Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-60/2012

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00303-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. Š. ir V. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. E. ieškinį atsakovams I. Š. ir V. Š. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. E. prašė priteisti iš atsakovų I. Š. ir V. Š. 51 244,24 Lt skolos, 3941,90 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 5 d. iki 2010 m. sausio 5 d. ir 5 proc. procesinių palūkanų.

Ieškovė nurodė, kad 2005 metų pabaigoje ji ir atsakovai sudarė žodinį susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo po to, kai bus pakeista žemės paskirtis ir sklypas padalytas į keletą sklypų. Pagal šį susitarimą ieškovė turėjo sumokėti 15 000 eurų už 0,30 ha žemės sklypą, o atsakovai įsipareigojo iki 2011 metų šį žemės sklypą įforminti ieškovės vardu. Ieškovė teigė, kad ji pervedė atsakovams 15 000 eurų, tačiau šie sutarties sąlygų nevykdo, todėl turi grąžinti pinigus. Atsakovai ieškovės nurodyto susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo nepripažino. Jie teigė, kad ieškovė pervedė jiems pinigus, grąžindama paskolą, suteiktą jai gyvenamajam namui renovuoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė tris skirtingus reikalavimus: civilinėje byloje Nr. L2-608-140/2010 prašė priteisti iš atsakovų 37 842,68 Lt kaip negrąžintą paskolą; 2010 m. kovo 30 d. pateiktame ieškinio pareiškime prašė priteisti iš atsakovų 37 842,68 Lt skolos ir teigė, kad ji sumokėjusi 11 000 Lt, nes taip buvo susitarta; atsakovams pateikus atsiliepimą į ieškinį bei rašytinius įrodymus apie pinigų pervedimus, ieškovė prašomą priteisti skolą padidino iki 55 186,16 Lt, o teismo pasėdžio metu sumažino iki 42 607,54 Lt. Iš tokių ieškovės veiksmų teismas sprendė, kad ieškovė nežino ir negali pateikti įrodymų, ar atsakovams buvo suteikta paskola, ar tai yra skola ir kokio ji dydžio.

Atsakovė I. Š. teismui pateikė rašytinį įrodymą – raštelį, parašytą ieškovės sutuoktinio A. E., kad jie yra skolingi 4090 eurų ir 24 400 Lt. Tiek ieškovė, tiek apklaustas kaip liudytojas ieškovės sutuoktinis pripažino, kad tai yra jo rašytas raštelis. Teismas padarė išvadą, kad raštelyje nurodyta suma yra A. E. ir atsakovės I. Š. aptarta skola ir kad atsakovė skolindavo pinigų ieškovės ir jos sutuoktinio šeimai. Pinigų skolinimo faktą patvirtino liudytojas A. K.

Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė, pervesdama pinigus į Š. sąskaitą, nurodydavo, kad pinigai pervedami sąskaitai papildyti, o ne už žemę. Be to, teigdama, kad sumokėjo 15 000 eurų už žemę, ieškovė negalėjo teismui pateikti įrodymų apie šių pinigų sumokėjimą, juos pateikė atsakovai.

Ieškovė klaidingai nurodė, kad atsakovams per laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. lapkričio 28 d. sumokėjo 37 842,68 Lt (10 960 eurų). Iš tikrųjų ji mokėjo pinigus nuo 2005 m. lapkričio 28 d. iki 2008 m. kovo 27 d. ir iš viso sumokėjo 12 340 eurų. Per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 4 d. skolą dengė ieškovės sutuoktinio A. E. sūnus D. E.; jis sumokėjo 2501,36 euro. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ne atsakovai buvo skolingi ieškovei, bet priešingai – ieškovės šeima buvo ir liko skolinga atsakovams. Pinigai į atskovų sąskaitą buvo pervedami ne tik ieškinyje nurodytu laikotarpiu, bet ir vėliau, beveik iki pat 2008 metų gruodžio mėnesio, t. y. iki ieškovės sutuoktinio A. E. išėjimo iš darbo ir šeimų santykių pasikeitimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė pervesdavo pinigus į atsakovų sąskaitą skolai padengti, todėl ieškinį pripažino nepagrįstu ir atmetė.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: priteisė ieškovei iš atsakovų 51 244,24 Lt skolos, 3941,90 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 5 d. iki 2010 m. sausio 5 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. sausio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės ir jos sutuoktinio sūnaus atliktais banko pavedimais iš viso į atsakovų sąskaitą pervesta 14 841,36 euro (51 244,24 Lt). Šios aplinkybės atsakovai neginčijo, tačiau teigė, kad tai įrodo, jog ieškovės šeima buvo skolinga atsakovams, o ne ieškovė mokėjo jiems pinigus už žemės sklypo pirkimą.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės sutuoktinio pasirašyto raštelio, konstatavusi, kad šis raštelis negali būti pripažintas leistinu įrodymu, patvirtinančiu ieškovės šeimos skolą atsakovams: raštelis yra be datos, šalių pavardžių, parašų, neaiškus jame nurodytų sumų pagrindas ir tikslas. Vien tai, kad šį raštelį surašė ieškovės sutuoktinis, nesudaro pagrindo išvadai, jog jame nurodytos sumos patvirtina ieškovės skolą atsakovams. Be to, raštelyje nurodytos sumos nesutampa su byloje pateiktų banko pavedimų, kuriais ieškovė pervesdavo pinigus atsakovams, sumomis.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovė negalėjo tiksliai pasakyti, kokią sumą ir kiek kartų ji skolino ieškovei. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovai neįrodė, jog skolino pinigus ieškovei, o ieškovės jiems pervesti pinigai buvo paskolos grąžinimas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Kadangi byloje nėra ginčo dėl pinigų pervedimo bei gavimo fakto ir sumos dydžio, o duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai šiuos pinigus būtų grąžinę ieškovei, nėra, teisėjų kolegija sprendė, jog šalių santykiai kvalifikuotini kaip nepagrįstas turto gavimas (CK 6.237–6.242 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad bylos šalys iki ginčo buvo draugai ir bendradarbiai, todėl teisėjų kolegija pripažino, jog preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta esant šalių tarpusavio pasitikėjimui, o pinigai atsakovams buvo pervedami be sutarčių ar kitų teisinių pagrindų. Kadangi atsakovai nepagrįstai praturtėjo ir skolos negrąžina, tai jie privalo atlyginti ieškovei patirtus tokio pat dydžio nuostolius, t. y. 51 244,24 Lt (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.261 straipsniu ir 6.240 straipsnio 1 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovų 3941,90 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 5 d. iki 2010 m. sausio 5 d., o pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį – 5 proc. procesinių palūkanų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai I. Š. ir V. Š. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“ v. Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-286/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-147/2011) nurodyta, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareigą reglamentuoja CK 6.237 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Be to, turtas asmens turi būti realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra ir kt.) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos ne visiškai. Tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė savo valia perdavė kasatoriams 51 244,24 Lt, o kasatoriai šiuos pinigus priėmė. Įmokos buvo mokamos dalimis ir truko ilgą laiko tarpą. Šalių ginčas vyksta tik dėl to, kokia buvo jų valia pinigų perdavimo metu: ar pinigai perduoti kaip avansas perkant žemės sklypą, ar kaip skolos grąžinimas. Taigi šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl turėjo būti taikomos sutarčių teisės normos, o ne normos, reglamentuojančios nepagrįstą turto gavimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas palūkanas pagal CK 6.261 straipsnį, reglamentuojantį sutartinę atsakomybę, tam pačiam teisiniam santykiui taikė skirtingų teisės institutų normas, t. y. normas, reglamentuojančias iš sutartinių teisinių santykių kylančią civilinę atsakomybę, ir atsakomybę pagal kitais pagrindais atsirandančias prievoles, t. y. nepagrįstą praturtėjimą. Nustačius nepagrįstą praturtėjimą, palūkanos turėjo būti skaičiuojamos vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą palūkanos skaičiuojamos nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, kokia data turėtų būti laikoma sužinojimo apie nepagrįstą pinigų gavimą momentu. Prievolės praleidimo momentu teismas pripažino 2007 m. gruodžio 5 d., tačiau šios išvados niekuo nemotyvavo.

3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje pateiktas ieškovės sutuoktinio pasirašytas raštelis nepripažintinas leistinu įrodymu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino surinktų įrodymų kaip visumos. Nors raštelis negali būti vertinamas kaip paskolos sutartis, tačiau tai yra šalutinis rašytinis įrodymas, patvirtinantis ieškovės šeimos įsipareigojimų kasatoriams buvimą, juolab kad jo pasirašymą pripažino tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis. Ieškovės ir kasatorių paskolinius santykius taip pat patvirtino liudytojas A. K. Dėl šio liudytojo parodymų apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė. Vertinant raštelį ir liudytojo parodymus sistemiškai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kasatoriai visada turėjo nuoseklią ir aiškią poziciją dėl paskolintos pinigų sumos, laikytina, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. CK 6.875 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, paskolos gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, jog pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, nustatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas įrodymų viseto, pažeidė ne tik proceso teisės normas, bet ir CK 6.875 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas.

4. Byloje nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 28 d. iki 2008 m. kovo 27 d. ieškovė pervedė į kasatorių sąskaitą 12 340 eurų (42 607,54 Lt). Kitą sumą – 2501,36 euro (8636,70 Lt) per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 4 d. kasatoriams pervedė ieškovės sutuoktinio sūnus D. E. Apeliacinės instancijos teismas visą sumą priteisė ieškovei, nors reikalavimą dėl 8636,70 Lt turėjo pareikšti ne ieškovė, o D. E. Byloje nėra duomenų, kad D. E. perleido šį reikalavimą ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 45 straipsnį, reglamentuojantį netinkamos šalies pakeitimą, be to, nusprendė dėl ieškinio nepareiškusio asmens teisių ir pareigų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Dėl įrodymų vertinimo ir šalių santykių kvalifikavimo

Byloje nustatyta, kad ieškovės ir jos sutuoktinio sūnaus D. E. atliktais pervedimais į kasatorių sąskaitą sumokėta iš viso 51 244,24 Lt. Šalys neginčija nei pinigų pervedimo ir gavimo fakto, nei pervestos sumos dydžio. Šalių ginčas kilo tik dėl to, kokiu pagrindu pervestos šios lėšos. Kasaciniame skunde kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to neteisingai kvalifikavo šalių santykius. Kasatorių teigimu, jų atsikirtimą į ieškinį, grindžiamą tuo, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, o ieškovės atlikti mokėjimai buvo paskolos grąžinimas, patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai, neatsižvelgdamas į jų visetą, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl paskolos santykių nebuvimo. Taigi kasacinio skundo argumentai yra dėl apeliacinės instancijos atlikto įrodymų vertinimo.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad kasacinis teismas pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos nustatytų bylos aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ne kartą yra pasisakęs, kad įrodinėjimo procese teismas gali pripažinti faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, t. y. įvertinus ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, susiformuoja jo įsitikinimas to fakto buvimu; įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo teismas daro remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo yra gausi, išsami ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.), todėl šioje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Nagrinėjamoje byloje argumentą dėl netinkamo įrodymų vertinimo kasatoriai grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateikto paskolos raštelio įrodomąją galią, nepalygino iš šios įrodinėjimo priemonės gautų duomenų su liudytojo parodymais, pačių kasatorių nuoseklia pozicija dėl paskolos santykių buvimo, taip pat nustatyta pinigų pervedimo kasatoriams aplinkybe. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek kasatorių nurodytus, tiek kitus bylos įrodymus, taigi atsižvelgė į jų visetą ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių įrodytinumo. Kasatoriai nurodo, kad jų pateiktas paskolos raštelis, nors ir neatitinkantis formos reikalavimų, turėjo būti pripažintas netiesioginiu įrodymu ir įvertintas kitų bylos įrodymų, kurie taip pat patvirtina šalių paskolos santykius, kontekste. Apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nepripažino leistinu, nes jame nenurodyta surašymo datos, nėra šalių pavardžių, parašų, įrašyta tik keletas sumų litais ir eurais, tačiau šios neatitinka kasatoriams pervestų sumų dydžio. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. CK 1.73 straipsnio, įtvirtinančio bendrąsias rašytinės sandorių formos taisykles, 2 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Kasatorių pateiktas raštelis neatitinka nurodytų formos ir turinio reikalavimų, nes iš jo neaišku, nei kokios yra paskolos santykių šalys, nei paskolos suteikimo terminas, raštelis nepasirašytas. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad raštelis neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (CPK 177 straipsnio 3 dalis).

Kasatorių teiginys, kad ieškovė ir jos sutuoktinis A. E. pripažino, jog raštelį surašė ieškovės sutuoktinis, nereiškia paskolos santykių pripažinimo, nes pripažintas buvo tik raštelio surašymo, bet ne paskolos suteikimo faktas; ieškovė ir jos sutuoktinis nurodė, kad raštelis buvo surašytas visiškai kitomis aplinkybėmis (ieškovai ir kasatoriai buvo draugai ir verslo partneriai, raštelis galėjo būti parašytas sprendžiant atsiskaitymo verslo santykiuose klausimus) ir nereiškia paskolos suteikimo. Išvadą, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina paskolos suteikimo, apeliacinės instancijos teismas grindė ir tuo, jog kasatorė, teigdama, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, negalėjo įvardyti suteiktos paskolos sumos. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatoriai neįrodė šalių paskolinių santykių, yra motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Apeliacinės instancijos teismui motyvuotai nustačius, kad byloje nepakanka paskolos sutartį patvirtinančių įrodymų, vien tai, jog teismo nutartyje nepaminėti liudytojo A. K. bendro pobūdžio parodymai apie tai, kad kasatoriai skolindavo pinigų ieškovės šeimai, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo padarytas esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas.

Taigi byloje pagrįstai konstatuota, kad kasatoriai neįrodė aplinkybių, patvirtinančių teisėtą jiems pervestų lėšų gavimo pagrindą. Ieškovė teigė, kad šalys buvo sudariusios preliminarų žodinį susitarimą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurio pagrindu ji sumokėjo kasatoriams 51 244,24 Lt. Pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis turi būti rašytinė; formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys iki ginčo buvo bendradarbiai ir palaikė draugiškus santykius, todėl pasitikėdami vieni kitais preliminariosios sutarties įstatymų reikalaujama rašytine forma nesudarė. Pinigai buvo mokami ateityje tikintis sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Šios sutarties nesudarius, darytina išvada, kad kasatoriai, gavę pinigus pagal šalių tinkamai neįformintą žodinį susitarimą, įgijo turtą be teisinio pagrindo, ir tai yra pagrindas reikalauti jį grąžinti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai nepagrįstai teigia, jog, šalims reikalavimus bei atsikirtimus grindžiant sutartiniais santykiais, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šalių santykiai gali būti kvalifikuoti kaip kilę iš nepagrįsto praturtėjimo ne tik tada, kai nebuvo teisinio pagrindo turtui įgyti, bet ir tada, kai toks pagrindas buvo, bet vėliau išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo kasatorių iš ieškovės gautus pinigus kaip nepagrįstą praturtėjimą. Minėta, kad pinigų pervedimo kasatoriams aplinkybė byloje nustatyta ir neginčijama, o kasatoriai neįrodė, kad šiuos pinigus gavo teisėtai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog teismas negalėjo priteisti visos sumos ieškovei, nes dalį sumos – 8636,70 Lt – kasatoriams pervedė ieškovės sutuoktinio sūnus D. E. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas D. E. patvirtino, kad jis į kasatorių sąskaitą įnešė ne savo, bet ieškovės jam duotus pinigus. Be to, kasatoriai neturi įgaliojimo atstovauti šiam asmeniui ir reikšti reikalavimus jo vardu.

Dėl palūkanų

Kasaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 5 proc. metinių palūkanų, vadovavosi netinkama teisės norma. Teismas nurodė, kad palūkanos priteisiamos pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, be šios normos, nurodė ir CK 6.261 straipsnį, kuriame įtvirtinta bendroji norma, reglamentuojanti skolininko praleisto piniginių prievolių įvykdymo termino padarinius, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, nuo kurio momento turėjo būti skaičiuojamos palūkanos, kasacinio teismo teisėjų kolegija nesvarsto, nes aplinkybė, nuo kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą turto įgijimą, yra faktinio pobūdžio, ir tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 28,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. Š. (duomenys neskelbtini) 14,15 Lt (keturiolika litų 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo V. Š. (duomenys neskelbtini) 14,15 Lt (keturiolika litų 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis