuvos teismo ekspertizės centro ir ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto 2015 m. rugpjūčio 7 d. išvados ir teigiama, kad šie byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra teisiškai nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl L. A. įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje. Tačiau atlikus UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, priešpriešinius patikrinimus tarp šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų objektų, taip pat papildomai į bylą pateikus rašytinius įrodymus (medžiagų nurašymo aktus) ir apklausus liudytojus buvo nustatyta, jog UAB „K.“ vardu išrašytuose dokumentuose nurodytos prekės (metalas ir jo gaminiai) buvo įsigytos ir užfiksuotos įmonės UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje. Byloje nustatyta, kad šios medžiagos, pagal medžiagų nurašymo aktus, sunaudotos įvairiuose statybos objektuose ir už šiuos darbus, kuriuose buvo sunaudotos metalo medžiagos (įsigytos iš UAB „K.“), UAB „A.“ užsakovams išrašė PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias jie gavo apmokėjimą, ir UAB „A.“ nuo gautų pajamų sumokėjo visus privalomus mokesčius. Dėl to kasatorius teigia, kad UAB „A.“ realiai pirko statybines medžiagas iš asmenų, kurie jas pardavė UAB „K.“ vardu. Vadovaudamasi tokiomis aplinkybėmis, Klaipėdos apygardos prokuratūra 2016 m. kovo 10 d. nutarimu nutraukė L. A. ikiteisminio tyrimo dalį dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nes ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog ji nepasisavino jos žinioje esančio didelės vertės turto.

Abiejų instancijų teismai nepaneigė aplinkybių, kad prieš įvykstant sandoriams tarp UAB „A.“ ir „K.“ nuteistoji L. A. pasitikrino viešai prieinamą informaciją apie pastarąją bendrovę, kuri vykdo veiklą iki šiol, ir nustatė, kad ši įmonė yra registruota kaip veiklą vykdanti įmonė, be įsiskolinimų ir įregistruota PVM mokėtojų registre. Tai reiškia, kad kasatoriaus ginamoji, įsigydama minėtas prekes, elgėsi pakankamai apdairiai, atsakingai ir rūpestingai tiek, kiek jai leido galimybės. Be to, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad kasatoriaus ginamoji prašė ar užsakinėjo fiktyvius UAB „K.“ dokumentus, ir nėra užfiksuota, kas ir kada juos perdavė L. A.. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog ji (L. A.) įvykdė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, abiejų instancijų teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratas ir rašysenos ekspertizę buvo nustatyta, jog suklastoti UAB „K.“ dokumentai buvo laikomi pas nuteistąją J. T., kuri šiuos dokumentus ir klastojo, pasirašydama juose kitų asmenų vardu. Kasatorius pažymi, kad pas jo ginamąją ar jos vadovaujamoje įmonėje tyrimui reikšmingų duomenų rasta nebuvo, ir tai patvirtina, jog teismai neteisingai ir nepagrįstai vertino šiuos įrodymus kaip patvirtinančius L. A. kaltę.

Skunde teigiama, kad L. A. pareikštas kaltinimas, jog ji veikė bendrai grupe su J. T., yra nepagrįstas jokiais įrodymais, jame nenurodytas BK straipsnis, atitinkantis tokį jų bendrą veikimą. Tai, kad apeliacinės instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras nurodė aplinkybę, jog už dokumentų klastojimą ir vengimą mokėti PVM nuteistas UAB „K.“ direktorius, dar kartą patvirtina, kad nusikalstama veika buvo daroma būtent pastarojoje bendrovėje.

Kasatorius ginčija specialisto argumentą, kad „negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo“ (kaip buvo nustatyta konkreti žala, pagal kurią pareikštas ieškinys), kuris yra nepagrįstas, prieštaraujantis 2016 m. kovo 10 d. nutarimui nutraukti bylos dalį. Tai, kad byloje yra pateikti reikšmingi medžiagų nurašymo dokumentai, turintys įtakos tiriant įmonės ūkinę finansinę būklę, reiškia, jog turėjo būti atlikta papildoma specialisto išvada, kurios neatlikęs pirmosios instancijos teismas vadovavosi netikslia, prieštaraujančia kitiems byloje esantiems įrodymams specialisto išvada, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Be to, byloje nėra surinkta teisėtų ir objektyvių duomenų ir neišsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios L. A. atliktus neteisėtus veiksmus, nes ji nežinojo apie suklastotų dokumentų egzistavimą, prekes realiai įsigijo, kurias vėliau panaudojo statybos darbams, ir gavusi pajamų sumokėjo mokesčius į valstybės biudžetą. Tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie statybines medžiagas įmonei UAB „A.“ pardavė, taip gavo pajamų ir dėl to būtent jiems atsirado prievolė mokėti PVM. Specialistė, surašiusi 2015 m. rugpjūčio 7 d. išvadą, teisme patvirtino, kad ji nežinojo apie 2015 m. liepos 28 d. iškeltą bankroto bylą įmonei „A.“, todėl nesikreipė į bankroto administratorių dėl dokumentų pateikimo ir nebuvo tiriama įmonės UAB „K.“ veikla bei jos buhalteriniai dokumentai. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkė samdoma įmonė, o apeliacinės instancijos teisme specialistė paaiškino, kad už statybines medžiagas PVM turėjo mokėti ne pardavėjas, kuris suklastojo dokumentus, bet perkančioji pusė, t. y. UAB „A.“. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokias aplinkybes žinojo ir L. A., juolab kad ji nebuvo kaltinama ir nenuteista dėl dokumentų klastojimo. Todėl teismų sprendimuose visiškai neteisingai teigiama, kad L. A., įtraukdama UAB „K.“ dokumentus į apskaitą, UAB „A.“ naudai ir interesams apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – PVM sumokėjimą į biudžetą. Nes byloje yra nustatytos neginčijamos aplinkybės, kad pagal UAB „K.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras medžiagos buvo realiai įsigytos, t. y. už jas pinigai buvo sumokėti pardavėjui, todėl pagal tuo metu galiojusio PVM įstatymo nuostatas prievolė sumokėti PVM atsirado pardavėjui, o ne pirkėjui (UAB „A.“). Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nei L. A., nei UAB „A.“ svetimo turto ar teisės neįgijo, turtinės prievolės neišvengė ir nepanaikino, nes dokumentus UAB „K.“ vardu klastojo J. T., tokių duomenų (apie suklastotus dokumentus) L. A. nežinojo ir jai negalėjo būti žinomi, nes byloje nustatyta, kad ji su J. T., A. B., R. D. nebuvo pažįstami ir nebendravo. Kasatoriaus nuomone, kartu tai reiškia, kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paremtos tik prielaidomis ir spėjimais. Be to, teismai, nagrinėdami šią bylą ir priimdami sprendimus, iš esmės pažeidė BPK reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, tai sukliudė teismams visapusiškai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Kasatorius aptaria BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus ir teigia, kad teismai nesilaikė tiek šių reikalavimų, tiek BPK 20 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs apeliaciniame skunde nurodytų abejonių, pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Skunde aptariama teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, ir teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės dėl bendravykdytojų bendrininkavimo ar organizuotos grupės narių susitarimo daryti kelis nusikaltimus, jų pastovus, glaudus bendravimas, pasiskirstymas vaidmenimis, užduotimis, veikimas suderintai ir bendrai įgyvendinant nusikaltimų planus ir visų šių aplinkybių suvokimas, kuris atitiktų BK 24 straipsnio 3 dalies arba 25 straipsnio 3 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius.

Tai, kad teismas nepaskyrė pakartotinio įmonės buhalterinių dokumentų tyrimo, reiškia, kad netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir, neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų bendrųjų teisės principų reikalavimų, todėl šios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų.

Kartu skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys neatitiko jam keliamų reikalavimų, nes buvo paduotas tuo metu neįgalioto asmens, buvo leista susipažinti ir pripažintas civilinio ieškovo atstovu asmuo, kuriam buvo pasibaigęs įgaliojimas atstovauti Valstybinei mokesčių inspekcijai, šis ieškinys pareikštas 2013 m. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-02042-13, tačiau L. A. ir jos vadovaujamai įmonei ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2015 m. lapkričio 13 d., po bankroto bylos iškėlimo. Kasatoriaus teigimu, dėl tokių aplinkybių civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtinas, juolab kad L. A. nebuvo vienintelė įmonės akcininkė ir direktorė. Todėl skundžiamuose teismų sprendimuose nepagrįstai teigiama, kad ji galėjo turėti finansinės naudos iš savo veiksmų: gauti dividendų, pasididinti algą. Skunde pažymima, kad jau tuo metu įmonės finansinė padėtis buvo prasta, 2015 m. liepos 28 d. dėl nemokumo buvo iškelta bankroto byla ir teismo nutartimi 2016 m. kovo 24 d. VĮ Registrų centre įregistruota kaip bankrutavusi. Kasatorius teigia, kad dėl tokių priežasčių negalima pripažinti mokėjimų sau iš įmonės pelno, kurio tuo metu net nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė, kodėl civilinis atsakovas yra tik L. A. ir nepatraukta atsakove kita nuteistoji J. T. bei bankrutuojanti įmonė, kokius kreditorių reikalavimus Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė bankroto byloje, beje, kurioje nesvarstytas klausimas dėl įmonės tyčinio bankroto ir nenustatyti neteisėti vienintelės akcininkės bei direktorės veiksmai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Vytautas Kukaitis atsiliepimu į nuteistosios L. A. gynėjo advokato R. Kersnausko kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai priėmė teisingus sprendimus. Be to, kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, faktinio bendrininkavimo turinio nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai dėl UAB „A.“ ūkinės veiklos tyrimo ir pirktų medžiagų iš UAB „K.“ yra už BK 182 straipsnio sudėties ribų, dėl jų teisinio vertinimo, nesant kitos, t. y. BK 183 straipsnyje nustatytos, nusikalstamos veikos sudėties požymių, jau yra pasisakyta Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016 m. kovo 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį dėl 183 straipsnio 2 dalies, ir šios aplinkybės detaliai aptartos teismų sprendimuose.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai aiškiai nustatė faktines aplinkybes dėl žinomai realiai neįvykusių fiktyvių standartiniu PVM tarifu apmokestintų ūkinių operacijų atvaizdavimo įmonės UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje bei melagingos, apgaule paremtos PVM atskaitos PVM deklaracijose suformavimo (L. A. ir UAB „A.“ veiksmai). Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingos yra šios teisinės nuostatos: PVM įstatymo 3 straipsnio 1 punktas (Lietuvos Respublikos PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį); PVM įstatymo 57 straipsnis (teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai); PVM įstatymo 58 straipsnis (PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM mokėtojo veiklai); PVM įstatymo 64 straipsnis (pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. <...> Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus); PVM įstatymo 80 straipsnis (PVM sąskaitoje faktūroje, be kitų rekvizitų, privalo būti nurodyta <...> tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų pavadinimas; tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos vieneto kaina (be PVM); PVM tarifas (tarifai); PVM suma nacionaline valiuta); PVM įstatymo 89 straipsnis (apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas <...> sumos atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma); PVM įstatymo 90 straipsnis (už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki <...> nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos). Esant byloje įrodytoms aplinkybėms dėl melagingų neįvykusių sandorių sudarymo ir jų pagrindu suformuotos melagingos PVM atskaitos, bet kokio pobūdžio interpretacijos dėl PVM prievolės „perkėlimo“ iš apgaule paremtų, realiai neįvykusių sandorių yra paneigiamos įrodytais pačios nusikaltimo sudėties, numatytos BK 182 straipsnyje, požymiais. Be to, PVM įstatymo 3 straipsnis yra būtent šioje byloje esančiai teisinei situacijai tiesiogiai taikytina teisės norma, kuri aiškiai apibrėžia PVM objekto sąvoką ir turinį, o esant byloje įrodytoms aplinkybėms, kad ūkinės operacijos, nurodytos kaltinime, yra žinomai melagingos – neįvykusios, dėl to nėra PVM objektas, atitinkamai iš tokių sandorių ir negali kilti jokių teisinių pasekmių. Fiktyvūs sandoriai nepanaikina pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nes būtent tokiais tariamais sandoriais to ir buvo siekiama.

Atsiliepime pažymima, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog PVM sąskaita faktūra realiai neįvykusių sandorių dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimas, po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant nepatirto pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Tokios asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant (panaikinant) turtinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-112/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-112/2012">2K-7-112/2012</a>, 2K-7-322/2013).

