Dėl palikimo priėmimo sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2012

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00443-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 34.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarės A. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. A. (I. T. A.) ieškinį atsakovei Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R. dėl palikimo priėmimo sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, paduodant pareiškimą notarui, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R. (toliau – atsakovė) 2009 m. kovo 23 d. pateiktą pareiškimą dėl A. T. (A. T.) palikimo priėmimo niekiniu ir negaliojančiu sandoriu. Ieškovė nurodė, kad jos tėvas A. T. nuo 1999 m. nuolat gyveno Vokietijoje, turėjo šios šalies pilietybę ir jam buvo mokama senatvės pensija; 2009 m. sausio 29 d. mirė; ieškovė taip pat gyvena Vokietijoje ir turi šios šalies pilietybę. Iki išvykimo į Vokietiją A. T. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ši vieta buvo deklaruota kaip jo gyvenamoji. Po tėvo mirties ieškovė atvyko į Lietuvą sužinoti, ar tėvas turėjo kokio nors turto. Ji kreipėsi į Šilutės rajono 1-ąjį notarų biurą ir sužinojo, kad turi pateikti pažymą apie palikėjo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Ieškovei pateikus tokią pažymą, notarė davė jai pasirašyti dokumentą su atspausdintu tekstu; kaip ieškovė vėliau suprato, šis dokumentas buvo pareiškimas dėl palikimo priėmimo. Kai ieškovė pasirašė pareiškimą, jai buvo išduotos pažymos, patvirtinančios ieškovės teises gauti iš registrų, bankų ir kitų įstaigų informaciją apie A. T. valdytą turtą ir lėšas. Ieškovė, nuvykusi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės rajono skyrių, sužinojo, kad jos tėvui buvo permokėta 40 518,23 Lt senatvės pensijos. Ieškovė grįžo į notarų biurą ir paaiškino atsakovei, kad palikimo priimti nenori, tačiau ši nurodė, jog palikimas jau priimtas ir nieko negalima pakeisti. Parvykusi į Vokietiją, ieškovė pateikė kompetentingam apylinkės teismui pareiškimą, kad atsisako tėvo palikimo. Ieškovės teigimu, palikimas priimamas ten, kur yra paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta (CK 5.4 straipsnis). Jos tėvo paskutinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), todėl, ieškovės nuomone, atsakovė negalėjo priimti jos pareiškimo dėl palikimo priėmimo. Kadangi palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, o CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, tai, ieškovės įsitikinimu, notarei pažeidus imperatyviąją CK 5.4 straipsnio 1 dalies normą, ieškovės pateiktas pareiškimas dėl palikimo priėmimo pripažintinas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenims, nustatė, kad ieškovės tėvas A. T. mirė 2009 m. sausio 29 d.; ieškovė 2009 m. kovo 23 d. pateikė Šilutės rajono 1-ajam notarų biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Spręsdamas palikimo atsiradimo vietos klausimą, teismas nustatė, kad A. T. 1960 m. liepos 11 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Išvykdamas iš Lietuvos, A. T. nustatytais terminais gyvenamosios vietos pasikeitimo nedeklaravo (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Remdamasis tuo, kad atsakovė turėjo duomenų apie A. T. deklaruotą paskutinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, kurių ieškovė neginčijo, ir neturėjo duomenų, kurie patvirtintų, jog palikėjo gyvenamoji vieta buvo kitoje valstybėje, teismas konstatavo, kad atsakovė, priimdama ieškovės pareiškimą dėl palikimo priėmimo, nepažeidė CK 5.4 straipsnio nuostatos, pagal kurią palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Teismas, vadovaudamasis atsakovės paaiškinimais, sprendė, kad ieškovei buvo išaiškinti palikimo priėmimo teisiniai padariniai, ji patvirtino šiuos supratusi, parengtą dokumentą – pareiškimą dėl palikimo priėmimo – skaitė ir jį pasirašė. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad, kreipdamasi į notarę, ji tik norėjo sužinoti apie tėvui priklausiusį turtą, nes apie jį ieškovė jau žinojo – pateikė notarei palikėjui priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentus. Teismas pažymėjo, kad atsisakyti priimti palikimą ieškovė nutarė tik tada, kai sužinojo, jog jos tėvui buvo permokėta 40 518,23 Lt senatvės pensijos. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad po kelių dienų nuo palikimo priėmimo (2009 m. kovo 30 d.) ieškovė kompetentingam Vokietijos teismui pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo, reiškia, jog ieškovė suprato, kad, priėmus palikimą, įpėdiniui pereina ne tik turtas, bet ir skolos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 16 d. sprendimu panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir ieškinį tenkino – pripažino ieškovės Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R. 2009 m. kovo 23 d. pateiktą pareiškimą dėl A. T. palikimo priėmimo niekiniu ir negaliojančiu sandoriu.

Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė netinkamai nustatė ginčo palikimo atsiradimo vietą. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindė byloje pateiktais įrodymais, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje: mirties liudijimu, kuriame nurodyta, jog A. T. gyveno ir mirė Vokietijoje, paso duomenimis, kurie patvirtina, kad palikėjas buvo Vokietijos pilietis, Gyventojų registro tarnybos pažyma, pagal kurią A. T. nuo 2001 m. vasario 4 d. gyveno Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d. notarės išduotu liudijimu apie palikimo priėmimą, kuriame taip pat nurodyta, jog palikėjas gyveno pirmiau nurodytu adresu Vokietijoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors atsakovei buvo pateikta pažyma apie palikėjo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau jai, kaip notarei, taikomi griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl atsakovė turėjo būti atidesnė ir pareikalauti iš ieškovės papildomų duomenų apie paskutinę A. T. gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija vertino kaip neįrodytą aplinkybę, kad ieškovė žinojo apie mirusiojo turėtą turtą, pateikė apie jį duomenis atsakovei, norėjo turtą priimti, nes tokių duomenų nenurodyta pareiškime dėl palikimo priėmimo, ir sprendė, jog labiau tikėtina, kad ieškovė tik norėjo išsiaiškinti palikimo priėmimo procedūras (CPK 185 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė pripažino, jog pagal notarų praktiką paveldėjimo bylos pradedamos, vadovaujantis duomenimis apie palikėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl vertino kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas CK 1.62 straipsnis, pagal kurį nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė nutarė atsisakyti palikimo, kai sužinojo, kad jos tėvui buvo per daug sumokėta senatvės pensijos, be to, pažymėjo, jog ši permoka buvo nustatyta palikėjui dar esant gyvam, reikalavimas ją grąžinti pateiktas dar iki ieškovės kreipimosi į notarų biurą. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad notarė neturėjo pagrindo priimti ieškovės pareiškimo dėl palikimo priėmimo, taip pat įvertinus tai, jog Vokietijoje ieškovė pateikė atsisakymą nuo palikimo pagal tos valstybės teisę, kurioje atsirado palikimas, konstatavo, kad ieškovės sudarytas vienašalis sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 5.4 straipsnio 1 dalis), todėl pripažino jį niekiniu ir negaliojančiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Šilutės rajono 1-ojo notarų biuro notarė A. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad, kasatorei priėmus ieškovės pareiškimą dėl palikimo priėmimo, buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos, netinkamai aiškino CK 5.4 straipsnio nuostatas ir vertino byloje esančius įrodymus. CK 5.4 straipsnyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Ši nuostata nėra imperatyvi. CK 2.12 straipsnyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta siejama su jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimu. Kasatorės teigimu, byloje esantys palikėjo nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, ta aplinkybė, kad palikėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, gaudavo pensiją, patvirtina jo glaudžius ryšius su Lietuva. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, neginčijo palikimo atsiradimo vietos, todėl kasatorė neturėjo pagrindo atsisakyti priimti ieškovės pareiškimo dėl palikimo priėmimo. Kasatorė pažymėjo, kad pagal notarų praktiką, jei nėra ginčo dėl palikimo atsiradimo vietos, tai paveldėjimo bylos pradedamos pagal įpėdinių pateiktą pažymą iš seniūnijos apie palikėjo paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą ir patikrinus Gyventojų registrų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenis (jei jų nėra, tai vadovaujamasi nekilnojamojo turto buvimo vieta). Ieškovės 2009 m. kovo 23 d. pateiktos Šilutės seniūnijos pažymos ir Gyventojų registrų tarnybos duomenys sutapo – palikėjo paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini)

