Civilinė byla Nr. e2A-400-589/2023
Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00665-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.15; 3.2.4.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 10 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-69-857/2023 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) atsakovams R. V. ir M. V., trečiasis asmuo – notarė D. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir ieškovė) prašė pripažinti atsakovų R. V. (toliau – ir atsakovas) ir M. V. (toliau – ir atsakovė) 2021 m. lapkričio 22 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 4738, negaliojančia nuo sudarymo momento.
2. Ieškovė nurodė, kad nagrinėdama skolininko R. V. turimą ir turėtą turtą dėl išieškojimo užtikrinimo galimybes, nustatė, jog remiantis viešosios įstaigos Registrų centras duomenimis, R. V. dukrai M. V. 2021 m. lapkričio 22 d. padovanojo 3/8 žemės sklypo, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 16 400 Eur (2022 m. sausio 31 d). Pagal Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2022 m. birželio 6 d. duomenis skolininkas R. V. turi 137 258,81 Eur skolą ieškovei, o ginčijamos sutarties sudarymo dienai R. V. skola ieškovei sudarė 136 883,97 Eur (mokestinė nepriemoka susidarė: gyventojų pajamų mokestis už 2008 m., pridėtinės vertės mokestis už 2013 m. sausio mėn., žemės mokestis už 2013-2021 m.). Atsakovo R. V. vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nėra, lėšų į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas nėra. Laikytina, kad tokiais savo veiksmais atsakovas R. V. neteko turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos valstybei išieškojimą, nes pasirašius dovanojimo sutartį, buvo pabloginta skolininko turtinė padėtis. Be to, R. V. ir M. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamos dovanojimo sutarties, kadangi nebuvo jokio teisinio privalomumo jos sudaryti, t. y. nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kitokios aplinkybės nelėmė privalomo ginčijamos sutarties sudarymo, o jos sudarymas iš esmės tik pablogino ieškovės, kaip kreditorės, teises ir interesus išsiieškoti atsakovo R. V. skolą į valstybės biudžetą. Atsakovų sudaryta dovanojimo sutartis pažeidė ieškovės interesus, kadangi dovanojimo sutartis yra sudaryta galimai siekiant tikslo, kad ieškovė neturėtų galimybės išieškoti R. V. skolas valstybės biudžetui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas visiškai – pripažinta negaliojančia atsakovo R. V. ir atsakovės M. V. 2021 m. lapkričio 22 d. sudaryta 3/8 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis, notarinio registro Nr. 4738, nuo sudarymo momento, taip pat priteista iš atsakovų valstybės naudai po 11,20 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir po 92 Eur žyminio mokesčio.
4. Teismas iš ieškovės pateikto atsakovo skolos balanso nustatė, jog 2021 m. lapkričio 22 d. atsakovo skola ieškovei mokesčių pavidalu (gyventojų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis, žemės mokestis) sudarė 136 883,97 Eur, o 2022 m. birželio 6 d. – 137 258,81 Eur. Iš Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad 3/8 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2021 m. lapkričio 22 d. priklausė atsakovui ir 2021 m. lapkričio 22 d. dovanojimo sutartimi buvo perleista atsakovei, viso žemės sklypo plotas 21,2254 ha, vidutinė viso žemės sklypo rinkos vertė 16 400 Eur (2022 m. balandžio 14 d.). Tarp atsakovų 2021 m. lapkričio 22 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią žemės sklypo dalis buvo padovanota atsakovo atsakovei. Iš 2009 m. liepos 10 d. Paskolos sutarties teismas nustatė, kad O. V. paskolino atsakovui nenurodytą pinigų sumą, kurią įsipareigojo pervesti atsakovui į banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant žodį „paskola“. Iš teismui pateikto O. V. banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, jog ji 2009 m. rugpjūčio 31 d. pervedė atsakovui 80 000 Lt (23 169 Eur), 2009 m. rugsėjo 3 d. – 20 000 Lt (5 792 Eur), 2009 m. rugsėjo 12 d. – 4 000 Lt (1 158 Eur) 2009 m. spalio 8 d. – 10 000 Lt (2 896 Eur), 2009 m. lapkričio 12 d. – 3 000Lt (868 Eur), 2009 m. lapkričio 13 d. – 2 000 Lt (579 Eur), 2009 m. lapkričio 19 d. – 2 000 Lt (579 Eur), 2009 m. lapkričio 28 d. – 2 000 Lt (579 Eur), 2009 m. gruodžio 24 d. – 1 100 Lt (318 Eur), 2010 m. kovo 18 d. – 50 Lt (14 Eur), 2010 m. kovo 24 d. – 10 000 Lt (2 896 Eur), 2010 m. balandžio 1 d. – 1 500 Lt (343 Eur), 2010 m. balandžio 2 d. – 3 000 Lt (868 Eur), 2010 m. balandžio 24 d. – 1 000 Lt (289 Eur), 2010 m. gegužės 3 d. – 50 000 Lt (14 481 Eur), 2012 m. gegužės 7 d. – 2 000 Lt (579 Eur), 2012 m. gegužės 16 d. – 900 Lt (260 Eur), 2012 m. gegužės 31 d. – 94 Lt (27 Eur), 2012 m. birželio 4 d. – 497 Lt (143 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodytos paskirtys – paskola. 2017 m. vasario 28 d. O. V. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido iš 2009 m. liepos 10 d. paskolos sutarties tarp O. V. ir R. V. kylantį 87 795,70 Eur reikalavimą M. V.. 2021 m. lapkričio 22 d. tarp atsakovų sudarytas susitarimas dėl skolos sumažinimo, kuriuo atsakovo atsakovei dovanoto žemės sklypo dalis įvertinama 40 000 Eur ir nustatoma, jog likusi atsakovo skola atsakovei yra 47 795,70 Eur.
5. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl ieškinio senaties ir dėl to, jog žemės sklypo dalies dovanojimo sutarties sudarymo momentu ir iki jos sudarymo atsakovas buvo skolingas ieškovei 136 883,97 Eur, todėl ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui reikalauti grąžinti skolą.
6. Teismas vertino, jog atsakovas neįrodinėjo, kad turi pakankamai turto atsiskaityti su ieškove. Teismas nurodė, kad neturi duomenų, jog atsakovas yra pajėgus įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus ieškovei ir kitiems kreditoriams. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog atsakovas turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, kaip ginčo sandorio sudarymo metu buvusia jo kreditore, tačiau neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. Atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, pasirinko tokio elgesio modelį, kuris pažeidė ieškovės teisę į visišką skolos atlyginimą, nes žinodamas (privalėdamas žinoti), jog yra skolingas nesumokėtų mokesčių ieškovei, ginčo sandoriu perleido dalį žemės sklypo ir tuo suteikė pirmenybę kitam kreditoriui – atsakovei. Taip atsakovas siekė išvengti prievolės įvykdymo ieškovei.
7. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ginčo sandorį sudarė su artima giminaite – dukra. Skolininko (atsakovo) nesąžiningumas yra preziumuojamas, o asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra ir ši įstatyme numatyta actio Pauliana taikymo sąlyga. Teismas vertino, kad atsakovės atstovo teiginys, jog skolos susidarymo metu atsakovė buvo nepilnametė, o sudarymo metu gyveno skyrium ir apie atsakovo skolas nieko nežinojo, yra deklaratyvus. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pasirinko bylos vedimo būdą per atstovą, bylos nagrinėjime nedalyvavo ir paaiškinimų (davus priesaiką) nedavė. Atstovo paaiškinimai nėra pripažintini įrodymais byloje. Kitokių įrodymų, paneigiančių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.67 straipsnio 1 punkte nustatytą prezumpciją, nepateikta.
8. Teismas sprendė, jog egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl ieškovės reikalavimą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu nuo sudarymo momento tenkino visiškai ir lygiomis dalimis priteisė iš atsakovų valstybės naudai visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
9. Atsakovas R. V. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, netenkinus šio prašymo, gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. Pažymi, kad atsakovė buvo pirmesnės eilės kreditorė, kuriai buvau skolingas jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pati paskola buvo teikiama nuo 2009 m. iki 2021 m. birželio mėn., prievolė ją gražinti buvo visada, o ieškovei skola atsirado tik priėmus 2013 m. sprendimą dėl skolos.
11. Nurodo ir tai, kad nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo paneigta atsakovės nesąžiningumo prezumpcija. Kaip nurodyta procesiniuose dokumentuose, atsakovė ginčo sandoryje, kurio pagrindu atsakovui kilo prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį ieškovei, nedalyvavo, jo sudarymo metu jai buvo 8 metai. Taip pat atsakovei objektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma ir apie tai, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis minėtas mokestis nebuvo sumokėtas, nes ir teisės į minėtą mokestį atsiradimo metu jai buvo tik 9 metai, o sprendimo dėl mokesčių sumokėjimo priėmimo metu – jai buvo 14 metų. Todėl negalima teigti, kad atsakovė, būdama atsakovo dukra, žinojo apie aplinkybes dėl to, kad egzistuoja kita kreditorė, kurios teises galimai pažeis ginčo sandoris. Tai yra tokias aplinkybes turėjo įrodinėti ieškovė, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Tuo teismas pažeidė įrodinėjimo paskirstymo pareigas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
12. Atsakovė M. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo R. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
13. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, kad su atsakovu niekada negyveno kartu, ji gyveno su savo mama, su kuria atsakovas nebuvo sudaręs santuokos ir nevedė bendro ūkio bei gyveno skyrium.
14. Atkreipia dėmesį į tai, kad jos santykiai su atsakovu nėra geri, kadangi atsakovas jai skolos negražina daug metų. Dovanojimo sandoriu tik buvo įskaityta dalies skolos sumokėjimas, apie ką nurodė savo procesiniuose dokumentuose, o likusi skolos dalis vis dar nėra sumokėta.
15. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo R. V. apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
16. Nurodo, kad teismas atliko išsamią surinktų duomenų ir įrodymų analizę, įvertino šalių nurodytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus, skundžiamą sprendimą priėmė, įvertinęs ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
Dėl ginčo apeliacinės instancijos teisme esmės
18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu tenkintas pilna apimtimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Byloje nustatyta, kad ieškovė CK 6.66 straipsnio pagrindu pareiškė reikalavimą dėl 2021 m. lapkričio 22 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. 4738), kuria atsakovas R. V. padovanojo savo dukrai atsakovei M. V. 3/8 dalis žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovė įrodinėjo, kad turi neabejotiną ir galiojančią 136 883,97 Eur reikalavimo teisę atsakovui; atsakovo mokestinė nepriemoka susidarė dar iki ginčo dovanojimo sandorio sudarymo (gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2008 m. atsakovas turėjo pateikti ir mokestį sumokėti iki 2009 m. gegužės 5 d.); ieškovės, kaip kreditorės, teisės buvo pažeistos, nes dėl sandorio sudarymo atsakovas neteko turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos valstybei išieškojimą, o kito turto atsakovas neturi; atsakovas savo turtą neatlygintinai perleido savo dukrai atsakovei, nors neprivalėjo sudaryti ginčijamos dovanojimo sutarties. Atsakovai R. V. ir M. V. su ieškiniu nesutiko, laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo actio Pauliana instituto taikymui, kadangi atsakovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą 2017 m. vasario 28 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir O. V., suteikusios atsakovui 87 795,70 Eur paskolą, pagrindu; atsakovė buvo pirmesnės eilės kreditorė, kuriai atsakovas skolingas jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d. (O. V. pareikalavo paskolą gražinti iki 2012 m. gruodžio 31 d.), o ieškovei skola atsirado tik priėmus 2013 m. sprendimą dėl skolos; ginčijamas sandoris buvo atlygintinas – pagal 2021 m. lapkričio 22 d. sudarytą susitarimą dėl skolos sumažinimo padovanoto turto verte (40 000 Eur) buvo sumažintas atsakovo skolos dydis atsakovei iki 47 795,70 Eur; atsakovai buvo sąžiningi, kadangi atsakovas iki 2013 m. nežinojo, kad egzistuoja jo prievolė ieškovei, o atsakovei tiek įgyjant reikalavimo teisę į atsakovą, tiek sudarant 2021 m. lapkričio 22 d. dovanojimo sutartį, taip pat nebuvo žinomos aplinkybės, jog egzistuoja ankstesnės eilės kreditorė.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovų R. V. ir M. V. sudarytą 2021 m. lapkričio 22 d. dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią 136 883,97 Eur reikalavimo teisę atsakovui. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad turi pakankamai turto atsiskaityti su ieškove ir privalėjo sudaryti ginčo sandorį su atsakove, atsakovai taip pat nepaneigė jų atžvilgiu taikomos nesąžiningumo prezumpcijos.
21. Atsakovas R. V. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą argumentuoja netinkamu tam tikrų CK 6.66 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu, taip pat netinkamu įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymu priimant sprendimą.
Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės bei sandorio sudarymo neprivalomumo
22. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas R. V. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. Atsakovo įsitikinimu, atsakovė M. V. buvo pirmesnės eilės kreditorė, kuriai jis buvo skolingas jau nuo 2012 m. gruodžio 31 d., o ieškovei skola atsirado tik priėmus 2013 m. sprendimą dėl skolos.
23. Viena iš būtinųjų sąlygų ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu yra sandorio sudarymo neprivalomumas, t. y. kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, bet jį sudarė pažeisdamas kreditoriaus teises. Ši sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021).
24. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovo R. V. mokestinė prievolė valstybės biudžetui atsirado tik 2013 m., kai mokesčių administratorius surašė patikrinimo aktą. Byloje esanti medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, jog atsakovo gyventojų pajamų mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė tikrintu laikotarpiu už 2008 m. Atsakovas iki 2009 m. gegužės 5 d. turėjo deklaruoti ir sumokėti 35 362,96 Eur dydžio gyventojų pajamų mokestį. Ieškovės duomenimis, atsakovo mokestinė nepriemoka (nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio suma kartu su apskaičiuota bauda ir delspinigiais) buvo 61 631,37 Eur.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo momentu, o aplinkybe, kada mokesčių mokėtojui realiai kilo prievolė sumokėti valstybės biudžetui atitinkamus mokesčius. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pastarojo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.
27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant dėl galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turinio, tokios teisės turėjimo kriterijus paprastai gali patvirtinti įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybės, kaip administracinio ginčo nagrinėjimas, prievolės dydžio iki teisminio ginčo administraciniame teisme galutinio išsprendimo nežinojimas, o taip pat prievolės nežinojimas apskritai, nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, jog prievolė, o kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė, apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteista (patvirtintas VMI patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas) atitinkama suma. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad nedraudžiama net ir vienoje byloje spręsti tiek dėl kreditoriaus reikalavimo pripažinimo (pavyzdžiui, atitinkamo dydžio skolos iš skolininko priteisimo), tiek kartu ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Prievolės vykdytinumas nėra būtinasis pirmosios actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019 ir kt.).
28. Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Todėl, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, vien tai, kad O. V., iki perleisdama reikalavimo teisę M. V., pareikalavo, kad atsakovas paskolą gražintų iki 2012 m. gruodžio 31 d., negali reikšti atsakovo R. V. pareigos sudaryti ginčijamą dovanojimo sutartį.
29. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų – ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo bei atsakovo R. V. neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį – buvimo.
Dėl įrodinėjimo pareigos netinkamo paskirstymo ir atsakovės sąžiningumo
30. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo paneigta atsakovės nesąžiningumo prezumpcija, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, kadangi aplinkybę, jog egzistuoja kitas kreditorius, kurio teises galimai pažeis ginčo sandoris, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, turėjo įrodinėti ieškovė.
31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant abiejų sandorio šalių – skolininko ir trečiojo asmens – nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, teks skolininkui ir trečiajam asmeniui, t. y. jie turės teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29).
32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai sprendė, kad atsakovų veiksmai, sudarant ginčo dovanojimo sutartį, patenka į CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą šalims taikomą nesąžiningumo prezumpciją (skolininkas (atsakovas) sudarė sandorį su savo vaiku (atsakove), todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka patiems atsakovams.
33. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29). Nustatant skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad šis reikštųsi neatsargia forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą, t. y. nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
34. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad šioje byloje atsakovai nepaneigė jiems taikomos nesąžiningumo prezumpcijos. Atsakovų atsiliepime nurodyta, kad atsakovė žinojo apie tai, kad atsakovas turi kreditorių, tačiau jai nebuvo žinomos aplinkybės apie atsakovo skolą ieškovei, jos atsiradimo datą ir pagrindus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas nenurodė jokių aplinkybių apie tai, ar atsakovė, prieš sudarydama su atsakovu ginčo dovanojimo sutartį, jai prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti atsakovas (jos tėvas) yra sąžiningas, ar sudarius ginčo sandorį nebus pažeisti kreditorių interesai, ar pasidomėjo atsakovo (jos tėvo) turtine padėtimi, reikalavimais tokiam sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovei nebuvo prieinama informacija apie skolininką (atsakovą). Vien jaunas atsakovės amžius (dovanojimo sandorio sudarymo metu jai buvo 22 metai), negali būti laikoma pakankama priežastimi šios pareigos nevykdymui. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad atsakovė, prieš sudarydama su atsakovu ginčo dovanojimo sutartį, nesidomėjusi apie atsakovą, kaip skolininką, nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, todėl negali būti pripažinta sąžininga turto įgijėja. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas tvirtino, kad atsakovas gyvena skyrium nuo atsakovės, gyvenančios su mama, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju laikytina, jog esminės aplinkybės, vertinant ginčo sutarties sudarymo pagrindą, yra tos, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta tarp dviejų artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, kurie neabejotinai turėjo / turi tarpusavio ryšį. Atsakovė pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką laikytina asmeniu tiesiogiai suinteresuotu palaikyti sandorį sudarantį skolininką – atsakovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą su trečiųjų asmenų nesąžiningumu susijusią actio Pauliana sąlygą.
Dėl pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
35. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).
36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo R. V. prašymo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nedetalizuoja, kokios faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškintos ir dėl kokių priežasčių, jo nuomone, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Formalus tokio prašymo pareiškimas apeliaciniame skunde, jo niekaip nemotyvuojant, nėra pakankamas aptariamos teisės normos taikymui.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo pagrindus, vadovaudamasis aktualia kasacinio teismo praktika, priėmė pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti. Atsakovo R. V. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
39. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo R. V. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Rita Dambrauskaitė
Dalia Pranckienė
