Baudžiamoji byla Nr. 2K-57/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00161-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1;
2.2.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vitalijaus Burinskio (Vitalij Burinskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant tęsti darbą.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. gynėjo advokato V. Burinskio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. R. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., eidamas UAB „Konica Minolta Baltia“ inžinieriaus pareigas, būdamas visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą UAB „Konica Minolta Baltia“ turtą, turėdamas tikslą tyčia iššvaistyti svetimą turtą, nepateikė jo žinioje buvusių UAB „Konica Minolta Baltia“ priklausiusių 74 vienetų materialinių vertybių, kurių vertė 10 743,65 Lt, turėtų iki 2009 m. sausio 1 d., bei dokumentų, pagrindžiančių tų vertybių panaudojimą, iš jų nepagrindė panaudojimo 38 vnt. materialinių vertybių - tonerių, kurių vertė 6 897,89 Lt, bendrovės apskaitai pateikdamas suklastotus serviso darbų aktus, kuriuose nurodė, jog materialinių vertybių (tonerių) realizuota 38 vienetais (6 897,89 Lt vertės) daugiau nei pagal tuos pačius pirkėjams paliktus ir dalies jų pateiktus serviso darbų aktus, ir šiuos 74 vienetus materialinių vertybių, perduodamas nenustatytiems asmenims, iššvaistė jam patikėtą svetimą UAB „Konica Minolta Baltia“ priklausantį 10 743,65 Lt turtą, taip padarydamas UAB „Konica Minolta Baltia“ 10 743,65 Lt turtinę žalą.
A. R. nuteistas ir už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo. Jis nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., eidamas UAB „Konica Minolta Baltia“ inžinieriaus pareigas, būdamas visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą UAB „Konica Minolta Baltia“ turtą, suklastojo UAB „Konica Minolta Baltia“ apskaitoje naudojamus tikrus dokumentus: serviso darbų aktą Nr. SO 130986 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „Corona“, reiškiantį vielą, žodį „blade“, reiškiantį peilį, serviso darbų aktą Nr. SO 137220 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „IU“, reiškiantį ryškinimo mazgą, serviso darbų aktą Nr. SO 145380 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „IU“, reiškiantį ryškinimo mazgą, žodį „Starter“, reiškiantį starterį, žodį „develop“, reiškiantį ryškinimo mazgą, serviso darbų aktą Nr. SO 136656 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „blade“, reiškiantį peilį, serviso darbų aktą Nr. SO 125264 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „drum“, reiškiantį cilindrą, žodį „starter“, reiškiantį starterį, serviso darbų aktą Nr. SO 130418 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „lever“, reiškiantį svirtį, serviso darbų aktą Nr. SO 122937 dokumento vietoje, kur yra serijos numeris ir prekės pavadinimas, prirašydamas žodį „drum“, reiškiantį cilindrą, ir šiuos suklastotus serviso darbų aktus, patvirtinęs savo parašu, nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pateikė UAB „Konica Minolta Baltia“ buhalterijai, esančiai Vilniuje, Jasinskio g. 16A.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas V. Burinskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neskirdami rašysenos ekspertizės, pažeidė BPK 286 straipsnyje nustatytą ekspertizės skyrimo tvarką, taip pat rungimosi principą, kaltinamojo teisę į gynybą, numatytus BPK 7 ir 10 straipsniuose. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis pareiškė prašymą paskirti rašysenos ekspertizę, siekiant ištirti, ar konkrečiuose serviso darbų aktuose įrašai yra padaryti A. R. ranka. Atlikti tokią ekspertizę byloje buvo būtina, nes, tik ištyrus, ar serviso aktuose įrašai padaryti A. R. ranka, galima būtų nustatyti, kad visi UAB „Konica Minolta Baltia“ ūkinį finansinį veiklos tyrimą atlikusiam specialistui pateikti serviso darbų aktai yra surašyti A. R. ir juose nurodytos prekės pagrįstai buvo įtrauktos į apskaitą darant skaičiavimus ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusiam specialistui. Svarbu ir tai, kad A. R. taip yra kaltinamas dokumento suklastojimu ir suklastoto dokumento panaudojimu, todėl rašysenos ekspertizė leistų patikimai pagrįsti šį kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas tokios ekspertizės skyrimo tikslingumą, kreipėsi į ekspertinę įstaigą, prašydamas atsiųsti į teismo posėdį ekspertą, tačiau, gavęs atsakymą, kad ekspertas nebus siunčiamas, prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismui nepaskyrus rašysenos ekspertizės buvo suvaržyta A. R. teisė į gynybą, pažeistas rungimosi principas, nes jis dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dalis serviso darbų aktų surašyti ne jo ranka. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prašymas paskirti rašysenos ekspertizę buvo pakartotas, tačiau ir apeliacinės instancijos teismas jį tenkinti atsisakė.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, iš esmės pažeisdamas BPK 209 straipsnio normas, nepagrįstai neskyrė ekspertizės, siekdamas nustatyti A. R. automobilio sandėlyje gautų ir realizuotų vertybių kiekį, o priėmė sprendimą atlikti UAB „Konica Minolta Baltia“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, numatytą BPK 205 straipsnyje. Dėl šio sprendimo ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusio specialisto išvada Nr. 140-(01208)IS-6841 yra grindžiama tik UAB „Konica Minolta Baltia“ fragmentiškai atrinktais dokumentais, kurie nėra išsamūs (antai nėra įvertintas krovinio važtaraštis Nr. S152559), o jo ginamasis neteko galimybės pateikti jo turėtus reikšmingus šiam tyrimui dokumentus. Paduotame apeliaciniame skunde jis išdėstė konkrečius prieštaravimus ir neatitiktis šiai specialisto išvadai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juos atmetė, nurodydamas, kad jis ir nuteistasis nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių tokius teiginius.
Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes nepašalino prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių ir nevertino jų nuteistojo A. R. naudai. Pirma, iš specialisto išvados, gautos atlikus ūkinės finansinės veiklos tyrimą, matyti, kad A. R., nors tirto laikotarpio pradžioje savo automobilio sandėlyje neturėjo ir per tirtą laikotarpį negavo tam tikrų prekių, tačiau vis tiek jas realizavo. Dėl to byloje liko neaišku, kaip jis galėjo prekes realizuoti, jei nebuvo gavęs jų į automobilio sandėlį, taip pat liko nesuprantama, kodėl jis nurodė šias prekes serviso darbų aktuose. Antra, iš 2008 m. sausio 3 d. inventorizacijos aprašo Nr. BEO-26 ir kitų dokumentų palyginimo su minėtos specialisto išvados duomenimis matyti, kad A. R. savo automobilio sandėlyje turėjo tam tikrų prekių, byloje nėra duomenų apie jų tolimesnį likimą, tačiau UAB „Konica Minolta Baltia“ šių prekių nepasigedo, o specialistas, atlikęs ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadoje apskritai apie tai neužsiminė. Trečia, abejonių kelia 2008 m. gruodžio 15-16 d. inventorizacijos aprašo Nr. BEO-1 duomenys, nes jame nurodyta automobilio sandėlio inventorizacijos data yra ankstesnė nei šio automobilio paėmimo iš A. R. data, nurodyta automobilio paėmimo akte. Visi šie neaiškumai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nepašalino. Nekaltumo prezumpcija buvo pažeista ir įpareigojus A. R. įrodinėti savo nekaltumą. Kaltinimas iš esmės grindžiamas tuo, kad jo ginamasis į serviso darbų aktus įrašė prekes, kurios iš tikrųjų nebuvo panaudotos serviso darbams atlikti, t. y. prekės buvo prirašytos, tačiau byloje nėra įrodymų, kad prekės darbams atlikti realiai nebuvo panaudotos. Pažymėtina, kad nė vienas atsakingas UAB „Konica Minolta Baltia“ klientų darbuotojas nenurodė, kad prekės serviso darbams atlikti nebuvo panaudotos, nors pasirašė serviso darbų aktus, kurie kaltinime nurodomi kaip suklastoti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nepašalino anksčiau nurodytų neaiškumų dėl esminių bylos aplinkybių, be to, visiškai nepalygino liudytojų parodymų, vadovavosi tik jo ginamąjį kaltinančiais duomenimis, ignoruodamas jį teisinančius liudytojų parodymus. Iš liudytojų L. T. ir V. S. parodymų palyginimo matyti, kad jie prieštarauja tarpusavyje dėl prekių nurašymo pagal serviso darbų aktus tvarkos, o tai rodo, kad UAB „Konica Minolta Baltia“ nebuvo nustatyta aiški tvarka ir reikalavimai serviso darbų aktų turiniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojai V. T., V. S., J. Ž., T. Z., R. M., E. T., A. B. ikiteisminio tyrimo ar nagrinėjant bylą teisme buvo UAB „Konica Minolta Baltia“ darbuotojai, todėl iš dalies yra suinteresuoti bylos baigtimi ir į tai turėjo būti atsižvelgta vertinant jų parodymus.
Kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalį. Šiame straipsnyje numatytu draudimu saugomas dokumentų ir juose esančių duomenų tikrumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Nustačius tik tai, kad netiksliai surašyti duomenys apie prekes UAB „Konica Minolta Baltia“ klientui paliktuose serviso darbų aktuose (nenustatyta, kad prekės nebuvo panaudotos serviso darbams atlikti), veika negali būti laikoma pavojinga ir nusikalstama bei kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. R. gynėjo advokato V. Burinskio kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad atmesdamas gynėjo prašymą skirti ekspertizę teismas pažeidė BPK 286 straipsnyje numatytą ekspertizės skyrimo tvarką. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu, todėl skirti ekspertizę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas ir spręsdamas proceso dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti tik tuos prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Bylos duomenys patvirtina, kad, atmetus prašymus, gynybos šalies teisės nebuvo varžomos. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, prašymą skirti ekspertizę atmetė, siekdamas išvengti bylos vilkinimo, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę motyvuodamas tuo, kad ginčas vyksta tik dėl vieno akto ir veikos kvalifikavimui tai neturi reikšmės. Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismams neskyrus rašysenos ekspertizės buvo pažeistas rungimosi principas, nes pagal šio principo esmę kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi turėti lygias teises, o iš bylos duomenų matyti, kad gynyba turėjo tokias pat teises kaip ir kaltinimas.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Jos nuomone, susipažinus su baudžiamąją byla, matyti, kad teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas bylos nagrinėjimo teisme metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Prokurorė pažymi, kad pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, ir tai neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Į esminius gynėjo apeliacinio skundo argumentus teismas atsakė ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio apeliacinio skundo argumentų bei nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų.
Prokurorės nuomone, abiejų instancijų teismai, ištyrę byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo bei iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, taip padarydamas UAB „Konica Minolta Baltia“ turtinę žalą, todėl tinkamai jo veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Civilinis ieškovas UAB „Konica Minolta Baltia“ prašo skundžiamus nuosprendį ir nutartį palikti nepakeistus, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.
Nuteistojo A. R. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 209, 286 straipsnių taikymo ir nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepaskyrė rašysenos ekspertizės, taip pažeisdami BPK 209, 286 straipsnio reikalavimus.
BPK 209 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras ekspertizę skiria tik tada, kai nustato būtinumą, todėl sprendimą dėl ekspertizės skyrimo ar neskyrimo priima prokuroras savarankiškai, įtariamojo, jo gynėjo ar kitų asmenų prašymai nėra jam privalomi. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, o tai reiškia, kad teismas sprendimą dėl ekspertizės skyrimo priima savo nuožiūra atsižvelgdamas į byloje suriktus įrodymus. Jam nėra privalomi kaltinamojo, jo gynėjo ar kitų asmenų prašymai skirti ekspertizę.
Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis kaltinamas tuo, kad į dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie parduotas prekes, todėl patikima išvada apie dokumento suklastojimą visų pirma grindžiama tikrų duomenų palyginimu su duomenimis, įrašytais kaltinime nurodytuose dokumentuose. Nagrinėjamoje byloje suklastoti serviso aktai yra dokumentai, kuriuos sudaro trys tarpusavyje save kopijuojantys lapai, kurių pirmasis paliekamas klientui, o antrasis ir trečiasis grąžinami įmonei. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinime nurodytuose serviso aktuose pirmajame klientams skirtame lape nurodyti duomenys skiriasi nuo UAB „Konica Minolta Baltia“ buhalterijai pateiktų tų pačių serviso aktų antrojo ir trečiojo lapo tuo, kad įmonei grąžintuose serviso aktų antrajame ir trečiajame lapuose nurodoma daugiau prekių nei klientams skirtuose pirmuosiuose serviso aktų lapuose. Liudytojų parodymų, inventorizacijų aktų ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad realiai darbams atlikti serviso aktų antrajame ir trečiajame lapuose nurodytos prekės nebuvo panaudotos. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. pripažino, kad tokius prirašymus padarė, vėliau ėmė teigti, kad kai kurie jų padaryti ne jo ranka. Iš liudytojų L. T., V. S. parodymų matyti, kad aktai po to, kai jie buvo joms priduoti, kitiems asmenims nebuvo pasiekiami, padaryti juose prierašų niekas kitas, išskyrus A. R., negalėjo. Teismas konstatavo, kad byloje ir be ekspertizės pakanka įrodymų išvadai dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo teigti, kad neskirdami rašysenos ekspertizės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 286 straipsnio reikalavimus, taip pat teigti, kad taip buvo suvaržyta A. R. teisė į gynybą, pažeistas rungimosi principas.
Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad prokurorui paskyrus ūkinių finansinių dokumentų tyrimą buvo ištirti ne visi reikšmingi dokumentai, o tik atrinkti civilinio ieškovo, yra deklaratyvūs, nes jis nenurodo jokių konkrečių dokumentų, išskyrus krovinio važtaraštį Nr. S152559, kurie nebuvo ištirti. Krovinio važtaraštis Nr. S152559 nėra pasirašytas A. R., nors šiame dokumente turėtų būti ir jo parašas, todėl jo duomenys pagrįstai nebuvo vertinami specialistui atliekant UAB „Konica Minolta Baltia“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą.
BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000; 2K-775/2007; 2K-263/2010).
Taigi dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę. Vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. R. įrašė į kaltinime nurodytus septynis serviso aktus tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbams atlikti panaudotų prekių pavadinimus, kurių teisingumą patvirtino savo parašu, šiuos dokumentus pateikė įmonės buhalterijai, kad būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą. Veiksmų turinys rodo, kad šiuos veiksmus jis padarė suvokdamas, kad daro veiką, kuri kelia pavojų BK 300 straipsnio saugomai teisinei vertybei ir norėdamas taip veikti. Teisėjų kolegija laiko, kad kasatoriaus veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) nuteisiant pagal BK 184 straipsnio 1 dalį
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpciją, nes nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių ir neaiškino jų kaltinamojo naudai.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tos, kurios sudaro kaltinimo turinį. Viena esminių aplinkybių, kurią ginčija kasatorius, yra nusikalstama veika padaryta žala, kuri pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta pagal UAB „Konica Minolta Baltia“ ūkinį finansinį tyrimą atlikusio specialisto išvadą. Iš specialisto išvados turinio matyti, kad, nustatant iššvaistytas prekes ir jų vertę, nebuvo atsižvelgiama į prekes, kurios pagal tirtus dokumentus iki tiriamojo laikotarpio ar per jį nebuvo gautos, tačiau buvo realizuotos. Dėl to kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad iš dokumentų palyginimo matyti, kad yra prekių, kurios nebuvo gautos, tačiau buvo realizuotos, nėra esminė bylos aplinkybė, kurią nagrinėdami bylą turėjo pašalinti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. R. sutiko su 2008 m. sausio 3 d. inventorizacijos akto Nr. BEO-26 duomenis, kurie buvo kaip atskaitos taškas atliekant pirmiau nurodytą ūkinės finansinės veiklos tyrimą, o po inventorizacijos pasitaikiusios apskaitos klaidos dėl 200 Lt vertės 20 vienetų materialinių vertybių (realiai per tirtą laikotarpį buhalterinės apskaitos dokumentais užfiksuota operacijų dėl prekių, kurių vertė viršija 100 000 Lt) nekelia esminių abejonių dėl UAB „Konica Minolta Baltia“ buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriais grindžiama pirmiau nurodyta specialisto išvada, patikimumo. Iš specialisto išvados turinio taip pat matyti, kad, nustatant iššvaistytas prekes ir jų vertę, nebuvo atsižvelgiama į prekes, kurios pagal tirtus dokumentus buvo gautos, tačiau byloje nėra duomenų apie tolimesnį jų likimą, o civilinis ieškovas neįtraukė jų apskaičiuodamas civilinį ieškinį. Dėl to ir ši kasatoriaus nurodoma aplinkybė nėra esminė įvykio aplinkybė, kurią nagrinėdami bylą turėjo pašalinti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai. Priešingai nei teigia kasatorius, abejonių nekelia 2008 m. gruodžio 15-16 d. inventorizacijos akto Nr. BEO-1 duomenys, nes iš liudytojo R. M. parodymų matyti, kad inventorizacija atlikta pagal A. R. iš jo automobilio sandėlio pateiktas prekes, o iš liudytojo E. T. parodymų, 2008 m. gruodžio 17 d. automobilio, kuriuo naudojosi A. R., paėmimo akto matyti, kad automobilio sandėlyje jokių prekių nebuvo rasta. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nė vienas atsakingas UAB „Konica Minolta Baltia“ klientų darbuotojas nenurodė, kad prekės serviso darbams nebuvo panaudotos, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai A. E., I. B. ir kiti patvirtino, kad jiems parodytuose serviso darbų aktų antruosiuose ir trečiuosiuose lapuose buvo nurodyta neatliktų darbų ir prekių, kurie nenurodyti jų pasirašytuose pirmuosiuose serviso aktų lapuose. Liudytojų L. T. ir V. S. parodymų prieštaravimai nėra dėl esminės bylos aplinkybės, nes pirmiau nurodyta specialisto išvada nėra grindžiama kliento ir inžinieriaus nepasirašytais serviso darbų aktais, apie kuriuos prieštaringus parodymus davė liudytojos. Dėl to byloje nėra abejonių dėl esminių bylos aplinkybių, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesiimdami priemonių jas pašalinti, neaiškindami jų kaltinamojo naudai, BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. R. pagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Aurelijus Gutauskas
Vytautas Piesliakas
