Dėl priverstinio skolos išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-68/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04754-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5; 42.3; 90; 128.17 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Ž. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB banko SNORAS pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo; suinteresuoti asmenys: skolininkas Ž. V., įkeisto turto savininkė T. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas hipotekos teisėjo pareigos užtikrinti vartotojų teisių apsaugą atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą klausimas.

AB bankas SNORAS ir Ž. V. 2007 m. kovo 5 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93309, pagal kurią Ž. V. suteiktas 400 000 Lt kreditas vartojimo reikmėms (sutarties 17.1 punktas). Sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2012 m. kovo 1 d. 2009 m. spalio 26 d. papildomu susitarimu Nr. 1 šios paskolos sutarties sąlygos buvo pakeistos: kreditas buvo restruktūrizuotas prijungiant prie jo vartojamąsias paskolas pagal paskolų sutartis Nr. 031-93360 ir Nr. 031-93413 ir padidinant suteikto kredito limitą iki 807 229,01 Lt. 2010 m. birželio 3 d. papildomu susitarimu Nr. 2 suteikto kredito suma padidinta iki 852 687,42 Lt. Prievolių pagal šią sutartį su papildymais įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas, be kitų šešių sklypų, Ž. V. ir T. V. nuosavybės teise priklausantis 0,3097 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r.

AB bankas SNORAS 2011 m. kovo 28 d. pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, nurodęs, kad skolininkas nevykdo prievolės pagal paskolos sutartį ir negrąžintos skolos dydis pareiškimo padavimo dieną yra 929 308,30 Lt (852 687,42 Lt negrąžinto kredito, 50 650,99 Lt palūkanų, 22 207,55 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir 3762,34 Lt komisinio mokesčio), todėl bankas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą ir areštuoti prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeistą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi tenkino AB banko SNORAS pareiškimą ir areštavo įkeistą turtą, įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė Ž. V. atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, priimant CPK 558 straipsnyje numatytas hipotekos teisėjo nutartis, įkeisto turto vertė neanalizuojama ir jokios reikšmės įkeisto nekilnojamojo daikto arešto teisėtumui neturi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Ž. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. balandžio 15 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartis. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl teismo pareigos ex offlcio kvalifikuoti paskolos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu. Vadovaujantis paskolos sutarties 17.1 punktu, kreditas buvo paimtas kasatoriaus vartojimo reikmėms, taigi buvo sudaryta vartojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, konstatavo, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Teismai neatsižvelgė į kasatoriaus, kaip silpnesniosios paskolos sutarties šalies, interesus, nenagrinėjo kreditoriaus reikalavimų adekvatumo ir taip nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Paskolos sutarties 27.3 punktas reglamentuoja kreditoriaus AB banko SNORAS teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį raštu pranešus paskolos gavėjui (kasatoriui) prieš 10 kalendorinių dienų ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jei paskolos gavėjas ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (paskolos sutarties 27.3.4 punktas). Tokios paskolos sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (skolininko) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Paskolos sutarties 17.6 punkte nustatyta, kad už laiku nesumokėtą paskolos dalį skaičiuotina 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nustatyti delspinigiai akivaizdžiai per dideli, ypač kai kita šalis nėra verslo subjektas, todėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkantys delspinigiai galėtų būti 0,02 proc. Paskolos sutarties 26.14 punkte nustatytos 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos. Kasatorius, sudarydamas paskolos sutartį su pareiškėju, neturėjo teisės derėtis dėl tokių nepalankių sutarties sąlygų, neturėjo specialių teisinių žinių ir verslo įgūdžių, kad būtų galėjęs tinkamai įvertinti riziką, todėl teismas turėjo atsižvelgti į vartotojo interesus pažeidžiančias paskolos sutarties nuostatas, bei, saugodamas visuomenės interesą, ex officio taikyti labiau teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą atitinkančias palūkanas.

Pirmojo pareiškėjo pranešimo dėl sutarties nutraukimo prieš terminą gavimo dieną pradelsta skola buvo tik 8794,84 Lt, taigi iki tol sutartis buvo vykdoma tinkamai ir laiku, nutraukti sutartį nebuvo sąžiningo pagrindo. Susidaręs įsiskolinimas sudarė labai mažą sumą, palyginti su paskolos dydžiu, o pradelsta buvo tik už praėjusį mėnesį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Teismai neįvertino fakto, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į kasatorių dėl paskolos sutarties įsipareigojimų nevykdymo, Lietuvoje buvo sunki ekonominė situacija, dėl to kasatoriui, kaip silpnesniajai paskolos sutarties šaliai, galėjo kilti finansinių sunkumų, o atsiskaitymai pareiškėjui galėjo vėluoti. Neanalizavę ir nereikalavę iš pareiškėjo duomenų apie iki sutarties nutraukimo atliktas įmokas, teismai teisingai nenustatė visų esminių bylos aplinkybių bei jų nevertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas AB bankas SNORAS prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl banko teisės reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Bylas nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės ir pagrįstai konstatavo, kad banko teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartis buvo teisėtai įgyvendinta vadovaujantis kredito sutarties nuostatomis ir tinkamai apie tai informavus skolininką, taip bankas įvykdė būtiną sąlygą hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinti.

2. Dėl kasatoriaus, kaip vartotojo, ir paskolos bei hipotekos sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, kvalifikavimo. Vadovaujantis išplėtota teismų praktika vartotojo teisių gynimo srityje, šalių sudarytos kredito ir hipotekos sutartys negali būti kvalifikuojamos kaip vartojimo. Vadovaujantis CK 6.886 straipsniu, vartojimo kredito sutartimi negali būti laikoma kredito sutartis, pagal kurią suteiktas kreditas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą; CK šeštosios knygos XLIII skyriaus trečiajame skirsnyje nenustatyta, jog vartojimo kredito sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188 straipsnyje nustatytos taisyklės, todėl teismai ex officio neprivalėjo vertinti, ar sudarytų sutarčių sąlygos yra sąžiningos. Nors skundžiamose nutartyse aiškiai nepasisakyta, kad sudarytos kredito ir hipotekos sutartys negali būti laikomos vartojimo sutartimis, o kasatorius – vartotoju, tačiau Hipotekos registre registruoti faktiniai duomenys leido teismams pripažinti banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagrįstu ir teisėtu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tos pačios šalys (bankas ir kasatorius) per trumpą laiko tarpą (nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. rugpjūčio 29 d.) sudarė tris kredito sutartis, pagal kurias kasatoriui buvo suteikti kreditai žemės ūkio paskirties žemės sklypams įsigyti. Šiems sklypams kasatorius parengdavo detaliuosius planus, pakeisdavo žemės ūkio paskirtį į gyvenamosios statybos ir juos parduodavo. Šie sandoriai aiškintini ne atskirai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji kasatoriaus valia, o jo vykdyta veikla leidžia jį laikyti verslininku, bet ne vartotoju. Šių kredito ir hipotekos sutarčių sisteminius ryšius patvirtina ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašyti kiti kasatoriaus kasaciniai skundai dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtų nutarčių peržiūrėjimo.

3. Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų dydžio. Kasatoriaus argumentai dėl delspinigių ir procesinių palūkanų mažinimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Kitaip būtų nukrypta nuo kasacinio teismo formuojamos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad hipotekos bylų teisenos tvarka nenagrinėjami hipotekos kreditoriaus ir skolininko ginčai ir hipotekos teisėjas nesprendžia šalių ginčo, būtų pažeistos jurisdikcijos ribos hipotekos byloje. Antra vertus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netesybų dydžio vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje; priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu.

4. Dėl kredito sutartyje nustatytų sutarties nutraukimo pagrindų ir įspėjimo terminų. Bendras 25 kalendorinių dienų terminas prievolėms įvykdyti buvo pakankamas, protingas ir sąžiningas skolininko atžvilgiu. Kreditai nebuvo ilgalaikiai; šalių elgesys keičiant sudarytas kredito sutartis neabejotinai parodo banką bendradarbiavus su skolininku. Kasatorius netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, pateiktu teisės taikymo išaiškinimu dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu, nes kasatoriaus nurodomos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

5. Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo. Kasatorius įsipareigojo paimtą kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti pareiškėjui nustatytomis dalimis ir terminais. Bankas, nustatydamas kredito sutartyje paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus, tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Pagal kredito sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis turi esminę reikšmę. Dėl to kasatoriui vienašališkai nutraukus kredito mokėjimą bei nevykdant kitų įsipareigojimų bankui, banko, kaip nukentėjusios šalies, teisėti interesai dėl tokio pažeidimo iš esmės buvo suvaržyti, nes jis negavo to, ko pagal kredito sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai, susiję su teismo procesiniais veiksmais, atliekamais nagrinėjant kreditoriaus pareiškimus išieškoti iš hipoteka įkeisto daikto.

Dėl hipotekos teisėjo pareigos užtikrinti vartotojų teisių apsaugą bei kasatoriaus ir pareiškėjo paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutarties požymių aspektu

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).

Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; kt.). Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Be to, hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, išaiškinta, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, turi pareigą identifikuoti vartojimo sutartis, t. y. pagal pateiktus dokumentus ex officio kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, ir atlikti šių sutarčių sąlygų, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, sąžiningumo kontrolę (CK 6.188 straipsnis). Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo nustačius šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius Ž. V. (fizinis asmuo) 2007 m. kovo 5 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93309 su pareiškėju AB banku SNORAS (kredito įstaiga, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią kasatoriui buvo suteikta paskola vartojimo reikmėms, kaip nurodyta sutarties 17.1 punkte, ir paskoloms pagal ankstesnes sutartis padengti (sutarties 17.2, 17.3 punktai). Kasaciniame skunde teigiama, kad, vadovaujantis šiuo sutarties punktu, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo sąvoka yra nevienareikšmė. Bankų veikloje ši sąvoka (paskola vartojimo reikmėms) paprastai vartojama apibūdinti paskoloms, kurios suteikiamos nenurodant konkretaus jų naudojimo tikslo. Minėta, kad vienas iš esminių vartojimo sutarties požymių yra prekių ir paslaugų įsigijimo tikslas – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju sutartyje nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą. Bylos duomenimis, prievolių pagal šią sutartį su papildymais įvykdymui užtikrinti iš viso buvo įkeisti septyni kasatoriui ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys skirtingose vietose esantys žemės sklypai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra kasatoriaus Ž. V. pareiškėjui adresuotas 2010 m. lapkričio 19 d. raštas, kuriuo jis praneša, kad prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistus sklypus planuoja skaidyti į mažesnius gyvenamosios paskirties sklypus ir parduoti. Šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad kasatoriaus Ž. V. pagal aptariamą sutartį gauta paskola buvo skirta jo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo kvalifikuoti kasatoriaus ir pareiškėjo sudarytos paskolos sutarties kaip vartojimo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties sąlygų, nustatančių jos nutraukimo tvarką, palūkanų dydį, vertinimu sąžiningumo aspektu, CK 6.209 straipsnio taikymu, kaip teisiškai nereikšmingų, nes jie susiję su paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo padariniais. Be to, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu – atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009), taigi argumentai dėl palūkanų dydžio nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamas nutartis šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Kasaciniame teisme patirta 38,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Ž. V. (duomenys neskelbtini) 38,70 Lt (trisdešimt aštuonis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas