Ž. K. pagal BK 300 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-66-648/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22755-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5;

2.1.4.7; 2.1.7.4; 2.3.2.2.13; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Sigitos Jokimaitės (buvusi – Bieliauskienė), Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistojo Ž. K. gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, nukentėjusiojo G. V. ir civilinės ieškovės UAB „C.“ atstovo direktoriaus I. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendžiu Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 6 MGL dydžio (225,96 Eur) bauda, 182 straipsnio 1 dalį – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė bausmė – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) bauda.

Ž. K. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (keturios veikos dėl UAB „C.“ turto įgijimo 2013 m. sausio 8 d., 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. kovo 31 d. ir 2014 m. balandžio 2 d., viena veika dėl UAB „U.“ turto įgijimo 2013 m. lapkričio 5 d., viena veika dėl A. B. turto įgijimo nuo 2013 m. pabaigos iki 2014 m. pradžios), pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (veika dėl G. V. turto įgijimo 2014 m. birželio 2 d.) kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (veika dėl UAB „C.“ turto įgijimo 2014 m. liepos 31 d.) – kaip nepadaręs veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš Ž. K. civilinei ieškovei UAB „U.“ 1619,30 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atmesti civilinei ieškovei UAB „C.“ ir nukentėjusiojo G. V. atstovo advokato Kristupo Ašmio apeliaciniai skundai.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendis pakeistas: UAB „C.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, ir gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl keturių nusikalstamų veikų tuo, kad:

1.1. turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C.“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2013 m. sausio 8 d. atvyko į UAB „C.“ buveinę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija CES, Nr. 0041507, įgijo prekes: 2 vnt. šviestuvų „Fibra”, 4 vnt. šviestuvų „Mini Silvana“, 6 vnt. šviestuvų „Mini Vanna“, šviestuvą „Post Graphite Grey“, šviestuvą „Stolpe“, 2 vnt. šviestuvų „Wexford“, už kuriuos vėliau neatsiskaitė, taip įgijo svetimą UAB „C.“ priklausantį turtą, bendros 602,55 Eur vertės;

1.2. turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C.“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2013 m. gruodžio 23 d. atvyko į UAB „C.“ buveinę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija CES, Nr. 0047282, įgijo prekes: 25 vnt. elektroninių transformatorių, judesio daviklį, reflektorių, 5 vnt. šviestuvų, 4 vnt. šviestuvų „Alum“, 18 vnt. šviestuvų „Avan G21“, šviestuvą „Avan U11“, 5 vnt. šviestuvų „DL-5“, 9 vnt. šviestuvų „DL-6“, 8 vnt. šviestuvų „L-300”, šviestuvą „Largo 20“, 2 vnt. šviestuvų „Poker“, 3 vnt. šviestuvų „SAN 60“, šviestuvą „Tico“, šviestuvą „Tongo 100“, šviestuvą „Tongo 200“, šviestuvą „Tongo 300“, už kuriuos vėliau neatsiskaitė, taip įgijo svetimą UAB „C.“ priklausantį turtą, bendros 830,44 Eur vertės;

1.3. turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C.“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. kovo 31 d. atvyko į UAB „C.“ buveinę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija CES, Nr. 0048871, įgijo prekes: 2 vnt. judesio daviklių, 10 vnt. šviestuvų, šviestuvą „Algo“, 2 vnt. šviestuvų „DL-5“, 21 vnt. šviestuvų „DL-6“, 4 vnt. šviestuvų „HQ400PC“, 30 vnt. šviestuvų „R-4000“, 4 vnt. šviestuvų „Tongo 100“, 14 vnt. šviestuvų „Tongo 200“, 5 vnt. šviestuvų „Tongo 300“, už kuriuos vėliau neatsiskaitė, taip įgijo svetimą UAB „C.“ priklausantį turtą, bendros 688,84 Eur vertės;

1.4. turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C.“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. balandžio 2 d. atvyko į UAB „C.“ buveinę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija CES. Nr. 0048952, įgijo prekes: 10 vnt. korpusų, 7 vnt. korpusų, 17 vnt. reflektorių, šviestuvą, šviestuvą „7907“, 3 vnt. šviestuvų „Atla“, šviestuvą „Lavado“, 11 vnt. šviestuvų „Paseo“, už kuriuos vėliau neatsiskaitė, taip įgijo svetimą UAB „C.“ priklausantį turtą, bendros 1682,21 Eur vertės.

2. Ž. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C.“ prekes, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų prekių, 2014 m. liepos 31 d. atvyko į UAB „C.“ buveinę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija CES, Nr. 0050932, įgijo prekes: šviestuvą, šviestuvą „Pop Uno“, už kuriuos vėliau neatsiskaitė, taip įgijo svetimą UAB „C.“ priklausantį turtą, bendros 72,57 Eur vertės.

3. Ž. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad, turėdamas išankstinį ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti paimtų pinigų, 2013 m. rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, apgaule įtikinęs nukentėjusįjį G. V., kad pinigus panaudos verslo plėtrai Norvegijoje, nors jokio verslo Norvegijoje nevykdė, iš G. V. per du kartus paėmė 14 481 Eur ir 2014 m. birželio 2 d., Kaune, (duomenys neskelbtini), surašė paprastąjį vekselį, pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo grąžinti G. V. 22 030 Eur iki 2014 m. birželio 16 d., tačiau nukentėjusiajam pinigų negrąžino ir juos pasisavino, taip piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir panaudodamas apgaulę įgijo svetimą G. V. priklausantį turtą – 14 481 Eur.

4. Pirmosios instancijos teismas Ž. K. veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios apgaulės būdu savo naudai įgyti UAB „C.“ ir G. V. turtą. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes tarp UAB „C.“ bei Ž. K. vadovaujamos įmonės UAB „L.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti išspręsti civilinių įstatymų nustatyta tvarka, ir kad tarp nukentėjusiojo G. V. bei Ž. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo išspręsti civilinių įstatymų nustatyta tvarka. Teismas Ž. K. išteisino, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal civilinės ieškovės UAB „C.“ ir nukentėjusiojo G. V. atstovo apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Ž. K. išteisinimo dėl UAB „C.“ turto įgijimo pagal BK 182 straipsnio 1, 3 dalis ir G. V. turto įgijimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paliko nepakeistą.

II. Kasacinių skundų argumentai

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasatorius, pasisakydamas dėl prokuroro teisės teikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnis) ir galimybių pabloginti išteisintojo padėtį, kai yra paduoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovų apeliaciniai skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip precedentu vadovaudamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>, konstatavo, kad, jeigu nebuvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas, prokuroras negali pateikti prašymo keisti kaltinimą, kuris savo esme sunkina kaltinamojo ar išteisintojo teisinę padėtį. Tačiau minėtoje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje paduoti nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai, kuriais siekiama pabloginti išteisintojo Ž. K. padėtį, dėl to apeliacinės instancijos teismui nebuvo kliūčių spręsti išteisintojo padėties pabloginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODYtNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-86-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-86-699/2017">2K-86-699/2017</a>, 2K-P-100/2008).

6.2. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, vykdydamas apeliacinės instancijos teismo pavedimą, organizavo papildomų dokumentų, susijusių su UAB „L.“ ir Ž. K. finansine veikla, gavimą, jų apžiūras, specialius objektų tyrimus. Teisminio nagrinėjimo metu, ištyrus ir įvertinus anksčiau surinktus bei naujai gautus įrodymus, nustatyta, kad yra pagrindas pakeisti kaltinime nurodytų veikų kvalifikavimą. Prokurorui ir civilinės ieškovės atstovui, remiantis naujai ištirtais įrodymais, pateikus rašytinius prašymus dėl kaltinimo pakeitimo, teismas atsisakė juos nagrinėti, o tai rodo teismo pozicijos nenuoseklumą. Kaltinimo keitimo nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus BPK XXV skyriuje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje prokuroras, pasinaudojęs BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta teise, pateikė rašytinius prašymus (2016-12-08 Nr. 3S-67289 ir 2017-01-23 Nr. 3S-4203) dėl kaltinimų pakeitimo, prašymų nuorašai įteikti proceso dalyviams, teismas nustatė pertraukos laiką pasirengti gynybai.

6.3. Nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės apeliaciniuose skunduose buvo prašoma pripažinti Ž. K. kaltu dėl keturių nesunkių nusikaltimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir vieno sunkaus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vieno baudžiamojo nusižengimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį padarymo. Tuo tarpu pagal pakeistus kaltinimus asmens padėtis iš esmės lengvinama: keturi nesunkūs nusikaltimai ir vienas baudžiamasis nusižengimas perkvalifikuojami į du nesunkius (pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 186 straipsnio 1 dalį), o BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingomis. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį, 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas ir dėl pakeistuose kaltinimuose nurodytų nusikalstamų veikų požymių nebuvimo bei juos pagrindžiančių įrodymų atmetimo, tačiau to nepadarė. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnį prokuratūra (prokuroras) padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą; pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje privalo dalyvauti ir prokuroras. Lietuvos Respublikos įstatymams numatant pareigą prokurorui dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir padėti teismui vykdyti teisingumą bei užtikrinti teisėtumą, o teismui ribojant ir suvaržant įstatymuose numatytas prokuroro teises, kasatoriui kyla klausimas dėl prokuroro dalyvavimo apeliaciniame procese, kai nėra paduotas prokuroro apeliacinis skundas, tikslingumo. Gavus, ištyrus ir įvertinus naujus įrodymus, prokurorui gali susiformuoti vidinis įsitikinimas dėl pradinio kaltinimo pakeitimo, todėl, pasak kasatoriaus, neturėtų būti ribojamas prokuroro siekis padėti teismui vykdyti teisingumą, esant pagrindui ir apeliacinės instancijos teisme teikti prašymą pakeisti kaltinimą, nors ir nebuvo paduotas prokuroro apeliacinis skundas.

6.4. Specialistė, ištyrusi UAB „L.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pateikė išvadą, kad 2015 m. liepos 31 d. bendrovė nepateikė dokumentų, pateisinančių iš viso 9237,04 Eur turto panaudojimą. UAB „L.“ direktorius Ž. K. nepateikė dokumentų, kad 9237,04 Eur vertės įmonės turtas būtų panaudotas įmonės reikmėms. Pagal teismų praktiką, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas paima iš bendrovės turtą ar pinigus iš bendrovės kasos, juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) arba iššvaistymas (BK 184 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai panaudojant suklastotus dokumentus užfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-368/2008, 2K-163/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-7-84/2012). Šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį taikytini ir nagrinėjamoje byloje.

6.5. Kasatorius, išdėstydamas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170/2010">2K-170/2010</a>, 2K-462/2010, 2K-426-2013, 2K-224/2008 pateiktus išaiškinimus dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Ž. K. apgaulė vengiant atsiskaityti už UAB „C.“ pateiktas prekes inkriminuota išdėstant kitas jam inkriminuotas tyčines veikas (UAB „L.“ turto pasisavinimą). Apeliacinės instancijos teismas, savo sprendime nepasisakęs dėl prokuroro prašymų pakeisti kaltinimus, esmingai suvaržė įstatymų garantuotas prokuroro teises (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys), nesilaikė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, iš apeliacinės instancijos teisme gautų ir ištirtų įrodymų, kurie nebuvo gauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, matyti, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis (kaltinimo dalis dėl apgaule įgyto G. V. turto), taip pat kad kaltinime nurodytos veikos gali būti perkvalifikuotos (kaltinimo dalis dėl keturių veikų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir vienos veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį perkvalifikavimo į BK 183 straipsnio 1 dalį ir 186 straipsnio 1 dalį). Esant tokiai situacijai, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas, net ir nesant atitinkamų proceso dalyvių prašymų, apie kaltinimo pakeitimo galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Esant pagrindui keisti kaltinimus, apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 256 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, numatančių pareigą teismui savarankiškai imtis BPK priemonių teisingumui užtikrinti ir įgyvendinti, taip pat padarė esminių BPK 255 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų.

6.6. Kasatorius, pasisakydamas dėl civilinio ieškovo teisės teikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą ir dėl galimybių pabloginti išteisintojo padėtį, kai yra paduoti nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai, nurodo, kad 2017 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu civilinės ieškovės UAB „C.“ atstovas pateikė prašymą dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalį (dėl apgaule įgyto UAB „C.“ turto) pakeitimo ir kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 186 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad BPK 256 straipsnis nenumato galimybės, jog civilinis ieškovas galėtų prašyti keisti kaltinimą. Dėl nusikalstamų veikų UAB „C.“ yra padaryta turtinė žala. Pagal BPK 28 straipsnį juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinė žala, negali būti pripažintas nukentėjusiuoju. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 4 punktą akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas; akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Dėl tokio reglamentavimo diskriminuojami tiek juridiniai asmenys, tiek fiziniai asmenys, kurie investavo į akcinę bendrovę savo pinigines lėšas ar asmeninį turtą. Akivaizdu, kad turtas, kurio netekus UAB „C.“ buvo padaryta turtinė žala, priklausė įmonei nuosavybės teise. Konstitucijos 23 straipsnis neišskiria fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės ir nenumato apribojimų juridiniams asmenims ginant savo teises pažeidus nuosavybės neliečiamumo principą. Pagal dabartinį BPK reglamentavimą, nesant įstatymo pagrindo pripažinti juridinio asmens nukentėjusiuoju yra ribojamos ir suvaržomos juridinių asmenų (kartu ir atskirų fizinių asmenų – akcijų turėtojų) teisės ginti savo pažeistas teises ir interesus BPK nustatyta tvarka (pvz., dėl galimybės teikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą). Esant tokiai situacijai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galėtų suformuoti teismų praktiką, kad civilinių ieškovų procesinės teisės prilyginamos nukentėjusiųjų procesinėms teisėms, o nesant tokios galimybės yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 28 straipsnio ar kitų BPK straipsnių, ribojančių ar suvaržančių civilinio ieškovo procesines teises (pvz., dėl BPK 256 straipsnio 1, 2 dalių) atitikties Konstitucijai. Teismai savo praktika papildė nemažą dalį BPK trūkstamo reglamentavimo, pvz. teismai nagrinėja ir esant pagrindui tenkina asmenų, pagal kurių skundus, pareiškimus ar pranešimus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, skundus dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo duomenimis ar dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nors atitinkamai BPK 181 ir 214 straipsniai tokių teisių šiems asmenims nenumato.

6.7. Apeliacinės instancijos teismo pareiga atlikti ne tik pirmosios instancijos teismo ištirtų, bet ir naujų įrodymų tyrimą, o galiausiai ir keisti kaltinimą, jei būtų gautas atitinkamas pagrįstas ir motyvuotas prašymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, 2K-P-1/2014). Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). Pagal teismų praktiką vienareikšmiškai siekiama, kad teisės aktų netikslumai ir netobulumai neužkirstų kelio teisingumui pasiekti, pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-483/2016 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar būtent BPK 320 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6.8. Kasatorius, pasisakydamas dėl apgaule įgyto G. V. didelės vertės turto, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus neišsamiai (selektyviniu būdu) ir šališkai, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytus sandorius laikė teisėtais civiliniais santykiais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-404/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-404/2013">2K-404/2013</a>). Teismas iš esmės rėmėsi tik Ž. K. parodymų dalimi, nepatvirtinta kitais byloje ištirtais įrodymais, neįvertino kitos dalies jo parodymų, nukentėjusiojo G. V. parodymų, Ž. K. finansinę veiklą bei nemokumą pagrindžiančių dokumentų ir jų apžiūros protokolo, specialisto išvadų.

6.9. Kasatorius remiasi kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-299/2011, 2K-239/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-161/2013, 2K-179-895/2015 pateiktais išaiškinimais dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu kaip vieno iš apgaulės būdų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-264-895/2016). Ž. K. veiksmuose yra ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu, ir apgaulės, kuri buvo esminė nukentėjusiojo G. V. apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį, taigi jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas.

6.10. Teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais buvo atskleistas Ž. K. panaudotos esminės apgaulės mechanizmas: iš pradžių jis, pasinaudodamas pažintimi bei ankstesniais verslo santykiais, įgijo nukentėjusiojo G. V. pasitikėjimą skolindamasis mažas sumas ir jas grąžindamas, o po to šiuo pasitikėjimu pasinaudojo, melagingai žadėdamas mokėti dideles palūkanas iš Rusijoje ir Norvegijoje tariamai plėtojamo verslo, pasiskolino 7240,50 Eur, tačiau jokio verslo neketino plėtoti ir neplėtojo bei iš tų pačių iš nukentėjusiojo gautų piniginių lėšų mokėjo sutartas palūkanas. Klaidindamas nukentėjusįjį, kad gautus pinigus investuoja į tariamai sėkmingo ir didelę grąžą duodančio verslo plėtrą, vėl įtikino paskolinti 7240,50 Eur, ir jų taip pat negrąžino. Apie išankstinę tyčią negrąžinti paskolintų pinigų rodo sistemingas nukentėjusiojo klaidinimas dėl neva pelningos verslo plėtros, siekiant gauti dar didesnę pinigų sumą, mokėjimas palūkanų iš anksčiau gautų nukentėjusiojo pinigų, pasiskolintų pinigų neįtraukimas į verslo apskaitą, o jų panaudojimas asmeniniams poreikiams tenkinti (kelionėms, maistui ir t. t.) bei laidavimas UAB „L.“, kuri iš esmės buvo nemoki ir neturėjo jokio turto (kasacinė nutartis iš esmės analogiškoje situacijoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429-788/2016">2K-429-788/2016</a>). Apeliacinės instancijos teismas ignoravo įrodymus, patvirtinančius, kad Ž. K. nuslėpė savo nemokumą, turto neturėjimą ir turimus didelius finansinius įsipareigojimus, t. y. esmines aplinkybes, lėmusias nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį ir perduoti turtą. 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje Ž. K. duoti parodymai patvirtina, kad jis, skolindamasis pinigus iš G. V., buvo beturtis ir turėjo didelių įsiskolinimų bankams, t. y. iš esmės buvo nemokus. Ž. K. nemokumą patvirtina ir 2016 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, aplinkybės apie Ž. K. ir jo vadovaujamos UAB „L.“ turto neturėjimą, nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti buvo atskleistos tik apeliacinės instancijos teisme, gavus specialisto išvadas, tad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės teismui nebuvo žinomos, todėl negalėjo būti ir vertinamos. Pasak kasatoriaus, visos sąlygos baudžiamajai atsakomybei taikyti nustatytos. Kad galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis yra nerealios ir negalimos, patvirtina ir tai, jog Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xNjgwMS00MzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-16801-435/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-16801-435/2014">2-16801-435/2014</a> G. V. civilinį ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų Ž. K. ir UAB „L.“ 22 030 Eur, tačiau teismo sprendimas nėra vykdomas, o antstoliui per beveik trejus metus pavyko išieškoti iš viso tik 1092,14 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus atskirai vieną nuo kito, nevertindamas dalies Ž. K. parodymų, nukentėjusiojo G. V. parodymų, Ž. K. finansinę veiklą ir nemokumą pagrindžiančių dokumentų, specialisto išvadų, neįvertino bylos įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ignoruodamas didesnę dalį nukentėjusiojo G. V. atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-435/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-435/2013">2K-435/2013</a>, 2K-222/2013).

7. Nukentėjusysis G. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį dėl Ž. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

7.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 11 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminius BPK pažeidimus, nesivadovavo formuojama teismų praktika (kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311-677/2016">2K-311-677/2016</a>). Ž. K. veikoje buvo akivaizdi išankstinė tyčia negrąžinti pinigų: suklaidinti kreditorių dėl pinigų skolinimosi tikslo (neva daryti verslą), vėliau – dengti palūkanas iš tos pačios paskolos, turint tikslą gauti antrą paskolą, o kreditoriui prašant pasirašyti galutinį vekselį įtraukiant finansiškai patikimą laiduotoją, pateikti žinomai nemokų laiduotoją. Teismai įrodymus įvertino atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgė į apgaulės požymių tęstinumą, nevertino aplinkybių visumos, vienas aplinkybes nepagrįstai iškėlė virš kitų (skolos prisiteisimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso(toliau – ir CPK) tvarka), padarė nemotyvuotas išvadas dėl Ž. K. kaltės, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

7.2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusysis pateikė patikslintą kaltinimą papildomai nurodydamas, kad Ž. K. buvo įgijęs jo pasitikėjimą, nes save pateikė kaip sėkmingai dirbantį verslininką. Nukentėjusiajam nebuvo atskleistos aplinkybės, kurios buvo nustatytos tik bylos nagrinėjimo metu: Ž. K. realiai buvo vykdomos varžytinės dėl gyvenamojo būsto, jis turėjo nemažai komunalinių skolų, taip pat skolų kredito įstaigoms, areštuotas sąskaitas. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno m. Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. apžiūros protokole konstatuota, kad Ž. K. negalėjo įvykdyti savo prisiimtų finansinių įsipareigojimų nukentėjusiajam (vien skola bankui – 38 361 Eur). Šių aplinkybių nuslėpimas buvo pirminis apgaulės požymis, nulėmęs nukentėjusiojo suklaidinimą. Nustatyta, kad piniginių lėšų poreikį Ž. K. melagingai argumentavo tuo, jog ketina pradėti verslą Norvegijoje ir Rusijoje, dėl to jam reikia pradinių lėšų. Šias aplinkybes teismai nepagrįstai ignoravo, nes Ž. K. realiai gautus pinigus panaudojo savo asmeniniams tikslams, o ne verslui (tai patvirtino Ž. K. apeliacinės instancijos teisme). Ž. K. nepateikė įrodymų, kur išleido 50 000 Lt (14 481 Eur). Kaip tvirtina nukentėjusysis, jis nebūtų skolinęs, jei būtų žinojęs realią finansinę Ž. K. būklę ir verslo imitaciją.

7.3. Ž. K. nukentėjusiajam mokėjo palūkanas nuo pirmojo 25 000 Lt kredito, tačiau tai darė iš to paties kredito lėšų, aiškindamas, jog verslas po truputį vystomas, tačiau spartesnei plėtrai neva yra reikalinga dar viena 25 000 Lt paskola, po kurios Ž. K. daugiau jokių mokėjimų nebeatlikinėjo, be to, pateikė nuo 2013 m. nemokios savo valdomos įmonės UAB „L.“ laidavimą. Teismai atsietai vertino šias aplinkybes, nepagrįstai nurodė, kad nenustatyta esminė apgaulė nukentėjusiajam dalyvauti skoliniuose santykiuose. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Ž. K. veiksmuose nebuvo sukčiavimo bei apgaulės, nes nukentėjusysis nepasidomėjo skolininko ir jo laiduotojo turtine padėtimi. Tačiau fizinis asmuo kreditorius neturi galimybių atlikti tokius skolininko turto patikrinimus, nes esant tokiems santykiams remiamasi paties skolininko nurodomomis aplinkybėmis. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad Ž. K. pakeitė savo telefono numerį ir tapo nepasiekiamas, kad vekselyje buvo įrašytas klaidingas jo asmens kodas, kad Ž. K. geranoriškai žalos neatlygina, o nukentėjusysis, jo ieškodamas po visą Europą, patyrė išlaidų. Pagal teismų praktiką, vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis CPK tvarka į teismą ir tuo pasinaudoja, nesuteikia pagrindo išvadai, jog pažeistų interesų atkūrimas nebuvo apsunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311-677/2016">2K-311-677/2016</a>). Teismas taip pat neįvertino kituose bylos epizoduose nustatytų aplinkybių, kad Ž. K., vadovaudamas UAB „L.“, klastojo dokumentus ir parašus, kad gautų prekes ir už jas neatsiskaitytų (buvo nuteistas UAB „U.“ turto įgijimo epizode), kad padarė žalą UAB „C.“ piktnaudžiaudamas pasitikėjimu imdamas prekes ir neatsiskaitydamas, kad „išvengė“ teistumo teisme grąžindamas pinigus A. B.. Teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, tai sutrukdė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

8. Civilinės ieškovės UAB „C.” direktorius I. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties dalį dėl Ž. K. išteisinimo ir perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

8.1. Abiejų instancijų teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai pritaikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normas (BK 11 straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį), nepagrįstai prieš UAB „C.“ panaudotą apgaulę sutapatino su civiliniais santykiais, nes tai neatitinka teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM3LTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-437-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-437-303/2015">2K-437-303/2015</a>). Be to, teismas nutartyje dviprasmiškai nurodė, kad civilinės ieškovės argumentai nenagrinėtini, nes neatitinka BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kartu pasisakė, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl civilinių santykių nebuvo paneigtos, nors nė į vieną civilinė ieškovės argumentą neatsakė, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas. Civilinis ieškovas gali pasisakyti ne tik dėl civilinio ieškinio apskaičiavimo teisingumo, sumų ir pan., bet ir dėl kaltinamojo kaltės bei kaltinimo pakeitimo. Įstatyme kalbama ne apie nuosprendžio dalį, kuri susijusi su civilinio ieškinio dydžiu ar panašiai, o apie nuosprendžio dalį, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Į šią dalį patenka ir kaltės (apgaulės) įrodinėjimas, nes negalima kalbėti apie civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kai neišspręstas kaltininko kaltės klausimas. Be to, apylinkės prokuratūra nepateikė apeliacinio skundo, dėl to esant tokiai situacijai ir neleidžiant civilinei ieškovei pasisakyti dėl Ž. K. kaltės, iš esmės yra eliminuojama civilinio ieškovo teisė apginti savo interesus apeliacine tvarka, nes, nekeliant pirminio kaltės klausimo, kalba apie ieškinio apskaičiavimo teisingumą yra bereikšmė. Pasak civilinės ieškovės, teismas nepagrįstai neatsakė į pateiktus apeliacinio skundo argumentus dėl Ž. K. kaltės, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti jo prašymą pakeisti kaltinimą ir Ž. K. teisti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį. Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2016 m. lapkričio 11 d. specialisto išvada ir 2016 m. gruodžio 22 d. apžiūros protokolas, kuriuose konstatuota, jog Ž. K. įmonė UAB „L.“ nupirko iš civilinės ieškovės prekes, jas pardavė, gavo pinigus, tačiau apgaulingai vengė su ja atsiskaityti. Šios aplinkybės susijusios su civiliniu ieškiniu, todėl turėjo būti nagrinėjamos. Teismai padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurie sutrukdė priimti teisingą ir išsamų nuosprendį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, nukentėjusiojo G. V. ir civilinės ieškovės UAB „C.“ atstovo direktoriaus I. B. kasaciniai skundai atmetami.

Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

10. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo prokuroro prašymų pakeisti kaltinimus, taip iš esmės suvaržė įstatymų garantuotas prokuroro teises (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys), nesilaikė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, kasatoriai prokuroras ir civilinė ieškovė kasaciniuose skunduose teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti civilinės ieškovės UAB „C.“ prašymą dėl kaltinimo pakeitimo.

11. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

11.1. Bylos nagrinėjimo metu galiojusi BPK 256 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalis nustatė, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad nurodyti proceso dalyviai turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

11.2. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

12. Kasacinės instancijos jurisprudencijoje yra suformuota teismų praktika, kad apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>).

13. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių keitimo iš esmės skirtingomis ir kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo yra neatsiejamas nuo BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto reglamentavimo, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių skundai paduoti, ir kad apeliacinės instancijos teismas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar veikos kvalifikavimą į sunkesnį, tai yra pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, gali tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose, ir ne daugiau, negu prašoma.

13.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>).

13.2. Asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis gali būti pabloginta: inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę (-es), nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Asmens teisinė padėtis gali būti pabloginta, kai, įvertinus įrodymus, nustatomos iš esmės skirtingos, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės arba nustatoma, kad asmens veika turi būti kvalifikuota pagal BK to paties straipsnio kitą dalį ar kitą straipsnį, numatantį griežtesnę baudžiamąją atsakomybę.

14. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai, ištyrus naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu tas pakeitimas lemtų nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, taip pat nesuteikti įgaliojimai pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu dėl to nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis būtų pabloginta labiau, nei to prašoma prokuroro, <...> ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, savo iniciatyva gali pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis tik jeigu toks pakeitimas lemia nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pagerinimą arba jeigu dėl to pakeitimo jų padėtis nepasikeičia (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas). Tokios pačios taisyklės apeliacinės instancijos teisme taikomos ir keičiant veikos kvalifikavimą.

14.1. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, kad būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje; Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis; baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.; garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

15. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas Ž. K. dėl nusikalstamų veikų (išskyrus dvi veikas dėl dokumento suklastojimo ir svetimo UAB „U.“ turto įgijimo apgaule) pagal BK 182 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, dėl kurių jis buvo perduotas į teisiamąjį posėdį, išteisino, padaręs išvadą, kad nepadarytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nukentėjusiojo G. V. atstovas ir civilinės ieškovės UAB „C.“, tačiau prokuroras nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Byloje paduotuose apeliaciniuose skunduose nebuvo prašoma keisti kaltinime nurodytų veikų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis ar veikų kvalifikavimo. Juose buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, nesutinkama su Ž. K. išteisinimu, prašoma naikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir nuteisti Ž. K. už visas jam inkriminuotas veikas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu prokuroras, nukentėjusysis ir civilinė ieškovė pateikė prašymus keisti visų kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes ir dalies veikų kvalifikaciją.

16. Minėta, kad bylos nagrinėjimo metu galiojusios BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos numatė, kad prašymus dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo teisme galėjo teikti tik prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis (nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojus 2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-626 redakcijai – tik prokuroras ir nukentėjusysis). Taigi civiliniam ieškovui pagal šias baudžiamojo proceso nuostatas tokia teisė nenumatyta.

16.1. Iš apeliacinės instancijos teismo 2017 m. sausio 24 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones, nepriėmė civilinės ieškovės prašymo keisti kaltinimą, motyvuodamas tuo, kad civilinis ieškovas pagal BPK 256 straipsnio nuostatas tokios teisės neturi. Tokia teismo protokolinė nutartis yra pagrįsta ir nėra pagrindo konstatuoti kitaip.

17. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar prokuroras yra pateikęs apeliacinį skundą, ar ne, jis turi teisę teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo pakeitimo, jei tai lengvina nuteistojo teisinę padėtį. Todėl, atsakant į kasacinio skundo argumentus dėl prokuroro teisės teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą keisti kaltinimą nesant jo apeliacinio skundo, svarbu atsižvelgti į kitų proceso dalyvių paduotų apeliacinių skundų ribas ir nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje prokuroro prašyme nurodytos keičiamos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ar veikų kvalifikavimas buvo nuteistojo Ž. K. teisinę padėtį lengvinančio ar sunkinančio pobūdžio.

17.1. Pažymėtina, kad Ž. K. dėl 5 nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis dėl svetimo UAB „C.“ turto įgijimo apgaule, dėl kurių prokuroras apeliacinės instancijos teisme prašė pakeisti kaltinimus, pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas. Todėl, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, bet koks kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo keitimas, kad ir sumažinant veikų skaičių, siekiant išteisintąjį nuteisti, sunkina tokio asmens teisinę padėtį ir taip kaltinimas apeliacinės instancijos teisme negali būti keičiamas.

17.2. Panaši situacija ir dėl prokuroro prašymo keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl G. V. turto įgijimo apgaule), kur prokuroras iš esmės padidino kaltinimo apimtį, nurodydamas naujas esmines faktines aplinkybes ir nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (apgaulės formą ir tyčios turinį).

17.3. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teisme prokuroro pateiktame prašyme nurodytas kaltinimas Ž. K. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl jam patikėto UAB „L.“ turto piniginių lėšų pasisavinimo, iš esmės yra visiškai naujas kaltinimas, nes jame nurodytos naujos (teisme nenagrinėtos) veikos faktinės aplinkybės ir pateikiamas jos kvalifikavimas, o dėl tokios veikos pirmosios instancijos teisme Ž. K. nebuvo teisiamas. Taigi, po to, kai byla dėl konkrečių kaltinamųjų ir nusikalstamų veikų yra perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimo metu teisme kaltinimas nustatyta tvarka gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas. Jeigu byloje pareiškiamas prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, tai reiškia ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme apskritai negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 ir 4 dalis).

18. Taigi prokuroro kasaciniame skunde nurodytas teiginys, kad apeliacinės instancijos teisme, surinkus naujus įrodymus ir atlikus jų tyrimą, buvo būtina pakeisti kaltinimus, o teismas, atsisakydamas juos nagrinėti, iš esmės pažeidė BPK nuostatas, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo prokuroro prašymų dėl kaltinimo keitimo ir kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso normų iš esmės nepažeidė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą pagal prokuroro prašymą ir pavedė pastarajam atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus tam, kad būtų surinkti reikšmingi duomenys bylos nagrinėjimui. Tai, kad prokuroras, atlikdamas pavedimą, nustatė aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, atsirado pagrindas keisti kaltinimus, nereiškia, kad teismas turėjo tokį prašymą nagrinėti, nepriklausomai nuo to, kad byloje buvo nukentėjusiojo atstovo ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais. Minėta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinimas prokuroro ir nukentėjusiojo prašymu gali būti keičiamas, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, kai apie tai yra užsimenama apeliaciniuose skunduose. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad tokiu atveju kaltinimas bylos nagrinėjimo metu dar gali būti tikslinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yOS05NDIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-29-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-29-942/2016">2K-7-29-942/2016</a>). O šiuo atveju, byloje apeliacinių skundų dėl kaltinimo Ž. K. pakeitimo nebuvo, todėl tai, kad teismas nagrinėjo nukentėjusiojo atstovo ir civilinės ieškovės apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma nuteisti Ž. K., nereiškia, kad prokuroras galėjo apeliacinės instancijos teisme pareikšti naujus kaltinimus, keisti kaltinimo esmines faktines aplinkybes ir veikų kvalifikaciją ir taip sunkinti Ž. K. teisinę padėtį.

19. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka ir su prokuroro kasacinio skundo argumentu, kad teismui neišnagrinėjus prokuroro prašymo dėl kaltinimo keitimo buvo ribojamos ar varžomos jo teisės. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese galioja rungimosi principas, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu, o kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nurodyti proceso dalyviai turi teisę apskųsti teismo sprendimus, kas irgi yra viena iš rungimosi principo veikimo baudžiamajame procese išraiškos formų. Šioje byloje prokuroras pasirinko sprendimą nepasinaudoti tokia teise, todėl kasatoriaus argumentai, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas suvaržė jo teisę keisti kaltinimą, yra nepagrįsti. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad apeliaciniame procese prokuroras buvo aktyvus; jo prašymu atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu teismo įpareigojimu prokuroras surinko duomenis apie nuteistąjį ir jo įmonės turtinę padėtį, prokuroras išsakė savo nuomonę dėl teismo posėdžio metu teismo svarstytų klausimų ir prašymų, pats teikė prašymą dėl kaltinimo keitimo, kurį teismas pridėjo prie bylos. Tai, kad teismas pridėjo prie bylos prokuroro prašymus dėl kaltinime nurodytų veikų esminių faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo, nereiškia, jog juos turėjo ir išnagrinėti. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai sprendė, jog kaltinimų keitimas susiklosčiusioje situacijoje byloje nebuvo galimas, todėl apeliacinius skundus iš esmės nagrinėjo pagal jų ribas. Šio teismo nutartyje yra išdėstyti aiškūs ir pagrįsti teisiniai argumentai dėl prokuroro prašymo keisti kaltinimą nepagrįstumo (BPK 332 straipsnio 3 dalis).

20. Atsižvelgusi į tai, kas nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, pagal prokuroro ir civilinės ieškovės kasacinių skundų argumentus daryti kitokias išvadas nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškovo teisės apeliacine tvarka skųsti nuosprendžio dalį, susijusią su civiliniu ieškiniu

21. Juridinio asmens – civilinės ieškovės UAB „C.“ – atstovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas susiaurino BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip apribojo civilinės ieškovės teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-7-85/2011). Pabrėžtina ir tai, kad civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus tik dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis).

23. Baudžiamajame procese civilinis ieškovas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai: juridinis ir faktinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, jog byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Faktinis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016).

24. Civilinis ieškovas, atsižvelgiant į jo procesinę padėtį baudžiamajame procese, turi pakankamai plačias teises ginti savo procesinius ir materialinius (turtinius) interesus. BPK 110 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės teisės, kurias turi civilinis ieškovas, viena iš jų –teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu. Ši teisė ir jos apimtis yra nuosekliai įtvirtinta ir kituose BPK straipsniuose. Civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti: 1) apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis); 2) skundus dėl teismo nutarčių, susijusių su nuosprendžio vykdymu civilinio ieškinio atžvilgiu (BPK 364 straipsnio 2 dalis); 3) kasacinius skundus dėl nuosprendžio ar nutarties tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).

25. BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostata, kad civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, neturi būti suprantama (aiškinama) siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Iš to išplaukia, kad civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali ginčyti teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu).

26. Nagrinėjamoje byloje civilinė ieškovė UAB „C.“ apeliaciniu skundu prašė pripažinti Ž. K. kaltu dėl visų kaltinimų pagal BK 182 straipsnį ir paskirti bausmę, nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, kad tarp Ž. K. ir civilinės ieškovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, teikė savo samprotavimus dėl byloje tiriamų aplinkybių. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, civilinė ieškovė savo apeliaciniame skunde visiškai neužsiminė apie civilinį ieškinį, neprašė jo priteisti, o skundo argumentai ir prašymai buvo susiję tik su Ž. K. veiksmų teisiniu vertinimu ir bausmės skyrimu.

27. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neišnagrinėjo civilinės ieškovės apeliacinio skundo. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atliko įrodymų, susijusių su kaltinimais Ž. K. apgaule įgijus UAB „C.“ turtą, tyrimą, apklausė tiek Ž. K., tiek civilinės ieškovės atstovą direktorių I. B., civilinės ieškovės atstovai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, uždavinėjo klausimus apklausiamiems proceso dalyviams, reiškė savo nuomones dėl teismo svarstytų klausimų ir prašymų. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo civilinės ieškovės apeliacinį skundą, ištyrė ir vertino įrodymus bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Ž. K. ir civilinę ieškovę UAB „C.“ siejo civiliniai teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog civilinė ieškovės skundas iš dalies neatitiko tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, vis dėlto civilinės ieškovės apeliacinį skundą išnagrinėjo neviršydamas jo ribų ir BPK nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinę klaidą dėl UAB „C.“ civilinio ieškinio ir priėmė pagrįstą sprendimą palikti jį nenagrinėtą.

28. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas civilinės ieškovės apeliacinį skundą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

29. Pirmiausia pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

30. Taigi prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinių skundų teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

31. Kasatoriai – prokuroras ir nukentėjusysis G. V., ginčydami teismų sprendimą išteisinti Ž. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kasaciniuose skunduose teigia, kad Ž. K. svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą įgijo apgaule – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir suklaidindamas nukentėjusįjį dėl faktinių aplinkybių.

32. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį numatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-264-895/2016). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017).

32.1. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

32.2. Atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

33. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, analizuodami ir vertindami iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, šioje byloje padarė motyvuotas išvadas apie teisinių santykių tarp Ž. K. ir G. V. ne baudžiamąjį, o civilinį teisinį pobūdį. Pažymėtina, kad teismai, išnagrinėję ir įvertinę įrodymų visumą, teismų praktikoje nustatytų apgaulės įvertinimo kriterijų laikėsi.

33.1. Teismai byloje padarė išvadą, kad G. V. ir Ž. K. siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Byloje teismai nustatė, kad jie ilgą laiką (apie 10 metų) buvo pažįstami, juos siejo tarpusavio draugiški santykiai, nukentėjusysis ne kartą skolino Ž. K. pinigus, žinojo, kad šis yra verslininkas, tačiau jo verslu nesidomėjo. Byloje nėra nustatyta, kad Ž. K. prieš skolindamasis pinigus būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, kad nukentėjusiajam sudarytų patikimo žmogaus ar verslininko įvaizdį, ar intensyviai įtikinėjo nukentėjusįjį paskolinti pinigus, pateikė esmingai klaidinančią informaciją apie save, savo turtą ar verslą, ar skolinimosi tikslą. Teismai pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiojo apsisprendimą skolinti Ž. K. pinigus nulėmė iki tol tarp jų susiklostę draugiški santykiai ir sutarties sąlygos – didelės palūkanos, kurias Ž. K. tam tikrą laiką mokėjo. Taigi, šiuo atveju sandoris tarp šalių buvo sudarytas jų laisva valia, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įvairių šaltinių duomenis kaip visumą (tiek asmenų parodymus, tiek rašytinius įrodymus byloje), padarė pagrįstas išvadas, kad apgaulės esmingumo kriterijus šiuo atveju nenustatytas.

33.2. Taip pat akcentuotina, kad, atsižvelgiant į papildomus kreditoriaus padėties pasunkinimo ir atidaus bei rūpestingo nukentėjusiojo elgesio kriterijus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl civilinių Ž. K. ir G. V. teisinių santykių pobūdžio. Teismai nenustatė, kad Ž. K. būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, kuri būtų esmingai pasunkinusi nukentėjusiojo galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: Ž. K. skolos neneigė, nukentėjusiajam nurodė tikrus savo asmens duomenis, nesislapstė, siekė tartis dėl skolos grąžinimo, legaliai dirbo, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti skolą nukentėjusiajam, kuris yra vykdomas. Be to, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad pats nukentėjusysis nagrinėjamoje situacijoje elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai. Pagal CK 6.4 straipsnį prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kitos šalies galimybes tinkamai vykdyti sandorio sąlygas ir pan. Nors nukentėjusysis skolino gana ženklias pinigines sumas, tačiau nesidomėjo Ž. K. turtine padėtimi, jo mokomu, verslu, kur bus panaudoti pinigai, kokios jo galimybės grąžinti paskolą ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti nukentėjusiojo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo.

34. Taigi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pirmosios instancijos teismas, išteisindamas Ž. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiojo G. V. atstovo apeliacinį skundą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

35. Nepagrįstas prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir kaip analogišką bylą nurodo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429-788/2016">2K-429-788/2016</a>. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau minėta nutartis nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę Ž. K. taikyti vien BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes situacija nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi nuo pirmiau nurodytos bylos aplinkybių.

36. Prokuroro ir nukentėjusiojo G. V. kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai išteisindami Ž. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šie pažeidimai yra esminiai.

37. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).

38. Atsakant į kasacinio skundo teiginius dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo pažymėtina, kad, priešingai kasatorių tvirtinimui, teismas išsamiai ir visapusiškai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė teisingas faktines aplinkybes, kad tarp išteisintojo Ž. K. ir nukentėjusiojo G. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas įvertino pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu duotus Ž. K. ir nukentėjusiojo G. V. parodymus, taip pat jų parodymus, duotus įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme, taip pat papildomai apklausė UAB „C.“ atstovą I. B., įvertino prokuroro pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su Ž. K. atžvilgiu vykdomu priverstiniu išieškojimu, jo turtine padėtimi, taip pat duomenis apie UAB „L.“ veiklą, mokėtus mokesčius, įmonės turtinę padėtį (nemokumą). Šie įrodymai teismo nutartyje išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, lyginant tarpusavyje, teismo padarytos išvados yra motyvuotos, prieštaravimų jose nėra.

39. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal kasacinių skundų argumentus dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo apeliacinės instancijos teisme, šio pobūdžio pažeidimų nenustatė.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė ir, kasatoriaus – prokuroro–, teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies trūkumų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad nutarties aprašomojoje dalyje, be kita ko, yra išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

40.1. Pažymėtina, kad prokuroro teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumų yra iš esmės grindžiami netinkamu įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas) ir apeliacinių skundų neišnagrinėjimu tiek, kiek juose buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tokie pažeidimai yra padaryti. Minėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017).

40.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymai, pateiktos motyvuotos išvados dėl nukentėjusiojo G. V. ir civilinės ieškovės UAB „C.“ esminių apeliacinių skundų argumentų, taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl jų apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išteisinti Ž. K. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis atmetami, o pirmosios instancijos nuosprendis dėl šios dalies pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka tokiam teismo sprendimui baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus ir pagal kasacinių skundų teiginius daryti kitokią išvadą nėra pagrindo.

41. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus, nukentėjusiojo G. V. ir civilinės ieškovės UAB „C.“ atstovo direktoriaus I. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė

Sigita Jokimaitė

Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis