Civilinė byla Nr. 3K-3-465-686/2016
Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00324-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 3.2.4.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų sodybos“ ieškinį atsakovams T. P., J. K., V. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų statyba“, dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą apsimestiniu, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai A. P. (turintis 80,71 proc. UAB „Druskininkų sodybos“ akcijų ir nuo 1992 m. gruodžio 16 d. einantis UAB „Druskininkų statyba“ direktoriaus pareigas) ir UAB „Druskininkų sodybos“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami pripažinti niekine ir negaliojančia 2015 m. kovo 8 d. atsakovų T. P. ir J. K., V. K. sudarytą UAB „Druskininkų statyba“ 185 paprastųjų vardinių akcijų dovanojimo sutartį (toliau – ir Dovanojimo sutartis) ab initio (nuo jos sudarymo momento) ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovų J. K. ir V. K. atsakovui T. P. 280 Eur.
Ieškovai, prašydami pripažinti apsimestiniu sandoriu 2015 m. kovo 8 d. Dovanojimo sutartį, įrodinėjo, kad šia sutartimi buvo siekiama sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, išvengiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos akcininkų pirmenybės teisės įgyti parduodamas bendrovės akcijas.
Nurodė, kad Dovanojimo sutarties tekstas patvirtina, jog atsakovai (dovanotojai) J. ir V. K. atsakovui T. P. neatlygintinai perdavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias 185 paprastąsias vardines UAB „Druskininkų statyba“ akcijas. Po Dovanojimo sutarties sudarymo ieškovams tapo žinoma, kad ši sutartis buvo sudaryta tik tam, kad pridengtų pirkimo–pardavimo sandorį, nes iš tikrųjų atsakovai J. ir V. K. atsakovui T. P. akcijas pardavė už 280 Eur. Kadangi J. ir V. K. pažeidė ABĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus (apie ketinimą parduoti akcijas nepranešė nei bendrovei, nei kitiems akcininkams, taip pažeisdami kitų bendrovės akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas bendrovės akcijas), todėl Dovanojimo sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu ir kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms yra niekinė ir negaliojanti.
Atsakovas T. P. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2015 m. pradžioje sužinojo, jog ieškovas A. P. iš UAB „Druskininkų statyba“ įsigijo prestižinį turtą už neadekvačią kainą, t. y. sudarė nenaudingus bendrovei sandorius, pažeisdamas smulkiųjų akcininkų bei bendrovės interesus. Kadangi bendrovės akcininkui J. K. bylinėtis buvo nepriimtina, šis pasiūlė T. P. paimti bendrovės akcijas ir pabandyti ką nors padaryti.
Atsiliepime į ieškinį atsakovai J. ir V. K. prašė ieškinį tenkinti. J. K. patvirtino, kad 185 paprastąsias vardines UAB „Druskininkų statyba“ akcijas T. P. pardavė ir už jas gavo 280 Eur.
Atsakovas T. P. po Dovanojimo sutarties sudarymo kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų UAB „Druskininkų statyba“ ir A. P., pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio pagrindu (civilinė byla Nr. e2-1754-324/2015 – 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas, iki įsiteisės teismo sprendimas Druskininkų miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-547-182/2015 pagal A. P. ieškinį atsakovams T. P., J. K., V. K., trečiasis asmuo UAB „Druskininkų statyba“, dėl 2015 m. kovo 8 d. akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio ir restitucijos taikymo).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog sandoris buvo atlygintinis: J. K., kaip ir T. P., buvo sandorio šalis, todėl, nesant kitų patikimų įrodymų, jo paaiškinimams nesuteiktas prioritetas prieš T. P. paaiškinimus ir pateiktą rašytinę Dovanojimo sutartį; nesiremta V. K. parodymais, nes ji neprisiminė sandorio detalių; kritiškai vertinti liudytojo V. A. T. parodymai, kadangi jis negalėjo patvirtinti, kad atsakovas T. P. siūlėsi iš liudytojo nupirkti jo akcijas; atsakovo J. K. paaiškinimai nebuvo išsamūs ir detalūs, nes jis negalėjo pasakyti, kokiomis kupiūromis buvo paduoti pinigai, nors nuo sandorio sudarymo dienos praėjęs sąlygiškai nedidelis laikotarpis.
Nesant duomenų, kad dovanojimo sandoris sudarytas siekiant apeiti kitų akcininkų pirmumo teisę įsigyti akcijas, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog dovanojimo sandoris pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
Teismas sprendė, kad ieškovų pateikti įrodymai nėra pakankami pagrįsti išvadai, jog ieškiniu ginčijamas atsakovų sudarytas dovanojimo sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų ir sutarčių šalių tikrosios valios. Teismas konstatavo, kad ieškovams neįrodžius sandorio apsimestinumo, neįrodžius kito sandorio (pirkimo–pardavimo sutarties), kurį ketino sudaryti šalys, atlygintinumo, nėra pagrindo ginčijamos akcijų dovanojimo sutarties pripažinti apsimestine ir negaliojančia.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A. P. ir UAB „Druskininkų sodybos“ apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino niekine ir negaliojančia atsakovų T. P. ir J. K., V. K. sudarytą 2015 m. kovo 8 d. 185 paprastųjų vardinių UAB „Druskininkų statyba“ akcijų dovanojimo sutartį ab initio ir taikė restituciją – priteisė solidariai iš J. K. ir V. K. atsakovui T. P. 280 Eur; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinajai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui.
Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, patvirtinančių sumokėjimo už akcijas faktą (J. K. rašytinį paaiškinimą apie akcijų pardavimą; atsakovų argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį; J. K. patvirtintus atsiliepimo į ieškinį argumentus pirmosios instancijos teisme; V. K. paaiškinimus, kad vyras už parduotas akcijas gavo 280 Eur; ieškovo A. P. bei liudytojo V. A. T. paaiškinimus), sprendė, kad J. ir V. K. neturėjo jokio suinteresuotumo nemokamai padovanoti akcijas nepažįstamam asmeniui T. P., t. y. tarp šalių buvo sudaryta ne dovanojimo, bet pirkimo–pardavimo sutartis.
Kolegijos vertinimu, Dovanojimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes tai yra apsimestinis sandoris, siekiantis pridengti kitą, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį – bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pažeista kitų bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti parduodamas akcijas (CK 1.87 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, ABĮ 47 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Druskininkų sodybos“, kaip didžiausia UAB „Druskininkų statyba“ akcininkė, būtų svarsčiusi galimybę įsigyti J. K. ir V. K. akcijas, jeigu būtų buvusi apie tai informuota, kaip tai nurodyta Akcinių bendrovių įstatyme.
Kolegija, pripažinusi Dovanojimo sutartį niekine ir negaliojančia, sprendė, kad J. ir V. K. privalo grąžinti atsakovui T. P. 280 Eur, gautų už parduotas akcijas (taikyta vienašalė restitucija).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas T. P. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą; priteisti iš ieškovų atsakovo naudai apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dovanojimo sutartis apsimestiniu sandoriu pripažinta nepagrįstai. Atsakovų sutartiniuose santykiuose nėra įrodytas atlygintinumo elemento egzistavimas, o jį galėtų įrodyti: 1) rašytinis pakvitavimas arba atitinkama nuoroda sutartyje, jeigu kasatorius lėšas atsakovams J. ir V. K. sumokėjo grynaisiais; 2) mokėjimo nurodymas, jeigu kasatorius su atsakovais atsiskaitė mokėjimo pavedimu; 3) bet kokie kiti patikimi įrodymai (duomenys), kurie patvirtintų lėšų perdavimo atsakovams faktą. Atsakovo J. K. pasikeitusi pozicija ir 2015 m. balandžio 15 d. rašytinis paaiškinimas dėl tariamo pinigų sumokėjimo pinigų perdavimo fakto nepatvirtina.
Teismas, pripažindamas Dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu, nevertino sandorio sudarymo aplinkybių, akcijų dovanojimo motyvų (įskaitant padovanoto turto vertę, jo reikšmę ir svarbą dovanotojui), o konstatuodamas sandorio apsimestinumą apsiribojo vienintele aplinkybe, kad atsakovai iki ginčijamo sandorio nebuvo pažįstami. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti sandorio apsimestinumo – nei įstatyme, nei teismų praktikoje neįtvirtinta, kad dovanojimo sandoris tarp nepažįstamų asmenų yra negalimas, o jeigu toks buvo sudarytas, tai jis turi būti pripažintas negaliojančiu. Teismas neįvertino, kad J. K. priklausiusios UAB „Druskininkų statyba“ 185 paprastosios vardinės akcijos, sudariusios vos 0,60 proc. įstatinio kapitalo, nebuvo reikalingos, disponuodamas jomis per visą bendrovės gyvavimo istoriją nebuvo gavęs dividendų ar kokios kitos materialinės naudos.
Teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio apsimestinumo ir atlygintinumo, remdamasis pavieniais įrodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir įrodymų lygybės principą:
17.3.1. Pripažindamas Dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu, suteikdamas privilegiją atsakovams J. K., V. K. ir rėmėsi tik jų žodiniais paaiškinimais; J. K. rašytiniu paaiškinimu; nepašalino atsakovų žodinių paaiškinimų, kaip įrodymų, prieštaravimo kitiems byloje surinktiems įrodymams (T. P. paaiškinimams; ieškovo A. P., kuris nedalyvavo sudarant ginčijamą sandorį, paaiškinimams).
17.3.2. Neįvertintas atsakovų J. ir V. K. paaiškinimų patikimumas – byloje yra akivaizdžių ieškovo ir atsakovo J. K. sąsajumo įrodymų (J. K. buvo bendrovės narys, su ieškovu pažįstami nuo 1987 m.), todėl J. K. savo poziciją dėl Dovanojimo sutarties turinio kardinaliai pakeitė paprašytas savo gero pažįstamo, buvusio bendradarbio A. P. (tai patvirtino teismo posėdžio metu).
17.3.3. Ieškovas A. P. ir atsakovas J. K. šiame ginče veikia išvien, ir tai patvirtina faktas, kad ieškovai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašė priteisti tik iš atsakovo T. P., o ne iš visų atsakovų lygiomis dalimis.
Ieškovai A. P. ir UAB „Druskininkų sodybos“ atsiliepimu į atsakovo T. P. kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo T. P. ieškovų A. P. ir UAB „Druskininkų sodybos“ naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasaciniame skunde keliami klausimai nesudaro Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų. Kasaciniu skundu siekiama įrodymų vertinimo iš naujo, tačiau tai nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas.
J. ir V. K. neturėjo jokio suinteresuotumo ir faktinio pagrindo nemokamai atiduoti (padovanoti) akcijas nepažįstamam T. P. (iki akcijų perleidimo sandorio atsakovai net nebuvo pažįstami, jų nesiejo jokie santykiai, jie gyvena skirtinguose miestuose).
Dovanojimo sutartimi buvo pažeista UAB „Druskininkų statyba“ akcininkų pirmumo teisė įsigyti parduodamas įmonės akcijas, apie ketinimą parduoti akcijas atsakovai J. ir V. K. bendrovei nepranešė. Už akcijas kasatorius sumokėjo 280 Eur grynaisiais, todėl ginčijamas sandoris pagrįstai pripažintas apsimestiniu, pridengiančiu kitą, imperatyviosioms įstatymo normos prieštaraujantį sandorį, t. y. akcijų pirkimo–pardavimo sandorį.
Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, byloje įvertinta įrodymų visuma: 1) atsakovo J. K. rašytinis paaiškinimas (tekstą padiktavo J. K., o ranka surašė A. P.) patvirtina, kad už akcijas sumokėta 280 Eur; A. P. atsakovui J. K. nedarė jokio spaudimo, tarp abiejų vyko geranoriškas ir atviras pokalbis (patvirtina garso įrašas, apie kurio darymą J. K. nebuvo pranešta); jų nesieja glaudžios sąsajos: nėra draugai, santykiai buvo ir yra dalykiniai, susiję tik su darbu UAB „Druskininkų statyba“; 2) atsakovų J. ir V. K. paaiškinimai atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžių metu; 3) ieškovo A. P. paaiškinimai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu; 4) liudytojo V. A. T. paaiškinimai. Šie įrodymai yra išsamūs, nuoseklūs, patikimi, patvirtinantys, kad kasatorius pirko iš J. K. akcijas ir už jas sumokėjo 280 Eur.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš atsakovo T. P., kadangi šis teisminis ginčas sukeltas jo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo
Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą (žr. šios nutarties 14 punktą), pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog dovanojimo sandoris buvo apsimestinis. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neleidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
Byloje nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, todėl kasacinis teismas, tikrindamas apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, remiasi šio teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2009">3K-3-228/2009</a>; kt.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTgtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-598-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-598-916/2015">3K-3-598-916/2015</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Ieškovai, prašydami pripažinti apsimestiniu sandoriu 2015 m. kovo 8 d. Dovanojimo sutartį, įrodinėjo, kad šia sutartimi buvo siekiama sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, išvengiant ABĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos akcininkų pirmenybės teisės įgyti parduodamas bendrovės akcijas.
Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles.
Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.).
Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad J. ir V. K. iki akcijų perleidimo sandorio nebuvo pažįstami su kasatoriumi, jų nesiejo jokie santykiai, sprendė, kad J. ir V. K. neturėjo jokio suinteresuotumo nemokamai padovanoti akcijas nepažįstamam asmeniui (kasatoriui). Taip pat teismas, spręsdamas dėl ginčo dovanojimo sandorio apsimestinumo, atsižvelgė į tai, jog byloje esančių įrodymų visetas patvirtina sumokėjimo už akcijas faktą (žr. šios nutarties 14 punktą). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, t. y. ginčo dovanojimo sutartimi siekė pridengti kitą, imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį – bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pažeista kitų bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti parduodamas akcijas (CK 1.87 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, ABĮ 47 straipsnio 1, 2 dalys).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas, o kasatoriaus argumentai, kuriais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl atsakovų sutartiniuose santykiuose įrodyto atlygintinumo elemento egzistavimo ir dovanojimo sutartį sudariusių šalių tikrosios valios turinio pagrįstumą, atmestini. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovas A. P. ir atsakovas J. K. šiame ginče veikia išvien, ir tai patvirtina faktas, jog ieškovai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašė priteisti tik iš atsakovo T. P., o ne iš visų atsakovų lygiomis dalimis.
Ieškovai A. P. ir UAB „Druskininkų sodybos“ atsiliepime į atsakovo T. P. kasacinį skundą teigia, kad, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš atsakovo T. P., nes šis teisminis ginčas sukeltas jo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, jį tenkino – Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino (žr. šios nutarties 12 punktą). Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu, teismas iš visų atsakovų (T. P., J. K., V. K.) lygiomis dalimis priteisė ieškovams (A. P., UAB „Druskininkų sodybos“) jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo instituto normas, o kasatoriaus argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog ieškovas A. P. ir atsakovas J. K. šiame ginče veikia išvien, atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 14,63 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,63 Eur (keturiolika Eur 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
