J. G. pagal BK 290 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-63/2014

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00828-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.5;

2.1.3.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Tukleriui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas apkaltinamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendis ir J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu J. G. pagal BK 290 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su neatliktos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 9 d. nuosprendžiu, dalimi ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams devyniems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. G. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2012 m. rugsėjo 5 d., apie 8.10 val., prie (duomenys neskelbtini), girdint kitiems asmenims, necenzūriniais žodžiais įžeidė valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini), atliekantį pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas, A. S..

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka pagal J. G. apeliacinį skundą, konstatavo, kad nukentėjusiojo A. S. ir liudytojų G. R., R. V. parodymai patvirtina, jog J. G. liepė nukentėjusiajam čiulpti vyrišką lytinį organą ir „eiti ant trijų raidžių“, t. y. tokiais savo veiksmais įžeidė A. S. garbę ir orumą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia J. G. padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą (ji netruko ilgą laiką, nebuvo ypač intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu), nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas (ultima ratio – paskutinė priemonė). Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. G. kaltu, nevertino jo parodymų dalies apie jo danties gydymo aplinkybes ir padarinius, nepašalino abejonių, ar minėti žodžiai buvo skirti būtent nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. G. neteisėti veiksmai, atlikti (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir įžeidžiantys pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą valstybės tarnautoją, užtraukia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) numatytą drausminę atsakomybę.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mykolas Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendį be pakeitimų. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė prieštaringą išteisinamąjį nuosprendį, kas pripažintina esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai rėmėsi kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011 dalimi, kurioje nurodyta atsakomybė už BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, šios veikos objektas, sudėtis, objektyvusis ir subjektyvusis požymiai, būtinumas nustatyti veikos padarymo motyvą, tačiau, anot prokuroro, nepagrįstai neatsižvelgė į kitą tos pačios nutarties dalį, kurioje nurodyta, kad tik tokia veika, kuri, turėdama konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams, ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Šioje nutarties dalyje taip pat pažymėta, kad, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Sprendžiant tai, kokiu laipsniu buvo įžeisti ar pažeminti valstybės tarnautojai, svarbu ir tai, kaip jie patys vertina įvykį. Prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog J. G. išsakyti necenzūriniai žodžiai – liepimas nukentėjusiajam čiulpti vyrišką lytinį organą ir „eiti ant trijų raidžių“, įžeidė nukentėjusįjį A. S.. Kartu prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismui visiškai nebuvo būtina vertinti J. G. parodymų dalį apie jo danties gydymo aplinkybes ir padarinius, nes ši aplinkybė negali būti laikoma atsakomybę šalinančia aplinkybe, juolab kad ir įstatymas tokių aplinkybių nenumato.

Prokuroras, pažymėdamas ir kitus teismų praktikos pavyzdžius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-505/2010), teigia, kad nagrinėjamoje byloje išsakytų žodžių kontekstas turi lemiamą reikšmę J. G. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad J. G. savo necenzūrinius įžeidžiamus žodžius išsakė (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini), atliekančiam pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas. Šie žodžiai buvo išsakyti nuteistojo, atliekančio terminuoto laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kurioje terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turėtų taisytis, o jų pataisymą vykdo pataisos namų administracija, vieno iš kurios vadovų pareigas nusikaltimo prieš jį padarymo metu ėjo nukentėjusysis. Be to, įžeidžiami necenzūriniai žodžiai buvo išsakyti ne tik girdint nukentėjusiojo pavaldiniams, bet ir kitiems nuteistiesiems. Dėl to prokuroras teigia, kad, atsižvelgiant į šių žodžių kontekstą ir turinį, jų įžeidus turinys yra daug stipresnis. Tai lemia tarp nuteistųjų susiformavusios tradicijos, dėl kurių tokie necenzūriniai įžeidžiami žodžiai nuteistųjų yra laikomi labai sunkiu įžeidimu, į juos yra reaguojama daug stipriau, o asmuo, nuteistųjų manymu, adekvačiai neatsakęs į tokį įžeidimą, gali būti priskirtas žemesnei nuteistųjų kastai, jo autoritetas tokiu įžeidimu yra visiškai sumenkinamas. Taip pat prokuroras mano, kad toks apeliacinės instancijos teismo pateikiamas J. G. veiksmų vertinimas formuoja ydingą praktiką, skatinančią nuteistuosius negerbti pataisos namų administracijos, kas ateityje gali stipriai trukdyti įstaigos administracijos darbui ir tiesioginių pareigų, susijusių su nuteistųjų pataisymu, vykdymui.

Be to, apeliacinės instancijos nuosprendis yra nekonkretus ir prieštaringas, nes vienoje jo dalyje teigiama, kad yra įrodyta, jog J. G. padarė jam inkriminuojamą veiką, kuri nevertintina kaip nusikalstama, o kitoje dalyje nurodoma apie kylančias abejones dėl šios veikos įrodytumo. Dėl to prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Aptardamas prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurių, beje, nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas, aiškiai patvirtina, jog J. G., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, girdint kitiems asmenims, necenzūriniais žodžiais įžeidė valstybės tarnautoją, t. y. padarė BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mykolo Girdiušo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 290 straipsnio nuostatų taikymo

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad J. G. necenzūriniais žodžiais įžeidė valstybės tarnautoją. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad J. G. pasakė žodžius, įžeidžiančius minėto asmens garbę ir orumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principais, tokią veiką vertino kaip nesiekiančią baudžiamosios atsakomybės ribų, t. y. konstatavo, kad joje nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties.

BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Be to, ar pirmiau minėti žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2011). Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013). Kasaciniame skunde teigiama, kad J. G. necenzūriniais žodžiais įžeidė valstybės tarnautoją.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad J. G. pasakė žodžius, įžeidžiančius minėto asmens garbę ir orumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principais, tokią veiką vertino kaip nesiekiančią baudžiamosios atsakomybės ribų, t. y. konstatavo, kad joje nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. G. skundžiamame nuosprendyje nurodytus necenzūrinius žodžius prieš valstybės tarnautoją pavartojo tuo metu, kai jo prašymu negavo, anot J. G., reikiamo kiekio medikamentų danties skausmui numalšinti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje J. G. parodė, kad jis nesiekė įžeisti A. S., o tik taip sureagavo į situaciją dėl, jo nuomone, tinkamai nesuteiktos medicininės pagalbos. Pažymėtina ir tai, kad tiek liudytoja R. L., tiek nukentėjusysis A. S. suprato, jog J. G. pyktį, agresyvų ir nepadorų elgesį sustiprino narkotikų (dėl kurių vartojimo pataisos namuose šiam ir buvo paskirta nuobauda laisvės atėmimo bausmę atlikti baudos izoliatoriuje) liekamieji reiškiniai, abstinencijos būklė. Šios aplinkybės patvirtina, kad J. G. veika aptariamu metu buvo kaip momentinė į stresinę padėtį patekusio laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens reakcija, jis necenzūrinius žodžius ištarė abstrakčiai (dalį necenzūrinių žodžių pavartojo daugiskaitos forma „eikit“, iš liudytojų R. L., I. S., J. B. ir nukentėjusiojo A. S. parodymų matyti, kad tokie žodžiai galėjo būti skirti ir šalia A. S. stovėjusiai R. L.), žodžiai nebuvo sakomi ilgą laiką, ypač intensyviai, o pasakyti tik vieną kartą. Atsižvelgiant į tokią įvykio metu susidariusią konfliktišką situaciją, kurios metu tarp nuteistojo ir už jo apsaugą bei priežiūrą pataisos namuose atsakingo valstybės tarnautojo susidarė priešiški santykiai, kolegija daro išvadą, kad J. G. pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip valstybės tarnautojo, šiuo atveju – pataisos namų (duomenys neskelbtini) – įžeidimas, žeminimas, kuris trukdo tokiam pareigūnui nepriekaištingai atlikti pavestą tarnybą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju išskirtinė įvykio vieta (pataisos namų baudos izoliatorius) įpareigoja tokioje įstaigoje dirbančius pareigūnus, ir ypač jos vadovus, turėti daug aukštesnį dalykinio pasirengimo lygį spręsti analogiškas ir (ar) panašias situacijas. Jų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu nuteistųjų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis. Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, tokioje įstaigoje dirbantys valstybės tarnautojai negali vadovautis ir jiems negali būti taikomos nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, tarpusavio bendravimo taisyklės ir (ar) tokių asmenų subkultūros tradicijos – kitaip tai parodytų tik pačios institucijos bejėgiškumą ir jos darbuotojų nesugebėjimą vykdyti jiems pavestas funkcijas, kurių viena ir yra nuteistųjų auklėjimas bei jų elgesio pataisymas. Dėl to kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už J. G. pasakytus valstybės tarnautojui žodžius nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio, nes šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad išsakyti žodžiai turėjo realų žeminamą ir įžeidžiamą poveikį asmeniui, kuriam jie buvo taikomi. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-409/2011 ir kt.). Juolab kad ir nagrinėjamoje byloje J. G. už tą pačią veiką jau yra skirta viena iš BVK 142 straipsnyje numatytų nuobaudų – papeikimas (T. 1, b. l. 69). Taigi, kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ši konkreti situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį, ir išteisindamas J. G. pagal BK 290 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Nėra pagrindo ir išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis) ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro kasacinį skundą, šioje byloje nenustatė), nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 punktas), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mykolo Girdiušo kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis