Č. M. pagal BK 300 str., 220 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-34/2007

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,

gynėjui V. Zabielai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo Č. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1250 Lt) bauda; pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė Č. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria apygardos teismo nuosprendis pakeistas. Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies Č. M. inkriminuota nusikalstama veika – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitoje–faktūroje (serija GAC Nr. 3547606) ir kasos pajamų orderio kvite serija (SAC Nr. 03192309), išrašytuose 2001 m. balandžio 12 d. AB (duomenys neskelbtini) vardu, kurie patvirtino faktiškai neįvykusį preso pirkimo–pardavimo sandorį, pasirašė vietoje vyr. finansininkės A. K. Pritaikius 2002 m. lapkričio 22 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Č. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių. Būdamas Č. M. ūkinės–komercinės firmos savininkas, 2001 m. liepos 3 d., Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Gargždų skyriui pateikė prašymą Nr. 929 dėl 55 678 Lt pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo. Kartu su prašymu pateikė suklastotus ir juridinės galios neturinčius akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vardu 2001 m. balandžio 12 d. išrašytus PVM sąskaitą–faktūrą (serija GAC Nr. 3547606) ir kasos pajamų orderį (serija SAC Nr. 03192309), patvirtinančius, kad Č. M. iš AB (duomenys neskelbtini) už 365 000 Lt pirko pjuvenų briketų presą. Preso pirkimo kainą ir nuo tos sumos apskaičiuotą 18 proc. dydžio PVM mokestį – 55 678 Lt – jis įtraukė į PVM 2001 metų balandžio–gegužės mėnesių deklaracijas, kurias kartu su prašymu dėl PVM sugrąžinimo pateikė Mokesčių inspekcijos Gargždų skyriui. Č. M. nepavyko pasisavinti 55 678 Lt sumos, nes paaiškėjo, kad sąskaita–faktūra, kasos pajamų orderis yra suklastoti, pinigų už šiuose dokumentuose paminėtą prekę jis nemokėjo, todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos Gargždų skyrius norėtos pasisavinti 55 678 Lt sumos Č. M. nedavė.

Č. M. taip pat nuteistas už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus: siekdamas savo naudai apgaule įsigyti 55 678 Lt jam nepriklausiusio pridėtinės vertės mokesčio, pasirašė PVM sąskaitoje–faktūroje (serija GAC Nr.3547606) ir kasos pajamų orderio kvite (serija SAC Nr.03192309), išrašytuose 2001 m. balandžio 12 d. AB (duomenys neskelbtini) vardu, kurie patvirtino faktiškai neįvykusį preso pirkimo–pardavimo sandorį, ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Gargždų skyriui.

Č. M. nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti mokesčių, į deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo įmonės pajamas, ir tuos duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai. Būdamas Č. M. ūkinės–komercinės firmos savininkas, atsakingas už pateiktą neteisingą finansinę atskaitomybę, 2001 metų Juridinio asmens teisių neturinčių individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų deklaracijoje, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos pagrindų 18 straipsnyje numatytus reikalavimus, nedeklaravo savo firmoje už patarnavimus gautų apskaitinių pajamų – 4661 Lt, todėl išvengė 1558 Lt mokėjimo į valstybės biudžetą. Neteisingus duomenis apie 2001 metų Č. M. ūkinės–komercinės firmos realizavimo pajamas, jis 2002 m. birželio 28 d. pateikė Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Gargždų skyriui.

Č. M. taip pat nuteistas ir už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti jo įmonės veiklos, įmonės ūkinės, komercinės būklės. Būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, teisingą apskaitą ir jos pateikimą laiku Valstybinei mokesčių inspekcijai, nuo 2001 m. balandžio 3 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. savo firmos apskaitoje – pajamų deklaracijoje už 2001 metus neįregistravo 5500 Lt, kuriuos 2001 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 54231 gyvenamųjų namų statybos bendrija (duomenys neskelbtini) Č. M. komercinei firmai pervedė už paslaugas. Taip Č. M. pažeidė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, nes ataskaitinio laikotarpio apskaitos registruose apibendrino ne visų apskaitos dokumentų duomenis – neteisingai parodė Č. M. ūkinės–komercinės firmos suvestiniame registre Nr. 48.83 „Būsimos mokėtinos sumos“ paminėtas paslaugas, todėl nebuvo įmanoma nustatyti, už ką jo ūkinė–komercinė firma gavo 5500 Lt pajamų.

Kasaciniu skundu nuteistasis Č. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba teismų sprendimų dalį dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo pakeisti ir jį nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo atleisti.

Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Jis BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų nepadarė.

Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kasatorius teigia, kad PVM sąskaita–faktūra (serija GAC Nr. 3547606) ir kasos pajamų orderio kvitas (serija SAC Nr. 03192309) buvo suklastoti dar iki jam pasirašant. Byloje nustatyta, kad šiuos dokumentus, surašytus ir pasirašytus buhalterės A. K. pavarde, jam pateikė preso pardavėjas K. V. Pastarasis buvo suinteresuotas preso pardavimu – tą įrodo dalis iš jo gautų pinigų (32 000 Lt) ir jam išnuomotos patalpos, kur buvo laikomas parduodamas presas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita–faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas. Tad, jei K. V. neketino parduoti ar kitaip perleisti preso, tai sąmoningai, žinodamas, kad neketina sudaryti sandorio, nurodė L. B. išrašyti griežtos apskaitos buhalterinį dokumentą, t. y. jį suklastoti. Analogiškai, pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, kasos pajamų orderis siejamas tik su viena ūkine operacija – grynų pinigų įnešimu į įmonės kasą. Kadangi, pasak K. V. ir L. B., jokie pinigai šio dokumento metu nebuvo įnešti į įmonės kasą, nurodymas išrašyti kasos pajamų orderį ir jo išrašymas yra ne kas kita, kaip oficialaus dokumento suklastojimas. Apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino jam inkriminuotą veiką, kad šiuose dokumentuose pasirašė vietoje vyr. finansininkės A. K. Tai patvirtina, kad dokumentai suklastoti iki jam juos gaunant. Todėl yra visiškai pagrįstas jo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuose dokumentuose padarytus klastojimus. Šie argumentai, kasatoriaus manymu, rodo, kad jo veiksmuose nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Dėl nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kasatorius teigia, kad pagrindiniu tariamos jo kaltės įrodymu teismas laikė tai, kad minėtuose kasos pajamų orderyje ir PVM sąskaitoje–faktūroje jis pasirašė už save ir už vyr. finansininkę A. K. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui šią veiką pašalinus iš jam pareikšto kaltinimo, jo kaltės įrodymų dėl pasikėsinimo sukčiauti nebeliko. Be to, kadangi šiuos dokumentus galbūt suklastojo kiti asmenys, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad mokesčių inspekcijai pateikė jau suklastotus dokumentus ir tuo pagrindu siekė neteisėtai susigrąžinti 55 678 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Todėl jo kaltė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį bylos duomenimis neįrodyta, jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, matydamas galbūt kitų asmenų padarytos akivaizdžius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje požymius (PVM sąskaitos–faktūros (serija GAC Nr. 3547606) ir kasos pajamų orderio (serija SAC Nr. 03192309) suklastojimo), turėjo motyvuota nutartimi pranešti prokurorui apie nusikalstamą veiką. To nepadaręs, teismas pažeidė BPK 1 straipsnyje suformuluotą baudžiamojo proceso kodekso paskirtį – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Kasatoriaus nuomone, tokią nutartį turėtų priimti kasacinis teismas.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jam negali būti taikomos BK 76 straipsnio nuostatos dėl atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo neatitinka tikrųjų aplinkybių. Byloje esantys ir papildomai patikslinti medicininiai duomenys patvirtina jo teiginius, kad jo liga yra labai pavojinga gyvybei, nepagydoma ir laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali baigtis tragiškai. Nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimoje ekspertizės išvadoje, nei teismo eksperto J. R. apklausos teisme metu nebuvo nustatytos aplinkybės, kad įkalinimo įstaigoje jam iš tikrųjų gali būti laiku suteikta tinkama medicinos pagalba, užtikrinta nuolatinė sveikatos priežiūra. Byloje nebuvo imtasi priemonių išsiaiškinant, ar įkalinimo vietų medicinos įstaigos turi realią galimybę užtikrinti sunkiai sergančio širdies ligomis asmens priežiūrą. Teismas nesiaiškino, ar šiose įstaigose dirbančių specialistų kvalifikacija tinkama asmenų, sergančių koronarine širdies liga, III klasės krūtinės angina, prieširdžių virpėjimu, normosistolija ir B klasės širdies nepakankamumu, priežiūrai. Todėl esant nurodytoms teismo neištirtoms aplinkybėms jam, sergančiam sunkia lėtine ir nepagydoma liga, būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Neišsiaiškinus, ar iš tikrųjų įkalinimo vietose jam būtų suteikta reali ir tinkama medicinos pagalba, atlikdamas bausmę jis rizikuoja gyvybe. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai išskyrė BK 76 straipsnio 1 dalyje numatytos normos taikymo kriterijus (sunkios nepagydomos ligos faktą ir ribotą galimumą dėl to atlikti bausmę), tačiau netinkamai aiškino ir taikė antrąjį kriterijų, neatsižvelgdamas į asmens galėjimą be žalos sveikatai atlikti laisvės atėmimo bausmę (o ne vien tik atsižvelgiant į užtikrintos medicinos pagalbos buvimą – nors įrodymai ir šio teiginio pagrindimui byloje nesurinkti). Sąlygos asmeniui, sergančiam sunkia širdies liga, įkalinimo įstaigose nėra normalios dėl didesnio, negu įstaiga gali priimti, nuteistųjų skaičiaus. Be to, jam šešiasdešimtmečiui, anksčiau neteistam, atsidūrus galbūt ne tarp pirmą kartą nuteistų, jaunesnių asmenų, gali nepavykti prisitaikyti, gali kilti konfliktų, o tai keltų didelį pavojų jo gyvybei ir jokia „užtikrinta“ medicinos pagalba nepadėtų. Jis savo nusikalstamais veiksmais valstybei padarė visai nežymią kelių tūkstančių litų materialinę žalą. Jam inkriminuotas sukčiavimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Esant tokioms aplinkybėms, realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, rizikuojant gyvybe, būtų antihumaniškas ir prieštarautų vienai iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasatorius apibendrindamas daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

Nuteistojo Č. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistasis Č. M. kasaciniame skunde savo kaltės dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalyje, neginčija. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, be kitų argumentų, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaip pateikia faktines bylos aplinkybes ir tuo pagrindu nurodo, kad minėtų nusikaltimų nepadarė. Nagrinėdamas bylą kasacinis teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistojo Č. M. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl nuteistojo Č. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kvalifikuotą sukčiavimą, t. y. didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, tokiu būdu „priverčiant“ juos perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Nuteistasis Č. M. kasaciniame skunde neigia bandęs panaudodamas suklastotus dokumentus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos įgyti jam nepriklausantį turtą – 55 678 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM), tačiau teismų sprendimuose išdėstyti ir įvertinti įrodymai bei motyvuotos išvados patvirtina kasatoriaus kaltę pasikėsinus užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Byloje nustatyta, kad teisės į PVM grąžinimą kasatorius neturėjo, nes nebuvo paties PVM objekto – prekių tiekimo ar paslaugų teikimo. Nuteistojo Č. M. ūkinė–komercinė firma nebuvo įsigijusi iš AB (duomenys neskelbtini) pjuvenų briketų preso, taigi, neturėjo teisės ir į PVM grąžinimą iš valstybės biudžeto. Nepaisant to, nuteistasis Č. M. vis dėlto pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai oficialius dokumentus, įskaitant ir, kaip vėliau nustatyta, suklastotą kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą–faktūrą, kad jis minėtą presą pirko iš AB (duomenys neskelbtini), ir prašymą grąžinti 55 678 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Prašomi pinigai kasatoriaus įmonei nebuvo pervesti tik Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams išaiškinus neteisėtus Č. M. ketinimus. Tokie nuteistojo Č. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, objektyvusis požymis – veika apibūdinama keliais aktyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimu, tikro dokumento suklastojimu arba netikro suklastoto dokumento panaudojimu, realizavimu. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš šių veiksmų. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas, į oficialų dokumentą įrašoma neatitinkanti tikrovės informacija. Teismų sprendimais nustatyta, kad oficialius dokumentus – kasos pajamų orderio kvitą (serija SAC Nr. 03192309) ir PVM sąskaitą–faktūrą (serija GAC Nr. 3547606) savo parašu patvirtino Č. M., nors šiuose dokumentuose įrašyti duomenys apie pjuvenų briketų preso pirkimą neatitinka tikrovės. Kasatorius skunde daug dėmesio skiria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad teismas pašalino iš kaltinimo tai, jog jis šiuose dokumentuose pasirašė už kitą asmenį, realiai nėjusį atitinkamų (AB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininko) pareigų, tačiau ši teismo nustatyta aplinkybė nuteistojo Č. M. kaltės suklastojus minėtus dokumentus (ir pasikėsinus padaryti sukčiavimą) nepašalina. Esminis dalykas, turintis reikšmės nuteistojo Č. M. veikos kvalifikavimui, yra tai, kad jis, suvokdamas, jog šiuose dokumentuose nurodyto pjuvenų briketų preso už 365 000 Lt (iš jų – 55 678 PVM) jis nėra įsigijęs, šiuos dokumentus patvirtino savo parašu ir pateikė kartu su kitais dokumentais Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorius suklastojo dokumentus, nes pateikta PVM sąskaita–faktūra ir kasos pajamų orderis galėjo sukurti tam tikras teisines pasekmes, nuo kurių priklausytų turtinių teisių atsiradimas. Ši nuteistojo Č. M. nusikalstamos veikos dalis teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus keliama versija, kad minėtus kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą faktūrą suklastojo ir jam pateikė asmuo, su kuriuo buvo tartasi pirkti pjuvenų briketų presą, arba šio asmens nurodymu kiti asmenys, teismų sprendimuose yra aptarta ir motyvuotai paneigta, todėl teismui nėra reikalo taikyti BPK 257 straipsnio nuostatų.

Dėl BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Tokiu atveju teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Atleidimas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 dalį galimas esant dviem sąlygoms: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir 2) dėl šios ligos bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atlikti būtų per sunku.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, vykdant byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutarties nurodymus, buvo paskirta ir atlikta komisinė teismo medicinos ekspertizė, teismo posėdyje apklaustas ekspertas. Iš ekspertizės akto Nr. EKG 16(158)/06 (01) ir eksperto paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad ligos, kuriomis serga Č. M., nepagydomos, joms reikia nuolatinio palaikomojo gydymo, tačiau būdamas tokios sveikatos būklės Č. M. gali atlikti bausmę, laisvės atėmimo vietoje nuteistajam gali būti suteikta būtina medicinos pagalba. Kasatorius skunde abejoja šiomis išvadomis, teigdamas, kad byloje neišsiaiškintos realios medicinos pagalbos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose suteikimo galimybės. Tačiau iš turimų duomenų matyti, kad reikiama medicinos pagalba nuteistajam Č. M. gali būti suteikta. Kita vertus, paaiškėjus, kad laisvės atėmimo vietose nebus galimybės Č. M. tinkamai gydyti, gali būti keliamas klausimas dėl atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo vadovaujantis BK 76 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. BK 76 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, spręsdamas atleidimo nuo bausmės klausimą, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, skiriant bausmę, BK 41 straipsnyje keliami reikalavimai bausmės paskirčiai ir BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti. Spręsdamas bausmės klausimą apeliacinės instancijos teismas analizavo ir BK 76 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingus kriterijus – nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, nors tiesiogiai jų neįvardijo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Č. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Josifas Tomaševičius

Viktoras Aidukas