Baudžiamoji byla Nr. 2K-30/2014
Teisminio proceso Nr. 06-1-02005-10
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.2.14.6.2;
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį – šešiems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija) – devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė R. D. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo R. D. ir jo gynėjos advokatės L. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „V.“ direktoriumi, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
R. D., būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – lėšas, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „V.“ turtą, 2009 m. sausio 13 d.–birželio 15 d., Šilutėje, pagaminęs netikrą 2009 m. sausio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90113 dėl UAB „V.“ rūkymo kameros įsigijimo iš A. J. ir mokėjimo už ją 23 000 Lt, 2009 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90305 dėl UAB „V.“ rūkymo kameros įsigijimo iš R. D. ir mokėjimo už ją 60 000 Lt; 2009 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 90316 dėl UAB „V.“ mėsos masažuoklio įsigijimo iš E. L. ir mokėjimo už jį 40 000 Lt, 2009 m. gegužės 11 d. darbų sutartį, 2009 m. birželio 15 d. atliktų darbų aktą bei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 9997255 dėl UAB „V.“ remonto darbų pirkimo iš A. Š. ir mokėjimo už juos 77 811,39 Lt, nurodytų įrenginių nenupirko, darbų neatliko ir taip pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „V.“ didelės vertės turtą – 200 811,39 Lt.
R. D. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „V.“ direktoriumi, pagamino netikrus dokumentus bei juos panaudojo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, tačiau kasaciniu skundu nuteistasis savo kaltės ir nuteisimo už šių nusikalstamų veikų padarymą neginčija – jis tik nesutinka su jam už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės rūšimi.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir jį dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti bei paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes išsamiai, visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos faktinių aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų ir vadovavosi prielaidomis. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su neva egzistavusiu ir jo pasisavintu didelės vertės turtu, netinkamai tyrė įrodymus ir įvertino jų patikimumą.
Kasatoriaus teigimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jis negalėjo pasisavinti UAB „V.“ lėšų. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų V. Z., A. U., D. Š., Z. K., R. B., V. F. parodymų, patvirtinančių jo (kasatoriaus) parodymus apie realaus lėšų trūkumo atsiradimo priežastis, kitų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ištirtų įrodymų kontekste. Be to, kasatorius nurodo, kad kaip liudytojas apklaustas SEB banko Šilutės skyriaus vadovas A. R. parodė, jog jis (kasatorius) jam sakė, kad balanse rodomų pinigų nėra, taip pat patvirtino tai, kad įmonė naudojosi brangiomis faktoringo paslaugomis. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „V.“ turėjo 2 347 952,51 Lt įplaukų į kasą ir 2 389 058,53 Lt išlaidų iš kasos“, pagrindžia tik realią įmonės veiklą, tačiau nepasisako dėl to, kad šie duomenys rodo nuostolingą įmonės darbą ir realių lėšų nebuvimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šia prasme nebuvo įvertinti ir liudytojo E. Č. parodymai apie tai, jog apyvartinių lėšų trūko visada.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nutartyje nepasisakė dėl specialistės R. Mikulskytės parodymų, nors nutartyje remiasi specialisto išvadomis. Pasak kasatoriaus, R. Mikulskytė apklausiama tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad tiriamu atveju galėjo būti taip, jog pinigų įmonėje realiai nebuvo. Kasatoriaus teigimu, šie specialistės parodymai leidžia daryti išvadą, kad byloje esančios specialisto išvados neduoda pagrindo konstatuoti, jog neva pasisavinti pinigai tikrai buvo.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad kaip liudytojo apklausto SEB banko Šilutės skyriaus vadovo A. R. parodymai vertinti neatsižvelgiant į jo pareigas tuo aspektu, jog jis niekaip kitaip negalėjo įvardyti bendravimo su įmone, t. y. negalėjo tiesiogiai patvirtinti banko įmonėms duodamų nurodymų. Kasatoriaus tvirtinimu, A. R. nuolat matydavo UAB „V.“ balansus ir dėl savo kompetencijos tiesiog negalėjo nesuprasti, kodėl įmonė naudojasi labai brangiomis faktoringo paslaugomis, nors formaliai turi savo lėšų. Kasatoriaus nuomone, A. R., nurodydamas, kad pratęsiant faktoringo sutartį įmonės balansas jau buvo pakeistas, netiesiogiai patvirtino ir jo (kasatoriaus) parodymus apie apskaitos sutvarkymą tam, kad būtų pratęsta faktoringo sutartis. Be to, kasatoriaus teigimu, svarbi yra ir A. R. parodymų dalis, kad jis mano, jog tų pinigų kasoje tiesiog nebuvo, kuri, įvertinus ją su specialisto išvadose esančiais buhalterinės apskaitos duomenimis, patvirtina faktoringo paslaugos nelogiškumą ir kartu tai, kad UAB „V.“ kasoje faktiškai pinigų nebuvo.
Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai atskirai nuo kitų bylos duomenų vertino jo parodymus apie tai, kad bendrovės apyvarta per mėnesį kartais siekdavo apie 600 000 Lt. Pasak kasatoriaus, vien tik apyvartos skaičiai neparodo tikros įmonės būklės. Kasatoriaus teigimu, jis apytikslius apyvartos dydžius paminėjo aiškindamas teismui, kodėl įmonei buvo gyvybiškai svarbu, kad bankas nenutrauktų faktoringo paslaugos teikimo – tik esant didelei apyvartai įmonė galėjo išgyventi, nes buvo galima taikyti tik minimalius prekybinius antkainius. Tai patvirtina ir byloje esantys buhalterinės apskaitos duomenys.
Kasatorius teigia, kad liudytojo E. Č. parodymai buvo vertinti neatsižvelgiant į tai, kad liudytoja O. Z., kurios vadovavimo metu įmonėje ir atsirado kasos lėšų trūkumas, yra šio liudytojo motina, taip pat nevertinta tai, kad UAB „V.“ akcijų daugumą valdė viena šeima (E. Č., O. Z., S. V., V. V.), o jis (kasatorius) buvo vienintelis asmuo, nesusijęs giminystės ryšiais su kitais akcininkais, kad E. Č. ir kiti įmonės akcininkai jam (kasatoriui) finansinių pretenzijų nepareiškė. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismas nepasisakė dėl ankstesnių E. Č. parodymų apie tai, kad UAB „V.“ kasoje nebuvo pinigų.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, teigdami, jog jis pagamino netikrus dokumentus, ir, vertindami tai kaip įrodymą, jog jis pasisavino įmonės lėšas, nepasisakė apie kitus bylos duomenis, patvirtinančius jo parodymus, kad sutartys buvo pasirašytos norint sutvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, o ne pasisavinti pinigus. Be to, pasak kasatoriaus, minėti dokumentai vertinti atskirai „ir nuo tos aplinkybės, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tapo žinomos naujos dokumentų pagaminimo aplinkybės“.
Kasatorius skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme. Pasak kasatoriaus, teismas, skirdamas bausmę nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų ir neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, turi nuolatinį darbą, augina nepilnametę dukterį, visiškai pripažino savo kaltę dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo ir gailisi, kad, turėdamas tikslą išgelbėti įmonę, pasirinko tam netinkamą būdą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. D. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami R. D. baudžiamąją bylą, išsamiai bei nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad R. D. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Prokurorės teigimu, iš teismų sprendimų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes teismai nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinę paties nuteistojo, liudytojų S. J., R. S., A. T., R. P., D. M., M. S., A. Š., I. A., J. K., D. K., A. R., E. Č. ir kitų parodymus, specialisto išvadas, specialistės R. Mikulskytės, tyrusios UAB „V.“ finansinius bei kitus dokumentus, bankų išrašus ir kitą rašytinę medžiagą. Prokurorės nuomone, byloje esantys įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, jų vertinimo analizė, motyvai išsamiai išdėstyti teismų priimtuose sprendimuose nurodant, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti – atmetami.
Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. D. bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir bylą išnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde atsakydamas į esminius jo argumentus. Pasak prokurorės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino nuteistojo teiginius dėl jo kaltės nebuvimo ir juos paneigė nutartyje detaliai išanalizuotais nuteistojo kaltės įrodymais – pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų A. R., E. Č. ir specialistės R. M. parodymų, specialisto išvadų bei kitų byloje esančių įrodymų visuma.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl jam paskirtos bausmės, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, vadovavosi BK 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus skunde išvardytas, ir jam už BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskyrė bausmę daug mažesnę nei šio BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyme įtvirtinto pagrindo. Dėl to, prokurorės teigimu, nėra pagrindo keisti R. D. paskirtos bausmės. Prokurorės nuomone, teismai R. D. paskirtą bausmę pakankamai motyvavo bei individualizavo ir jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Nuteistojo R. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikytų BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų skiriant bausmę, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, susijusių su įrodymu vertinimu, pažeidimų nuteisiant jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde teigia, kad, pvz., byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jis negalėjo pasisavinti UAB „V.“ lėšų; kaip liudytojas apklaustas SEB banko Šilutės skyriaus vadovas A. R. parodė, jog jis (kasatorius) jam sakė, kad balanse rodomų pinigų nėra, taip pat patvirtino tai, kad įmonė naudojosi brangiomis faktoringo paslaugomis; apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad „laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „V.“ turėjo 2 347 952,51 Lt įplaukų į kasą ir 2 389 058,53 Lt išlaidų iš kasos“, pagrindžia tik realią įmonės veiklą, tačiau nepasisako dėl to, kad šie duomenys rodo nuostolingą įmonės darbą ir realių lėšų nebuvimą; R. Mikulskytė apklausiama tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad tiriamu atveju galėjo būti taip, jog pinigų įmonėje realiai nebuvo; šie specialistės parodymai leidžia daryti išvadą, kad byloje esančios specialisto išvados neduoda pagrindo konstatuoti, jog neva pasisavinti pinigai tikrai buvo; A. R. nuolat matydavo UAB „V.“ balansus ir dėl savo kompetencijos tiesiog negalėjo nesuprasti, kodėl įmonė naudojasi labai brangiomis faktoringo paslaugomis, nors formaliai turi savo lėšų; jis apytikslius apyvartos dydžius paminėjo aiškindamas teismui, kodėl įmonei buvo gyvybiškai svarbu, kad bankas nenutrauktų faktoringo paslaugos teikimo – tik esant didelei apyvartai įmonė galėjo išgyventi, nes buvo galima taikyti tik minimalius prekybinius antkainius ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi nagrinėjant jo bylą apeliacine tvarka ir taikant BK 183 straipsnio 2 dalį
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes išsamiai, visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos faktinių aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų ir vadovavosi prielaidomis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti jo sprendime išdėstytas išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį R. D., specialistę R. M., liudytoją A. R., pavedė prokurorui organizuoti liudytojo E. Č. dėl sveikatos būklės negalėjusiojo atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį apklausą, paskyrė UAB „V.“ papildomą ūkinės finansinės veiklos tyrimą, balsu perskaitė liudytojo E. Č. 2012 m. gruodžio 10 d. apklausos protokolą, UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2013 m. vasario 28 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/16. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiedamas į vientisą loginę grandinę ir motyvuotai konstatavo, kad „nuteistojo pateikta versija, dėl,,popierinės“ bendrovės kasos ir joje atvaizduoto pinigų likučio panaikinimo aplinkybių teisme nepasitvirtino ir buvo paneigta. Byloje surinktų ir teisme išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. D., būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB,,V.“ turtą – lėšas, buvusias pas jį kaip atskaitingą asmenį, tyčia jas pasisavino“. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, 2013 m. birželio 21 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo ir jo gynėjos skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo ir jo gynėjos skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus S. J., R. S., A. T., R. P., D. M., M. S., D. C., V. Z., D. D., A. U., D. Š., R. B., V. F., E. Č., A. Š., I. A., J. K., D. K., Z. K., specialistę R. Mikulskytę, balsu perskaitė A. Š., R. D. kaip įtariamųjų, liudytojų D. M., M. S., A. Š., I. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, apžiūrėjo UAB „V.“ segtuvą Nr. 7, kasa liepa, prie bylos pridėjo nuteistojo R. D. gynėjos pateiktus dokumentus, tarp jų UAB „V.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų kopijas, įmonės balansą, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir R. D. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – R. D. teisinančius – įrodymus. Pažymėtina, kad kasatoriaus skunde nurodyta situacija, jog apeliacinės instancijos teismas posėdyje apklausęs specialistę R. Mikulskytę apie jos parodymus nutartyje nepasisakė, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Šios specialistės parodymai teismo iš esmės buvo įvertinti, nes būtent po jos parodymų buvo paskirtas papildomas ūkinės finansinės UAB „V.“ veiklos tyrimas, kurio pagrindu surašyta specialistės R. Mikulskytės išvada išanalizuota teismo nutartyje.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. D. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir tinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų laikymosi
Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų ir neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, turi nuolatinį darbą, augina nepilnametę dukterį, visiškai pripažino savo kaltę dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo ir gailisi, kad, turėdamas tikslą išgelbėti įmonę, pasirinko tam netinkamą būdą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. D. už jo BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymą bausmes, atsižvelgė į tai, jog: BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas – apysunkis (BK 11 straipsnio 4 dalis), o BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas – nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis); jo padaryti nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; R. D. pasisavino didelės vertė turtą; R. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta; jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas gerai; turi nepilnametį vaiką. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, už BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje padarymą iš alternatyvių bausmių parinkdamas laisvės atėmimo bausmę, kaip to ir reikalaujama BK 55 straipsnyje, tokios bausmės rūšies parinkimą nuosprendyje motyvavo.
Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad R. D. gerai charakterizuojamas, anksčiau nėra padaręs nusižengimų įstatymams, turi du nepilnamečius vaikus, kurių interesai akivaizdžiai nukentėtų R. D. įkalinus, nesudaro pagrindo išvadoms, kad yra sumažėjęs padaryto sunkaus nusikaltimo pavojingumas ar atsirado duomenų, atskleidžiančių išimtinai teigiamą nuteistojo asmenybę“, ir atkreipęs dėmesį į tai, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra duomenų, kad anksčiau R. D. yra nusižengęs įstatymams – ji yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, duomenų, kad R. D. būtų sumokęs jam skirtas baudas, byloje nėra, taip pat į tai, kad iš bylos matyti, jog R. D. turi tik vieną nepilnametį vaiką – sūnų L. D., gim. 1999 m. balandžio 29 d., o kitas jo vaikas – duktė S. D. yra pilnametė (gim. 1991 m. gruodžio 7 d.), motyvuotai konstatavo, kad nėra pagrindo nuteistajam R. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam R. D. bausmes už jo padarytus nusikaltimus ir jas motyvuodamas, laikėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas R. D. už BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes savo dydžiais mažesnes nei šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Rimantas Baumilas
Jonas Prapiestis