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas; nesivadovavo CK 1.62 straipsnio nuostata, pagal kurią nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė; neatsižvelgė į CK 5.50 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą, kurį praleidus, įpėdiniui atsiranda neigiamų padarinių. Kasatorei turint duomenų apie palikėjo gyvenamąją vietą, nekilnojamąjį turtą, tačiau atsisakius priimti ieškovės pareiškimą dėl palikimo priėmimo, būtų buvę pažeisti ieškovės, kaip įpėdinės, interesai. Ieškovė ne tik siekė išsiaiškinti palikimo priėmimo procedūras, bet ir priimti palikimą: pateikė kasatorei palikėjui priklausiusios žemės nuosavybės dokumentus, nurodė, kokiame banke yra palikėjo indėliai. Kasatorės teigimu, ieškovės valia priimti palikimą buvo išreikšta laisvai, jos apsisprendimas įgyti nuosavybės teises į mirusiojo turtą buvo akivaizdus, ieškovei išaiškinti palikimo priėmimo teisiniai padariniai. Kasatorės nuomone, ji neturėjo teisinio pagrindo taikyti Notariato įstatymo 40 straipsnio nuostatų ir atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Kasatorės įsitikinimu, pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimas notarui – organizacinis tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinis, ne teisinis. Pareiškimo padavimas teisinių padarinių nesukelia, juos sukuria išreikšta asmens valia. Kasatorės nuomone, ieškovės apsisprendimui ginčyti palikimo priėmimą turėjo įtakos tai, kad ji sužinojo apie jos tėvui permokėtą pensijos dalį, kurią ieškovė, kaip įpėdinė, turėtų grąžinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Palikimą dėl palikimo priėmimo ieškovė pateikė 2009 m. kovo 23 d., teismo nutartis atnaujinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai praleistą terminą kreditoriaus reikalavimui palikimą priėmusiam įpėdiniui pateikti buvo priimta 2010 m. vasario 12 d., todėl nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad dar iki palikimo priėmimo ieškovė žinojo, jog jai, kaip įpėdinei, reikės grąžinti jos tėvui permokėtą pensijos dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. T. A. prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovės nuomone, CK 5.4 straipsnio 1 dalies nuostata yra imperatyvi. Ieškovės įsitikinimu, tokią išvadą patvirtina ne tik nurodyto straipsnio formuluotė, bet ir Notariato įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta, kad notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Ieškovės teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad palikėjas A. T. paskutiniuosius dešimt metų gyveno Vokietijoje, buvo priėmęs šios šalies pilietybę ir deklaravęs (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą, gaudavo senatvės pensiją, t. y. jis nuolat gyveno vienoje vietoje. Kasatorei buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad A. T. paskutinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Kilus abejonių, kasatorė turėjo pareikalauti papildomų įrodymų, tačiau to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad notarui keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai, jo atsakomybės pagrindas gali būti paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas ar net klaida. Žemutinė suklydimo riba nustatytina pagal tai, ar notaras padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. G. P., bylos Nr. 3K-7-645/2002). Ieškovės nuomone, šiuo atveju kasatorė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, neišsiaiškino tikrosios palikėjo gyvenamosios vietos, vadovavosi formalia palikėjo deklaracija apie gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ir taip pažeidė CK 5.4 straipsnio nuostatą. Pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį įrašas viešuose registruose apie asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas kriterijų, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą. Ieškovės teigimu, dėl netinkamų kasatorės veiksmų susiklostė situacija, kai ieškovė Vokietijoje tėvo palikimo nepriėmė, o Lietuvoje priėmė, taip pažeista CK 5.50 straipsnio 1 dalis, pagal kurią negalima priimti palikimo iš dalies arba su sąlygomis ar išlygomis.

2. Ieškovė nesutinka su kasatorės argumentu, kad pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimas notarui yra organizacinis tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinis, ne teisinis. Notariato įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų; 40 straipsnyje įtvirtinta, jog notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Ieškovės nuomone, šiuo atveju kasatorė, nustačiusi, kad pareiškimas dėl palikimo priėmimo paduotas ne pagal palikėjo gyvenamąją vietą, turėjo atsisakyti jį priimti, tačiau to nepadarė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimo, paduodant pareiškimą notarui

Paveldėjimas yra vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Palikimo atsiradimo faktas (palikėjo mirtis) savaime nuosavybės teisės į palikimą nesukuria. Įpėdinis, siekdamas įgyti palikimą nuosavybės teise, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privalo jį priimti. Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Palikimo priėmimo sandoris pasižymi tam tikrais ypatumais. Pirma, įpėdinis, išreikšdamas valią priimti palikimą, neturi galimybės pasirinkti, kokį turtą ar jo dalį jis norėtų paveldėti, atsisakyti vykdyti tam tikras paveldimas palikėjo prievoles ir pan. Šuo atveju galioja imperatyvoji nuostata, kad palikimo negalima priimti su sąlygomis ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Taigi įpėdinis, apsisprendęs priimti palikimą, priima jį visą: ne tik tą turtą, kuris jam žinomas, bet ir tą, kuris priimant palikimą jam nežinomas, atitinkamai įpėdinis perima tiek jam žinomus, tiek nežinomus palikėjo reikalavimus bei skolas kitiems asmenims ir kitų asmenų (palikėjo kreditorių) reikalavimus (skolas) palikėjui. Įpėdiniui, siekiančiam paveldėti, tačiau kartu apsisaugoti nuo to, kad jam netektų atsakyti už palikėjo prievoles savo turtu, įstatyme nustatytas specialus palikimo priėmimo būdas, kuriuo pasinaudodamas, įpėdinis atsako už palikėjo skolas tik paveldėto turto verte (CK 5.52 straipsnio 2 dalis, 5.53 straipsnio 1 dalis). Antra, palikimo priėmimo sandorio negalima atšaukti. Tai reiškia, kad asmuo, nustatyta tvarka išreiškęs savo valią priimti palikimą, jos vėliau negali pakeisti, t. y. atsisakyti priimto palikimo (CK 5.60 straipsnio 4 dalis). Jeigu palikimo priėmimo sandoris sudarytas suklydus, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir pan., jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.90, 1.91 straipsniai ir kt.). Pažymėtina, kad asmuo negali reikalauti pripažinti palikimo priėmimo sandorį negaliojančiu kaip sudarytą suklydus (CK 1.91 straipsnis), jeigu jis nežinojo palikimo sudėties. Minėta, kad, priimdamas palikimą, įpėdinis paveldi tiek jam žinomą, tiek nežinomą palikėjo turtą, skolas, kitus įsipareigojimus.

Palikimą priimti galima per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis), paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba pradedant faktiškai valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis).

Įpėdinis, siekdamas išreikšti valią priimti palikimą pateikdamas pareiškimą, turi kreiptis į tą notarą, kurio veiklos teritorijoje yra palikimo atsiradimo vieta (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta (CK 5.4 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio norma nukreipia į CK 2.12 straipsnyje pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nuolatine fizinio asmens gyvenamąja vieta yra laikoma ta valstybė ar jos teritorijos dalis, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis čia įkuria ir išlaiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; ar toks ketinimas išreikštas, sprendžiama pagal tai, ar asmuo faktiškai būna Lietuvoje, ar turi asmeninių ir verslo ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, taip pat remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 straipsnio 2 dalis); fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 3 dalis); ji laikoma nepasikeitusia tol, kol asmuo įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad CK 5.4 straipsnio 1 dalis – ne imperatyvioji teisės norma. Pagal CK 5.4 straipsnio normų turinį kiekvienu paveldėjimo atveju paskutinioji nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta nustatoma, atsižvelgiant į CK 2.12 straipsnyje nustatytus vertinamuosius kriterijus, t. y. nustatytos taisyklės nėra imperatyvaus pobūdžio. Kasacinio teismo praktikoje išreikšta pozicija, kad teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimo ar atsisakymo priimti palikimą teisinius santykius, imperatyvus pobūdis reiškiasi tik tuo, kad neleidžiama palikimą priimti ar jo atsisakyti iš dalies, su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007). Kartu tokia nuostata reiškia, kad tik nurodytų normų pažeidimas galėtų sudaryti pagrindą pripažinti palikimo priėmimo sandorį kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

Pažymėtina, kad pareiškimo dėl palikimo priėmimo pateikimo notarui tvarka nei CK, nei kituose teisės aktuose detaliai nereglamentuojama. Kadangi pareiškimas dėl palikimo priėmimo yra sandoris, tai jis visų pirma turėtų atitikti bendruosius sandoriams keliamus reikalavimus. Tai nėra asmeninis sandoris, todėl pareiškimą dėl palikimo priėmimo gali paduoti įpėdinis arba jo įgaliotas asmuo. Remiantis bendrąja visiems notariniams veiksmams atlikti skirta Notariato įstatymo 31 straipsnio nuostata, asmuo, pateikdamas pareiškimą dėl palikimo, turi patvirtinti savo tapatybę, pateikdamas asmens dokumentą. Kadangi pareiškimu siekiama priimti palikimą, tai įpėdinis kartu turėtų pateikti palikėjo mirties liudijimą, giminystės ryšius su palikėju patvirtinančius dokumentus (atitinkamų asmenų gimimo ir santuokos liudijimus) ir duomenis apie paskutinę nuolatinę palikėjo gyvenamąją vietą, kad notaras galėtų nustatyti, ar priimti pateiktą pareiškimą priklauso jo kompetencijai, t. y. pareiškimas dėl palikimo priėmimo paduotas notarui pagal jam priskirtą veiklos teritoriją paveldėjimo atveju (Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalis). Įstatymo įtvirtinta, kad notaras, tvirtindamas sandorius, privalo patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, turinčius esminės reikšmės notarinio veiksmo atlikimui ir asmenų teisėtų interesų apsaugai (Notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalis). Kokie duomenys laikytini turinčiais esminės reikšmės, įstatyme nedetalizuojama, tai kiekvieno konkretaus notarinio veiksmo atlikimo metu turėtų įvertinti notaras. Notarai duomenis iš valstybės registrų centrinių duomenų bankų kompiuterių tinklais gauna pagal keitimosi duomenimis sutartis (Notariato įstatymo 51 straipsnio 3 dalis), pvz., šiuo metu notarai turi galimybę sudaryti asmens duomenų teikimo sutartis su Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad palikimo priėmimo, kaip ir bet kurio kito notarinio veiksmo atlikimo atveju, turėtų būti taikomas Notariato įstatymo 30 straipsnio reikalavimas išaiškinti atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir padarinius. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, notaras įpėdiniui, siekiančiam priimti palikimą, turėtų išaiškinti, kad jis vėliau atsisakyti palikimo nebegalės ir kad, priimdamas palikimą, paveldės visas palikėjo turėtas turtines (tam tikrais atvejais ir neturtines) teises ir prievoles, nepriklausomai nuo to, ar apie jas žinojo. Notaras, priėmęs ir nustatyta tvarka įregistravęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo, per tris darbo dienas privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad 2009 m. kovo 23 d. Šilutės rajono 1-ajame notarų biure įregistruotas ieškovės pareiškimas dėl jos tėvo A. T., mirusio 2009 m. sausio 29 d., palikimo priėmimo. Remdamiesi byloje pateiktais dokumentais, šalių paaiškinimais, teismai nustatė, kad kartu su pareiškimu ieškovė pateikė jos tėvo A. T. mirties liudijimą (kuriame nurodyta, kad palikėjas mirė (duomenys neskelbtini)), savo gimimo ir santuokos liudijimus, Nekilnojamojo turto registro duomenis ir kitus dokumentus, patvirtinančius apie palikėjo turėtas teises į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, taip pat Šilutės rajono savivaldybės Šilutės seniūnijos 2009 m. kovo 23 d. išduotą pažymą apie palikėjo paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą. Tiek ieškovės pareiškime dėl palikimo priėmimo, tiek ir seniūnijos pažymoje paskutine palikėjo gyvenamąja vieta nurodytas (duomenys neskelbtini). Kartu teismai nustatė, kad kasatorė pareiškimo dėl palikimo priėmimo dieną patikrino Gyventojų tarnybos registro duomenų bazėje pateiktus duomenis apie palikėjo gyvenamąją vietą ir nustatė, kad jie sutampa su tais, kurie nurodyti ieškovės pateiktuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė pareiškimo dėl palikimo priėmimo metu būtų ginčijusi kasatorės nustatytą paskutiniąją palikėjo gyvenamąją vietą ar pateikusi notarei kitokias nei nustatytos aplinkybes patvirtinančius dokumentus; pagal galiojantį teisinį reglamentavimą notarai Lietuvoje neturi galimybių tiesiogiai (kompiuteriniais tinklais) pasinaudoti užsienio valstybių registrų duomenų bazėmis. Remdamasi nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorė, nustatydama paskutiniąją palikėjo gyvenamąją vietą, buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nesiėmė visų prieinamų priemonių tikrajai paskutiniajai palikėjo gyvenamajai vietai nustatyti ir dėl to nepagrįstai priėmė ieškovės pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniai santykiai yra grindžiami protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), kurie, be kita ko, įpareigoja asmenis, įgyvendinant savo interesus, elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Bendroji taisyklė yra ta, kad kiekvienas veiksnus civilinių santykių dalyvis turi laisvę spręsti, kaip įgyvendinti savo subjektines teises ir rūpintis savo privačių interesų apsauga. Šios principinės nuostatos galioja ir paveldėjimo santykiams. Veiksnus asmuo turimą paveldėjimo teisę įgyvendina savo nuožiūra – jis gali priimti palikimą arba jo atsisakyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2011). Nagrinėjamu atveju teismų byloje nustatytos aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovės valia priimti jos tėvo A. T. palikimą buvo aiškiai išreikšta: ieškovė kreipėsi į notarų biurą pagal palikėjo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje ir pateikė palikimui priimti reikalingus dokumentus, tarp jų palikėjo gyvenamąją vietą patvirtinančią seniūnijos pažymą, pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodė, jog A. T. paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), byloje nenuginčyta aplinkybė, kad ieškovei buvo išaiškinti palikimo priėmimo padariniai, byloje nėra duomenų, jog ieškovė nesuprato pareiškimo dėl palikimo priėmimo teksto, patvirtino jį savo parašu. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami tik kaip siekis sužinoti apie palikėjo turėtą turtą (žemės sklypus, lėšas) Lietuvoje, o ne įgyti jį nuosavybės teise.

Byloje teismų nustatyta, kad palikėjas A. T. gyveno ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, turėjo šios šalies pilietybę (nors byloje nėra duomenų, kad jis buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės) ir atitinkamai naudodavosi abiejų šalių socialinio draudimo sistema – už tą patį darbo stažą gaudavo senatvės pensijos išmokas tiek iš Lietuvos, tiek iš Vokietijos atsakingų institucijų. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ši aplinkybė nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriaus 2008 m. spalio 9 d. sprendime, kuriuo nuspręsta išieškoti iš A. T. pensijos susidariusią 40 518,23 Lt permoką. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad dar iki kreipimosi į kasatorę dienos (palikimo priėmimo) ieškovė žinojo apie šią skolą. Visų pirma ieškovės pateiktame teismui ieškinyje nurodyta, kad ji pasirašė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, o tik paskui nuvyko į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyrių ir sužinojo apie jos tėvui apskaičiuotą senatvės pensijos permoką; tada vėl kreipėsi į kasatorę, ketindama atšaukti palikimo priėmimą. Kita reikšminga aplinkybė yra ta, kad, nors sprendimas dėl permokos iš A. T. išieškojimo priimtas 2008 m. spalio 9 d., tačiau jis kompetentingoms Vokietijos institucijoms išsiųstas vykdyti tik 2009 m. vasario 17 d., t. y. jau po palikėjo mirties (2009 m. sausio 29 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai praleistas terminas kreditoriaus reikalavimui palikimą priėmusiam įpėdiniui pateikti buvo atnaujintas 2010 m. vasario 12 d. Byloje teismų taip pat nustatyta, kad praėjus trumpam laikui po palikimo priėmimo ieškovė kreipėsi į kompetentingą Vokietijos teismą ir pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovės valiai ginčyti palikimo priėmimo sandorį galėjo turėti įtakos kilusi atsakomybė už palikėjo skolas. Minėta, kad asmuo, įgyvendindamas savo subjektines teises, turi veikti atidžiai ir rūpestingai, nesilaikydamas šių reikalavimų – prisiimti galinčius kilti neigiamus padarinius, t. y. šiuo atveju ieškovei, priėmus palikimą, prieš tai neišsiaiškinus apie palikėjo turėtus įsipareigojimus, tenka pareiga atsakyti pagal pareikštą reikalavimą grąžinti jos tėvui permokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepriklausomai nuo to, kur yra palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta, nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė (CK 1.62 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą Lietuvoje esantys nekilnojamieji daiktai bus paveldimi pagal Lietuvos teisę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis ir aktualiomis ginčui spręsti teisės aktų bei teismų praktikos nuostatomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 29,30 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės I. T. A. valstybei 29,30 Lt (dvidešimt devynis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas