Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-34/2010

Procesinio sprendimo kategorija 40.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Oldaras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Oldaras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Švyturys-Utenos alus“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB,,Oldaras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB,,Švyturys-Utenos alus“ 51 881,73 Lt skolos už suteiktas paslaugas, 17 293,93 Lt – 2 proc. už marketingo paslaugas, 3741,73 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal šalių sutartis ieškovas teikė atsakovui marketingo paslaugas, o atsakovas tiekė ieškovui savo produkciją. Šalių ginčas kilo ieškovui nepripažįstant atsakovo atlikto 51 881,73 Lt skolos už suteiktas paslaugas ir priešpriešinio reikalavimo įskaitymo teisėtu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė ieškovui iš atsakovo 17 293,93 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad ieškovas pripažįsta, jog jau ne vienerius metus šalys taikė įskaitymo praktiką, abi jos laikėsi. Tai, kad anksčiau atliekant įskaitymą būdavo pateikiamas tarpusavio suderinimo aktas, o už ginčo laikotarpį jis nebuvo surašytas, nepaneigia įskaitymo galimybės bei jo faktinio atlikimo - aktas ir jo duomenys galėtų turėti įtakos tik esant ginčui dėl sumų, o šiuo atveju tokio ginčo nėra. Teismas taip pat nurodė, kad įstatymo nenustatyta privalomos pranešimo apie įskaitymą formos, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalys įskaitymą buvo susitarusios patvirtinti tik atitinkamu aktu. Teismas patenkino ieškovo reikalavimą dėl 17 293,93 Lt priteisimo ir nurodė, kad 2007 m. gegužės 23 d. šalių sudarytos tiekimo sutarties priedu atsakovas buvo įsipareigojęs papildomai ieškovui sumokėti 2 proc. suteiktų per metus marketingo paslaugų vertės. Šalims tokį susitarimą pripažįstant, atsakovo argumentai, kad ieškovas laiku nesumokėdavo už produkciją, liko skolingas atsakovui, nėra pakankami išvadai, jog tokio pobūdžio aplinkybės atleidžia nuo pareigos apmokėti už suteiktas marketingo paslaugas. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl šios sumos dydžio, ši nesumokėta suma po bankroto bylos iškėlimo negali būti įskaityta mažinant atsakovo finansinį reikalavimą, todėl ji priteistina ieškovui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą iš dalies pakeitė: sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB,,Švyturys-Utenos alus“ ieškovui BUAB,,Oldaras“ priteista 17 293,93 Lt, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo įskaitymas atliktas teisėtai. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kolegija sprendė, kad pagal nurodytos teisės normos prasmę akivaizdu, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl pakanka vienos šalies išreikštos valios ir kita šalis negali jo ginčyti motyvuodama, jog nedavė sutikimo. Nei CK 6.131 straipsnio 2 dalyje, nei šalių sutartyje nenustatyta, kokia forma turėtų būti pranešama apie įskaitymą, todėl atsakovas apie atliktą įskaitymą galėjo pranešti bet kokia forma. Iš liudytojų parodymų teismas sprendė, kad apie atliktą įskaitymą duomenys buvo pateikti ieškovo finansininkei, ir padarė išvadą, kad 51 881,73 Lt prievolė įvykdyta įskaitymo būdu. Teismas pažymėjo, kad įskaitymai atlikti laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. balandžio 7 d. t. y. iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, ieškovo teigimu, reikalaujama 17 293,93 Lt suma apskaičiuota vadovaujantis 2007 m. gegužės 23 d. tiekimo sutarties priedu, tačiau byloje nėra konkretaus apskaičiavimo, taip pat nėra ieškovo nurodytos tiekimo sutarties priedo, kuriuo būtų nustatyta, kokioms sąlygoms esant atsakovas turėtų mokėti ieškovui 2 proc. nuo suteiktų per metus marketingo paslaugų vertės. 2007 m. gegužės 23 d. tiekimo sutartyje tokių mokėjimų nenumatyta. Ieškovo nurodytas dokumentas (T. 1, b. l. 22) negali būti pirmiau nurodytos sutarties priedas, nes sutartis sudaryta vėliau. Nesant konkretaus susitarimo dėl 2 proc., nėra galimybės juos apskaičiuoti ir pagrindo priteisti. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovo 17 293,93 Lt sumos reikalavimo pagrįstumas neįrodytas, todėl nėra pagrindo priteisti nurodytą sumą ir palūkanas nuo šios sumos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Oldaras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Pagal CK 6.130, 6.131 ir 6.138 straipsnių nuostatas šalys gali įskaityti priešpriešinius reikalavimus, kurių įvykdymo terminas jau yra suėjęs, esant vienos šalies raštiškam prašymui bei laikantis CK 6.54 ir 6.55 straipsniuose nustatytų įmokų paskirstymo taisyklių. Be to, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą jokie įskaitymai iškėlus įmonei bankroto bylą negalimi. Atsižvelgiant į šias nuostatas atsakovas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, nesant ieškovo prašymo atlikti įskaitymą, nepranešęs apie jo atlikimą, neturėjo teisės įskaityti priešpriešinius šalių reikalavimus.

2. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė įrodymais nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, pažeisdamas CPK 270 straipsnio reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl to, kad pagal šalių bendradarbiavimo praktiką buvo būtinas rašytinis dokumentas – aktas, patvirtinantis įskaitymo faktą, sumą ir datą, neatsižvelgė į tai kad šalių ginčo dėl marketingo paslaugų dydžio ir sumos tarp šalių nėra, neįvertino, kad atsakovų liudytojų parodymai nesutampa, jie yra atsakovo darbuotojai.

3. Teismas aiškiai nenustatė, kokią sumą ieškovas skolingas atsakovui ir nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad, esant šalių ginčui dėl vienos šalies reikalavimų pagrįstumo, nėra vienos iš įskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2008 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-202/2008).

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų įskaitymui atlikti

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl įstatymo reikalavimų įskaitymui atlikti ir teigiama, kad tiek atsakovas, atlikdamas įskaitymą, tiek teismai, pripažindami jį teisėtu, pažeidė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias teisės normas.

Įskaitymą kaip prievolės pabaigos pagrindą reglamentuoja CK 6.130-6.140 straipsnių nuostatos. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba nurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Taigi įskaitymas yra vienašalis sandoris. Jam atlikti pakanka vienos prievolės šalies valios, išreiškiamos pareiškimu, kuriuo apie įskaitymą informuojama kita šalis. Vienai prievolės šaliai pareiškus apie įskaitymą, jo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios dėl šio sandorio, jeigu jis atliktas nepažeidžiant įstatyme nustatytų įskaitymo sąlygų: įskaitomi reikalavimai turi būti priešpriešiniai, vienarūšiai, (t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat), galiojantys, vykdytini, apibrėžti (CK 6.130 straipsnis); reikalavimų nedraudžiama įskaityti dėl CK 6.134 straipsnyje išvardytų priežasčių; įskaitymas turi būti daromas be sąlygų ir nenurodant jo termino (CK 6.131 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriaus nuomone, šalys gali įskaityti priešpriešinius reikalavimus tik esant vienos šalies raštiškam prašymui, o ieškovas tokio prašymo nepateikė, atsakovas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo nepranešė apie įskaitymo atlikimą, todėl jis laikytinas neteisėtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia kasatoriaus pozicija neatitinka pirmiau išdėstytų įstatymo reikalavimų įskaitymui ir nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Minėta, kad įskaitymo sandoris yra vienašalis, jam sudaryti pakanka vienos prievolės šalies valios. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad vienai šaliai valią atlikti įskaitymą dar būtina derinti su kita šalimi, gauti jos rašytinės formos prašymą įskaityti, vertinamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs šią bylą, pagrįstai nurodė, kad nei CK 6.131 straipsnio 2 dalies nuostatose, nei šalių sutartyje nenustatyta, kokia forma turėtų būti pranešama apie įskaitymą, todėl atsakovas apie tai galėjo pranešti bet kokia forma. Kasatorius ginčija tokio pranešimo faktą. Kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nagrinėja bylas tik teisės taikymo ir aiškinimo aspektu, o pranešimo apie įskaitymą kitai šaliai momentas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad įskaitymas atliktas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir apie jį atsakovas tinkamai pranešė. Teismas pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs byloje esančius dokumentus ir liudytojų parodymus, atsižvelgęs į šalių bendradarbiavimo atsiskaitant pagal priešpriešines prievoles praktiką, turėjo pagrindą padaryti šią išvadą bei remtis ja motyvuodamas priimtą sprendimą.

Kasatoriaus vertinimu, teismas aiškiai nenustatė, kokią sumą ieškovas skolingas atsakovui ir nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad, esant šalių ginčui dėl vienos šalies reikalavimų pagrįstumo, nėra vienos iš įskaitymo sąlygų. Šios teismų praktikoje taikomos nuostatos esmė plačiau atskleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006. Šioje nutartyje išaiškinta, kad ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad neaiškus jų pagrįstumas ir dydis. Tais atvejais, kai skolininkas apskritai neginčija savo prievolės kreditoriui ir dalį reikalavimo pripažįsta, tai draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį. Nustačius aiškius šalių neginčijamų priešpriešinių reikalavimų dydžius, juos galima įskaityti. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami įskaitymą teisėtu, konstatavo, kad dėl įskaitytos sumos šalių ginčo nėra. Tokios išvados teisingumą apeliacinės instancijos teisme patvirtino atsakovo atstovė, nurodžiusi, kad ginčo dėl įskaitytos sumos dydžio nėra.

Dėl pareikšto ieškinio reikalavimo netenkinimo pagrįstumo

Kasatorius, nesutikdamas su ieškinio reikalavimo priteisti 17 293,93 Lt netenkinimu, teigia, kad šalių ginčo dėl šios sumos nėra, todėl ji turėjo būti priteista iš atsakovo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje teismų nustatyta, jog šalys neginčijo susitarimo mokėti 2 proc. nuo suteiktų per metus marketingo paslaugų vertės atlyginimo, tačiau atsakovas nesutiko su ieškovo tvirtinimu, kad pagal šį susitarimą jam atsirado prievolė mokėti reikalaujamą 17 293,93 Lt sumą, pažymėdamas, kad nurodyto atlyginimo mokėjimas buvo sąlyginis, t. y. susietas su ieškovo prievolių tinkamu vykdymu. Kilus šalių ginčui šiuo klausimu ir ieškovui nepateikus įrodymų apie šalių susitarimo sąlygas, kurioms esant atsakovas įsipareigojo mokėti 2 proc. nuo suteiktų per metus marketingo paslaugų vertės, t. y. neįrodžius savo reikalavimo pagrindo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 17 293,93 Lt ir palūkanas nuo šios sumos (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė