Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-33/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 44.2.4.1; 44.5.2.1;

44.5.2.14; 129.2; 129.17

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 n. spalio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams antstoliui Jurijui Kolyško, S. B., L. M., UAB DK „PZU Lietuva“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, UAB „Jonavos paslaugos“, T. L., Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamas ginčas yra dėl civilinės atsakomybės taikymo už neteisėtą buto pardavimą iš varžytynių ir antstolio profesinę civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti 2004 m. spalio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; 2) priteisti solidariai iš atsakovų antstolio J. Kolyško ir UAB DK „PZU Lietuva“ 51 540 Lt nuostolių bei procesinių palūkanų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dėl ieškovo 2861,10 Lt skolos trečiajam asmeniui UAB „Jonavos paslaugos“ už komunalines paslaugas Jonavos rajono apylinkės teismas 2000 n. balandžio 18 d. išdavė vykdomąjį raštą. Pagal jį antstolis J. Kolyško 2004 m. rugpjūčio 16 d. areštavo ieškovo butą (duomenys neskelbtini), nustatė jo vertę – 4000 Lt. Turto arešto mastas nurodytas 3521,10 Lt (skola ir vykdymo išlaidos). 2004 m. spalio 6 d. varžytynėse butas parduotas už 3390 Lt atsakovei S. B. Skolininkas (ieškovas) su varžytynių protokolu supažindintas. Jonavos rajono apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 18 d. rezoliucija patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą. Butas buvo ieškovo vienintelė gyvenamoji vieta. Ieškovas nuosavybės teise taip pat turi 0,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido sutrumpinto ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, nes ieškinį padavė paskutinę termino dieną, skaičiuojant nuo turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo dienos, t. y. 2004 m. lapkričio 18–iosios (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas konstatavo, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą iš ieškovo turto ir parduodamas varžytynėse ginčo butą, nepažeidė CPK 664 straipsnio ir 634 straipsnio 2 dalies. Teismas pabrėžė, kad varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu galima tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teismas nurodytų pagrindų byloje nenustatė. Teismas sprendė, kad antstolis, įtraukdamas į išieškotiną sumą apskaičiuotas vykdymo išlaidas, ir taip be pagrindo padidindamas turto arešto mastą iki 3521,10 Lt, pažeidė CPK 663 straipsnio 3 dalį, bet šio pažeidimo nepripažino esminiu, kuris būtų pagrindas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą, nes tokio nenustatyta CPK 602 straipsnyje, nukrypimas nuo įstatymo nustatytos minimalios išieškomos sumos (3000 Lt) buvo nedidelis (138,90 Lt). Ieškovo argumentus, kad antstolis privalėjo nukreipti išieškojimą į ieškovo turimą 0,05 ha sodo žemės sklypą SB „Lokys“, teismas atmetė, nes sklypo vertės neužteko išieškomai sumai padengti, todėl antstolis turėjo teisę išieškojimą nukreipti į pirmesnės eilės turtą, t. y. ginčo butą (CPK 662 straipsnio 4 dalis, 664 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdomojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad skolininkas kreipėsi į antstolį su prašymu nukreipti išieškojimą į kitą jo turtą. Teismas konstatavo, kad antstolis, neišaiškindamas skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (draudimą nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą), nepažeidė imperatyviosios CPK 634 straipsnio 2 dalies, nes nebuvo vienos iš privalomų trijų CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, t. y. išieškojimo metu ieškovas (skolininkas) nebuvo socialiai remtinas asmuo. Nagrinėjamu atveju teismas netaikė restitucijos, nes ji galima tik pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovo reikalavimą antstoliui taikyti civilinę atsakomybę teismas vertinto kaip siekimą nepagrįstai praturtėti, nes ieškovas atsisako restitucijos taikymo, dalyvavo varžytynėse, žinojo buto pardavimo aplinkybes ir sąlygas, bet į teismą kreipėsi tik praėjus trejiems metams – paskutinę ieškinio senaties dieną, t. y. tuo metu, kai keletą kartų padidėjo gyvenamojo būsto rinkos kainos. Teismas nenustatė antstolio neteisėtų veiksmų, todėl sprendė, kad neatsirado ir pareigos atlyginti žalą, t. y. civilinės atsakomybės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 1 d. sprendimu patenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino 2004 m. spalio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu; 2) priteisė ieškovui iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 48 678,90 Lt nuostolių; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas pripažino, kad antstolis, nukreipdamas išieškojimą, neviršijantį 3000 Lt, į paskutinį ieškovo gyvenamąjį būstą, padarė esminį pažeidimą – pažeidė imperatyviąją CPK 663 straipsnio 3 dalį. Teismas nurodė, kad antstolis privalėjo nukreipti skolos išieškojimą į 0,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įvertinti jį ir suorganizuoti bent vienerias varžytynes, nes išieškojimas iš paskesnės eilės turto galimas tik nesant pirmesnės eilės turto (CPK 662 straipsnio 4 dalis). Teismas padarė išvadą, kad antstoliui kilo civilinė atsakomybė, nes nustatytos visos jos sąlygos, t. y. antstolis neteisėtais veiksmais, parduodamas turtą iš varžytynių, padarė ieškovui žalos, kurią pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį privalo atlyginti draudikas UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas pabrėžė, kad ieškovo prašoma priteisti žala neviršija antstolio ir draudiko sudarytoje draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos (51 540 Lt), todėl ją visą privalo atlyginti draudikas. Teismas sutiko su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, bet jį sumažino 2861,10 Lt, kurie buvo išieškoti vykdant išieškojimą už komunalinius patarnavimus UAB „Jonavos paslaugos“ naudai. Dėl to teismas ieškovui priteisė 48 678,90 Lt nuostolių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl draudžiamojo įvykio ir draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.987 straipsnio, Draudimo įstatymo 2 straipsnio, 82 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklės), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriui kilo pareiga mokėti draudimo išmoką. Kasatoriui nekilo tokios pareigos, nes neįvyko jo ir antstolio J. Kolyško sudarytoje draudimo sutartyje, taip pat Draudimo taisyklėse (8.1–8.5 punktuose) nustatyto draudžiamojo įvykio.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino antstolio ir kasatoriaus draudimo teisinius santykius, nepagrįstai draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką susiejo tik su civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo faktu, nors turėjo sieti su draudžiamojo įvykio kilimo faktu.

Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ne jis parengė Draudimo taisykles, jas patvirtino Vyriausybė, todėl pagal CK 6.988 straipsnio 3 dalį privalomojo draudimo specifika lemia, kad, aiškinant draudimo sutarties sąlygas, netaikoma contra proferentem taisyklė.

Pagal nurodytas Draudimo taisyklių nuostatas antstolio neteisėti veiksmai yra tik prielaida draudžiamajam įvykiui nustatyti ir draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką atsirasti. Šio ginčo atveju kasatoriui nekilo tokios pareigos, nes apdraustajam pateiktas reikalavimas neatitinka Draudimo taisyklėse nustatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudžiamasis įvykis įvyko ir atsirado kasatoriaus pareiga mokėti draudimo išmoką, neatitinka kasacinio teismo praktikos, jog draudžiamasis įvykis yra aplinkybė, atitinkanti konkrečią sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB,,Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-98/2008). Ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui ir šalių nustatytam terminui. Be to, ieškinys pareikštas dėl žalos, kuri atsirado ne draudimo sutarties galiojimo metu, nes laikytina, kad žala atsirado 2009 m. spalio 1 d., jeigu ieškovas ją įrodytų.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Draudimo priežiūros komisijos 2008 m. gegužės 15 d. išaiškinimą Nr. (4.2)S-1408 „Dėl antstolių ir notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių“, kad draudžiamasis įvykis yra būtina sąlyga draudimo išmokai išmokėti; jeigu nustatomi visi draudžiamojo įvykio sudėties elementai, bet jeigu jie įvyko ne draudimo sutartyje nustatytu laikotarpiu, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Panaikinęs varžytynių aktą CPK 662 straipsnio 4 dalies ir 663 straipsnio 3 dalies pagrindais, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009).

Dėl CPK 725 nustatytos teismo pareigos patvirtinti varžytynių aktą

Bylą nagrinėję teismai nesprendė klausimo dėl turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo veiksmų teisėtumo, nors apeliacinės instancijos teismas panaikino nurodytą turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, todėl nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos: kad varžytynių aktą tvirtinantis teisėjas privalo kruopščiai patikrinti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą, o šios pareigos neįvykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas; kad varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patikrinamas nagrinėjant ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu; kad nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą teismai privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centas ir kt., byla Nr. 3K-7-59/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., byla Nr. 3K-3-292/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-157/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. VĮ Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006).

Dėl nuostolių dydžio pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo ir neteisėtai priteisė ją iš kasatoriaus, nes, pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu, netaikė restitucijos, nors privalėjo tai padaryti ex officio. Kauno apygardos teismo sprendimas priteisti žalą iš kasatoriaus nepagrįstas, nes neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos restitucijos taikymo klausimais, t. y. kad restitucija taikoma sandorio šalims, o turto pardavimo iš varžytynių atveju antstolis nėra sandorio šalis, todėl iš jo negalima restitucijos būdu priteisti parduoto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Kasatorius nurodo, kad iš jo taip pat negalima restitucijos būdu priteisti iš varžytynių parduoto turto vertės, nes jis nėra turto pardavimo iš varžytynių sandorio šalis.

Ieškovas atsisakė teisės į restituciją, neįgyvendino teisės atgauti turtą iš nesąžiningos įgijėjos atsakovės S. B., todėl prisiėmė riziką, ir negalima laikyti, kad patyrė žalos.

Kasatorius nurodo, kad ieškovas neįrodė žalos ir jos dydžio. Nepaisant to kad, jeigu vis dėlto kasacinis teismas pripažintų, jog ieškovas patyrė žalos, tai taikytinos kainos, galiojusios žalos padarymo dieną, t. y. turto pardavimo iš varžytynių metu, kai turto vertė buvo 3390 Lt. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesiekia atgauti ginčo turto, ieškinį pateikė po trejų metų nuo varžytynių akto patvirtinimo, kai buvo pačios didžiausios nekilnojamojo turto kainos, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo apskaičiuotu žalos dydžiu ieškinio padavimo dieną ir nenustatė žalos dydžio sprendimo priėmimo dieną. Tai, kasatoriaus vertinimu, neatitinka CK 6.249 straipsnio 5 dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes priteisė iš kasatoriaus žalos atlyginimą, kurios sudedamoji dalis yra 540 Lt vykdymo išlaidų atlyginimas antstoliui, bet pagal kasacinio teismo praktiką vykdymo išlaidos antstoliui už jo neteisėtus veiksmus neatlyginamos.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino įrodymus ir bylos faktus, t. y. nevertino kasatoriaus procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų dėl draudžiamojo įvykio aiškinimo, bet rėmėsi tik draudimo sutarties sudarymo faktu. Teismas neišdėstė jokių motyvų dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovas praleido pretenzijos pateikimo terminą, ieškovas nesutinka, nes Draudimo taisyklių 6 punkte nustatytas vienerių metų laikotarpis yra draudimo sutarties šalių susitarimą (jeigu toks būtų) ribojanti nuostata, bet ne nustatytas maksimalus terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsiliepime pabrėžiama, kad, net ir pripažinus Draudimo taisyklių 6 punkte nustatyta laikotarpį terminu pretenzijai pareikšti, ieškovas negalėtų būti laikomas jį praleidusiu, nes trejų metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra ne trumpiau kaip vieneri metai. Be to, Draudimo taisyklių 6 punkte nustatytą terminą taikyti būtų neteisėta, nes jis yra be pabaigos, tai neatitiktų ir antstolio interesų apsaugos teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovo vertinimu, kasatorius neteisingai aiškina nurodytą terminą kaip maksimalų pretenzijai pateikti. Ieškovas mano, kad šis terminas yra ribojantis.

Turto pardavimo iš varžytynių aktas panaikintas dėl CPK 725 straipsnio 4 dalies pažeidimo, todėl kasatoriaus argumentai, kad sprendime neįvertinti rezoliuciją priėmusios teismo veiksmai, bet aktas panaikintas kitais pagrindais, yra nepagrįsti. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus vertinimu, kad pripažįstant negaliojančiu varžytynių aktą galima tik CPK 602 straipsnio pagrindu, nes tai neatitinka bendrojo principo ex injuria ius non oritur. Tvirtindamas varžytynių aktą teisėjas turi patikrinti antstolio veiksmus ne tik CPK 602 straipsnio aspektu, bet ir kitais, taip pat ir dėl galimybės nukreipti išieškojimą į vienintelį skolininko gyvenamąjį būstą.

Apeliacinės instancijos teismas apgynė ieškovo teises šio pasirinktu būdu (priteisdamas žalą), todėl kasatoriaus argumentai dėl restitucijos privalomumo nepagrįsti.

Kasatoriaus argumentai dėl priteistos žalos dydžio yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacijos dalykas, o šalių teisė teikti įrodymus dėl buto vertės proceso metu nebuvo suvaržyta.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas šio ginčo atveju yra kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antstolio profesinę civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką ir antstolio solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnis), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas turi pasisakyti.

Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką

Apeliacinės instancijos teismas ieškovui nuostolių atlyginimą priteisė iš kasatoriaus – vieno iš už žalą solidariai atsakingo asmens, antstolio, profesinės civilinės atsakomybės draudiko (Antstolių įstatymo 17 straipsnio 8 dalis). Kasatorius nurodo, kad jam neatsirado pareigos išmokėti draudimo išmoką, nes nėra visos draudžiamojo įvykio elementų sudėties. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Ieškovo (draudimo išmokos gavėjo pagal antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartį) ir antstolio civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko nesieja draudimo teisiniai santykiai. Juos sieja deliktinei civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę dėl žalos padarymo. Dėl to ieškovas turėjo teisę pareikšti reikalavimą per trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Dėl to kasatorius nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8.3 punktu ir teigia, kad ieškovas turėjo pareikšti reikalavimą sutarties galiojimo metu. Nagrinėjamo ginčo atveju draudžiamasis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo metu. Byloje konstatuota, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, todėl pripažintina, kad atsirado kasatoriaus pareiga išmokėti draudimo išmoką ir kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius (Antstolių įstatymo 17 straipsnio 1, 6, 8 dalys; Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 6, 8, 23, 24, 36, 38 punktai). Kasaciniame skunde nepagrįstai keliami argumentai dėl Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 6 punkte nustatyto draudiminės apsaugos termino pratęsimo po draudimo sutarties pabaigos šalių susitarimu. Nagrinėjamo ginčo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalys būtų nustačiusios tokį papildomą terminą.

Dėl antstolio veiksmų neteisėtumo

Byloje nustatyta, kad antstolis J. Kolyško, išieškodamas iš ieškovo 2861,10 Lt skolą už komunalines paslaugas, areštavo ir iš varžytynių pardavė ieškovo butą už 3390 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo antstolio veiksmų neteisėtumą, nes šis pažeidė vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (ieškovo) tvarką, išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę ir varžytynių metu galiojusį draudimą išieškoti iš fizinio asmens būsto, kuriame jis gyvena, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų (CPK 611 straipsnis, 663 straipsnio 3 dalis, 664 straipsnio 3, 5 dalys). Kauno apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad antstolis neturėjo teisės padidinti išieškomos skolos, pridėdamas vykdymo išlaidų sumą taip, jog išieškoma suma viršytų 3000 Lt apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusiose ginčo buto varžytynių vykdymo metu (3000 Lt riba padidina iki 7000 Lt 2006 m. birželio 22 d. įstatymo pakeitimu Nr. X-729 (Žin. 2006, 77-2973). Nurodyta teisės norma yra imperatyvioji. Antstolis negali jos pakeisti, padidindamas vykdomajame rašte įrašytą išieškomą sumą, prie jos pridėdamas vykdymo išlaidų dydį. Juolab kad tai reikštų vykdomojo rašto, kuriame pažodžiui įrašyta su išieškojimu susijusi teismo sprendimo rezoliucinė dalis, ir paties teismo procesinio sprendimo pakeitimą, t. y. vykdymo veiksmų atlikimo pagrindo pakeitimą ir draudimo be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus nepaisymą (CPK 586 straipsnis, 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad antstolis neturėjo teisės į išieškomą sumą įtraukti vykdymo išlaidų taip pat ir dėl to, jog CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo priimta teismo nutarties dėl vykdymo išlaidų priteisimo. Be to, antstolis pažeidė išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto pirmumo eilę (CK 664 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad skolos išieškojimo metu ieškovas nuosavybės teise turėjo ne tik ginčo butą, bet ir žemės sklypą sodininkų bendrijoje. Vykdydamas išieškojimo veiksmus, antstolis privalėjo pirmiau nukreipti išieškojimą į žemės sklypą, nes pagal CPK 664 straipsnio 3 dalį iš jo išieškoma trečiąja eile, o paskutiniąja (penktąja) – iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena (CPK 664 straipsnio 5 dalis). Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju antstolis taip pat pažeidė CPK 664 straipsnio 3, 5 dalis, t. y. išieškojimo iš fizinio asmens turto pirmumo eilę. Tokie antstolio veiksmai pripažintini esminiu vykdymo proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio ieškovas patyrė žalos (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis).

Dėl solidariosios atsakomybės

Kasaciniame skunde keliamas argumentas, kad bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti dėl neteisėtą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinusio teismo veiksmų teisėtumo. Šis kasacinio skundo argumentas iš dalies pagrįstas.

CPK 725 straipsnyje nustatyta varžytynių akto tvirtinimo tvarka, kurios esmė – atlikti antstolio veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, teisminę kontrolę, kurią įvykdžius užtikrinamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas bei šis priverstinio pardavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu ir sukuria materialinių teisinių padarinių – teismo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad varžytynių aktą tvirtinantis teisėjas privalo patikrinti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą, o šios pareigos neįvykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centas ir kt., byla Nr. 3K-7-59/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. A. R. ir kt., byla Nr. 3K-3-292/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-157/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. VĮ Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006).

Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 663 straipsnio 3 dalies pažeidimo (imperatyviosios proceso teisės normos pažeidimo), t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Dėl to ginčo atveju kilo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Iš varžytynių ieškovo butas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo. Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Levandauskas ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui ir jo profesinės civilinės atsakomybę apdraudusiam kasatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo žalos priteisimo tik iš kasatoriaus klausimą ir nesprendė žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl žalos dydžio apskaičiavimo momento, nurodoma, kad žala turėjo būti apskaičiuota pagal žalos padarymo metu buvusią ginčo buto kainą. Apeliacinės instancijos teismas žalą apskaičiavo pagal kainas, galiojusias ieškinio pareiškimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo pozicija dėl žalos dydžio nustatymo momento nepagrįsta, o kasacinio skundo – pagrįsta. Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Nagrinėjamu atveju žalos atsirado 2004 m. spalio 6 d. pardavus turtą iš varžytynių, todėl pagal prievolės esmę, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, žalos dydis apskaičiuotinas pagal iš varžytynių parduoto turto rinkos vertę, buvusią neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos padarymo momentu, t. y. turto pardavimo iš varžytynių dieną (šiuo atveju neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo momentas sutampa). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pagal VĮ Registrų centro pateiktą informaciją ginčo buto vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota atkuriamosios vertės (kaštų) metodu 2004 m. rugpjūčio 16 d., buvo 12 100 Lt (T. 3, b. l. 7). Tokia vertė laikytina pagrįsta, atsižvelgiant į kitus byloje ieškovo pateiktus duomenis apie tokio paties pobūdžio nekilnojamojo turto vidutines kainas, galiojusias 2004 metais, t. y. ieškovo buto pardavimo iš varžytynių metu (T. 1, b. l. 50–55; T. 2, b. l. 1–18). Nurodyta ginčo buto vertė laikytina ieškovo nuostoliais, patirtais dėl neteisėtai prarasto ginčo buto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nuostolių dydis mažintinas vykdymo procese išieškota 2861,10 Lt skola ir 540 Lt vykdymo išlaidomis, todėl ieškovui iš kasatoriaus priteistina 8698,90 Lt.

Dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas prašė teismo apginti jo teises dviem būdais: pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu ir priteisti nuostolius (CK 1.138 straipsnio 2, 6 punktai). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., A. K., byla Nr. 3K-3-46/2008). Asmeniui, prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Dėl to pripažintina, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., byla Nr. 3K-7-90/2009). Be to, iš kasacinio teismo praktikos analizės galima daryti išvadą jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. V. ir kt. v. S. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-434/2009).

Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, o reikalavimas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą yra papildomas, pagrindžiantis neteisėtus veiksmus kaip privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.263 straipsniai). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 663 straipsnio 3 daliai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštosios knygos normose. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo teisės bus tinkamai apgintos išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis).

Kitais kasacinio skundo argumentais keliami fakto klausimai, jie yra išvestiniai iš argumentų, dėl kurių kasacinis teismas pasisakė, todėl dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant ieškovui iš kasatoriaus priteistinų nuostolių dydį nuo 48 678,90 Lt iki 8698,90 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Sumažinus priteistiną nuostolių sumą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 118,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių sprendimų įteikimu. Dėl to valstybei iš ieškovo priteistina 97,72 Lt šių išlaidų dalis, proporcinga atmestų reikalavimų daliai (82,13 proc.), o iš kasatoriaus – 21,26 Lt išlaidų dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai (17,87 proc.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies punktu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. sprendimą:

Sumažinti ieškovui A. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) priteistų nuostolių dydį nuo 48 678,90 Lt iki 8698,90 Lt (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuonis litus 90 ct), priteistino žyminio mokesčio dydį – nuo 539,23 Lt iki 96,36 Lt (devyniasdešimt šeši litai 36 ct).

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) 37,53 Lt (trisdešimt septynis litus 53 ct) iš ieškovo A. Š. (duomenys neskelbtini) 172,47 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt du litus 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, žemesniųjų instancijų teismuose.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. Š. (duomenys neskelbtini) 97,72 Lt (devyniasdešimt septynis litus 72 ct), iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 11057869) 21,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė