Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-495/2023
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00014-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. gynėjo advokato Arūno Taručio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 9 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 9 d. nutartimi nuteistojo D. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. N. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad reikalavo duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus:
1.1. D. N., būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiuoju specialistu, pagal Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2018 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 322-18-V patvirtinto Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5.3, 5.4, 5.10 punktus turėdamas įgaliojimus vykdyti privačių miškų naudojimo ir apsaugos valstybinę kontrolę, išduoti leidimus kirsti mišką, pagal kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas, skirti nuobaudas už pažeidimus, nurodytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, 2019 m. rugpjūčio 29 d. kartu su Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vyriausiuoju specialistu A. A. atliko savavališkai iškirstų medžių kelmų matavimą bei patikrinimą V. S. priklausančiame miško žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu D. N. nustatė, kad savavališkai, be leidimo kirsti mišką, plynai iškirstas 514 kvartalo 40a sklypas, iš viso plynai iškirsta 45,13 kub. m, neplynai iškirsta 514 kvartalo 32, 33, 41 sklypuose 33,52 kub. m, iš viso savavališkai iškirsta 78,65 kub. m, ir tai patvirtino surašydamas 2019 m. rugpjūčio 29 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažymą Nr. K-03-13. Po to D. N. 2019 m. rugpjūčio 30 d. apie 7.00 val. susitikimo, vykusio lauke prie Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su V. S. anūku K. J., organizavusiu savavališką miško kirtimą, metu, sakydamas, jog už savavališką miško kirtimą gresia bauda, žodžiu pareikalavo iš K. J. 10 000 Eur kyšio už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už leidimo kirsti mišką išdavimą po to, kai miškas jau buvo iškirstas, ir jau būdamas nustatęs savavališką miško kirtimo faktą iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.
1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. N. 2019 m. rugpjūčio 30 d. apie 8.40 val. lauke prie Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), aiškindamas, jog bauda už savavališką miško kirtimą yra didesnė nei 10 000 Eur, toliau reikalavo iš K. J. 10 000 Eur kyšio, taip pat to paties susitikimo metu, K. J. prašant sumažinti reikalaujamą duoti pinigų sumą, reikalavo mažesnės sumos – 8000 Eur kyšio už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už leidimo kirsti mišką išdavimą po to, kai miškas jau buvo iškirstas, ir jau būdamas nustatęs savavališką miško kirtimo faktą iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. N. gynėjas advokatas A. Tarutis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir kartu pats padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo D. N. teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl šių pažeidimų D. N. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl turi būti panaikinta.
2.2. D. N. kaltę teismai grindė iš esmės dviem įrodymais – garso įrašu, padarytu K. J. mobiliojo ryšio telefonu, ir paties K. J. parodymais. Šis privataus asmens, be teisėsaugos pareigūnų žinios, padarytas garso įrašas, neperspėjus kito pokalbio dalyvio apie daromą garso įrašą, neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) ir negalėjo būti pripažintas įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad šis garso įrašas buvo surinktas įstatyme neuždraustu būdu, t. y. K. J., kaip privačiam asmeniui, panaudojant mobiliajame telefone esantį įrašymo įrenginį, užfiksavus pokalbį su D. N.. Privataus asmens garso įrašo darymas, turint tikslą surinkti duomenis, kurie vėliau galėtų būti pripažįstami įrodymais ir vertinami baudžiamajame procese, nėra reglamentuojamas jokiame įstatyme ar poįstatyminiame teisės akte. Taigi, aptartu būdu šioje byloje padarytas garso įrašas neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyto teisėtumo kriterijaus. Be teisėsaugos institucijų kontrolės gauti duomenys sukelia daug abejonių ir prieštaravimų, kurių objektyviai neįmanoma pašalinti, pvz., ar asmuo prieš padarant garso įrašą nebuvo skatinamas ir provokuojamas padaryti teisės pažeidimą, ar nebuvo daromi keli garso įrašai, iš kurių vėliau teisėsaugos institucijoms pateikiamas tik labiausiai įrašą pateikiančio asmens interesus atitinkantis garso įrašas. Be to, pripažįstant įrodymais duomenis, gautus privačiam asmeniui padarius garso įrašų, išlieka didelė tokių duomenų patikimumo rizika, o tai neabejotinai gali pažeisti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teises.
2.3. Vertinant garso įrašą teisėtumo aspektu, svarbu ir tai, kad jis buvo padarytas ne pirmojo pokalbio, kai D. N. neva pareikalavo iš K. J. kyšio, metu, o vėliau šiam specialiai sugrįžus, turint tikslą padaryti garso įrašą ir skatinant pokalbį dėl tariamo kyšio reikalavimo. Tai, kad K. J. pats nusprendė sugrįžti ir atlikti garso įrašą, patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme K. J. pakeitė parodymus ir parodė, kad jie su D. N. buvo sutarę, jog jis (K. J.) dar sugrįš pasikalbėti, ir kad jis tarėsi su artimaisiais dėl tokio veikimo plano. Dėl to galima daryti išvadą, kad K. J. sąmoningai provokavo D. N. pasikalbėti, turėdamas tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad K. J. pokalbio metu derėjosi su D. N. dėl pinigų sumos. Taigi, D. N. buvo aktyviai skatinamas daryti nusikaltimą ir tai laikytina provokacija.
2.4. Žemesnės instancijos teismai taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kadangi neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nebuvo įvertinta byloje esančių įrodymų visuma. Šiuo atveju teismai netinkamai įvertino K. J. pateikto garso įrašo turinį. Šiame garso įraše užfiksuotas K. J. ir D. N. pokalbis yra neaiškus, nerišlus. Šio pokalbio turinį galima vertinti dvejopai, t. y. palaikant K. J. poziciją, kad pokalbis vyko apie kyšį, arba palaikant D. N. poziciją, kad pokalbis vyko apie padarytos žalos atlyginimą, konsultuojant K. J. dėl šiam kilsiančios administracinės atsakomybės už neteisėtą miško kirtimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir K. J. parodymus, neatsižvelgdamas į jo interesą apkalbėti D. N.. Šį interesą patvirtina byloje nustatyti reikšmingi faktai, kurių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino: K. J. į D. N. vadovą ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – STT) kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams po garso įrašo padarymo; į Valstybinę miškų tarnybą K. J. kreipėsi tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimu grąžino administracinio nusižengimo bylą Valstybinei miškų tarnybai, kad būtų priimtas motyvuotas sprendimas tinkamam subjektui; Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, D. N. parodė, kad K. J. jį kaltina kyšio reikalavimu, kad iš tiesų jam kyšį siūlė pats K. J. ir kad jis (D. N.) tuo pagrindu nusišalino nuo bylos. Taigi, K. J. pačiam iškilo reali grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už kyšio siūlymą. Todėl K. J., siekdamas apsaugoti save nuo galimų pasekmių dėl jo neteisėto elgesio, bandant provokuoti ir siūlyti kyšį valstybės tarnautojui, turėjo motyvą apkalbėti D. N.. Dėl nurodytų priežasčių K. J. parodymai turėjo būti pripažinti nepatikimais.
2.5. Tuo tarpu byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytojo K. J. parodymus. Kiti liudytojai (K. J. močiutė V. S. ir neteisėtai mišką kirtęs darbininkas) duomenis apie nuteistojo D. N. tariamai darytą nusikalstamą veiką gavo būtent iš K. J.. Taigi, spręsdami dėl D. N. kaltumo reikalavus kyšio, žemesnės instancijos teismai rėmėsi nepatikimais duomenimis, t. y. suinteresuoto asmens – K. J. parodymais, to paties asmens padarytu garso įrašu bei liudytojų, kuriems aplinkybes dėl kyšio reikalavimo nurodė pats K. J., parodymais. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, savo išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, kurios privalėjo būti aiškinamos D. N. naudai. Taip buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rimas Juodis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Nagrinėjamu atveju K. J. garso įrašą padarė ne su valstybės institucijų ar pareigūnų žinia arba jiems kontroliuojant, t. y. kaip privatus asmuo, turėdamas tikslą apsisaugoti, apginti savo teises ir pateikti nuteistojo prieš jį daromos nusikalstamos veikos įrodymus. Be to, K. J., įrašydamas savo ir D. N. pokalbį, neatliko jokių savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ar nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, nustatytų BPK 158, 159 straipsniuose. K. J. veiksmuose nėra jokių nusikalstamų veikų požymių ar proceso taisyklių pažeidimų, jis tik pasinaudojo savo, kaip liudytojo, teise teikti įrodymus. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėtas garso įrašas buvo surinktas įstatyme uždraustu būdu. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo D. N. apeliacinio skundo argumentus, išsamiai ir tiksliai pasisakė dėl K. J. daryto garso įrašo ir jo įrodomosios reikšmės, taip pat motyvuotai argumentavo, kuriais duomenimis priimdamas nutartį vadovavosi ir kuriais nesivadovavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad D. N. nuteistas remiantis ne tik minėtu garso įrašu ir K. J. parodymais, o tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, kuri sudaro loginę grandinę. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 1–5 dalių reikalavimus, o nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas, laikantis BPK 320 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų.
3.2. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad liudytojas K. J. atliko provokaciją, t. y. D. N. aktyviai skatino daryti nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija tik tuo atveju, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2014, 2K-209-489/2015, 2K-373- 303/2015). Šiuo atveju iš garso įraše užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad K. J. ne tik nesiūlė duoti kyšio, bet ir atkakliai prašė sumažinti reikalaujamą pinigų sumą, vis pabrėždamas, kad 10 000 Eur yra dideli pinigai. Tuo tarpu nuteistasis D. N. vis tiek iš K. J. reikalavo šios pinigų sumos, teigdamas, kad ji nėra per didelė, taip pat pabrėždamas, jog jam (K. J.) skirtina bauda būtų didesnė nei 10 000 Eur. Be to, nuteistasis pokalbio metu pažadėjo padaryti taip, kad byla K. J. būtų nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog liudytojas K. J. išprovokavo nuteistąjį D. N. padaryti nusikalstama veiką, nėra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog K. J. būtų bendradarbiavęs su kriminalinės žvalgybos subjektais. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojo K. J., kaip privataus subjekto, padarytas pokalbio, kurio metu D. N. reikalavo kyšio, garso įrašas savo forma, kaip ir pokalbis – savo turiniu, nėra laikomas valstybės tarnautojo provokacija duoti kyšį.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo D. N. gynėjo advokato A. Taručio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
6. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo D. N. gynėjo kasacinis skundas paduotas iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymosi žemesnės instancijos teismuose. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus. Kita vertus, kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų (liudytojo K. J., garso įrašo ir kt.) analizei, ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimais
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai, nes žemesnės instancijos teismai rėmėsi nepatikimais duomenimis (suinteresuoto asmens – K. J. bei liudytojų, kuriems aplinkybes dėl kyšio reikalavimo nurodė pats K. J., parodymais) ir duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų teisėtumo ir patikimumo reikalavimų (K. J. padarytu garso įrašu), o savo išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, kurios privalėjo būti aiškinamos D. N. naudai. Kasatoriaus nuomone, teismai tokiu būdu padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo D. N. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis taisyklėmis. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika turi ar neturi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
10. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-73-495/2022).
11. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasatoriaus nurodytų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Byloje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų turinys atitinka pirmiau nurodytų BPK nuostatų reikalavimus, neprieštarauja išdėstytiems teismų praktikos išaiškinimams. Iš skundžiamų žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų matyti, kad juose byloje ištirti įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismų išvados logiškos, neprieštaringos.
13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos liudytojo K. J. parodymais, kad D. N. iš jo reikalavo kyšio už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, liudytojų V. S., K. P. parodymais, kad K. J. jiems papasakojo, jog iš jo reikalaujamas kyšis. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtu K. J. telefonu padarytu garso įrašu, kuriame užfiksuota, kaip D. N. toliau aktyviai reikalavo kyšio iš K. J., rašytine bylos medžiaga (2021 m. birželio 1 d. specialisto išvada Nr. 11-2752(20), 11-2830(20) dėl K. J. telefono su jame esančiu garso įrašu tyrimo, 2019 m. rugsėjo 6 d. K. J. rašytiniu paaiškinimu Valstybinei miškų tarnybai, kuriame šis nurodė, kad D. N. jį gąsdino 20 000 Eur bauda, bet pats pasiūlė visą šitą reikalą sutvarkyti už 10 000 Eur kyšį, bei kita bylos medžiaga). Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis D. N. reikalavo duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą bei dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis K. J. telefonu padarytu garso įrašu), patikimumu (dėl liudytojų K. J., V. S. parodymų) ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo D. N. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo D. N. apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo D. N. gynėjo kasaciniame skunde bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami kasatoriaus gynybinę versiją. Tačiau minėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo D. N. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jis tik konsultavo K. J. dėl šiam kilsiančios administracinės atsakomybės už neteisėtą miško kirtimą ir kyšio iš šio asmens nereikalavo.
16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad K. J., kaip privataus asmens, be teisėsaugos pareigūnų žinios mobiliojo ryšio telefonu padarytas garso įrašas, neperspėjus kito pokalbio dalyvio apie daromą garso įrašą, neatitinka įrodymams keliamų teisėtumo ir leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), todėl negalėjo būti pripažintas įrodymu. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
17. Minėtas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant (renkant) įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020).
18. Pagal BK 2 straipsnį pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai. Tačiau tai nereiškia, jog duomenų, turinčių reikšmę nusikalstamai veikai ištirti, neturi teisės sava iniciatyva teikti kiti asmenys. Antai BPK 28 straipsnyje nustatyta nukentėjusiojo teisė teikti įrodymus, o BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.
19. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, svarbu išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė bylai, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai.
20. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tokiu atveju BPK ir kiti įstatymai griežtai reglamentuoja tokių duomenų rinkimo tvarką ir sąlygas, kaip antai kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją (BPK 154 straipsnis), atliekant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnis), atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis), slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis), kai tam reikalingas prokuroro nutarimas (BPK 1601 straipsnis) ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir kt.
21. Kai duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Pagal teismų praktiką, privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais, o privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, 2K-63-511/2021). Tačiau spręsdamas, ar privataus asmens pateikti įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021). Be to, kiekvienu atveju vertindamas iš privataus asmens gautus jo surinktus duomenis teismas turi atsižvelgti į duomenų rinkimo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2021).
22. Nagrinėjamu atveju liudytojas K. J. pareiškimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl D. N. veiksmų, iš jo reikalaujant kyšio, ir elektroniniu paštu pateikė garso įrašą, kuriame užfiksuotas jo ir nuteistojo pokalbis, įvykęs iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Bylos duomenys paneigia, kad liudytojas K. J., darydamas šį įrašą, būtų vykdęs teisėsaugos institucijos užduotį ar veikęs su jos žinia. Šį pokalbį, kurio dalyviai buvo tik jis pats ir nuteistasis, K. J. įrašė savo iniciatyva, siekdamas apsisaugoti, apginti savo teises ir pateikti nuteistojo prieš jį daromos nusikalstamos veikos įrodymus. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šis garso įrašas, taip pat garso įrašymo priemonė (telefonas), kuria padarytas minėtas įrašas, laikantis BPK 92, 179, 207 straipsnių nuostatų, buvo ištirti – telefono aparatas apžiūrėtas, o garso įrašas perklausytas – 2020 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota perklausyto garso įrašo stenograma, 2020 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota K. J. mobiliojo ryšio telefono apžiūra. Taip pat byloje atlikus fonoskopinį objektų tyrimą pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 1 d. specialisto išvada Nr. 11-2752(20), 11-2830(20).
23. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu garso įrašas ištirtas laikantis BPK 271–292 straipsniuose nustatytos tvarkos, įrašas tiesiogiai tirtas, kai jo buvo klausomasi teismo posėdyje, apie jo padarymo aplinkybes apklaustas liudytojas K. J.. Taigi, teismai aiškinosi pokalbio įrašymo aplinkybes ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad garso įrašas nebuvo padarytas įstatymo draudžiamu būdu, nes įstatymai nedraudžia įrašinėti savo ir trečiojo asmens pokalbių. Pažymėtina, kad nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę dalyvauti ištiriant aptariamą įrodymą teismo posėdyje, pateikti liudytojui klausimų ir pagaliau teisme šiuos įrodymus ginčyti. Klausimas dėl šių duomenų pripažinimo įrodymais buvo keliamas ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 8–12 punktuose. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojo K. J. pateiktas garso įrašas atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir žemesnės instancijos teismai jį įrodymu pripažino nepažeisdami šiame straipsnyje išdėstytų nuostatų.
24. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl prieš D. N. panaudotos provokacijos. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta ir tai, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius; provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas konstatuoti veikos padarymo faktą, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-434/2013, 2K-52-942/2020).
25. Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-492/2011, 2K-510/2011). Tiek pagal EŽTT, tiek pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą teismų praktiką privačių asmenų veiksmai taip pat gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima; išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-22-699/2017, 2K-92-495/2021).
26. Pažymėtina, kad klausimas, ar K. J. veiksmus galima laikyti provokacija, buvo keliamas ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 13 punkte ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. N. nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog iki šio įvykio K. J. būtų bendravęs su teisėsaugos institucijų pareigūnais, taręsis dėl specialių užduočių prieš D. N. atlikimo, o nusikalstamos veikos metu veikęs kontroliuojamas bei prižiūrimas pareigūnų. Be to, teismas detaliai įvertino užfiksuoto K. J. ir D. N. pokalbio turinį, tačiau provokacijos požymių nenustatė. Atvirkščiai, teismas konstatavo, kad, kaip matyti iš šio pokalbio turinio, D. N. iš K. J. pokalbio pradžioje reikalavo 10 000 Eur, o vėliau (K. J. susiderėjus dėl mažesnės sumos) – 8000 Eur kyšio. Taigi, iniciatyvą reikalaujant kyšio ir tariantis dėl jo rodė būtent nuteistasis, o pats K. J. jokių aktyvių veiksmų, skatinančių priimti kyšį, neatliko. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, aplinkybės, kad liudytojas K. J. pokalbio su nuteistuoju metu derėjosi dėl pinigų sumos, nenurodė, jog neduos kyšio, taip pat savo iniciatyva atėjo pas D. N. galimai nekviestas, savaime nėra laikomos sukurstymu padaryti nusikalstamą veiką.
27. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. J. atlikti veiksmai neatitiko provokacijos požymių ir nesuvaržė D. N. laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą. Šiuo atveju K. J. neprovokavo nuteistojo paimti kyšio, o rinko įrodymus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad kasaciniame skunde nurodytas įrodymas (liudytojo K. J. padarytas garso įrašas) buvo gautas provokuojant nuteistąjį atlikti neteisėtus veiksmus bei pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje keliamo įrodymų teisėtumo reikalavimo.
28. Nuteistojo D. N. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino K. J. pateikto garso įrašo turinį. Anot kasatoriaus, šiuo atveju šiame garso įraše užfiksuotas K. J. ir D. N. pokalbis vyko ne apie kyšį, o apie padarytos žalos atlyginimą, konsultuojant K. J. dėl šiam kilsiančios administracinės atsakomybės už neteisėtą miško kirtimą. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Ištyrę liudytojo K. J. įrašyto pokalbio turinį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad šiame įraše yra bylai teisingai išnagrinėti reikšmingi duomenys ir kad šiame įraše užfiksuoto pokalbio turinys atskleidžia, jog D. N. iš K. J. reikalavo kyšio. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nors minėtame pokalbyje nėra vartojama kyšio ar kita panaši neteisėtam atlygiui apibūdinti skirta sąvoka, tačiau tai, kad šio pokalbio metu D. N. reikalavo būtent kyšio, o ne, kaip pats teigė, geranoriškai konsultavo K. J., patvirtina ir pokalbio turinys, ir išsakyti reikalavimai, išreikšti frazėmis: „surasi ir dešimt, jeigu norėsi“, „davai dešimt, ir viskas“, „baudos bus daugiau“, „Aštuonis. Ir sutariam tą reikalą ir užmirštam“. Pokalbio metu taip pat buvo aptariami veiksmai, kurie bus atliekami po kyšio davimo, t. y. kad leidimas plynam miško kirtimui bus išduotas po to, kai miškas jau buvo iškirstas ir buvo nustatytas savavališkas miško kirtimo faktas, o byla bus nutraukta („uždaryta“), neradus pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pats nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis ne tik neturi įgaliojimų surašyti nutarimą administracinio nusižengimo byloje, bet ir nežino, kokio dydžio bauda numatyta už neteisėtą miško kirtimą, kad padaryta žala pokalbio dieną dar nebuvo įvertinta, taip pat kad jis neturi kompetencijos konstatuoti administracinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, sumažinti baudos arba padarytos žalos gamtai dydžius. Aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido pagrįstai atmesti nuteistojo poziciją dėl K. J. konsultavimo tikslo – neva siekiant palengvinti šiam kilsiančią administracinę atsakomybę už neteisėtą miško kirtimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo kaltė grindžiama ne vien aptariamu garso įrašu, bet ir kitais įrodymais, aptartais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
29. Nuteistojo D. N. gynėjo kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino K. J. parodymus, neatsižvelgdamas į jo interesą apkalbėti D. N.. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino liudytojo K. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, visų parodymų turinį, jų nuoseklumą ir patikimumą. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, neva patvirtinančios liudytojo K. J. parodymų nepatikimumą, buvo nurodytos ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos nuteistojo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 14–16 punktuose.
30. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nors liudytojas K. J. į teisėsaugos instituciją ir Valstybinės miškų tarnybos vadovo pareigas laikinai ėjusį K. M. dėl padarytos nusikalstamos veikos kreipėsi 2020 m. lapkričio 4–5 d., t. y. praėjus 14 mėnesių po kyšio iš jo reikalavimo ir garso įrašo padarymo, šiuo atveju tai neturi įtakos liudytojo parodymų patikimumui, nes jokie terminai pranešti teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą įstatymuose nenurodyti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, pradėjus administracinių nusižengimų teiseną dėl savavališko miško kirtimo, K. J. dar 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinime nurodė, jog Valstybinės miškų tarnybos inspektorius D. N. gąsdino jį 20 000 Eur bauda, bet pats siūlė viską sutvarkyti už 10 000 Eur kyšį, tai įrodo padarytas garso įrašas. Po tokio liudytojo paaiškinimo pateikimo D. N. pateikė tarnybinį pranešimą Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vadovybei, kad jam K. J. siūlė kyšį. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, minėtoje institucijoje dar 2019 m. rugsėjo mėn., o ne tik Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, buvo žinoma apie tai, kad, D. N. teigimu, jam yra siūlomas kyšis, o K. J. teigimu – kad iš jo yra reikalaujama kyšio. Tačiau ši tarnyba teisėsaugos institucijoms, turinčioms teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai nepranešė, jokių kitų veiksmų, kad būtų nustatyta galimai padaryta nusikalstama veika, neatliko.
31. Liudytojo K. J. parodymų patikimumo nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad į Valstybinę miškų tarnybą K. J. kreipėsi tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimu grąžino administracinio nusižengimo bylą Valstybinei miškų tarnybai, kad tinkamam subjektui būtų priimtas motyvuotas sprendimas. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasatoriaus nurodomas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas, kuriuo administracinio nusižengimo teisena V. S. dėl neteisėto miško kirtimo buvo nutraukta, buvo priimtas 2020 m. birželio 25 d. Tuo tarpu K. J. į STT ir D. N. vadovą kreipėsi 2020 m. lapkričio 4–5 d., t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po minėto nutarimo paskelbimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad nurodoma byla Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama administracinio nusižengimo teisena ir buvo išimtinai susijusi su V. S. galinčia kilti administracine atsakomybe. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aptariami įvykiai atsitiko pakankamai skirtingu laiku ir yra tarpusavyje nesusiję.
32. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai motyvavo, kodėl pripažino liudytojo K. J. parodymus patikimais ir jais vadovavosi. Be to, priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismai taip pat analizavo liudytojos V. S. parodymus ir motyvavo, kodėl šios liudytojos parodymus vertina kaip patikimus, svarbius bei papildančius liudytojo K. J. parodymus ir padarytą garso įrašą. Žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami į tai, kad ištirti įrodymai – liudytojo K. J. padarytas garso įrašas, liudytojų K. J. ir V. S. parodymai – atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir yra patikimi, pagrįstai juos vertino kaip pakankamus nuteistojo D. N. kaltei dėl kyšio reikalavimo pagrįsti.
33. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad D. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta neleistinais įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Byloje žemesnės instancijos teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.
34. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo D. N. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. N. gynėjo advokato Arūno Taručio kasacinį skundą.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