Tarp visų objektyvių nuteistosios veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais, dėl ko L. A. apgaule UAB „A.“ naudai ir interesais panaikino turtinę prievolę sumokėti mokėtiną į biudžetą PVM ir visus veiksmus atliko tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje numatyti padariniai (bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM), ir norėjo taip veikti. Nuteistosios norėjimas taip veikti yra aiškiai išreikštas nuo pat nusikalstamos veikos sumanymo pradžios (byloje nustatytas jos konkrečios tyčios kryptingumas, siekiant nemokėti PVM), ji sąmoningai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų minimi nusikalstami padariniai.

Be to, kasatoriaus teiginiai dėl specialisto išvados yra taip pat nepagrįsti. Abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad nors UAB „A.“ realiai įsigydavo statybines medžiagas ir jas naudodavo savo darbuose, tačiau jas įsigydavo be jokių apskaitos dokumentų, o įsigijimai melagingai buvo atvaizduojami kaip tariami UAB „K.“ pardavimai. Akivaizdu, kad realus statybinių prekių pardavėjas neatitiko nurodyto buhalterinės apskaitos dokumentuose (o ne kad statybinės medžiagos UAB „A.“ apskritai nebuvo perduotos), ir tai lėmė, kad pagal dokumentų rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo. Byloje nustatyti L. A. veiksmai, kai ji, siekdama gauti pigesnes prekes ir išvengti PVM prievolės, žinodama, kad jos įtraukti į apskaitą pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai neatitinka faktiškai vykusių ūkinių operacijų turinio, šiuos dokumentus pateikė įtraukti į buhalterinę apskaitą, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, todėl ji pagrįstai nuteista dėl šios veikos. L. A. vedama apgaulinga buhalterinė apskaita pasireiškė tuo, kad į ją buvo įtraukiamos neįvykusios ūkinės operacijos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą neįvykusias ūkines operacijas (UAB „A.“ 42 atvejais neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų), pagal tokios apskaitos dokumentus reali įmonės veikla negali būti nustatyta, taigi kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014).

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo žalos kilimo ir L. A. civilinės atsakomybės sudėties dėl padarytos žalos atlyginimo požymius. L. A., būdama UAB „A.“ direktorė, VMI pateiktose mokestiniu laikotarpiu PVM deklaracijose nurodė per didelę grąžintino PVM sumą ir taip UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pridėtinės vertės mokestį – 54 828,26 Eur. Būtent ši suma (atėmus L. A. valstybei jau atlygintą sumą – 4000 Eur) ir buvo priteista iš jos skundžiamu nuosprendžiu, ji yra pagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka nusikalstama veika valstybės biudžetui padarytą žalą. Kartu tai reiškia, kad nuteistosios veikoje yra visi būtini civilinės atsakomybės elementai: neteisėta (būtent nusikalstama) jos – juridinio asmens vadovės veika, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir juridinio asmens vadovo kaltė (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298/2006">3K-3-298/2006</a>, 3K-3-19/2012). Be to, Klaipėdos apygardos teisme dar 2015 m. liepos 13 d. priimtas ieškovės UAB „A.“ vadovės ir savininkės L. A. pareiškimas iškelti „A.“ bankroto bylą, o šio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartimi atsakovė BUAB „A.“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į naujausią teismų praktiką PVM sukčiavimo bylose, kai įmonės per nusikalstamus vadovų – juridinių asmenų dalyvius yra naudojamos fiktyvioms ūkinėms finansinėms operacijoms atvaizduoti, siekiant apgaule išvengti PVM prievolės. Būtent nagrinėjamoje byloje žalos priteisimo klausimas išspręstas analogiškai ir nukreiptas tiesiogiai į fizinį asmenį (veikos kaltininkę L. A.), padariusį nusikalstamą veiką ir turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348-788/2017">2K-348-788/2017</a>). Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys išspręstas tinkamai, nepažeidžiant nei materialinių, nei procesinių normų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios L. A. gynėjo advokato R. Kersnausko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar nustatant bylos aplinkybes ir vertinant byloje surinktus įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad dalis kasatoriaus skunde paminėtų argumentų, ginčijant žemesnės instancijos teismų sprendimus ir su jais nesutinkant, pagrįsti, kasatoriaus manymu, netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu, netinkamu atskirų asmenų parodymų įrodymų vertinimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, aptarė įrodymų vertinimo klausimus, dėl jų pasisakė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Kasatorius skundžia teismų sprendimus tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė apeliacinės instancijos teismui. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, naujų ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Todėl kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM1LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-135-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-135-696/2017">2K-135-696/2017</a>).

Dėl L. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi, sukčiavimo kaip nusikaltimo esmė – apgaulės panaudojimas, užvaldant turtą. Apgaulės panaudojimas – esminis sukčiavimo, kaip nusikaltimo nuosavybei, požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė gali būti panaudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę į turtą siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko ar kito asmens, turinčio teisę į turtą, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>). Sukčiavimas tyčinis nusikaltimas. Tiesioginė tyčia sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori.

Teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-7-398/2013 ir kt.). Sukčiavimu laikoma tyčinė veika, panaikinant turtinę prievolę, – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM ir kt.). Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką, būtent į galimybę suklastotų PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu įgyti fiktyvią teisę į PVM atskaitą, taip faktiškai susigrąžinti realiai nesumokėtą mokestį (tiesiogiai ar įskaitos būdu). Nors tokios veikos taip pat padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ4LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-348-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-348-788/2017">2K-348-788/2017</a> ir kt.). Be to, PVM sukčiavimo vykdymu laikytini ne tik fiziniai veiksmai įgyjant suklastotas sąskaitas faktūras, jas apskaitant, įrašant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, disponuojant neteisėtai gautais pinigais ir pan., bet ir vadovaujamas pareigas einančių asmenų atitinkamų sprendimų taip veikti priėmimas, nurodymų davimas pavaldiems asmenims ir pan. Taigi kaltieji asmenys, kurie atsakingi už juridinio asmens veiklą ar eina jame vadovaujamas pareigas, koks bebūtų jų dalyvavimas PVM nusikalstamoje schemoje, laikytini vykdytojais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>).

Iš byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu tinkamai ištirtų duomenų visumos matyti, kad nuteistoji L. A. sukčiavo pateikdama kitos nuteistosios J. T. aiškiai suklastotus (pagamintus) netikrus UAB „K.“ dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir pinigų priėmimo kvitus) UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai bendrovei, kad ši tokius dokumentus įtrauktų į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir mokesčių administratoriui (VMI) siunčiamas PVM deklaracijas. Byloje nustatyta, kad sandoriai tarp UAB „K.“ ir UAB „A.“ realiai nebuvo įvykę, o į nuteistosios vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti minėti fiktyvūs dokumentai, ir nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. tokiose PVM deklaracijose nepagrįstai nepriskaičiuota, nedeklaruota ir UAB „A.“ naudai sumažinta į valstybės biudžetą mokėtina PVM 54 828,26 Eur suma. Tokiais veiksmais buvo suklaidinta valstybė apie UAB „A.“ sumokėtą PVM, nes realiai UAB „A.“ iš UAB „K.“ prekių pagal suklastotas sąskaitas negaudavo ir už jas PVM mokesčio šiai įmonei nemokėjo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai aiškiai nustatė faktines aplinkybes dėl žinomai realiai neįvykusių fiktyvių standartiniu PVM tarifu apmokestintų ūkinių operacijų atvaizdavimo įmonės UAB „A.“ buhalterinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje bei melagingos, apgaule paremtos PVM atskaitos PVM deklaracijose suformavimo (L. A. ir UAB „A.“ veiksmai). Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytos ūkinės operacijos yra žinomai melagingos – neįvykusios, dėl to nėra PVM objektas. Kartu tai reiškia, kad iš tokių melagingų fiktyvių sandorių negali kilti jokių teisinių pasekmių ir tokie sandoriai nepanaikina pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors būtent tokiais tariamais sandoriais to buvo siekiama išvengti. Teismų sprendimuose teisingai nustatytas priežastinis ryšys tarp visų objektyvių nuteistosios L. A. veiksmų ir jais sukeltų nusikalstamų padarinių. L. A. apgaule UAB „A.“ naudai ir interesais panaikino turtinę prievolę sumokėti mokėtiną į biudžetą PVM ir visus veiksmus atliko tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai (bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM) ir norėjo taip veikti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 26–28), tiek pirmosios instancijos teisme (6 t., b. l. 47–48) ji patvirtino supratusi, kad, UAB „A.“ vardu pirkdama pigiau (25 procentais) statybines medžiagas iš kitų įmonių (trečiųjų asmenų), o ne iš UAB „K.“, tačiau pasirašydama pastarosios bendrovės vardu išrašytuose dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose ir kasos išlaidų orderiuose), už tokias prekes pardavėjui nesumokėjo PVM, kuris turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą, ir tokiais veiksmais padarė žalą, nes šiuo dydžiu ji sumažino mokėtiną PVM, t. y. išvengė mokestinės prievolės. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad L. A. argumentai (beje, nurodomi ir jos gynėjo kasaciniame skunde), jog, iš tiesų įvykus prekių pirkimo–pardavimo sandoriui tarp pardavėjos UAB „K.“ ir pirkėjos UAB „A.“ (UAB „A.“ iš pardavėjos gavus prekes ir sumokėjus kainą su PVM), už PVM sumokėjimą į valstybės biudžetą būtų atsakinga ne UAB „A.“, o UAB „K.“, nepaneigia jos (L. A.) atsakomybės, nes šiuo atveju sumažinta jos vadovaujamos įmonės mokestinė prievolė, kadangi joks realus sandoris tarp šių įmonių realiai neįvyko, prekes tiekė ne sąskaitoje nurodyta įmonė, o tretieji asmenys, į buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas įtraukti dokumentai buvo suklastoti ir neatitiko faktinio ūkinių operacijų turinio. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo tiek minėtomis išvadomis, tiek ir dėl tinkamai nustatytų bendrininkavimo požymių abiejų nuteistųjų L. A. (vykdytojos) ir J. T. (padėjėjos) veiksmuose (BK 24 straipsnio 3, 6 dalys), jų dar kartą neanalizuoja ir nekartoja. Juolab kad ši teismo išvada atitinka ir pirmiau minėtą teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Kartu pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos.

Dėl L. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį L. A. nuteista ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y., būdama UAB „A.“ direktorė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų („1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“), t. y. UAB „A.“ 42 atvejais neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių medžiagų ir metalo gaminių iš UAB „K.“ įsigijimo iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt). Tęsdama savo nusikalstamą veiką, L. A. tyčia, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, UAB „A.“ apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „B.“ nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. pateikė apskaitos registruose užregistruoti apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų ūkines operacijas (statybinių medžiagų ir metalo gaminių įsigijimą ir apmokėjimą už įsigytas prekes), pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių prekių ir metalo gaminių įsigijimo iš UAB „K.“ iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt). Taip ji tyčia, apgaulingai, padarydama išdėstytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimus, tvarkė jos vadovaujamos UAB „A.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasatorius ginčija teismų sprendimus, teigdamas, kad L. A. nepagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkė ne L. A., o samdoma įmonė.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. ją lydi nusikaltimai finansų sistemai ir nuosavybei. Būtent taip įvyko ir šioje byloje.

Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Pagrindinis įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos reikalavimus, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymas su pakeitimais. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad visų rūšių įmonės privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą. Be to, svarbu pažymėti, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privaloma į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>). Be to, pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentas turi atitikti šiuos reikalavimus – jame turi būti nurodytas: 1) dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. Buhalterinės apskaitos reikalavimai nustatyti ir kituose teisės aktuose, kaip antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse. Svarbiausias buhalterinės apskaitos reikalavimas, kad į apskaitą turi būti įtraukiamos visos realiai įvykusios ūkinės operacijos. Realiai neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į apskaitą atitinka apgaulingos apskaitos vedimo objektyviuosius požymius.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi specialisto išvada, ją vertina visų bylos duomenų kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355-696-2017). Pažymėtina, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, jog padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų, kuriuose įtvirtinti buhalterinės apskaitos reikalavimai, pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-498/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-498/2011">2K-498/2011</a>). Kadangi šioje byloje užfiksuoti daugybiniai įvairaus pobūdžio buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimai, teismams pagrįstai nekilo problemų dėl baudžiamosios atsakomybės už padarytus pažeidimus. Teismai, įvertinę bylos aplinkybes, sutiko su specialistės išvada dėl negalimumo iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

Pažymėtina, kad remiantis teismų sprendimais L. A. nuteista už tai, kad, būdama UAB „A.“ direktorė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 222 straipsnis numato atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Taigi atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris tvarkė buhalterinę apskaitą, o ne ją organizavo. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, t. y. mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. Įstatymo 11 straipsnis nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017). Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje. Įmonės buhalterinę apskaitą pagal sutartį su įmone UAB „A.“ tvarkė įmonė UAB „B.“. Taigi L. A. savo pareigą organizuoti įmonėje buhalterinę apskaitą įvykdė. Todėl ji negali atsakyti už apgaulingą apskaitos vedimą kaip vykdytoja, išskyrus tarpinio vykdymo situaciją.

Kaip nustatyta byloje, įmonės buhalterė nežinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, todėl nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. L. A. darė nusikaltimą pasinaudodama nekaltu asmeniu, nežinojusiu apie netikrus dokumentus. Kadangi ji sąmoningai suklaidino buhalterę, kurios veikoje teismai pagrįstai nenustatė kaltės, jos veiksmai vertinami kaip tarpinis vykdymas ir kvalifikuojami kaip nusikaltimo vykdytojo. Taigi, nors L. A. veika kvalifikuota teisingai, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašyta neteisingai. L. A. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad pateikinėjo buhalterei, turėdama tikslą įtraukti į buhalterinę apskaitą, dokumentus apie neįvykusias ūkines operacijas, o buhalterė, nežinodama apie jai pateikiamų duomenų apgaulingumą, atspindėjo juos buhalterinėje apskaitoje.

Taigi, nors nuosprendyje L. A. veika kvalifikuota teisingai ir kolegija neturi pagrindo keisti teismų sprendimų dėl L. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendžio nustatomoji dalis tikslinama, atspindint tą aplinkybę, kad ji nuteista ne už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, o už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kuris pasireiškė tuo, kad ji sąmoningai pateikė dokumentus apie realiai neįvykusias ūkines operacijas, turėdama tikslą įtraukti juos į buhalterinę apskaitą įmonės buhalteriui, asmeniui, nežinančiam apie dokumentų netikrumą.

Be to, nurodymas nuosprendžio nustatomojoje dalyje apie tai, kad UAB „A.“ 42 atvejais neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių medžiagų ir metalo gaminių iš UAB „K.“ įsigijimo iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt), yra perteklinis. Tokia veika gali būti vertinama tik kaip rengimasis apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą arba sukčiavimo nusikaltimo sudėtinė dalis. Tačiau, kaip toliau nustatyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tie dokumentai buvo pateikti ir įtraukti į buhalterinę apskaitą, todėl peraugo į baigtinį nusikaltimą ir nėra pagrindo išskirti šią veiką kaip atskirą apgaulingos buhalterinės apskaitos epizodą. Be to, dėl šių veikų padarymo L. A. nuteista kaip už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl minėtų priežasčių teismų sprendimų nustatomoji dalis tikslinama ir formuluojama taip: L. A., būdama UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorė (pagal 2010 m. rugpjūčio 12 d. darbo sutartį Nr. 10-001), nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų („1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“), 42 atvejais neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti pateikė UAB „B.“, pagal sutartį tvarkančiai UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, apskaitos registruose užregistruoti tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: 20 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, 22 vnt. UAB „K.“ vardu išrašytų pinigų priėmimo kvitų, o įgaliotas asmuo – UAB „B.“ – nežinodamas, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „A.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros bei jas lydintys dokumentai yra netikri, įtraukė į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą minėtas aiškiai netikras UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras. Dėl to negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – statybinių prekių ir metalo gaminių įsigijimo iš UAB „K.“ iš viso už 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt) ir apmokėjimo UAB „K.“ už įsigytas prekes iš viso 315 915,22 Eur (1 090 792,07 Lt); taip ji tyčia, panaudodama asmenį, nežinantį, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „A.“ parduotos nebuvo, apgaulingai tvarkė jos vadovaujamos UAB „A.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Dėl kasacinio skundo teiginių dėl civilinio ieškinio neatitikimo jam keliamų reikalavimų

Kasatoriaus teiginiai, kad byloje pareikštas Klaipėdos apskrities VMI civilinis ieškinys neatitinka jam keliamų reikalavimų – nes paduotas neįgalioto asmens ir visiškai kitame ikiteisminiame tyrime – yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas.

Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam (ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims) atlyginti patirtą žalą. Toks ieškinys pareiškiamas paduodant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą bei dydį, ir išsprendžia priimdamas nuosprendį (BPK 109, 113, 115 straipsniai, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Taigi sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017 ir kt.).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2015 m. lapkričio 13 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nutarime nurodytų priežasčių buvo atskirtas vienas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir abu šie ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Tiek pirmajame ikiteisminiame tyrime (Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek ir iš jo vėliau išskirtame ikiteisminiame tyrime (Nr. (duomenys neskelbtini)) įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo buvo pareikšti L. A. (bei kitiems fiziniams asmenims) 2014 m. lapkričio 10 d., kurie vėliau (2015 m. kovo 14 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d.) buvo patikslinti (5 t., b. l. 15–16, 22–24, 74–75). Nors ikiteisminio tyrimo metu jo (tyrimo) dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, kasatoriaus ginamajai vyriausiosios prokurorės nutarimu buvo nutraukta, tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji (L. A.) nuteista būtent pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad dar ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2015 m. gruodžio 29 d., Klaipėdos apskrities VMI pareiškė civilinį ieškinį dėl L. A. nusikalstamais veiksmais valstybei padarytos didelės turtinės žalos atlyginimo, t. y. kad ji apgaule panaikino UAB „A.“ didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 54 828,26 Eur PVM. Būtent ši suma (atėmus L. A. jau atlygintą valstybei sumą – 4000 Eur) ir buvo priteista iš jos skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, ir ji yra pagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka kasatoriaus ginamosios nusikalstamais veiksmais valstybės biudžetui padarytą žalą. Juolab kad byloje nustatyti visi būtini civilinės atsakomybės elementai: nusikalstama juridinio asmens (UAB „A.“) vadovo (L. A.) veika, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir juridinio asmens vadovo (L. A.) kaltė. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, Klaipėdos apskrities VMI civilinis ieškinys yra pateiktas būtent nagrinėjamoje byloje, nepažeidžiant BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, ir pasirašytas Klaipėdos apskrities VMI viršininko 2015 m. sausio 5 d. įsakymu įgalioto asmens – Kontrolės departamento direktorės G. R. (5 t., b. l. 128–130).

Byloje nustatyta ir tai, kad civilinei ieškovei ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme atstovavo minėto departamento vyriausieji specialistai R. G., J.A. G. ir L. M., kuriems buvo suteikti institucijos viršininko įgaliojimai Nr. V2-20, V2-55, V2-50, V2-44 ir V2-41, atitinkamai galiojantys nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. (5 t., b. l. 131, 191, 6 t., b. l. 10, 25, 64, 73). Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame 2016 m. sausio 5 d. nutarime leisti įgaliotajam atstovui (R. G.) dalyvauti procese yra nurodytas šiam vyriausiajam specialistui išduoto ankstesnio įgaliojimo numeris (5 t., b. l. 133), teisėjų kolegijos vertinimu, yra tik techninis apsirikimas, neduodantis jokio pagrindo teigti apie šio nutarimo neteisėtumą ar / ir nepagrįstumą. Byloje esančiame įgaliojime Nr. V2-55 yra aiškiai nurodyta, kad šis vyriausiasis specialistas buvo įgaliotas atstovauti civilinės ieškovės interesams nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., taigi ir minėto 2016 m. sausio 5 d. nutarimo priėmimo metu (5 t., b. l. 191). Kartu šiuo aspektu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad klausimas dėl tokio techninio apsirikimo nei nuteistosios, nei gynybos ar kitų proceso dalyvių viso proceso metu nebuvo keliamas. Be to, nagrinėjamoje byloje dėl sukčiavimo yra nuteisti tik du fiziniai asmenys (L. A. ir J. T.) ir nėra nuteistas juridinis asmuo UAB „A.“. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kad civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, nes šis juridinis asmuo yra pripažintas bankrutavusiu ir šiuo metu yra likviduojamas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, jog L. A. turi regreso teisę civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.280 straipsnis) spręsti klausimą dėl civilinio ieškinio (ar jo atitinkamos dalies) priteisimo ir iš nagrinėjamoje byloje kitos nuteistosios J. T..

Taigi, remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje civilinė ieškovė Klaipėdos apskrities VMI buvo tinkamai atstovaujama įgaliotųjų atstovų, laikantis BPK 55, 56 straipsnių nuostatų, ir jos pareikštas civilinis ieškinys abiejų instancijų teismuose išspręstas nepažeidžiant BPK X skyriaus normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra jokio pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistosios L. A. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. A. gynėjo advokato Romo Kersnausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Rima Ažubalytė

Vytautas Piesliakas