Dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos kasacinio nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-136-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01965-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.3; 2.2.2.7; 3.1.14.1; 3.1.14.7; 3.3.3.7; 3.3.1.11; 3.3.1.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos ieškinį atsakovui J. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos kasacinio nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-1865 ir priteisti iš atsakovo 6500 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad 2009 m. liepos 27 d. su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią šis įsipareigojo dirbti miško želdinimo ir apsaugos inžinieriaus darbą. 2009 m. rugpjūčio 12 d. atsakovui buvo perduotas automobilis „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už jį darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, pasirašydamas 2009 m. rugpjūčio 12 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 120.

2010 m. spalio 25 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. spalio 25 d. dėl eismo įvykio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas; 2011 m. kovo 31 d. nutarimu šis tyrimas buvo nutrauktas. Nutarime nurodyta, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punktą, nes nepasirinko saugaus važiavimo greičio. 2010 m. spalio 25 d. eismo įvykio metu buvo deformuotas automobilio „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulas bei sugadinta vairo ir stabdžių sistema. 2016 m. sausio 28 d. ieškovė automobilį suremontavo UAB „Henriko autoservisas“ ir už atliktus darbus sumokėjo 7865 Eur (su PVM). Taigi ieškovė patyrė 6500 Eur žalą (automobilio remonto išlaidos).

Apie atsakovo 2010 m. spalio 25 d. eismo įvykio metu padarytos žalos dydį automobiliui ieškovė sužinojo 2016 m. sausio 28 d. atlikusi automobilio remontą, todėl ieškinio senaties termino pradžia – 2016 m. sausio 29 d. Jeigu teismas nustatytų kitokį ieškinio senaties pradžios momentą, tai ieškinio senaties terminas atnaujintinas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ieškovė negalėjo kreiptis į teismą nežinodama žalos dydžio. Automobilis atsakovo prašymu buvo neremontuojamas, nes administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS03MDItNjIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-702-621/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-702-621/2015">I-702-621/2015</a> buvo nagrinėjamas atsakovo skundas dėl Valstybinio socialinio fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimų. Atsakovas ginčijo eismo įvykio priežastį, todėl galėjo būti paskirta ekspertizė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. priėmė galutinę nutartį, po to automobilis buvo suremontuotas, remonto darbų sąskaita gauta 2016 m. sausio 28 d., taigi nurodytą dieną buvo sužinotas ieškovės patirtos žalos dydis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2009 m. liepos 27 d. ieškovė pasirašė su atsakovu darbo sutartį Nr. 254, pagal kurią šis buvo priimtas neterminuotai dirbti miško želdinimo ir apsaugos inžinieriumi. Su atsakovu 2009 m. rugpjūčio 12 d. pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 120, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavės jam perduotą turtą – tarnybinį automobilį „Mitsubishi L200“. 2009 m. rugpjūčio 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 120 ieškovė tarnybinį automobilį „Mitsubishi L200“ perdavė atsakovui.

2010 m. spalio 25 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas atsakovo vairuojamas ieškovei priklausantis automobilis „Mitsubishi L200“. Automobilis po eismo įvykio nuvežtas į aikštelę (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-260(10) nurodyta, kad po eismo įvykio automobilio „Mitsubishi L200“ stabdžių ir vairavimo sistemos – veikiančios, todėl iki eismo įvykio šios sistemos veikė ir neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti. 2011 m. vasario 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-262/280(10) nurodyta, kad atsakovas, vairuodamas automobilį „Mitsubishi L200“, važiavo ne mažesniu kaip 73 km/h greičiu. Akmenės rajono apylinkės prokuratūra 2011 m. kovo 31 d. nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 51-1-00349-10, konstatuodama, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 136.5 punktų reikalavimus, vertintinus administracine tvarka.

Byloje nustatytos visos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos: 1) padaryta žala, t. y. atsakovas 2010 m. spalio 25 d. neišsaugojo ieškovės perduoto turto – tarnybinio automobilio ir ieškovė patyrė 6500 Eur žalą; 2) žala padaryta neteisėta veika – atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 136.5 punktų reikalavimus; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo – atsakovas, leisdamas traktoriumi traukti jo vairuojamą automobilį, prisiėmė riziką dėl automobilio patirtų pažeidimų; pradėdamas vairuoti techniškai netvarkingą automobilį (atsakovas manė, kad automobilis nėra techniškai tvarkingas), pažeidė Kelių eismo taisyklių 15 punkto reikalavimus; šiuos veiksmus atliko vykdydamas darbines funkcijas; važiuodamas automobiliu viršijo leistiną greitį, nepasirinko saugaus greičio, pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 133.6 punktų reikalavimus. Taigi, nesat šių atsakovo veiksmų, nebūtų kilusi žala automobiliui, už kurį atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę; 4) yra pažeidėjo kaltė (Kelių eismo taisyklių pažeidimai bei atsakovo kaltė tokiose bylose preziumuojama); 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais (atsakovas neterminuotai dirbo VĮ Mažeikių miškų urėdijos miško želdinimo ir apsaugos inžinieriumi); 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 246 straipsnis), t. y. neginčijimai nustatyta, kad pirminis užklimpimas miške buvo susijęs su darbo funkcijų atlikimu. Nustačius visas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis. Be to, teismų praktikoje suformuota nuostata, jog pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui. Atsakovas neįrodė savo nekaltumo dėl ieškovės patikėto materialaus turto išsaugojimo.

Atsakovas kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, eismo įvykio metu buvo sužalotas, tapo laikinai iš dalies darbingas, jam mokama netekto darbingumo pensija. Šios aplinkybės sudaro pagrindą mažinti žalos dydį iki 5000 Eur (DK 257 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties termino nepraleido, tačiau prašė, kad jeigu teismas manys priešingai, jį atnaujinti. Eismo įvykis įvyko 2010 m. spalio 25 d., tuoj pat po įvykio automobilis „Mitsubishi L200“ buvo nuvežtas į aikštelę (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo remontuoti automobilio tol, kol jis buvo saugomas šioje aikštelėje. 2011 m. kovo 31 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir automobilis grąžintas ieškovei, nutarimas įsiteisėjo 2011 m. birželio 23 d. Automobilis 2011 m. rugpjūčio mėn. buvo nugabentas į UAB „Enima“ remontuoti, tai posėdžio metu patvirtino UAB „Enima“ direktorius, tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai dokumentai – ieškovės 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. sausio 6 d. raštai bei UAB „Enima“ pažyma, kad automobilis atgabentas 2011 m. rugpjūčio 31 d. Nuo tos dienos ieškovė, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, turėjo ir galėjo remontuoti automobilį. Ieškinio senaties terminą atnaujinti ar skaičiuoti nuo 2016 m. sausio 28 d. nėra pagrindo, nes automobilis 2011 m. rugpjūčio mėn. iš Akmenės į Mažeikius buvo gabenamas remontuoti, be to, ieškovė nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. turėjo ir galėjo automobilį remontuoti (nebuvo taikyti apribojimai), t. y. apginti savo pažeistą teisę. Ieškovės nepagrįstas delsimas remontuoti automobilį prieštarauja civilinių santykių stabilumui ir neskatina asmens kuo greičiau ginti savo pažeistos teisės, taip pat prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovės argumentas, kad automobilis atsakovo prašymu nebuvo remontuojamas, neįrodytas. Tai, kad vyko administraciniai teisminiai ginčai, nelaikytina svarbia priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą.

Ieškovė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2016 m. sausio 28 d. atliktų automobilio remonto darbų aktu. Turėjimas sužinoti apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą, priklauso nuo konkrečių aplinkybių, tačiau negali priklausyti vien nuo paties ieškovo noro (valios) suvokti (galimą) savo teisių pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama tik su tuo, kada ieškovė atliko automobilio remontą ar ėmėsi kitų priemonių, kad suvoktų apie galimą savo teisių pažeidimą, nors tokių priemonių galėjo imtis ir anksčiau, nes tokiu atveju tik nuo pačios ieškovės valios priklausytų, kada ji laikys ieškinio senaties termino skaičiavimą pradėtu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė objektyviai nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. turėjo ir galėjo automobilį remontuoti. Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių kitų argumentų, išskyrus teismo išnagrinėtas aplinkybes dėl 2016 m. sausio 28 d. atliktų darbų akto gavimo momento. Kitokia šalies nuomonė dėl teismo įvertintų faktinių aplinkybių nėra pakankamas pagrindas abejoti teismo išvada dėl nustatyto ieškinio senaties termino pradžios momento.

Ieškovė reikalavimą atlyginti 2010 m. spalio 25 d. eismo įvykio padarytą žalą pareiškė praleidusi įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Po eismo įvykio automobilis buvo nuvežtas saugoti į V. Š. individualią įmonę, eismo įvykio metu buvo sužalotas miškų urėdijos darbuotojas, miškų urėdijos administracijai apie įvykį buvo pranešta tą pačią dieną, o ieškinys pareikštas 2016 m. gegužės 18 d. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą ir įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių teisės normų, įvertino ieškovės elgesį pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas tiksliai neįvardijo ieškinio senaties termino pradžios, nedaro skundžiamo teismo sprendimo neteisėto.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad svarbi priežastis atnaujinti ieškinio senaties terminą – vykęs administracinis ginčas, kurio baigtis turėjo įtakos pažeidėjo kaltei dėl eismo įvykio konstatuoti. Kolegija nurodė, kad administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS03MDItNjIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-702-621/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-702-621/2015">I-702-621/2015</a> buvo sprendžiama dėl sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe (eismo įvykio) pripažinimo draudžiamuoju įvykiu. Nurodytoje byloje nebuvo nagrinėjamas atsakovo kaltės dėl eismo įvykio klausimas, ginčas kilo dėl to, ar eismo įvykis įvyko atsakovui dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą. Ieškovės teisė reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo nuo nurodytos bylos išnagrinėjimo nepriklausė, taip pat nepakeitė ieškinio senaties termino skaičiavimo.

Svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi ieškovė nurodė ir aplinkybę, kad automobilis nebuvo remontuojamas atsakovo prašymu, nes, nagrinėjant administracinę bylą, galėjo būti skiriama ekspertizė, taip pat ieškovė teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog tuometinis VĮ Mažeikių miškų urėdijos vadovas buvo atsakovo tėvas A. P. ir jie abu yra suinteresuoti bylų baigtimi atsakovo naudai. Šie teiginiai, esą ieškovė anksčiau negalėjo ginti savo teisių, nepagrįsti jokiais įtikinamais, objektyviais argumentais, o delsimas neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų.

Ieškovės argumentai, kad tik atlikus automobilio remontą 2016 m. sausio 28 d. paaiškėjo eismo įvykio metu padarytos žalos dydis, negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Aplinkybė, kad automobiliui padaryta žala, ieškovei buvo žinoma nuo eismo įvykio dienos, atsakovo kaltė konstatuota Akmenės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 51-1-00349-10. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad neturėdama duomenų apie padarytos žalos dydį ieškovė negalėjo kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip įgyvendindama savo teisę į teisminę gynybą. Ieškovė, nurodydama ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl buvusio ieškovės vadovo miškų urėdo A. P. neveikimo. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Žala buvo padaryta dėl neatsargumo, t. y. netyčiniais atsakovo veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybes, turinčias reikšmės žalos atsiradimui, teisėtai sprendė klausimą dėl žalos atlyginimo sumažinimo (DK 257 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.282 straipsnio 3 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir tenkinti dalį ieškinio – priteisti iš atsakovo 5000 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai įvertino aplinkybę, kad iki 2016 m. kovo mėn. ieškovės VĮ Mažeikių miškų urėdijos vadovo pareigas ėjo atsakovo tėvas A. P. ir būtent dėl jo neveikimo ieškovė negalėjo laiku dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą. Pats apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ši aplinkybė yra svarbi vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, bet iš galutinės išvados aišku, kad jei teismas šią aplinkybę ir vertino, tai atsakovo naudai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad ieškovės teiginiai, jog miškų urėdija anksčiau negalėjo ginti savo teisių, nepagrįsti jokiais įtikinamais, objektyviais argumentais, o delsimas neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų, yra prieštaringi. Neaišku, kas, be įmonės vadovo (urėdo), galėjo ginti ieškovės teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 55 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 11 straipsnis). Į teismą nebuvo kreiptasi būtent dėl įmonės vadovo – atsakovo tėvo sprendimo (valios). Kolegija nurodė, kad ieškinio senaties atnaujinimo klausimui ši aplinkybė yra svarbi, bet kartu pažymėjo ir tai, kad nesikreipimas laiku (delsimas) neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų, t. y. kolegija iš esmės pripažino, kad buvęs vadovas nebuvo rūpestingas ir sąžiningas, tačiau nusprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių. Ieškovės vadovo neveikimas neturėtų būti pagrindas atnaujinti terminą, tačiau ne tokiu atveju, kai vadovas – atsakovo tėvas savo nesąžiningu neveikimu padeda sūnui išvengti atsakomybės. Teismai, cituodami kasacinio teismo išaiškinimus, kad kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas, nuo tokios praktikos iš esmės nukrypo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2012">3K-3-35/2012</a> priimta nutartis ir joje nurodytos nutartys) teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros. Ieškinio senaties termino taikymą ir atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Šioje byloje nagrinėjamu atveju teismai turėjo surasti tinkamą, protingą ir teisingą pusiausvyrą, tačiau netinkamai pritaikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė pirmosios instancijos teisme aiškiai nesuformulavo, kokias aplinkybes teismas turėtų pripažinti svarbiomis ir dėl ko turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškinio senaties termino praleidimui turėjo reikšmės tai, jog tuometinis VĮ Mažeikių miškų urėdijos vadovas buvo atsakovo tėvas A. P., kuris, kaip ir atsakovas, buvo suinteresuoti bylos baigtimi atsakovo naudai. Be to, ieškovės nuomone, senaties terminas buvo praleistas dėl buvusio ieškovės vadovo neveikimo, o šiuo metu A. P. darbo santykiai su ieškove nebesieja, todėl jo atsakomybės klausimo nagrinėjimas yra apsunkintas.

Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra reiškiamas atsakovui, o ne jo tėvui. Pagal CK 3.160 straipsnio 1 dalį tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės, todėl net jeigu būtų įrodymais patvirtintas A. P. neveikimas, jo atsakomybė dėl ieškinio senaties termino praleidimo šioje byloje negalėtų būti nagrinėjama. A. P. nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje ir neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų. Ieškovė byloje nesilaikė įstatyme įtvirtinto sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis, CPK 42 straipsnio 5 dalis). Ieškovė, kiekvienoje bylos nagrinėjimo pakopoje nurodydama skirtingas ieškinio senaties praleidimo priežastis ir dėl skirtingų priežasčių prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, veikė nesąžiningai.

Nuo eismo įvykio iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau nei penkeri metai, todėl atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad, atsižvelgiant į darbingumo netekimą, atliekant darbo pareigas, materialiniai reikalavimai jam nebus reiškiami ir nebus siekiama nutraukti darbo sutarties.

Ieškovė nepagrįstai kasacinį skundą grindžia nauja aplinkybe (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde ieškovė nurodė prielaidą, kad laiku nesikreipė į teismą dėl A. P. neveikimo, tačiau vien tas faktas, jog A. P. yra atsakovo tėvas, nepagrindžia ieškovės prielaidos apie tyčinį ar neturėjusį priežasčių jo neveikimą.

Ieškovė nė vienos prielaidos apie ieškinio senaties termino praleidimo priežastis įrodymais nepagrindė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDI5LTcwMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-429-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-429-701/2017">e3K-3-429-701/2017</a>, 31 punktas).

Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas ir kasaciniame skunde remtis įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo, kaip darbuotojo, jos, kaip darbdavės, patirtą turtinę žalą, nurodė, kad 2010 m. spalio 25 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis automobilis „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairuodamas atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus. Taip pat ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nurodydama, kad negalėjo kreiptis į teismą nežinodama žalos dydžio, o šį sužinojo tik kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. priėmė galutinę nutartį, kai automobilis buvo suremontuotas ir kai 2016 m. sausio 28 d. buvo gauta remonto darbų sąskaita.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė papildomai nurodė dar vieną ieškinio senaties termino praleidimo priežastį – urėdo A. P., atsakovo tėvo, neveikimą. Kasaciniame skunde ieškovė kelia ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nurodydama tik vieną jo praleidimo priežastį – urėdo A. P. neveikimą.

Atsižvelgdama į nurodytus bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastis – urėdo A. P. neveikimas – nesudarė šios bylos nagrinėjimo pagrindo, t. y. nebuvo vertinamas šios ieškinio senaties termino praleidimo priežasties pagrįstumas, netirti ją patvirtinantys ar paneigiantys bylos duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasties – urėdo A. P. neveikimo – taip pat iš esmės nepasisakė ir nesprendė (nutarties 17 punktas).

Kadangi ieškovė pirmosios instancijos teisme, kuriame suformuluojamas bylos nagrinėjimo pagrindas ir dalykas, prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą grindė kitomis aplinkybėmis, o kasaciniame skunde nurodytą argumentą dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasties – urėdo A. P. neveikimo – pirmąkart pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo jos išnagrinėti, o apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir spręsti dėl aplinkybės, jam nurodytos pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tokio pagrindo neturi ir kasacinis teismas (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Minėta, kasacinis teismas nenustato bylos faktų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o pagrindas išeiti už kasacinio skundo ribų byloje nenustatytas (nutarties 25 punktas).

Teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės nurodyta ieškinio senaties termino praleidimo priežastis – urėdo A. P. neveikimas – prieštarauja ieškovės nurodytai pozicijai ieškinio senaties termino praleidimo klausimu pirmosios instancijos teisme, nes ieškovė teigė, jog kreiptis dėl žalos atlyginimo į teismą buvo ketinama, tačiau laukta, kol administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS03MDItNjIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-702-621/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-702-621/2015">I-702-621/2015</a> bus išnagrinėtas atsakovo skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimų.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 21 dalį miškų urėdija – tai valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 9 straipsnio 3 dalį įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Taigi urėdas, veikdamas urėdijos vardu, sukuria jai atitinkamas teises ir pareigas (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Netinkamas urėdo atstovavimas urėdijai negali būti panaudotas jos naudai santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagal ieškovės pateiktą kasacinį skundą pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Pagal pateiktus duomenis, atsakovas turėjo 250 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia, kad atsakovo prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. pažyma). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Dėl šios priežasties 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos (į. k. 166484784) 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė