R. S. pagal BK 260 str., 259 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49/2014

Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00569-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.23.2;

1.1.4.4.1;

1.1.4.5.1;

1.1.8.6.2;

2.1.6.2;

2.1.16.2.13

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nuteistojo R. I. kasacinius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio.

Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

R. I. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, 259 straipsnio 2 dalį – 60 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir 222 MGL (28 860 Lt) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžiu R. S. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinis skundas atmestas, R. I. – tenkintas iš dalies.

Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendis pakeistas.

Nustatyta, kad R. I. su R. S., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2011 m. spalio 20 d., apie 21.30 val., Jonavoje, iš nenustatyto asmens įgijo 96,818 g baltos spalvos miltelių, supakuotų polietileniniame maišelyje, kuriuose buvo 5,325 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, laikė ją R. S. striukės kišenėje ir automobiliu „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Šakius, kur 2011 m. spalio 20 d., apie 22.45 val., buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie rado ir paėmė minėtą psichotropinę medžiagą.

R. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos pripažinta tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi.

R. I. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirtas 40 parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė R. I. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir 222 MGL (28 860 Lt) bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. I. ir R. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2011 m. spalio 20 d., apie 21.30 val., Jonavoje, iš nenustatyto asmens įgijo 96,818 g baltos spalvos miltelių, supakuotų polietileniniame maišelyje, kuriuose buvo 5,325 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, laikė ją R. S. striukės kišenėje ir automobiliu „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Šakius, kur 2011 m. spalio 20 d., apie 22.45 val., buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie rado ir paėmė minėtą psichotropinę medžiagą.

Be to, R. I. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurių masė yra 0,11 g, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, ir laikė ją savo piniginėje, kol 2011 m. spalio 20 d., apie 22.45 val., Šakiuose, Vytauto gatvėje, sulaikius policijos pareigūnams ir atlikus asmens kratą, narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Kasatorė teigia, kad teismai bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismų praktikos, be to, R. S. paskirta per griežta bausmė, pažeistas teisingumo principas.

Anot kasatorės, teismų išvados, kad R. S. platino psichotropines medžiagas ir laikė jas turėdamas tikslą platinti, grįstos spėjimais ir prielaidomis, taip iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatorės nuomone, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad R. S. 5,325 g metamfetamino įsigijo savo reikmėms, neturėdamas tikslo platinti, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus, keliamus įrodymų leistinumui ir liečiamumui. Byloje ištirtos aplinkybės ir įrodymai (policijos pareigūno liudytojo Ž. Šimaičio parodymai, SMS žinučių išklotinės) iš esmės nepatvirtina psichotropinių medžiagų platinimo ar tikslo jas platinti. Liudytojas Ž. Šimaitis parodė, kad platinimo faktą nustatė iš telefoninių pokalbių, kuriuose buvo vartojamos užmaskuotos frazės. Iš SMS žinučių (netiesioginių įrodymų), kurias gavo R. S., išklotinių, kasatorės nuomone, taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad žinutės buvo gautos ar siunčiamos siekiant susitikti su narkotinių medžiagų pirkėjais ar pardavėjais, nes jose konkrečiai neminimos nei narkotinės medžiagos, nei pinigų sumos. Taigi teismų išvados, kad iš telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinio bei jų visumos akivaizdu, jog pokalbiai vyko ne apie realias knygutes, baltas, žalias malkas ir pan., pagrįstos prielaidomis. Teismai, neteisingai interpretuodami pavienius pokalbio žodžius, nepagrįstai juos laikė tiesioginiais kaltės įrodymais, pagrindžiančiais, jog R. S. užsiėmė narkotinių bei psichotropinių medžiagų prekyba, ir kad psichotropinė medžiaga, rasta pas R. S., buvo skirta pardavimui ar kitokiam platinimui.

Be to, kasatorė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog R. S. psichotropines ar narkotines medžiagos platino iki jo sulaikymo. Liudytojas Ž. Šimaitis teisme parodė, kad jis negali atskleisti operatyvėmis priemonėmis surinktų duomenų, tačiau teismas, kasatorės teigimu, negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio remdamasis įrodymais, kurių negalima patikrinti. Šis liudytojas įvardijo asmenis, kuriems R. S. galbūt platino psichotropines ar narkotines medžiagas, tačiau teisme apklausti liudytojai S. B., K. C., Ž. P., R. B. ir L. E. kategoriškai tai paneigė. Teismas šių liudytojų parodymus vertino kaip nepatikimus, šališkus ir neobjektyvius, nes jie visi yra vieno ar kito kaltinamojo pažįstami, bičiuliai ar net artimi draugai. Iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas nustatė, kad minėtos medžiagos buvo platinamos „savame rate“ ir kokie konkrečiai asmenys prie to priskiriami. Taip pat teismai padarė prielaidą, kad liudytojų parodymai yra neteisingi, nes jie, kaip vartojantys psichotropines ar narkotines medžiagas, yra asmeniškai suinteresuoti neprisipažinti, jog vartoja šias medžiagas ir kaip jas įsigija. Teismo išvados, kad kaltinamieji palaikė nevienkartinius ryšius su kitais asmenimis dėl psichotropinių medžiagų platinimo, nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Kasatorė teigia, kad R. S. parodymai nuoseklūs ir išsamūs. Jis parodė, kad narkotines medžiagas įsigijo savo reikmėms, nes nuo jų yra priklausomas, vartoja jau keletą metų, retkarčiais parūko,,žolės“, vieną kartą teistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatorė pažymi, kad, atlikus kratą R. S. namuose, jokių narkotinių medžiagų, pardavimui paruoštų dozių, elektroninių svarstyklių ar panašiai nerasta. Taip pat nerasta didelių pinigų sumų, priešingai, byloje nustatyta, kad R. S. turtinė padėtis yra labai bloga. Taigi R. S. narkotikus nešiojosi savo reikmėms, nes juos nuolat vartojo, o sulaikymo dieną tiesiog buvo pamiršęs išsiimti iš striukės, be to, su savimi turėtas kiekis nebuvo per didelis asmeniniam vartojimui. Kasatorė teigia, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, kategoriškai paneigiančių, jog psichotropines medžiagas jis įsigijo ne sau, o platinimui. Sprendžiant apie tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius ir kt.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas šias BPK nuostatas pažeidė, nes įrodymus vertino formaliai, šališkai, vadovavosi tik kaltinančiais duomenimis, prieštaravimų ir abejonių nevertino kaltinamojo R. S. naudai. Teismai neišsamiai atskleidė bylos esmę, nepasisakė dėl visų ištirtų įrodymų, nenurodė motyvų, kodėl atmetė R. S. teisinančius įrodymus. Taigi byloje nesurinkta objektyvių ir tiesioginių duomenų, pagrindžiančių R. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Kadangi R. S. nusikalstama veika perkvalifikuotina į BK 259 straipsnio 1 dalį, tai realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra neadekvatus jo padarytai veikai ir prieštarauja teisingumo principui. Svarstant galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, svarbią reikšmę turi nuteistojo asmenybės įvertinimas, tai yra svarbi teisingos bausmės parinkimo ar jos vykdymo atidėjimo sąlyga. Teismas turi įvertinti kaltininko teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, susiformavusias savybes ir spręsti, kas paskatino asmenį padaryti nusikaltimą, ar šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, susidėjus tam tikroms aplinkybėms. Kasatorės teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. S. veikė kartu su R. I., t. y. bendrininkų grupe. Byloje nėra bendrininkavimo sudėtį (BK 24, 25 straipsniai) patvirtinančių įrodymų. Bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota ir tai, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Kauno apygardos teisme buvo perklausyti visi R. I. telefoniniai pokalbiai, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno pokalbio su R. S.. Tai tik patvirtina, kad 2011 m. spalio 20 d. R. S. važiavimas į Kauną kartu su R. I. buvo tik atsitiktinumas.

Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų neištaisė, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, kai kuriuos skundo argumentus atmetė formaliai, išsamiau nemotyvuodamas. Dėl to šios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės teismo nuosprendyje turi būti išdėstytos tiksliai, aiškiai, nurodant visa, kas reikšminga nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, dalyvavę padarant tas pačias nusikalstamas veikas, jų veiksmai turi būti individualizuoti, t. y. aprašyti taip, kad nekiltų abejonių, kokią konkrečią veiką padarė kiekvienas iš jų, o bendrininkavimo atveju – atskleistas ir bendrininkavimo turinys. Šioje byloje teismai išsamiai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, nuosprendį grindė duomenimis, dėl kurių patikimumo ir teisėtumo kyla pagrįstų abejonių.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti nuosprendžių dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK nuostatų pažeidimų, kurie suvaržė jo procesines teises, sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus bei pagrįstus sprendimus.

Kasatorius, cituodamas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigia, kad šią bylą nagrinėję teismai nebuvo nešališki, nes turėjo susidarę išankstinę nuomonę, tai suvaržė jo teisę, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo nešališkas ir priėmė neteisingą sprendimą, nes, pasak nuteistojo, teisėjų kolegija neleido nei jam, nei jo gynėjui pasisakyti dėl bylos aplinkybių, pareikšdama, kad jie nieko naujo nepasakys ir kad jie jau viską ir taip žino, t. y. turėjo susidarę išankstinę nuomonę. Be to, teisėjų kolegija tik argumentuotai ištaisė Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendyje padarytas klaidas, tačiau visiškai nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų: 1) kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog informacija, surinkta BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka, operatyvinio tyrimo metu buvo renkama teisėtai ir pagal įstatymą, todėl ji negalėjo būti laikoma įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis); 2) kad teismas netyrė ir nepasisakė, ar informacija, kuri buvo surinkta naudojant procesinės prievartos priemonę, numatytą BPK 154 straipsnyje, surinkta laikantis įstatymo reikalavimo, ar buvo renkama turint ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimą; 3) dėl jo (kasatoriaus) ir jo gynėjo teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad buvo neteisėtai klausomasi jo naudojamų mobiliojo ryšio abonentų Nr. 8648 69667, 8621 07057, nes leidimas buvo išduotas kitoje byloje dėl kito mobiliojo ryšio abonento ir priklausančio kitam tinklui. Kasatorius nurodo, kad tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normos gina asmens teisę į privatumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Nuteistasis nurodo, kad Šakių rajono apylinkės teismas konstatavo, jog R. S. parodymai, kad psichotropines medžiagas jis įgijo vienas prieš tris dienas iki kelionės su juo į Kauną, kelia pagrįstų abejonių dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Nors šie R. S. parodymai nepaneigti, tačiau teismas vis tiek nuosprendį grindė policijos pareigūno pamąstymais ir spėjimais, padarytais remiantis mobiliojo ryšio tinklų perduodama informacija, kuri yra klaidinga, neteisinga ir tai liudija kasatoriaus apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys, susiję su disponavimu kontrabandinėmis cigaretėmis (sprendimų nuorašai, paso kopija su žymėmis apie dažną sienos kirtimą, paskutinis teistumas už kontrabandines cigaretes). Byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų (balso ekspertizės ar kitų duomenų), kad iš abonentų, kurie sulaikymo metu buvo rasti pas jį, kalbėjo būtent jis, kad tik jis šiais naudojosi. Visa tai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik prielaidomis ir spėjimais, o apeliacinės instancijos teismas pasistengė tik argumentuotai pateisinti teismo klaidas, bet ne priimti teisingą nuosprendį.

Kartu kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas šiurkščiai suvaržė jo teisę teikti įrodymus (BPK 44 straipsnio 7 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas), t. y. neleido iškviesti ir kaip liudytoją apklausti K. C., kuris paaiškintų, ką reiškė žodžiai,,paimk penkis“, kad buvo kalbama apie penkis cigarečių blokus. Kasatoriaus manymu, tai galėjo turėti esminę reikšmę paneigiant teismo prielaidas. Taip pat dėl to nesilaikyta rungimosi (BPK 7 straipsnis) ir lygybės įstatymui (BPK 6 straipsnis) principų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į kasacinius skundus siūlo juos atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, savo sprendimus pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, juos savo baigiamuosiuose aktuose išdėstė ir įvertino, o nuteistųjų R. I. ir R. S. versijas motyvuotai atmetė. Šakių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik, kaip nurodo kasatoriai, vyr. tyrėjo Ž. Šimaičio parodymais, bet ir kitais surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais – specialisto išvada, kaltinamųjų telefoninių pokalbių išklotinėmis, asmens kratos protokolais, automobilio apžiūros protokolu, liudytojų parodymais. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino surinktų įrodymų visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą ir, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų faktinių bylos aplinkybių nustatymo klaidų ir jas ištaisė.

Anot prokuroro, nepagrįsti nuteistojo R. I. teiginiai, kad Kauno apygardos teismas buvo šališkas, nes, pasak nuteistojo, neleido iškviesti ir apklausti liudytojo K. C.. Pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį teismo posėdyje proceso dalyviai gali pareikšti prašymus, dėl kurių teismas priima motyvuotą nutartį. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja teismo tenkinti prašymų, bet nustato pareigą priimtą sprendimą motyvuoti nepriklausomai nuo to, ar prašymas tenkinamas ar ne. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija išklausė R. I. advokato M. Barisevičius prašymą apklausti liudytoją K. C. ir, pasitarusi vietoje, nutarė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, nes neišgirdo argumentų apie svarbių aplinkybių paliudijimą. Prokuroras pažymi, kad liudytojas K. C. apie jam žinomas aplinkybes buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Tai, kad Kauno apygardos teismas nutarė neapklausti tam tikro asmens kaip liudytojo, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas.

Nuteistojo R. S. gynėjos advokatės R. Malinauskienės ir nuteistojo R. I. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismui suteikti įgaliojimai nagrinėti bylą tik teisės taikymo aspektu ir BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais reiškia, kad tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijamas įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimus (jų pagrįstumą) tiek, kiek tai susiję su esminiais BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimais, tačiau kasacinės instancijos teismas pats įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Nagrinėdamas klausimą dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (teisingo kvalifikavimo) kasacinės instancijos teismas apie tai sprendžia pagal byloje nustatytas žemesnių instancijų teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-503/2013).

Nuteistasis R. I. ir nuteistojo R. S. gynėja advokatė R. Malinauskienė kasaciniuose skunduose skundžia nepagrįstą R. I. ir R. S. nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes byloje ištirtos aplinkybės, rašytiniai ir daiktiniai įrodymai nepatvirtina narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo ar tikslo juos platinti fakto.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyvių požymių ir tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Bet kurio kito dispozicijoje nurodyto alternatyvaus veiksmo įvykdymo stadija (baigtumas) ar tai, kad nusikaltimo dalykas nebuvo realizuotas (nepasiekė adresato) dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, neturi įtakos visos nusikalstamos veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2007, 2K-585/2010, 2K-618/2010, 2K-124/2011, 2K-451/2013). Pagal BK 260 straipsnį, už jame nurodytų veiksmų padarymą asmuo atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2012">2K-587/2012</a>, 2K-458/2013, 2K-43/2014).

Esminis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytą BK 259 ir 260 straipsniuose, yra kaltininko tikslas tokias medžiagas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytas tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Tai, ar kaltininkas turėjo tokį tikslą, įrodinėjama vertinant objektyvius bylos duomenis, taip pat – ir kaltininko parodymus. Iš susiformavusios teismų praktikos matyti, kad aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, ar buvo susitarimas su vartotoju ir objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014). Platinimo tikslo nebuvimas reiškia, kad minėtus veiksmus asmuo atlieka norėdamas patenkinti tik savo asmeninius vartojimo poreikius. Tokia nuostata atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje užfiksuotą reikalavimą teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145/2003, 2K-225/2008, 2K-4/2009, 2K-166/2010, 2K-157/2013 ir kt.). Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad R. I. ir R. S. tikslą platinti psichotropines medžiagas patvirtina konkrečios teismų nustatytos kvaišalų poreikio, jų planavimo įgyti ir įsigijimo aplinkybės. Baudžiamojoje byloje nustatyta (telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrole bei įrašais), kad R. I. mobiliojo ryšio telefonu 2013 m. spalio 13–20 d. bendravo su asmenimis dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo (T. 2, b. l. 2). Liudytojas M. S. parodė, kad R. I. vartojo narkotines medžiagas, su savimi turėdavo „žolės“, amfetamino (T. 2, b. l. 59). Liudytoja A. B. parodė, kad R. S. vartojo narkotines medžiagas. Be to, bendraudama su juo, ji suprato, kad R. S. gali gauti ir psichotropinių medžiagų, kurias (baltos spalvos miltelius) vadindavo „sniegu“, „gaidžiu“. Parašiusi R. S. SMS žinutę ir klausdama, ar pasnigo, tai jis suprato, ko pastaroji prašo, ir atrašė, jog dabar neturi (T. 2, b. l. 62). Pažymėtina, kad tai, jog nuteistieji patys vartoja narkotikus, nepaneigia jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, o tik parodo, kad šalia platinimo nuteistieji turėjo ir kitą tikslą. Liudytojas Ž. Šimaitis parodė, kad jau nuo 2010 metų atliekant operatyvinį tyrimą buvo turima duomenų apie R. S. ir R. I. neteisėtus veiksmus, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimu, pokalbių telefonais metu nuteistieji naudodavo užmaskuotas frazes, tardavosi su pažįstamais asmenimis dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirkimo–pardavimo (T. 2, b. l. 71–72). Šakių rajono apylinkės teismo specialiojo posėdžio protokole dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo R. S. užfiksuota, kad pats įtariamasis R. S. aiškino, kaip vadinamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kaip jos vartojamos, kiek gramų sudaro viena dozė (anot R. S., viena dozė atitinka 1 g metamfetamino) ir kt. (T. 2, b. l. 90). Iš bylos duomenų matyti, kad teismas įvertino psichotropinių medžiagų būklę (nuteistieji įsigijo 96,818 g baltų miltelių, kurių sudėtyje buvo 5,325 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, supakuoto į polietileninį maišelį), jų kiekį – ganėtinai nemažas svoris 5,325 g (nedidelis metamfetamino kiekis yra 0,2 g, kuris orientuojamas į vienos dozės kiekį), R. S. namuose atliktos kratos rezultatus (rasta užrašų knygelė, už kurios aplanko užkištas lapelis apie R. S. skolas ir skolininkus).

Baudžiamoji atsakomybė vis dėlto diferencijuojama priklausomai nuo disponuojamo narkotiko rūšies, nes, remiantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis yra numatyta (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ // Žin., 2003, Nr. 41–1899), kas konkrečiu atveju laikoma nedideliu, dideliu ir labai dideliu kiekiu. Šiuo atveju disponavimas metamfetaminu – iki 0,2 g, daugiau kaip 20 g ir daugiau kaip 100 g. Pažymėtina, kad „nedidelis kiekis“ sąrašuose apibrėžiamas kaip tam tikras kiekis, neviršijantis nustatyto, o „didelis“ ar „labai didelis“ – kai viršijamas nustatytas kiekis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašai yra rekomendacinio pobūdžio ir teismas konkrečiu atveju, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, turi diskreciją spręsti dėl lentelėje numatytų ribų peržengimo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistųjų R. I. ir R. S. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nors kasatoriai neigia padarę nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nurodo, kad teismai neatskleidė tikslo platinti psichotropines medžiagas, tačiau iš teismų sprendimų turinio matyti, kad, teismams visapusiškai išanalizavus byloje esančius įrodymus ir įvertinus jų visetą, šis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis nustatytas. Taigi nuteistųjų R. I. ir R. S. kasacinio skundo teiginys, kad teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaidomis, yra nepagrįstas.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

R. I. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, privalėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi, 61 straipsnio 1, 2 dalimis, svarstyti BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių švelnesnių bausmių skyrimą.

Atsižvelgus į visas bylai reikšmingas, tarp jų – ir į bausmę galinčias švelninti, aplinkybes, kaltininkui gali būti skiriama visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bausmė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88/2008">2K-88/2008</a>, 2K-77/2013). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę.

Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88/2008">2K-88/2008</a>).

Šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys yra tas, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kai jis laisva valia prisipažįsta ją padaręs, kritiškai vertina savo elgesį ir įvairiais būdais stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (pvz., atsiprašo nukentėjusiojo, grąžina iš jo pagrobtus daiktus ir kt.). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, jog asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, kremtasi dėl jų, pasižada pasitaisyti ir ateityje nebenusikalsti. Tačiau nuoširdžiam kaltininko gailėjimuisi konstatuoti nepakanka vien tik bendro pobūdžio asmens pareiškimų dėl savo kaltės pripažinimo – turi būti objektyviai įvertinama bylos aplinkybių visuma. Be to, nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Jeigu asmuo gailisi tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės jau buvo įrodytos byloje surinktais faktiniais duomenimis, toks gailėjimasis negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2011">2K-138/2011</a>, 2K-277/2011).

Kaip minėta, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-68/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-68/2013">2K-68/2013</a>).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisiamojo posėdžio metu R. I. kaltę pripažino iš dalies – neprisipažino kaltu įgijęs ir platinęs psichotropinę medžiagą, o dėl kanapių įgijimo ir laikymo kaltu prisipažino visiškai (T. 3, b. l. 152). Atsižvelgdamas į tai, kad R. I. pripažino savo kaltę dėl kanapių laikymo vartoti savo reikmėms tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, be to, kad kanapės buvo skirtos vartoti sau, matyti ir iš rastos pypkės, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas R. I. naują bausmę (pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs 60 parų arešto bausmę, R. I. veikoje nenustatęs lengvinančių aplinkybių už BK 259 straipsnio 2 dalyje padarytą veiką) už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad R. I. teisiamas jau septintą kartą, šią veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, padaryta veika tyčinė, baigta, pavojinga, susijusi su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti R. I. skirtina 40 parų arešto bausmė.

Dėl bendrininkų grupės

Kasatoriai R. I. ir R. S. teigia, kad jų veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip padaryti bendrininkų grupe ir teismai tai netinkamai vertino kaip aplinkybę, sunkinančią jų atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jie teigia, kad nesitarė dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo, tarp jų nebuvo jokių telefoninių pokalbių, o R. S. važiavimas į Kauną kartu su R. I. buvo tik atsitiktinumas. Taigi nesant bendrininkų susitarimo, kuris juos sujungia, sutvirtina pasiryžimą daryti ar tęsti bendrą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo tvirtinti, kad yra nustatytas subjektyvusis bendrininkavimo požymis.

BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013).

Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl Baudžiamasis kodeksas atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias aplinkybes arba kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Bendrininkų grupė kaip viena iš bendrininkavimo formų apibrėžta BK 25 straipsnio 2 dalyje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji kartu dalyvavo Jonavoje įsigyjant psichotropines medžiagas, tiek R. I., tiek ir R. S. suprato vienas kito veiksmus, veikė bendrai, juos vienijo bendras tikslas – įsigyti psichotropinės medžiagos. Bendrininkavimas neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, yra tada, kai bendrininkų tikslas platinti pasireiškia siekiu jas parduoti tretiesiems asmenims. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad R. I. telefonu bendravo su nenustatytu asmeniu, kalbėjo apie susitikimą su juo. Susitikimas įvyko Jonavoje, po kurio grįžtant R. S. SMS susirašinėjimais su Ž. B. patvirtino, kad turi psichotropinės medžiagos, t. y. turi kitam asmeniui, o ne sau (T. 2, b. l. 45–46). Abu nuteistieji važiavo tuo pačiu automobiliu, įsigytą psichotropinę medžiagą R. S. laikė savo striukės kišenėje, apie tai žinojo ir R. I.. Taigi abu nuteistieji įgyvendino BK 260 straipsnio 1 dalies objektyviuosius požymius. Veikdami bendrai jie suprato ir savo veikos pavojingumą bei pobūdį, kad tai uždrausta, baudžiama veika ir taip norėjo veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teismas pagrįstai juos pripažino bendrininkais ir nusikaltimo vykdytojais. Tai, kad nuteistieji iš anksto nesitarė padaryti nusikaltimą, neeliminuoja bendrininkavimo. Pakanka, kad susitarimas įvyktų prieš pat padarant nusikaltimą ar net nusikaltimo darymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-382/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-382/2013">2K-382/2013</a>).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek R. S., tiek ir R. I. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasaciniais skundais kasatoriai skundžia tai, kad teismai pažeidė BPK nuostatas, nes įrodymus vertino formaliai, šališkai, vadovavosi tik juos kaltinančiais duomenimis.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šakių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. I. ir R. S., rėmėsi liudytojų parodymais, specialisto išvada, kaltinamųjų telefoninių pokalbių išklotinėmis, asmens kratos protokolais ir kitais surinktais ir ištirtais įrodymais. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir atlikdamas dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą.

Vertinant įrodymus svarbu tai, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daromos apibendrinamosios išvados, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Iš byloje esančių duomenų, priimtų sprendimų turinio matyti, kad teismai, tirdami ir vertindami byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš dalies sutiko su R. I. apeliacinio skundo argumentu dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo ir, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 dalimi, pakeitė nuosprendį. Teismas taip pat pasisakė ir dėl liudytojų bei kitų asmenų parodymų vertinimo, paaiškino, kodėl vienais nuteistųjų, liudytojų parodymais remiasi, o kitą jų dalį atmeta, taip pat pasisakė, kad įrodymais pripažįsta ir kitus faktinius bylos duomenis, nurodydamas, kad jie teisėtai surinkti ir ištirti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas neįpareigoja teismo nuosprendyje detaliai pasisakyti dėl kiekvieno iš įrodymų visetą sudarančių duomenų pripažinimo įrodymais. Faktas, kad teismas šiais bylos duomenimis pagrindė nuosprendį, kartu reiškia ir duomenų pripažinimą įrodymais.

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje esančius nuteistuosius tiek teisinančius, tiek kaltinančius duomenis, jų visumą. Šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų, skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat išsamius veikos kvalifikavimo motyvus.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliacinius skundus išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl BPK 154 straipsnio nuostatų taikymo

Kasaciniu skundu kasatorius R. I. teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog informacija, surinkta BK 154 straipsnyje nustatyta tvarka bei operatyvinio tyrimo metu, buvo renkama teisėtai ir pagal įstatymą, todėl ji negali būti laikoma įrodymu (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (22 straipsnis) aiškiai apibrėžta kiekvieno žmogaus teisė, kad telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją galima kontroliuoti tik įstatymo nustatyta tvarka. BPK 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl proporcingumo principo laikymosi taikant procesines prievartos priemones.

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas reglamentuotas BPK 154 straipsnyje. Tai reiškia, kad vadovaujantis BPK 154 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis gali būti kontroliuojamas bet koks susižinojimas tarp asmenų, vykstantis naudojant technines priemones. Taikant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, būtina laikytis iš šios nuostatos išplaukiančių reikalavimų: 1) naudoti šią procesinę prievartos priemonę tik tada, kai be jos negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų; 2) pasiekus tikslus ar tapus šiai procesinės prievartos priemonei nereikalingai, jos taikymas turi būti nutrauktas (tačiau ji gali būti taikoma ne ilgiau, nei nurodyta BPK 154 straipsnio 4 dalyje).

Taikant šią prievartos priemonę proceso metu gauta informacija kitame procese gali būti panaudota tik aukštesniajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui leidus (BK 162 straipsnis). Paprastai toks leidimas gali būti duodamas tik tuo atveju, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika. Aukštesnysis prokuroras tokį leidimą gali duoti tik ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 91-1-0053-11 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Šakių rajono apylinkės teismo nutarties pagrindu nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. buvo klausomasi pokalbių bei fiksuojama informacija, perduodama R. I. naudojamais mobiliojo ryšio abonentais. Baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-0053-11 fiksuojant informaciją, perduodamą R. I. mobiliojo ryšio telefonais, buvo gauta duomenų apie nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes (tiriamojoje byloje Nr. 91-1-00569-11). Taigi Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis BPK 162 straipsnio nuostatomis, nutarė surinktą ir užfiksuotą informaciją BK 154 straipsnio pagrindu baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-0053-11 panaudoti baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-00569-11 (T. 1, b. l. 133).

Aptariami bylos duomenys, kuriuos teismas laikė įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), gauti BPK 154 straipsnyje nustatytu būdu ir panaudoti nustatyta tvarka, atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Dėl teismo šališkumo

Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai.

R. I. kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų šališkumo nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas jo teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališki. Nelaikytina šališkumu ir nuteistojo į teisingą teismą pažeidimu apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti prašymą. Kasatorius R. I. apeliacinės instancijos teismo šališkumą įžvelgė dėl to, kad teismas neleido iškviesti ir apklausti liudytojo K. C.. Pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas dėl pareikštų prašymų turi priimti motyvuotą nutartį. Nuteistojo R. I. advokatas M. Barisevičius prašė apeliacinės instancijos teismo pakartotinai apklausti liudytoją K. C.. Tačiau teisėjų kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė atmesti nuteistojo gynėjo advokato M. Barisevičiaus prašymą pakartotinai iškviesti liudytoją K. C. (T. 4, b. l. 143). Šis liudytojas apie jam žinomas aplinkybes jau buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, o jo duoti parodymai buvo perskaityti apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu. Taigi tai, kad Kauno apygardos teismas pakartotinai neapklausė liudytojo K. C., negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes šis prašymas motyvuotai atmestas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų nuosprendžiai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. S. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės ir nuteistojo R. I. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Aurelijus Gutauskas