D. P. pagal BK 184 str. 2 d., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-70322-2005-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu D. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 300 MGL (39 000 Lt, t. y. 11 295,18 Eur) dydžio bauda. Paskirtą baudą nuteistoji įpareigota sumokėti iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį D. Petrikienei nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš nuteistosios D. P. priteista 391 823,82 Lt (113 480,02 Eur) turtinės žalos atlyginimo ir 6050 Lt (1752,20 Eur) (duomenys neskelbtini) Gyvenamojo namo statybos bendrijai turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendis pakeistas: nuteistosios D. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 184 straipsnio 2 dalies į 183 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda; nustatyta, kad nuteistosios D. P. pasisavinto svetimo turto vertė yra 113 143,19 Eur; iš nuteistosios D. P. priteista (duomenys neskelbtini) GNSB 113 143, 19 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1752, 20 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

D. P.nuteista už tai, kad nuo 1994 m. liepos 1 d. būdama (duomenys neskelbtini) Gyvenamojo namo statybos bendrijos (toliau – GNSB, bendrija), 1993 m. birželio 10 d. registruotos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Rejestro tarnybos adresu Vilnius, Šiltnamių g. 29, rejestro Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), pirmininkė, einamų pareigų pagrindu turėdama teisę disponuoti GNSB turtu bei pareigą pagal paskirtį naudoti bendrijos lėšas, tvarkyti sąskaitybą ir atlikti kitas su šiais įstatais susijusias funkcijas, privalėdama jos ir D. R. iš bendrijos narių surinktų grynųjų pinigų (įmokų) už komunalines paslaugas kiekvieną dieną įnešti į bendrijos kasą ar sąskaitą banke, o jei pinigai buvo panaudoti bendrijos naudai, pateikti išlaidas pateisinančius dokumentus, nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 2005 m. kovo 26 d. iš bendrijos narių surinko 1 061 134,59 Lt (307 325,82 Eur) grynųjų pinigų (bendrijos narių pavardės, gautos sumos ir kvitų numeriai nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžiuose), šių pinigų dalį – 390 660,82 Lt (113 143,19 Eur) – neįnešdama į bendrijos kasą ir banko sąskaitas, nepateikdama išlaidas pateisinančių dokumentų, pasisavino.

Kasaciniu skundu nuteistoji D. P. ir jos gynėjas advokatas V. Novikevičius prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismams.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistosios D. P. veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, požymių. Nenustatyta, kokiu būdu buvo iššvaistytas turtas (D. P. jį perdavė, dovanojo ar kitaip perleido tretiesiems asmenims), taip pat, kad pinigai buvo sumokėti ir buvo D. P. žinioje. Be to, nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog D. P. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir numatė neigiamus padarinius. Byloje, anot kasatorių, nėra tiesioginių įrodymų apie D. P. atliktus nusikalstamus veiksmus iššvaistant svetimą turtą. Nuteistosios kaltė konstatuota tuo pagrindu, kad dėl neva jos padarytų teisės aktų pažeidimų, iš dalies nebuvo galima nustatyti GNSB veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d., taip pat nustatyti, kaip buvo panaudota bendrijos lėšų dalis. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. P. kalta, turėjo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą. Teismo išvada, kad „ji veikos nepadarė tyčia“, nesuteikia pagrindo teigti, jog inkriminuojamą nusikalstamą veiką ji padarė veikdama neatsargiai. Teismas neišsiaiškino, kaip D. P. suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio. Šie pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pagal kasatorius, yra esminiai, nes jie sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Analizuodami nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėtį ir kasacinio teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>) kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. P. kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje nenurodė motyvuotų išvadų dėl D. P. kaltės ir jos formos, nenustatė, kad ji padarė priešingas teisei veikas, pažeidė teisės aktų reikalavimus, veikdama tyčia, taip pat nenurodė kuo remiantis padarė išvadą, jog pinigus D. P. išleido savo reikmėms.

Kasatoriai pažymi, kad, kvalifikuojant bendrijos vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrijos turtu bendrijai buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrijos buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrijos reikmėms tenkinti (perkama reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrijai suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrijai nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme. Pasak kasatorių, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/210,2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Nagrinėjamoje byloje, kasatorių manymu, D. P. apeliacinės instancijos teismo nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės bendrijai priklausančio turto (113 143,19 Eur) pasisavinimą iš esmės remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, specialisčių išvadomis bei jų paaiškinimais teisiamajame posėdyje. Tačiau, kaip pažymi kasatoriai, pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas kaip įrodymas gali būti pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Tuo tarpu specialisto paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi, todėl jais negali būti grindžiamos nuosprendyje daromos išvados.

Kasatorių teigimu, tiek teismai, tiek tyrėjai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Nurodo, kad šioje byloje buvo atlikti keturi specialūs tyrimai. Visose keturiose specialisto išvadose buvo konstatuota, kad dėl padarytų teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti GNSB veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d., taip pat ir kur buvo panaudoti 391 823,82 Lt (113 480,02 Eur).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai nevertino, jog visi sprendimai GNSB buvo priimami kasmet visuotinio susirinkimo metu arba bendrijos valdybos narių iniciatyva. D. P., kaip bendrijos pirmininkės, pareigos buvo laiku suderinti kredito gavimą, skelbti konkursus dėl statybos darbų, atsiskaityti už darbus, pasirašyti atliktų darbų aktus, bendras vadovavimas, informacijos teikimas bendrijos nariams, įvairių leidimų derinimas. Nebuvo nė vieno rangovo, kuris būtų kviestas jos iniciatyva, nes buvo skelbiami konkursai. Visus kitus klausimus (kiek bus skirta pinigų statybos darbams, ką darys su skolininkais ir pan.) sprendė bendrijos valdyba, taip pat nuo 1992 m. išrinkta trijų asmenų komisija (ji per metinius visuotinius bendrijos narių susirinkimus pristatydavo ataskaitą apie bendrijos ūkinę veiklą, skolas ir finansines problemas). Todėl tiek bendrijos valdyba, tiek minėta komisija žinojo realią bendrijos ūkinę finansinę situaciją. Taip pat teismams buvo paaiškinta, kad visus bendrijos finansus tvarkė buhalterė. D. P. nevedė jokios buhalterinės apskaitos, nes neturėjo jokio buhalterinio išsilavinimo ir tam reikalingų žinių. Kasatoriai nurodo, kad po D. P. bendrijos pirmininku tapo G. I., jo žmona B. I. – revizijos komisijos pirmininke, kuri darydavo bendrijos patikrinimus ir taip pat žinojo visą realią finansinę bendrijos padėtį. Dėl to, anot kasatorių, atitinkamai turėjo būti vertinami B. I. ir valdybos narių, t. y. asmenų, tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi, liudijimai, kuriais, kaip neginčijamais įrodymais, be kita ko, rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Toliau kasatoriai skunde analizuoja BK 223 straipsnio sudėtį ir daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje šiame straipsnyje numatyti padariniai nenustatyti. Kasatoriai nurodo, kad 38-osios GNSB buhalterinę apskaitą tvarkė V. Š. (ji taip pat buvo kaltinama pagal BK 223 straipsnį). Todėl, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „Bendrijos veikloje buhalterinės apskaitos tvarkymas išimtinai nebuvo pavestas samdomai finansininkei“, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad dalis bendrijos dokumentų, paimtų kitų bendrijos narių, nebuvo grąžinti, dėl to D. P. negalėjo tinkamai pagrįsti savo nekaltumo dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų.

Kasatoriai skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai neišnagrinėjo D. P. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorių manymu, FNTT specialistės E. V. J. ir A. L. pasirinko neteisingą GNSB ūkinės finansinės veiklos tyrimo metodiką. Keturiose specialistų išvadose nuolat keitėsi D. P. priskiriamų (iššvaistytų) lėšų sumos, įsiveldavo netikslumų. Todėl kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo šių įrodymų (B. D., A. L. paaiškinimų, specialisto išvados Nr. 5-1/9) vertinimu. Pagrindinis FNTT specialistų tyrimo metodikos netikslumas yra tai, kad pagal tyrėjos A. K. 2007 m. vasario 9 d. ir 2007 m. vasario 27 d. užduotis bendrijos veiklos tyrimo laikotarpis nurodytas nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. Tačiau specialistai, apskaitydami nurodyto laikotarpio bendrą surinktų pajamų iš bendrijos narių sumą, apskaitė dalį ir 1998 m. laikotarpio pajamų, kai tuo tarpu išlaidų šiam laikotarpiui neapskaitė, taigi buvo išeita už tyrimo ribų. Į neteisingai apskaitytų pajamų sumą įtraukti: G. M. 187 Lt (54,16 Eur) už 8, 9, 10, 11 mėn. šildymą; E. Ž. 316 Lt (61,52 Eur) už 10, 11 mėn. šildymą; D. M. 149 Lt (43,15 Eur) už 10, 11 mėn.; A. N. 252 Lt (72,98 Eur) už 10, 11 mėn. šildymą; ir dar kt. keturiolikos bendrijos narių įnašai.

