Baudžiamoji byla Nr. 2K-276-719/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45133-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.3.1.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistojo I. P. gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,
nuteistajam I. P. (nuotoliniu būdu),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 2 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendis pakeistas ir I. P., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. I. P. nuteistas už tai, kad nužudė M. B. tokiomis aplinkybėmis: jis laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 27 d. 23 val. iki 2021 m. gruodžio 28 d. 3 val., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į kaktą, taip padarė nukentėjusiajam pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytus sužalojimus, nuo kurių dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, M. B. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo I. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau, skirdamas nuteistajam bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam minimumui, įvertino ne visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, netinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę ir paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę. Šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo bei humaniškumo principams ir negali padėti pasiekti bausmės tikslų.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo I. P. gynėjas advokatas G. Bukauskas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, nuteistojo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę nei BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės vidurkis; pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pripažinus, kad nuteistojo veika vis dėlto tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami nuteistojo I. P. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai netinkamai nustatė ir įvertino nuteistojo kaltės turinį, todėl nepagrįstai pripažino, kad jis nukentėjusįjį M. B. nužudė tyčia. Kasatorius, aptardamas BK nuostatas dėl kaltės turinio ir formų (tyčios ir neatsargumo), jų atribojimo ir aiškinimo teismų praktikoje (pvz., kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020), nurodo, kad nuteistojo veiksmai, dėl kurių nukentėjusysis mirė, buvo vienkartiniai, trumpalaikiai, ir nors smūgis buteliu, sukėlęs nukentėjusiojo galvos sužalojimus, lėmusius jo mirtį, buvo stiprus, tačiau visuma bylos duomenų apie asmenų veiksmus iki smūgio, smūgio metu ir po jo nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad nuteistasis suvokė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK nustatyti padariniai – nukentėjusiojo mirtis, ir sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. kad jis veikė netiesiogine tyčia. Kasatorius pažymi, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo kilęs joks konfliktas, juos siejo draugiški santykiai; nukentėjusiajam buvo suduotas vienas smūgis buteliu; nors po smūgio nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas, jis neparkrito, neprarado sąmonės, su nuteistuoju toliau kurį laiką sėdėjo prie stalo, draugiškai kalbėjosi, išgėrinėjo. Taigi, esant vienam smūgiui buteliu, nei nuteistasis, nei įvykio liudytojai I. K., Ž. Š., nei pats nukentėjusysis nesuprato jo būklės rimtumo, nesuvokė, kad jis gali mirti, be to, netinkamam ir neadekvačiam nukentėjusiajam padaryto sužalojimo masto suvokimui turėjo įtakos ir tai, kad asmenys buvo stipriai apgirtę. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų prieš tai ar vėliau smurtavęs prieš nukentėjusįjį, o aplinkybę, kad nuteistasis siūlė suteikti nukentėjusiajam pagalbą, atnešė iš automobilio vaistinėlę ir iš jos išėmė bintą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino kaip netinkamai nustatytą.
3.2. Kasatorius, plačiai aptardamas teismų praktiką dėl nusikalstamų veikų, susijusių su gyvybės atėmimu (BK 129, 132 straipsniai), požymių aiškinimo, kaltės (tyčios, neatsargumo) turinio nustatymo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-P-47/2011, 2K-4/2012, 2K-P-1/2014), teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje paprastai pripažįstamas nužudymu, padarytu netiesiogine tyčia, tačiau kiekvienas toks atvejis turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į byloje esančių aplinkybių visumą. Teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai tokio pobūdžio bylose nenustačius kryptingo ar stipraus smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą, taip pat nustačius, kad kaltininko elgesys po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams, veika buvo perkvalifikuota iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/72010), taip pat iš tyčinio į neatsargų sunkų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, 2K-7-74-788/2019). Kasatorius nurodo, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo paleistas butelis pataikė nukentėjusiajam į galvą ir padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis vėliau mirė. Tačiau nenustačius, kad nuteistasis siekė smurtauti prieš nukentėjusįjį, kad būtų atlikęs dar kitus smurtinius veiksmus ir kad nuteistasis suvokė, jog nukentėjusiajam padarytas sužalojimas yra rimtas, nenustačius nuteistojo abejingumo savo veiksmų padariniams konstatuotina, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti ar tuo labiau nužudyti nukentėjusįjį. Bylos aplinkybių visuma rodo, kad nuteistojo veiksmai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, buvo atlikti dėl neatsargumo. Tai sudaro pagrindą nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
3.3. Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, netinkamai nustatė sudavimo buteliu nukentėjusiajam aplinkybes, taip pat nesilaikė nuosprendžio turiniui ir jo surašymui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK 305 straipsnyje. Kasatorius pažymi, kad smūgio sudavimo aplinkybės, svarbios tinkamam nuteistojo veikos kvalifikavimui, teismų nuosprendžiuose grindžiamos vien liudytojų I. K., Ž. Š. parodymais, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teismai šių liudytojų parodymus vertino netinkamai ir selektyviai, neįvertino jų nenuoseklumo, nepatikimumo ir to, kad minėti liudytojai, tiesiogiai stebėję įvykį, davė skirtingus parodymus apie esmines šio įvykio aplinkybes, iš jų ir apie nuteistojo atliktus veiksmus, prieštaravimų tarp jų parodymų nepašalino. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo sugyventinė ir pagrindinė kaltinimo liudytoja I. K. įvykio metu buvo sunkiai apgirtusi, nesiorientavo laike ir aplinkoje, nesugebėjo suvokti, kad kartu su ja esantis jos sugyventinis yra negyvas, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog jos neblaivumo būsena būtų buvusi tokia, kad ji negalėtų teisingai suprasti matytas įvykio aplinkybes ir vėliau apie tai duoti parodymus. Priešingai, byloje esant objektyvių duomenų apie minėtos liudytojos neblaivumą veikos padarymo metu, taip pat parodymų davimo metu, remtis jos parodymais, tuo labiau pagal juos tikrinti kitų įrodymų šaltinių patikimumą, teismai neturėjo pagrindo. Be to, teismai, grįsdami nuteistojo kaltę liudytojos I. K. parodymais, nutylėjo tą jų dalį, kuri paneigia išvadas dėl tyčinės nuteistojo kaltės formos, t. y. kad jokio konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo, jie nesipyko, po smūgio toliau draugiškai kalbėjosi ir pan. Toks įrodymų vertinimas ir apkaltinamojo nuosprendžio argumentavimas, nutylint dalį kaltinimą paneigiančių aplinkybių, neatitinka BPK reikalavimų.
3.4. Teismai nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, kad, jam pasakojant istoriją ir užsimojus buteliu, šis išslydo iš rankų ir pataikė nukentėjusiajam į galvą; kad buvo nubėgęs į automobilį atsinešti vaistinėlės, išėmė bintą, tačiau nukentėjusysis patirtos traumos nesureikšmino ir pagalbos suteikimo atsisakė. Teismai nuteistojo parodymų atmetimo priežastimi nurodė tai, kad jie neatitinka liudytojų I. K., Ž. Š. parodymų, tačiau aplinkybių, rodančių šių asmenų parodymų nepatikimumą, neįvertino. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytojas Ž. Š. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistąjį iš esmės kaltinančių parodymų ir davė nuteistajam palankius parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiais parodymais nepagrįstai nesirėmė. Nors šis liudytojas teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu buvo neblaivus ir apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių jis nesakė, tačiau teismas padarė išvadą, kad jis patvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą. Vis dėlto liudytojo Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie butelio metimo aplinkybes ne tik neatitinka jo teisme nurodytų aplinkybių, bet tokie jo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jiems suteikė įrodomąją reikšmę. Kasatorius pažymi ir tai, kad liudytojo Ž. Š. parodymus, jog nuteistasis nukentėjusiajam pataikė buteliu šiam netyčia išslydus iš nuteistojo rankų, patvirtina ir tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų L. Š., A. R. parodymai apie tai, ką po įvykio jiems sakė Ž. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymais nesirėmė ir kaltinimą nuteistajam paneigiančius bylos duomenų šaltinius nepagrįstai vertino kritiškai.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo skirdamas nuteistajam bausmę, netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles. Priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas vienai iš aplinkybių – ankstesniems nuteistojo teistumams – nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas buvo neatsitiktinis. Kasatorius pažymi, kad nustatytos veikos padarymo aplinkybės rodo santykinai mažesnį pavojingumą nei tipinis tyčinis nužudymas, veikos atsitiktinumą. Be to, būtinybės skirti tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę nesuponuoja ankstesni nuteistojo teistumai ir tai tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo I. P. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-489/2020, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).
6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-9-976/2020 ir kt.).
7. Nuteistojo I. P. gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama būtent faktinių bylos aplinkybių (kaip antai nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesio byloje nagrinėjamų įvykių metu, butelio metimo nukentėjusiajam į galvą aplinkybių) ir įrodymų vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei savas vertinimas. Skundas daugiausia grindžiamas nesutikimu su liudytojų I. K., Ž. Š. parodymų patikimumu ir jų vertinimu, lyginant šiuos parodymus tarpusavyje ir su nuteistojo parodymais, ginčijant teismų nustatytas aplinkybes (pavyzdžiui, dėl nuteistojo veiksmų po butelio metimo į nukentėjusįjį) ir dėl to padarytas išvadas, o tai, kaip jau minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies nėra susiję su teisės taikymo klausimais, o susiję tik su įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis teismų išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, o tai nesudaro kasacijos pagrindų. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su liudytojų I. K., Ž. Š. ir kt. parodymų vertinimu, pripažįstami nenagrinėtinais. Laikantis pirmiau nurodytų kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, nagrinėjamoje byloje tikrinama tik tai, ar teismai nepažeidė įrodinėjimo tvarkos nustatydami esminį faktą, kad I. P. tyčia nužudė M. B., ir ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatų pažeidimus. Šie pažeidimai argumentuojami iš esmės ginčijant byloje surinktų įrodymų vertinimą, kurio pagrindu teismai padarė išvadas dėl tyčinės nuteistojo I. P. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo. Teigiama, kad teismai, vertindami įrodymus bei pripažindami nuteistąjį kaltu dėl nukentėjusiojo nužudymo, nepagrįstai rėmėsi liudytojų I. K., Ž. Š. parodymais, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, ir nutylėjo dalį nuteistajam palankių aplinkybių. Šie argumentai nepagrįsti.
9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kuria turi vadovautis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasacine tvarka apskųstus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad byloje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas atitinka pirmiau nurodytų BPK nuostatų reikalavimus, neprieštarauja išdėstytiems teismų praktikos išaiškinimams ir esminių trūkumų, kuriuos nurodė kasatorius, neturi.
11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus, tiek I. P. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, su nukentėjusiojo M. B. nužudymu susijusius įrodymus, juos įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas I. P., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo. Be kita ko, aptarta ir motyvuotai atmesta gynybos versija, kad I. P. pasakojant istoriją degtinės butelis netyčia išslydo iš rankų ir pataikė M. B. į galvą. Konstatuodamas faktą, kad I. P. tyčia metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į galvą, tokiu būdu nužudė nukentėjusįjį, teismas rėmėsi teisėtais būdais gautais, teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais įrodymais (įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, vaizdo įrašais, tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų I. K., Ž. Š., iš dalies kitų liudytojų A. B., A. R., L. Š., K. M., policijos pareigūnų J. Kavaliausko, E. Valangevičiaus parodymais, specialisto L. Urbanavičiaus paaiškinimas ir kt.), jų visuma.
12. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, iš jų nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamus liudytojų I. K., Ž. Š. ir kt. parodymus, taip pat ir jų patikimumo aspektu, ir pateikė argumentuotas išvadas ir motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl I. P. kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu ir nuteistojo I. P. tyčine kaltės forma, kurių, beje, didžioji dalis pakartojama kasaciniame skunde, šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos dar kartą paneigtos.
13. Pažymėtina, kad, pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-976/2016, 2K-7-174-303/2019, 2K-179-719/2022 ir kt.). Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamų žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad nuosprendžiuose bylos įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais teismai rėmėsi, o kitus atmetė, teismų išvados logiškos, neprieštaringos.
14. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, šių teismų priimtų nuosprendžių turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
15. Nagrinėjamoje byloje I. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į galvą, taip padarė nukentėjusiajam sužalojimus, dėl kurių jis įvykio vietoje mirė. Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nusprendė, kad tokie nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusįjį negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo, ir konstatavo, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia.
16. Byloje teismų nustatyta ir kasatorius neginčija, kad nukentėjusysis M. B. mirė dėl nuteistojo I. P. veiksmų. Tačiau kasaciniame skunde nesutinkama su teismų nuosprendžiuose padaryta išvada dėl nuteistojo kaltės formos ir jo veiksmų kvalifikavimo. Kasatorius teigia, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, jo veikimas buvo neatsargus, todėl nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Taigi, šioje byloje vertintina, ar pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai išsamiai atskleidė nuteistojo kaltės turinį ir tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį konstatuodami, kad jis veikė netiesiogine tyčia.
17. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas gali būti padaromas netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje sąmoningas leidimas atsirasti padariniams aiškinamas kaip kaltininko abejingumas dėl to, kad jo atliekami veiksmai gali sukelti atitinkamus padarinius. Kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, kad tokios veikos baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai yra labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio. Kaltininkas, numatydamas pavojingų padarinių kilimą, nesiima valinių veiksmų jiems išvengti. Jis nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai tik remdamasis abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas numatomiems padariniams bei kitų asmenų interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016).
18. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse nustatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-512/2014, 2K-7-54-628/2020, 2K-86-976/2023).
19. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad, vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgiant į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-7-74-788/2019).
20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.).
21. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, išvadą, kad I. P. nužudė M. B. veikdamas netiesiogine tyčia, teismai padarė įvertinę byloje surinktus įrodymus (kaip antai tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų I. K., Ž. Š. parodymus, specialisto išvadą ir specialisto L. Urbanavičiaus paaiškinimus dėl nukentėjusiajam M. B. nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmo, įvykio vietos, lavono ir daiktų apžiūros protokolą, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų I. P. pokalbių turinį ir kt.) ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, apibūdinančias nuteistojo elgesį prieš nusikaltimą, nusikaltimo padarymo metu ir po jo. Teismai vertino tai, kad įvykio metu būdami nuteistojo namuose visi išgertuvėse dalyvavę asmenys, tarp jų ir pats nuteistasis, gausiai vartojo alkoholį. Nors jokio konflikto ar asmeninių santykių aiškinimosi tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo ar kitų asmenų nebuvo, tačiau išgertuvių metu kilo nuteistojo susierzinimas, kurį lėmė gausus alkoholio vartojimas, nutraukęs nuo lubų šviestuvą nuteistasis metė jį ant grindų. Teismai pažymėjo, kad nuteistojo I. P. smurtinis veiksmas prieš nukentėjusįjį M. B. buvo labai staigus ir aplinkiniams netikėtas, pasireiškęs stiklinio butelio sugriebimu ir staigiu metimu priešais sėdinčiam nukentėjusiajam į galvą, neatliekant jokių papildomų judesių. Teismai atkreipė dėmesį ir į tai, kad po nukentėjusiojo sužalojimo nuteistasis jo sveikata visiškai nesidomėjo ir nepasirūpino, kad jam būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba, nors matė, kad nukentėjusysis gausiai kraujavo, tačiau toliau tęsė išgertuves, o įvykio dienos rytą pasišalino iš namų ir po to vengė į juos grįžti, toliau vartojo alkoholį. Taigi, kasaciniame skunde nurodytos kasatoriaus ginčijamos aplinkybės tiek dėl smūgio buteliu nukentėjusiam sudavimo, tiek dėl nuteistojo bei nukentėjusiojo veiksmų po smūgio sudavimo teismų buvo išanalizuotos ir įvertintos.
22. Kaip jau buvo minėta, teismai išnagrinėjo ir atmetė gynybos iškeltą įvykio versiją, kad nuteistasis tyčia stiklinio butelio į nukentėjusįjį nemetė ir kad bepasakojant istoriją butelis išslydo jam iš rankų ir pataikė nukentėjusiajam į galvą. Pažymėtina, kad pagal byloje objektyviai nustatytas aplinkybes smūgis su buteliu į galvą nukentėjusiajam buvo toks stiprus, kad lūžo kaukolė. O kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas L. Urbanavičius, išslydęs iš rankų ir krentantis butelis tokių sužalojimų padaryti nebūtų galėjęs. Be to, nors bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teismuose metu gynyba taip pat siekė įrodyti, kad nuteistasis po smūgio sudavimo bandė suteikti nukentėjusiajam pagalbą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė, kad nuteistasis, kaip pats teigė, būtų bėgęs į automobilį ieškoti vaistinėlės ir vėliau norėjęs bintuoti nukentėjusįjį. Priešingai, šis teismas padarė išvadą, kad nuteistasis, pastebėjęs, kad po suduoto smūgio nukentėjusysis gausiai kraujuoja, jo sveikata nesidomėjo ir pagalbos jam nesuteikė.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad teismai, nustatę faktines bylos aplinkybes, detaliai išanalizavę ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog I. P. nužudė M. B. veikdamas netiesiogine tyčia. Konstatuotina, kad nuteistasis, didele jėga mesdamas stiklinį butelį nukentėjusiam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, kai nuo smūgio stiprumo lūžo kaukolė, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių (nukentėjusysis gali mirti), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Toks netiesioginės tyčios turinio vertinimas pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka pirmiau nurodytą teismų praktiką.
24. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami I. P. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Dėl nuteistajam I. P. paskirtos bausmės
25. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas naują laisvės atėmimo bausmę nuteistajam, netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles. Šie argumentai taip pat nepagrįsti.
26. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeistos konkrečios bausmės skyrimo taisyklės, ar paskirta bausmė tinkamai motyvuota. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
27. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. P. bausmę, netinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę, tai lėmė per švelnios laisvės atėmimo bausmės už nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrimą.
28. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nenurodomi teisiniai argumentai, kaip reiškėsi apeliacinės instancijos teismo padarytos klaidos dėl naujos bausmės nuteistajam I. P. skyrimo. Paskirta nauja vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė iš esmės yra ginčijama kvestionuojant apeliacinės instancijos teismo atliktą skiriant bausmę reikšmingų aplinkybių vertinimą. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirdamas nuteistajam naują, griežtesnę bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), be pirmosios instancijos teismo nuosprendyje glaustai aptartų kitų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, dar kartą išsamiai įvertino tiek pačią veiką, tiek ją padariusį asmenį apibūdinančias aplinkybes ir į tai atsižvelgė. Antai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis išgertuvių metu tyčia metė stiklinį butelį nukentėjusiajam į galvą ir taip jį sužalojo, matydamas, kad nukentėjusysis gausiai kraujuoja, nesiėmė jokių veiksmų, kad išgelbėtų jo gyvybę, buvo abejingas ir toliau tęsė alkoholio vartojimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad I. P. už nužudymą yra teisiamas jau antrą kartą, yra teistas ir dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, šioje byloje jam inkriminuotą nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniems teistumams ir būdamas recidyvistas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė nepasiektų savo tikslų, nustatytų BK 41 straipsnyje.
29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, skiriant bausmę nuteistajam I. P., dėl kurio reikėtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį naikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
30. Darytina bendra išvada, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo I. P. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Algimantas Valantinas
Artūras Ridikas
