Civilinė byla Nr. e2-309-589/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00700-2023-9
Procesinio sprendimo kategorija:2.6.10.5.2.5; 3.2.3.1; 3.2.6.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 10 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė,
sekretoriaujant Vilmai Bučaitei,
dalyvaujant ieškovei A. O. M.,
atsakovės atstovei E. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferenciniu būdu per Zoom platformą, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
1. Ieškovė A.O. M. (toliau – ieškovė) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovė) 4 950 000 Eur turtinės žalos ir 260 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų D. K., I. Š. ir T. V. bei Kauno apygardos teismo teisėjos R. P. veiksmai, kadangi nagrinėjant bylą buvo remiamasi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu byloje Nr. I-2943-422/2014 ir kt. Ieškovės vertinimu, teisėjai nagrinėdami bylą, nepagrįstai rėmėsi šiais teismo sprendimais, kadangi jie pagrįsti melu.
3. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad dėl teisėjų veiksmų jaučiasi paniekinta ir pažeminta. Ieškinį pareiškė tik įstatymo nustatyta tvarka, o ne siekdama bylinėtis. Nurodė, kad iki to laiko kol teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs, ji negalėjo reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo šiems teisėjams. Nesutinka su atsakovės argumentais atsiliepime, kad ji kreipėsi į teismą ne kartą ir šis klausimas jau buvo nagrinėtas. Nurodė, kad dėl šių anksčiau minėtų teisėjų veiksmų ieškinį pareiškė tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Priešingu atveju, būtų ribojama jos teisė kreiptis į teismą bei pažeidžiamos konstitucinės nuostatos.
4. Pažymėjo, kad teisėjų nusikalstami veiksmai pasireiškia tuo, kad teisėjai tyčia, melagingai nustatė, kad buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. žemę. Tėvo žemė grąžinta nebuvo, t.y. mano, kad nuosavybės teisės nebuvo atkurtos ir teisėjai meluoja teigdami, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos. Siekiant grąžinti nuosavybės teises, jos broliui buvo išduotas lapas dėl kompensacijos išmokėjimo, tačiau tai nereiškia nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę pirmiausia turėjo būti atkurtos, žemės grąžintos ir tik tada turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos mokėjimo. Ieškovės vertinimu teisėjai nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę buvo atkurtos ir nepagrįstai vadovaujasi įsiteisėjusiais teismo sprendimais.
5. Nurodė, kad jos tėvui M. M. priklausiusi žemė turėjo būti grąžinta jos mama, broliui ir jai. Tik grąžinus žemę ir atkūrus nuosavybę, galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai.
6. Nurodė, kad teisėjai, priimdami sprendimus, neteisingai vertino nuosavybės teisių grąžinimą, nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nežino įstatymų, meluoja. Tokiais teisėjų veiksmais buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala ieškovei. Nurodė, jog turtinės žalos dydis paskaičiuotas remiantis dabartinėmis žemės kainomis. Neturtinė žala padaryta, jai jaučiant pažeminimą, neteisybę ir siekiant atkurti teisingumą.
7. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ieškovės iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiais teismų sprendimais – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010) ir kitose bylose. Administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Kitose administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. I-10520-473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI-1429-244/2018). Kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdytos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Šiose bylose teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti peržiūrimi.
8. Nurodė, kad teismas yra vertinę ieškovės reikalavimus dėl ieškovės tėvo žemės užgrobimo, taip pat teisėjų veiksmus, priimant procesinius sprendimus, kuriais ieškovės reikalavimai dėl žalos, kildintos iš teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atmesti ar ieškinius dėl šių reikalavimų atsisakyta priimti. Teismų (teisėjų) veiksmai nebuvo įvertinti kaip neteisėti, teismų procesiniuose sprendimuose dar kartą akcentuojant, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės tėvo žemę yra užbaigta.
9. Pasisakydamas dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.
10. Nagrinėjamu atveju, ieškovė teisėjų neteisėtus veiksmus kildina iš vienintelės aplinkybės, kad jos nuomone, teismai nevertino fakto, kad nebuvo nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismas savo vertinimuose nurodė, kad minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės. Pažymi, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių grąžinimo negalėjo būti vertinami, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą. Įsiteisėję teismo sprendimai nebegali būti skundžiami ir turi būti vykdomi. Be šio principo teisinė sistema negalėtų gyvuoti, nes tada asmenys įgytų neribotą galimybę skųsti teismo sprendimus.
11. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė,jog palaiko argumentus dėl pareikšto ieškinio, kurie išdėstyti atsiliepime į ieškinį. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėja konkrečių veiksmų ar klaidų dėl teisėjų veiksmų. Mano, kad ieškovė neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų.
Ieškinys atmestinas.
12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltė. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, bet ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
14. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
15. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų D. K., I. Š. ir T. V. bei Kauno apygardos teismo teisėjos R. P. veiksmai, kadangi nagrinėjant bylą buvo remiamasi įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu byloje Nr. I-2943-422/2014 ir kt. Ieškovės vertinimu, teisėjai nagrinėdami bylą, nepagrįstai rėmėsi šiais teismo sprendimais, kadangi jie pagrįsti melu.
17. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovės A.O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, 2023 m. vasario 9 d. sprendimu – atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutartimi buvo paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimas.
18. Nagrinėjamu atveju, ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėjo įrodyti, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, elgėsi neteisėtai, t.y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Ieškovės vertinimu, teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad priimant procesinius sprendimus remiamasi įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, t.y. nuosavybės teisės į ieškovės tėvui M. M. priklausiusią žemę nebuvo atkurtos ir teisėjai privalėjo vertinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą.
19. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, nuosavybės teisių į ieškovės tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo proceso teisėtumas yra pripažintas teisėtu (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015 ir kt.).
20. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 buvo nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo dėl neįvykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nusprendė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais, teisėtai ir pagrįstai. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.
21. Nors ieškovė mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl teisėjų veiksmų teisėtumo turėtų pasisakyti ir vertinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir jo metu padarytus pažeidimus, tačiau įsiteisėjusiose teismo sprendimuose nustatytos aplinkybės ir jų teisėtumas negali būti vertinamas pakartotinai, kadangi priešingu atveju būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas.
22. Reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, turėtų būti įrodinėjami konkretūs teisėjų veiksmai ar klaidos lėmusius žalos atsiradimą. Šiuo atveju ieškovės nurodomi ir prašomi vertinti teisėjų veiksmai susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jo vertinimu, o ne su teisėjų konkrečiais veiksmais.
23. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018).
24. Esant šioms anksčiau nustatytoms aplinkybės ir teisiniam reglamentavimui, ieškovės A.O. M. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
26. Atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl šis klausimas nesprendžiamas.
27. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi teismo posėdis vyko nuotoliniu būdu ir procesiniai dokumentai šalims buvo siunčiami per EPP sistemą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Panevėžio apygardos teismą.
Teisėja Rita Dambrauskaitė