Skunde nurodoma, kad dėl neteisingai pritaikytos atliktiems specialiems tyrimams metodikos nebuvo tiriamas grynųjų pinigų judėjimas tarp bendrijos kasos ir bankų. Pagal tyrimui pateiktus kasos ir banko dokumentus nebuvo palygintos bendrijos kasos išlaidos bei įplaukos bankų sąskaitose. Vien už 1999 m. nebuvo nustatyta penkiolika atvejų, kai į Vilniaus banko sąskaitą Nr. 607082 buvo įnešta 61 357,00 Lt (17 770,21 Eur), iš kurių tik 14 474 Lt (4191,96 Eur) buvo pajamuoti ir išlaiduoti bendrijos kasoje. Dėl to D. P. 46 883 Lt (13 578,26 Eur) buvo padidinta išvaistytų lėšų suma.

Kasatoriai, kritikuodami 2011 m. sausio 31 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/9 (specialistė A. L.), nurodo padarytas, jų nuomone, neteisingai atlikto šio tyrimo klaidas: 1) bendrijos kasoje neužpajamuotų ir neišlaiduotų lėšų bendra suma 7024 Lt (2034,29 Eur), įneštų į AB „Nord LB“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir neįskaitytos Vilniaus banko sąskaitos išraše užfiksuotos 4500 Lt (1303,29 Eur) sumos už 1999 m. balandžio 21 d., D. P. nepagrįstai 11 524 Lt (3337,58 Eur) buvo padidintas lėšų trūkumas; 2) tyrimo metu nustačius, kad bendrijos kasos knygoje pagal 2004 m. balandžio 26 d. kasos pajamų orderį LAA Nr. (duomenys neskelbtini) pajamuota 8301 Lt (2404,14 Eur), t. y. 1000 Lt (289,62 Eur) mažiau, negu pagal šį kasos pajamų orderį į kasą įnešė D. P., nebuvo tirtas atsakingo asmens (kuris priimdamas pinigus ir mažiau užpajamuodamas pasirašė pajamų orderį ir kasos knygoje) parašas dėl 1000 Lt (289,62 Eur) trūkumo bendrijos kasoje (specialisto išvados p. 5-7). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad D. P. dėl specialistės klaidų buvo sumažinta tik 1999 m. vasario 26 d. įnešta 2900 Lt (839,90 Eur) suma. Kita 4124 Lt (1194,39 Eur) suma nepagrįstai pripažinta kaip iššvaistyta (po apeliacinio teismo nuosprendžio kaip pasisavinta), nors, pagal dokumentus, ji buvo įnešta į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Nord LB.

Kasatoriai, analizuodami 2006 m. vasario 27 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/37 (specialistė E. V. J.), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad tarp tyrimui pateiktų bendrijos dokumentų apskaitos registrų nėra, atkreipia dėmesį į buhalterės V. Š. parodymus, kad tokie apskaitos registrai iš jos buvo paimti. Todėl, anot jų, specialistė E. V. J. surinktų grynųjų pinigų apimtis tyrė galbūt suinteresuotų asmenų pateiktų kvitų suvestinės ir sudarytų lentelių pagrindu (nebuvo įvesti būtiniausi rekvizitai, t. y. nenurodytos datos, sumos ir priimančių asmenų parašai). Taip pat kasatoriai nurodo, kad dokumentų poėmį atliko keli bendrijos asmenys, pažeisdami nustatytą dokumentų poėmio tvarką, t. y. savavališkai paimdami iš buhalterės dokumentaciją ir bendrijos antspaudą. Dėl to buvo būtina iš pagrindų ištirti ir pagrįsti tikslias surinktų grynųjų pinigų sumas, nurodant pinigų gavimo datas, pinigų mokėtojus bei gavėjus. Nesant teisingai sudarytų lentelių, nėra galimybės nustatyti, kurie žmonės, kokias sumas įmokėjo, apskaičiuoti pagal pirminius apskaitos dokumentus įneštas sumas.

Kasatorių teigimu, pagal 2007 m. spalio 18 d. išvadą, kitoms išlaidoms surinkta 1 061 307,06 Lt (307 375,77 Eur) lėšų; tos pačios išvados lentelėje (p. 10) pateiktos komunalinių paslaugų išlaidos sudaro 806 889,77 Lt (233 691,43 Eur). Skirtumą sudaro 254 417,30 Lt (73684,34 Eur). Todėl kasatoriai nesupranta, kuo remiantis teigiama, kad neužpajamuota 423 523,29 Lt (122 660,82 Eur), o ieškinys pateiktas dėl 391 823,82 Lt (113 480,02 Eur). Tokios pat neteisingai apskaičiuotos sumos nurodytos ir 2007 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje. Specialistų išvados (Nr. 5-1/37 (T. 11, b. l. 107-118), Nr. 5-1/160 (T. 15, b. l. 50-77), Nr. 5-1/9 (T. 27, b. l. 89-100) bei Nr. 5-1/96) nevisiškai atspindi buhalterinius dokumentus. Specialistės, atlikusios objektų tyrimus, neatsakė arba neišsamiai atsakė į tyrimo metu užduotus klausimus, jų išvados neišsamios, prieštaringos ir abejotinos, o tai kelia pagrįstų abejonių ir dėl teismų nuosprendžių teisėtumo bei pagrįstumo. Todėl klausimams baudžiamojoje byloje išspręsti, atlikto objektų tyrimo nepakanka.

Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į ketvirtą 2013 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/96, kurioje konstatuota, kad tiriant GNSB ūkinę finansinę veiklą į specialistų išvadas buvo įtrauktos ir iki 1998 m. sausio 1 d. iš bendrijos narių surinktos grynųjų pinigų sumos. Tai patvirtinta kasatorių teiginį, jog teismai priimdami skundžiamus nuosprendžius vadovavosi tyrimų, kurie išėjo už tyrimo ribų, išvadomis, kaip neginčijamais įrodymais byloje. Kasatoriams neaišku ir tai, kodėl šioje išvadoje nurodyta 232 762,50 Lt (67 412,68 Eur) suma (52 priedas, p. 25) priskirta D. P., nes pinigų priėmimo dokumentuose jos parašo nėra, taip pat byloje nėra ir dokumentų, patvirtinančių, kad šios lėšos buvo perduotos D. P. (išvados p. 26). Taigi, kasatorių manymu, teismų išvados dėl D. P. iš kasos išmokėtų ar į kasą neįneštų pinigų pagrįstos duomenimis, kurie pagal BK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą negali būti laikomi įrodymais. Be to, atliktų keturių specialistų išvadų prieštaringumas viena kitai ir byloje nustatytoms aplinkybėms nebuvo pašalintas.

Kasatoriai pažymi, kad visai netirtos liko D. P. ir D. R. surinktų lėšų apimtys. Atskirai pagal kiekvieną nesudarytos dokumentų pagrindu jų surinktų lėšų lentelės pagal formos F-10 kvitus bei laisvos formos lapelius. Bendroje suvestinėje nenurodytos laisvos formos lapelių datos, netirti gavėjų parašai, nesutikrinta, ar minėti laisvos formos lapeliai nesidubliuoja su vėliau išrašytais kasos pajamų orderiais. Tai, kad pinigus už komunalines paslaugas rinko ne tik D. P., bet ir D. R. (kartais pinigai buvo paliekami ir sargui), teismams, kasatorių teigimu, buvo nurodyta, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžių turinio, teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė. Tyrimo metu D. R. patvirtino, kad rinko pinigus ir pagal jo kompiuteriu atspausdintus priėmimo kvitus, kurių jis atspausdino apie 1000 vnt., o grafoje „Pinigus gavau“ padarė spausdintą įrašą „(duomenys neskelbtini) GVSB pirmininkė D. P.“. D. R. iš bendrijos narių priėmė grynuosius pinigus pagal pasirašytus dokumentus, išvardytus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (p. 15-23), kurių buvo daugiau kaip 1180 vnt. Tai, kasatorių manymu, iš esmės prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad „nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog D. P. surinko pinigines lėšas už komunalines paslaugas iš bendrijos narių, turėjo galimybę jomis disponuoti bei elgtis kaip su savo turtu <...>“. Bylos nagrinėjimo metu D. R. taip pat patvirtino, kad jis darė apmokėjimus pagal tiekėjų „Rytų skirstomųjų tinklų“ atsiųstą bendrijai sąskaitą už bendrą sunaudotą elektros energiją namo reikmėms (laiptinių apšvietimą, šiluminio mazgo elektros energiją, kiemo apšvietimas ir t. t.); nuveždavo tiekėjams grynuosius pinigus ir atlikdavo apmokėjimą, gautą įmoką patvirtinantį dokumentą – kasos čekį su PVM sąskaita faktūra grąžindavo D. P. Kelis kartus vežė grynuosius pinigus atsiskaityti ir su „Vilniaus vandenimis“ už bendrijos bendrą sunaudotą vandenį. Grynuosius pinigus iš bendrijos gyventojų už komunalines paslaugas D. R. priėmė pagal mokėjimo kvitus (žr. apeliacinio skundo 1 priedą), taip pat pagal pinigų priėmimo kvitus (jų numeriai nurodyti kasaciniame skunde). Jis įrašė tik bendrus duomenis, t. y. už ką bus renkami pinigai, o pinigus pagal šiuos kvitus surinko D. P. Tačiau kai kuriuose pinigų priėmimo kvituose (jų numeriai nurodyti kasaciniame skunde) jos parašų nėra (t. 6, b. l. 21-23, 24-31, 32-44). D. R. parodymai, kad jis užpildydavo ir pasirašydavo pinigų priėmimo kvitą, o pinigus neva kitą dieną atiduodavo D. P., anot kasatorių, byloje nei patvirtinti, nei paneigti.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria teismas atmetė D. P. teiginius dėl jos teisės į gynybą suvaržymo pateikus jai nekonkretų kaltinimą, teigia kad kaltinime nebuvo nurodyta, kokius padarinius sukėlė nuteistosios veika – jame buvo tiesiog išvardyti visi įstatyme numatyti alternatyvūs padariniai. Kaltinimo formulavimo trūkumai teisme nebuvo ištaisyti, nenustatyta, kurie buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai sukėlė BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytas pasekmes, nevertinta kiekvieno nustatyto pažeidimo įtaka kilusiems padariniams. Kasatorių teigimu, formuluojant kaltinimą reikia nurodyti tik dėl konkretaus pažeidimo kilusius padarinius ir kad nekonkretus kaltinimo formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte, BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, taip pat teisę į gynybą.

Kasatoriai skunde taip pat kelia ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos Administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnyje, klausimą. Kasatoriai sutinka, kad D. P. savo veiksmais galėjo pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau, ar būtent dėl jų kilo konkretūs padariniai, byloje nenustatyta, todėl D. P. veika vertintina kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 1731 straipsnyje.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas jokių konkrečių bylos duomenis pagrindžiančių motyvų neišdėstė, bet, apsiribodamas pritarimu visiems žemesnės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams, nusprendė jų nekartoti. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas, kasatorių manymu, negali būti laikomas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo, kokias numato BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, anot kasatorių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo atsakyta į esminius D. P. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Jeigu apelianto nurodomi prieštaravimai dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime turi tai aiškiai nurodyti. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas tinkamai ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus esminius klausimus. Juolab kad nuteistoji D. P. apeliacinės instancijos teismui išsamiai nurodė savo argumentus ir pirmosios instancijos teismo bei kaltinamojo akto, specialistų išvadų ir jų paaiškinimų neatitikimus, kurie, kaip matyti, nebuvo vertinti ir dėl jų plačiau nepasisakyta.

Kasatoriai skunde pažymi, kad pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų išklausoma, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, § 80). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie buvo atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06).

Kasatoriai konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė nuteistosios D. P. teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant arba pirmosios instancijos teisme, arba apeliacinės instancijos teisme, taip patikrinant nuteistosios D. P. argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir Korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė V. Vidugirienė prašo jį atmesti.

Prokurorė sutinka su kasatoriais, kad D. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, tačiau nurodo, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisminio nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, jog ne tik už komunalines paslaugas, bet ir kitais tikslais (paskolos įnašams, statybos darbams) grynaisiais pinigais surinktomis bendrijos lėšomis disponavo būtent bendrijos pirmininkė D. P., tą abiejų instancijų teismai argumentuotai pagrindė remdamiesi ne tik specialistų išvadomis, parodymais, bet ir kt. duomenimis – buhalterinės apskaitos dokumentais, liudytojų parodymais ir pan.

Prokurorė nurodo, kad neužpajamuotos bendrijos kasoje piniginės lėšos nei oficialiai, nei neoficialiai nebuvo panaudotos bendrijos reikmėms, todėl laiko visiškais nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad pasisavintos bendrijos lėšos, kurios turėjo būti panaudotos mokėjimams už bendrijai suteiktas komunalines paslaugas, nėra reali žala. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistosios D. P. veiksmus perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį. D. P. kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo yra visiškai įrodyta byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: 2006 m. vasario 27 d. specialisto išvada Nr. 5-1/37, 2007 m. spalio 18 d. specialisto išvada Nr. 5-1/160, 2011 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 5-1/9, FNTT prie VRM ūkinės–finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus vyr. specialisčių E. V. J. ir A. L. parodymais, liudytojų D. R., V. Žuko, B. I., L. D., D. R. D., D. P., T. V. K., A. B., Z. Z., V. Š., parodymais.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius D. P. inkriminuojamo nusikaltimo požymius. Aplinkybė, kad D. P. pinigų neužpajamavo, nepateikė jokių jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų rodo, jog ji šias surinktas lėšas, jų neužfiksuodama bendrijos buhalterinėje apskaitoje, vertino kaip savas, su kuriomis gali elgtis savo nuožiūra. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, todėl aptarti, ar ši veika galėjo būti padaryta dėl neatsargumo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

Prokurorė sutinka su kasatoriais, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus. Tačiau kasatorių teiginį dėl padarinių, būtinų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kilti, nebuvimo laiko visiškai nepagrįstu. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad D. P. nėra pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, nes ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Tačiau, nepaisant to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstas išvadas, kad buhalterinę apskaitą reglamentuojančių taisyklių pažeidimai nepateikiant bendrovės buhalterei jos žinioje iš bendrijos narių grynaisiais pinigais surinktų įmokų už komunalines paslaugas pagrindžiančių dokumentų ar dalies jų neišsaugant sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. Prokurorė nurodo, kad kaltinime D. P. dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo buvo įvardyti konkretūs teisės aktų pažeidimai bei veiksmai, kurie buvo atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konkrečios šių pažeidimų bei veiksmų pasekmės, kurias konstatavo tyrime atlikę specialistai. Tai, kad padaryti pažeidimai sukėlė ne vieną, o keletą specialistų išvadose nurodytų konkrečių pasekmių, neduoda pagrindo teigti, kad išvardyti visi įstatyme numatyti alternatyvūs padariniai. Dėl šių argumentų buvo išsamiai ir motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pagrįstai juos atmetant kaip visiškai nepagrįstus, ir padaryta išvada, jog pranešime apie įtarimą, kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir konkrečiai išreikštas atitinkamo turinio kaltinimas, aprašant nusikalstamas veikas – buvo nurodyta jų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. svarbios aplinkybės.

Atsiliepime nurodyta, kad, priešingai nei teigiama skunde, visos kasatorių nurodytos aplinkybės išsamiai ištirtos – specialisto išvadose neatitikimų nėra, išskyrus aplinkybę, jog apskaičiuojant neužpajamuotą sumą buvo įtraukti ir keli piniginiai įnašai už 1998 m., tačiau šis neatitikimas nustatytas atnaujinto įrodymų tyrimo metu ir ištaisytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Priešingai nei teigia kasatoriai, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu atlikus specialistų tyrimus buvo išsamiai palygintos į banko sąskaitas įneštų, tačiau bendrijos kasoje neužpajamuotų lėšų sumos, į šias sumas atsižvelgta nustatant kasoje neužpajamuotų lėšų sumą, sutikrinta, ar nėra pasikartojančių dokumentų, pagrindžiančių piniginių lėšų sumokėjimą už paslaugas, ar šios sumos nėra įtrauktos ir neturėjo įtakos specialistų išvadų rezultatams.

Pasak prokurorės, nuteistosios D. P. bei jos gynėjo argumentai dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, nes teismai, priimdami kasatorei nepalankius sprendimus, vertino kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visetą, kaip to reikalauja BKP 20 straipsnio nuostatos. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundų argumentų, išsamiai paaiškino, kodėl atmeta nuteistosios gynybines versijas, o tai, jog apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tam tikroms pirmosios instancijos teismo išvadoms, jo išsamiai išdėstytų motyvų nebekartojo, nereiškia, kad dėl to teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir kad tai neva sukliudė priimti teisingą sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiosios atstovas (duomenys neskelbtini) GNSB pirmininkas G. Indriūnas prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodyta, kad D. P. GNSB pirmininke buvo išrinkta visuotiniame susirinkime, kaltinant tuo metu buvusį bendrijos pirmininką nesąžininga veikla ir bendrijos interesų nepaisymu. Nemaža dalis tuomečių bendrijos narių buvo Lazdynų ligoninės, kurioje D. P. dirbo, darbuotojai, kolegos gydytojai ir slaugės, tai lėmė didelį bendrijos narių pasitikėjimą ir leido pirmininkei veikti nesilaikant įstatymų ir bendrijos įstatų. Nuo 1998 m. spalio-lapkričio mėn. bendrijos nariai (jų šeimos) pradėjo įsikurti jų statytuose butuose. Tai reiškė, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti ir gyventojai galėjo gauti visas reikalingas paslaugas. Kadangi namas nebuvo priduotas, o butai neįregistruoti kaip privatūs, bendrija sudarė paslaugų teikimo sutartis su „Vilniaus energija“, „Vilniaus vandenimis“, „LESTO“, atliekų išvežimo įmone ir kt. Tai lėmė, kad gyventojai, neturėdami tiesioginių sutarčių, privalėjo už suteiktas paslaugas sumokėti bendrijai, kuri privalėjo atsiskaityti su tiekėjais. Pinigų rinkimą iš gyventojų už teikiamas paslaugas tvarkė D. P. (minimas D. R. tik parengdavo mokestinius pranešimus gyventojams dėl paslaugų apmokėjimo ir pavaduodavo D. P. jai negalint). D. P. teiginiai apie surinktų pinigų panaudojimą bendrijos reikmėms yra melas. Atsiliepime pažymėta, kad pagrindiniam paslaugų tiekėjui – „Vilniaus energijai“, surinkti pinigai iš gyventojų apskritai nebuvo mokami. Per 1998-2005 m. laikotarpį bendrijos skola „Vilniaus energijai“ pagal teismo vykdomuosius raštus susidarė 309 085 Lt (89 517,20 Eur) ir augo toliau.

Atstovas nurodo, kad D. P. turėjo pareigą bendrijai skirtą 2 600 000 Lt (753 012,05 Eur) kreditą paskirstyti bendrijos nariams, turėjusiems teisę gauti kreditą, ir jį individualizuoti banke pagal 1994 m. Žemės ūkio banko (šiuo metu DNB bankas) ir GNSB kredito sutartį bei 1992 m. gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą. Tai nebuvo atlikta, nes 1996–1997 m., pagal DNB banko kredito grąžinimo apskaitos ir bendrijos apskaitos duomenis, susidarė skirtumas bendrijos nenaudai, kurio pirmininkė negalėjo teisėtai ir teisingai priskirti esamiems kredito mokėtojams. Šiuo metu DNB bankas yra pateikęs ieškinį bendrijai (byla pradedama nagrinėti Kauno apygardos teisme) dėl bankui nesumokėto kredito, palūkanų ir netesybų – iš viso 215 000 Eur. Bendrijos turimi kredito mokėjimų apskaitos dokumentai leidžia teigti ir apie D. P. tikėtina iššvaistytos 29 830 Eur kredito sumos.

Atsiliepime teigiama, kad nuteistosios D. P. elgesys viso proceso metu buvo ir liko nesąžiningas. Atstovas pažymi, kad D. P. įsigijo žemės sklypą ir pasistatė individualų gyvenamąjį namą Vilniaus r., Mažosios Riešės k., o savo turėtą bendrijoje butą, neatsiskaičiusi su bendrija ir DNB banku, pardavė.

Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų argumentų

Kasaciniu skundu iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu konstatuota, kad D. P., būdama GNSB vadovė, pasisavino bendrijai priklausančius 390 660,82 Lt (113 143,19 Eur). Kasatoriai nesutinka su specialistų išvadomis ir paaiškinimais, ginčija jų įrodomąją reikšmę, atliktus skaičiavimus, pasirinktą finansinės veiklos tyrimo metodiką, atkreipia dėmesį į faktines aplinkybes, kurios, jų manymu, netinkamai įvertintos, ir pan. Pažymėtina, kad tokių duomenų tyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo apklausiami liudytojai, specialistai, tikrinami byloje esantys rašytiniai įrodymai, tikslinamos sumos, išklausomi gynybos ir kaltinimo argumentai dėl vertinamų įrodymų patikimumo bei faktinių aplinkybių, įskaitant ir klausimus, kas rinko iš namo gyventojų įmokas už komunalines paslaugas, kiek jų iš viso buvo gauta, kiek panaudota bendrovės reikmėms, o kiek neužpajamuota kasos knygose, neįnešta į banko sąskaitas ir neaišku kaip išleista. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Todėl argumentai, susiję su byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių nustatymo kritika, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies pažeidimų nepasižymi konkretumu ir grindžiami išskirtinai nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių, todėl taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasatoriai skunde taip pat kelia klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimą, argumentuoja, kad D. P. veika turėtų būti vertinama ne kaip nusikalstamas apskaitos tvarkymas, bet administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 1731 straipsnyje. Kasatoriai ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl kaltinamojo akto dalies, susijusios su kaltinimu pagal BK 223 straipsnį, atitikties įstatymo reikalavimams, ir argumentuoja atitinkamus procesinių kaltinamosios teisių (teisės žinoti, kuo ji yra kaltinama, teisės į gynybą) pažeidimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje D. P. už nusikalstamą apskaitos tvarkymą nėra nuteista, baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taigi minėti kasacinio skundo argumentai nepagrindžia nei netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 183 straipsnio 2 dalies) taikymo D. P., nei esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnis), todėl paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad namo gyventojai privalomas įmokas už komunalines paslaugas, taip pat ir kitiems poreikiams skirtas lėšas perduodavo GNSB pirmininkei D. P. Dalį įmokų yra surinkęs ir D. R., kuris visus surinktus pinigus taip pat perduodavo bendrijos pirmininkei. D. P. disponuodavo šiomis lėšomis, darydavo įvairius mokėjimus, įnešdavo į kasą pinigines lėšas, pateikdavo išlaidas pateisinančius dokumentus. Kaltinimo D. P. pagrindu tapo tai, kad dalis nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. iš namo gyventojų gautų pinigų – 390 660,82 Lt (113 143,19 Eur) – nebuvo užpajamuota kasos knygose ir įnešta į banko sąskaitas, taip pat nepateikti dokumentai, pateisinantys šios sumos panaudojimą bendrijos naudai. Teismai, ištyrę specialistų išvadas, išklausę kaltinamosios ir liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus, konstatavo, kad lėšų trūkumą lėmė būtent bendrijos pirmininkės D. P. veiksmai. Teismai tyrė ir pačios nuteistosios versiją, pagal kurią lėšų trūkumas susidarė dėl jų neoficialaus panaudojimo bendrijos reikmėms: neva mokant už namo apsaugą, perduodant kitiems bendrijos nariams, skiriant juos ankstesnėms skoloms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies remdamasis šiais kaltinamosios parodymais, konstatavo, jog ji ne pasisavino, bet iššvaistė bendrijos lėšas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teismo ištirti bei įvertinti bylos duomenys ne tik kad nepagrindžia D. P. aiškinimų, bet paneigia juos. D. P. paaiškinimus dėl piniginių lėšų panaudojimo bendrijos interesams šios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais bylos duomenimis, kad juos būtų įmanoma patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tokį vertinimą apeliacinės instancijos teismas logiškai pagrindė bylos duomenimis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

Pritartina ir apeliacinės instancijos teismo motyvams, kad vien tai, jog kaltinamasis nurodo, kad svetimi pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės (šiuo atveju – bendrijos) reikmėms, tačiau nepateikia konkrečių tai patvirtinančių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad į buhalterinę apskaitą neįtraukti pinigai buvo gyventojų perduoti būtent D. P., kuri turėjo galimybę jais laisvai disponuoti. Būtent jos veiksmai lėmė tai, kad gautos lėšos buvo savavališkai paimtos iš bendrijos valdymo padarant bendrijai atitinkamą turtinę žalą. Kasatoriai teisūs teigdami, kad tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti patikėto turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos, ar asmuo veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi svetimą turtą, numatydamas daromą žalą ir to norėdamas. Tačiau, priešingai nei teigia kasatoriai, tiesiogiai iš namo gyventojų gautų pinigų neužpajamavimas, neįnešimas į banko sąskaitas, jų nepanaudojimas bendrovės reikmėms kaip tik ir rodo, kad taip su patikėtu turtu besielgusi D. P. suvokė, jog svetimą turtą paverčia savu, numatė, kad bendrijai bus padaryta turtinė žala, o ji iš to turės naudą, ir to norėjo. Taigi kasatorių teiginiai, kad D. P. veiksmais bendrijai nebuvo padaryta realios turtinės žalos, nenustatyta jos tyčia, būdinga pasisavinimo nusikalstamai veikai, deklaratyvūs ir neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

Konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes D. P. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. P. ir jos gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vladislovas Ranonis

Olegas Fedosiukas