Civilinė byla Nr. 3K-3-36/2010
Procesinio sprendimo kategorija 118.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios J. M. individualios įmonės administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo J. M. individualios įmonės bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimą, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, aiškinimo ir taikymo (CPK 293 straipsnio 3 punktas).
Kauno apygardos teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė J. M. individualiai įmonei bankroto bylą, 2005 m. vasario 1 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu nutraukė J. M. ir R. M. santuoką. Klausimą dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo teismas perdavė nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui.
Kauno apygardos teismas 2007 m. sausio 15 d. nutartimi į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė J. M. bei R. M., nurodęs, kad jie yra bankrutuojančios įmonės savininkai.
Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendimu padidino šio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu priteisto J. M. ir R. M. nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį iki 400 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui, kasmet indeksuojant išmokas; 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi leido bankroto administratoriui nukreipti išieškojimą į J. M. ir R. M. priklausantį turtą.
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, nes įmonė neturėjo jokio turto.
Atsakovė R. M. 2008 m. spalio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydama įtraukti ją į pirmos eilės kreditorių sąrašą, o jos finansinį reikalavimą tenkinti perduodant įmonei priklausantį 254 800 Lt vertės turtą. Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi šį prašymą atmetė.
Atsakovė, atstovaudama nepilnamečiams vaikams, 2009 m. kovo 3 d. kreipėsi į teismą, prašydama įtraukti juos į kreditorių sąrašą ir patvirtinti finansinius reikalavimus: J. M. – 19 000 Lt, J. M. ir B. M. – po 54 800 Lt. Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. nutartimi įtraukė atsakovų nepilnamečius vaikus į įmonės bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, o klausimą dėl jų finansinių reikalavimų tvirtinimo atidėjo iki bus išspręstas klausimas dėl R. M. įtraukimo į kreditorių sąrašą.
Atsakovė 2009 m. gegužės 18 d. prašė teismo atskirti bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusiems sutuoktiniams priklausiusį turtą nuo J. M. individualios įmonės turto ir padalyti šį turtą tarp buvusių sutuoktinių. Ji nurodė, kad nebuvo išspręstas buvusių sutuoktinių turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atskyrimo nuo įmonės turto klausimas, o tai privaloma pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Atsakovės nuomone, kol šis klausimas neišspręstas, tol negali vykti bankroto procedūros.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi atmetė prašymus įtraukti atsakovų nepilnamečius vaikus į kreditorių sąrašą, atskirti buvusių sutuoktinių turtą nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto bei padalyti jį buvusiems sutuoktiniams. Teismas, atmesdamas prašymą dėl buvusių sutuoktinių turto atskyrimo nuo įmonės turto, nurodė, kad iš prašymo nebuvo aišku, koks turtas buvo įmonės, o koks – buvusių sutuoktinių, juolab kad Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartyje, kuria taikytas supaprastintas bankroto procesas, konstatavo, jog įmonė neturėjo jokio turto, šią aplinkybę pripažino ir R. M. teismo posėdyje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad klausimas dėl įmonės ir įmonės savininkų turto atskyrimo buvo išspręstas, o R. M., teikdama tokį prašymą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Be to, klausimas dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria buvo nutarta buvusių sutuoktinių prašymą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėti po to, kai bus atsiskaityta su kreditoriais ir paaiškės santuokinio turto apimtis. Teismo teigimu, ši teismo nutartis galiojanti, privaloma šalims.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų atskiruosius skundus, 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi juos tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavė nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui atsakovės R. M. prašymus patvirtinti nepilnamečių vaikų finansinius reikalavimus bei atskirti buvusių sutuoktinių turtą nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto ir padalyti jį buvusiems sutuoktiniams. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį prašymą, padarė neteisingas išvadas, kad buvusių sutuoktinių turto padalijimo klausimas jau buvo išspręstas. Kolegija, remdamasi bylos medžiaga, pažymėjo, kad atsakovė, prašydama atskirti įmonės turtą nuo bendrosios jungtinės nuosavybės bei padalyti turtą tarp buvusių sutuoktinių, rėmėsi tuo, jog bankrutuojanti individuali įmonė buvo asmeninė atsakovo J. M. nuosavybė, t. y. iš esmės buvo keliamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės savininko nustatymo. Priklausomai nuo to, ar įmonės savininkais būtų pripažinti abu buvę sutuoktiniai, ar tik atsakovas J. M., būtų aiškus turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal įmonės prievoles. Be to, tai susiję ir su tinkamos atsakovės procesinės padėties bankroto byloje nustatymu. Kolegijos teigimu, Kauno apygardos teismas 2007 m. sausio 15 d. nutartimi į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukė J. M. bei R. M., nurodęs, jog jie buvo bankrutuojančios įmonės savininkai, tačiau šią išvadą teismas padarė remdamasis formaliais pagrindais (įmonės įkūrimo ir santuokos sudarymo datomis), netirdamas atsakovės nurodytų aplinkybių, kuriomis ji ginčijo šią prezumpciją. Kolegija, atsižvelgdama į tai, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su įmonės savininko nustatymu, netyrė, kam įmonė priklausė nuosavybės teise, todėl nebuvo tinkamai atskleistos aplinkybės, reikšmingos nagrinėjant prašymą dėl turto padalijimo, todėl grąžino pirmosios instancijos teismui šį klausimą nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu bankrutavusios J. M. individualios įmonės administratoriaus įgaliotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties dalis dėl prašymo atskirti buvusių sutuoktinių turtą nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto bei padalyti jį buvusiems sutuoktiniams atmetimo ir šis klausimas grąžintas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ir dėl šio prašymo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas atsakovės R. M. prašymas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepagrįstai grąžino pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo nurodytą R. M. prašymą. Kasatoriaus teigimu, pagal šią teisės normą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo galima tik tokiu atveju, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali bylos išnagrinėti iš esmės. Be to, bankroto bylą nagrinėjęs teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą todėl, kad įmonė neturėjo jokio turto. Dėl to neaiškūs apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, ką papildomai turėtų išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl buvusių sutuoktinių turto atskyrimo nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto, t. y. kokį individualios įmonės turtą reikia atskirti nuo buvusių sutuoktinių bendro turto, jeigu pirmiau nurodytoje teismo nutartyje nustatyta, jog individuali įmonė nebeturėjo jokio turto. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai taikė CK trečiosios knygos nuostatas dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, nes CK trečiosios knygos aštuntajame skyriuje nurodyta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas sprendžia sutuoktinių bendrojo turto padalijimo klausimą tik tada, kai yra baigiama bankroto procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais. Be to, šis klausimas jau buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria buvo nutarta J. M. ir R. M. prašymą dėl santuokinio turto padalijimo nagrinėti po to, kai bus atsiskaityta su kreditoriais ir paaiškės sutuoktinių turto apimtis. Kasatoriaus teigimu, R. M. prašymą išnagrinėjus anksčiau, būtų nukrypta nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Bankroto bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2007 m. sausio 15 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir privaloma ginčo šalims, J. M. ir R. M. įtraukė atsakovais byloje, nes jie buvo bankrutuojančios įmonės savininkai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. M. prašymą, nepagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo, kas buvo įmonės savininkas. Juolab kad Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. M. individuali įmonė buvo bendroji jungtinė nuosavybė ir neturėjo jokio turto, 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi leido administratoriui nukreipti išieškojimą į buvusiems sutuoktiniams priklausantį turtą. Kasatoriaus teigimu, tiek R. M., tiek J. M., reikšdami prašymus, skųsdami visus teismų procesinius dokumentus, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nesudaro sąlygų tinkamai ir operatyviai užbaigti bankroto bylą, kuri nagrinėjama šešerius metus.
Atsakovė R. M. atsiliepimu į bankrutavusios J. M. individualios įmonės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai grąžino pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl nurodyto prašymo pagrįstumo, nes pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kas buvo individualios įmonės savininkas, todėl nebuvo atskleistos aplinkybės, reikšmingos teisingam bylos išsprendimui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reikalavimo tapatumo bankroto byloje
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Galiojančiame ĮBĮ, be materialinio teisinio reglamentavimo, įtvirtinta ir nemažai procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant bankroto bylas teismuose. Bankroto bylų nagrinėjimas išsiskiria bene didžiausiomis procesinėmis ypatybėmis iš visų civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčo bylų. Šiuos ypatumus visų pirma lemia bankroto proceso paskirtis. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (ĮBĮ 32 straipsnis). Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą. Kadangi skirtingos teisinės formos subjektai bei jų veiklos reglamentavimas pasižymi tam tikra specifika, tai Įmonių bankroto įstatyme papildomai reglamentuoti tam tikri bankroto klausimai, nustatant šių subjektų bankroto ypatumus. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), šių įmonių bankroto procesas turi tam tikrų specifinių bruožų.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Individualios įmonės bankroto byloje atsakovas yra ne tik pati bankrutuojanti įmonė, bet ir įmonės savininkas, nes materialinės atsakomybės subjektas, be pačios įmonės, yra jos savininkas. Toks individualios įmonės bankroto bylos specifiškumas lemia ir tai, kad bankroto byloje gali būti sprendžiami ne tik įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimo bei tenkinimo, bet ir su įmonės savininkų turtu susiję ginčai, tarp jų ir santuokinio turto padalijimo klausimai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada, kai yra baigiama bankroto procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais, turi spręsti likusio bendro turto padalijimo sutuoktiniams klausimą CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ aštuntojo skyriaus nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).
Bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis, kurios įsiteisėjusios įgyja res judicata galią. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra bankrutuojančios įmonės bei šios įmonės savininkų turto režimo nustatymo klausimai. Nurodytu klausimu byloje yra priimtos ir įsiteisėjusios šios reikšmingos nutartys: 1) Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartis, kuria į bankroto bylą bendraatsakoviais įtraukti J. M. ir R. M., nurodant, jog jie yra bankrutuojančios įmonės savininkai; 2) Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nutartis J. M. ir R. M. prašymą dėl santuokinio turto padalijimo nagrinėti po to, kai bus atsiskaityta su kreditoriais ir paaiškės santuokinio turto apimtis; 3) Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nutarta taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, konstatavus, kad įmonė neturėjo jokio turto. Byloje taip pat nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad su įmonės kreditoriais neatsiskaityta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nustatyta, jog bankrutuojanti individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri, kaip teisinių santykių subjektas, neturi turto, taip pat išspręstas klausimas dėl galimumo padalyti sutuoktinių turtą (nustatytas terminas, apibrėžtas įvykiu, kada bus galima padalyti likusį sutuoktinių turtą).
Pagal bendrąją taisyklę, įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Minėta, kad, atsižvelgiant į bankroto bylos specifiškumą, visus klausimus iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo teismas sprendžia nutartimis. Tokios teismo nutartys, kuriomis nustatomos šalių teisės ir pareigos, savo turiniu prilygsta teismo sprendimo galiai, todėl joms taikomos CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą, ar kreipiantis į teismą nebuvo pažeistas reikalavimas, kad toje pačioje byloje nebūtų įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties priimti ieškinio atsisakymą ar patvirtinti taikos sutartį, svarbiausia yra žinoti kriterijus, pagal kuriuos galima daryti išvadą, jog byla, dėl kurios nagrinėjimo kreipiamasi, ir byla, kurioje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar pirmiau nurodytos nutartys, yra tos pačios (tapačios). Jau minėta, kad tokie kriterijai yra byloje dalyvaujančių asmenų, faktinio ieškinio pagrindo bei dalyko tapatumas. Analogiški kriterijai taikytini ir bankroto bylose reiškiamiems reikalavimams. Visi teismo veiksmai bankroto byloje laikytini teisingumo vykdymu, nes atliekami siekiant dėl įmonės baigties priimti teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą. Tai, kad dėl paties bankroto proceso specifikos ginčo klausimai bylos metu sprendžiami priimant nutartis, o ne teismo sprendimą, savaime nereiškia, jog dėl tų pačių jau nustatytų faktų bei materialinių teisinių santykių gali būti priimamos kelios skirtingos savo turiniu nutartys.
Šioje byloje kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmestas R. M. prašymas atskirti nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto buvusiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir šį turtą padalyti tarp sutuoktinių. Tokio prašymo nagrinėjimo objektas teisme buvo bankrutuojančios įmonės turto, sutuoktinių bendro turto apimties nustatymas ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jau pirmiau nurodytomis įsiteisėjusiomis teismo nutartimis bankrutuojančios įmonės teisinio režimo bei jos turto klausimai yra išspręsti, taip pat išspręstas galimumo padalyti santuokos metu įgytą turtą klausimas.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas faktas, jog abu sutuoktiniai yra bankrutuojančios įmonės savininkai, yra formalus, padaryta pažeidžiant proceso teisės normas ir paneigia įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, dėl šios priežasties R. M. prašymas atskirti nuo J. M. individualios įmonės turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusiems sutuoktiniams priklausantį turtą ir jį padalyti tarp buvusių sutuoktinių nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kadangi toks prašymas byloje buvo priimtas, tai pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą byla nutrauktina.
Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo
Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą pateikė bankrutavusios J. M. individualios įmonės administratoriaus įgaliotas asmuo ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šio byloje dalyvaujančio asmens prašymas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 69,96 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nutraukus civilinę bylą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš R. M. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis atmesti atsakovės R. M. prašymą atskirti nuo J. M. individualios įmonės turto R. M. ir J. M. bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir padalyti šį turtą.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės R. M. prašymas atskirti nuo J. M. individualios įmonės turto R. M. ir J. M. bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir padalyti šį turtą. Šią civilinės bylos dalį nutraukti.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties dalį, kuria R. M. prašymas patvirtinti nepilnamečių vaikų finansinius reikalavimus perduotas nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui, palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini) 69,96 Lt (šešiasdešimt devynis litus 96 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
Janina Stripeikienė
