R. L. pagal BK 184 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-1073/2022 Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00776-2008-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.2.13; 1.2.14.7.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

išteisintajam V. K. ir jo gynėjui advokatui Mariui Liatukui,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. ir jos gynėjui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžiu J. K. ir V. K. baudžiamoji byla dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. AB DnB bankui, AB Šiaulių bankui ir BAB Ūkio bankui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla V. K. dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (dėl UAB „R“ 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr. 09-688, dėl UAB „R“ 2007 m. vasario 23 d. susitarimo Nr. 1) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir V. K. dėl šių kaltinimų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinių ieškovių AB DnB banko, AB Šiaulių banko ir BAB Ūkio banko civiliniai ieškiniai V. K. palikti nenagrinėti.

Tuo pačiu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendis pakeistas ir nuspręsta, kad civilinių ieškovių AB DnB banko, AB Šiaulių banko ir BAB Ūkio banko civiliniai ieškiniai J. K. paliktini nenagrinėti, o nuteistojo R. L. gynėjo, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. gynėjo advokato V. Kaupo apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžiu nuteistas ir R. L., o A. M. išteisinta, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro skundą tenkinti, o asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. gynėjo kasacinį skundą atmesti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. ir jos gynėjo, prašiusių tenkinti gynėjo kasacinį skundą, išteisintojo V. K. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui baudžiamoji byla nutraukta dėl dviejų kaltinimų iššvaisčius didelės vertės svetimą jam patikėtą turtą (BK 184 straipsnio 2 dalis), būtent:

1.1. V. K. einant valdytojo pareigas AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), ir veikiant kartu su AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotoja J. K., 2005 m. gruodžio 1 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą, jam bei jo pavaduotojai J. K. pateikus prašymą UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikti 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ 2005 m. gruodžio 5 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2 (kuris pagal jame nurodytą 2005 m. gruodžio 5 d. datą neatitiko tikrovės), M. K.-V. dėl suklydimo pasirašius 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą gauti 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą bei 180 000 Lt (52 131,6 Eur) sumos vekselį, jis kartu su J. K., pažeisdamas AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujant prašyme nurodytiems visiems asmenims, konkrečiai, prašyme dėl kredito pasirašiusiai UAB „R“ finansininkei A. N., nereikalaudamas, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to jis kartu su J. K., toliau pažeisdamas AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinęs kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su J. K. pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. 09-688 neteisėtai UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikė 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą. Taip V. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB Ūkio banko turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydamas AB Ūkio bankui 180 000 Lt (52 131,6 Eur) turtinę žalą.

1.2. V. K. einant valdytojo pareigas AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale ir veikiant kartu su AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotoja J. K., 2007 m. vasario 14 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir jam bei jo pavaduotojai J. K. pateikus 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt (86 886 Eur), pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 12 (kuris pagal jame nurodytą 2007 m. vasario 21 d. datą neatitiko tikrovės), M. K.-V. dėl suklydimo pasirašius 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt (86 886 Eur), jis kartu su J. K., pažeisdamas AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindamas pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudamas, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to jis kartu su J. K., toliau pažeisdamas AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinęs kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su J. K. pagal 2007 m. vasario 23 d. susitarimą Nr. 1 padidino UAB „R“ kredito sumą nuo 180 000 Lt (52 131,6 Eur) iki 300 000 Lt (86 886 Eur), papildomai suteikiant 120 000 Lt (34 754,40 Eur) kreditą. Taip V. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB Ūkio banko turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydamas AB Ūkio bankui 120 000 Lt (34 754,40 Eur) turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. K. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui baudžiamoji byla nutraukta dėl vienuolikos kaltinimų iššvaisčius didelės vertės svetimą jai patikėtą turtą (BK 184 straipsnio 2 dalis), būtent:

2.1. J. K. einant valdytojo pavaduotojo pareigas AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), ir veikiant kartu su AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoju V. K., 2005 m. gruodžio 1 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir jai bei filialo valdytojui V. K. pateikus prašymą UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikti 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ 2005 m. gruodžio 5 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2 (kuris pagal jame nurodytą 2005 m. gruodžio 5 d. datą neatitiko tikrovės), M. K.-V. dėl suklydimo pasirašius 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą gauti 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą bei 180 000 Lt (52 131,6 Eur) sumos vekselį, ji kartu su V. K., pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujant prašyme nurodytiems visiems asmenims, konkrečiai, prašyme dėl kredito pasirašiusiai UAB „R“ finansininkei A. N., nereikalaudama, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to ji kartu su V. K., toliau pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su V. K. pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. 09-688 neteisėtai UAB „R“ apyvartinėms lėšoms suteikė 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą. Taip J. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB Ūkio banko turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 180 000 Lt (52 131,6 Eur) turtinę žalą.

2.2. J. K. einant valdytojo pavaduotojo pareigas AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale ir veikiant kartu su AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytoju V. K., 2007 m. vasario 14 d. UAB „R“ direktorei M. K.-V. kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir jai bei filialo valdytojui V. K. pateikus 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt (86 886 Eur) ir pagamintą netikrą dokumentą – UAB „R“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 12 (kuris pagal jame nurodytą 2007 m. vasario 21 d. datą neatitiko tikrovės), M. K.-V. dėl suklydimo pasirašius 2007 m. vasario 14 d. prašymą dėl UAB „R“ apyvartinių lėšų papildymo iki 300 000 Lt (86 886 Eur), ji kartu su V. K., pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to ji kartu su V. K., toliau pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą banko limitų tvarką, kartu su V. K. pagal 2007 m. vasario 23 d. susitarimą Nr. 1 padidino UAB „R“ kredito sumą nuo 180 000 Lt (52 131,6 Eur) iki 300 000 Lt (86 886 Eur), papildomai suteikiant 120 000 Lt (34 754,4 Eur) kreditą. Taip J. K. savo veiksmais neteisėtai (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) ir neatlygintinai (kreditas nebuvo grąžintas) tyčia perleido didelės vertės AB Ūkio banko turtą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 120 000 Lt (34 754,4 Eur) turtinę žalą.

2.3. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2006 m. birželio 5 d. UAB „Aušrida“ direktoriui O. K., kuris buvo veikiamas suklydimo, kartu su R. L. ir R. P. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir jai pateikus suklastotą 140 000 Lt (40 546,8 Eur) sumos vekselį, netikrą dokumentą – Akcininkų susirinkimo protokolą, ji, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujant vekselyje nurodytiems laiduotojams bei Akcininkų susirinkimo protokolą pasirašiusiems asmenims, nereikalaudama, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to ji, toliau pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles bei netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, priėmė iš O. K. ydingą dokumentų paketą, kuriuo remiantis pagal 2006 m. birželio 6 d. kredito sutartį Nr. 09-1023 UAB „Aušrida“ buvo neteisėtai suteiktas 140 000 Lt (40 546,8 Eur) kreditas apyvartinėms lėšoms. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas padidintas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „R“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 120 000 Lt (34 754,4 Eur) turtinę žalą.

2.4. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2006 m. rugsėjo 20 d. UAB „Technologijų skliautai“ direktoriui E. G. kartu su R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir E. G. pateikus jai paraišką, užpildytą jo vardu, dėl tikslinio kredito, skirto odontologinei įrangai pirkti, gavimo kartu su pagamintais netikrais ir suklastotais dokumentais – UAB „Technologijų skliautai“ akcininkų susirinkimo protokolu bei 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos vekseliu, nurodė E. G. pasirašyti paraišką ir uždėti UAB „Technologijų skliautai“ antspaudą, tai E. G., kuris buvo veikiamas suklydimo, ir padarė. Po to ji, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujant vekselyje nurodytiems laiduotojams V. T. ir J. G., prašyme dėl kredito pasirašiusiai UAB „Technologijų skliautai“ finansininkei A. N., nereikalaudama, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė, toliau pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, priėmė iš E. G. ydingą dokumentų paketą, kuriuo remiantis pagal kredito sutartį Nr. 09-1252 2006 m. rugsėjo 24 d. paskolų komiteto posėdžio metu buvo priimtas sprendimas neteisėtai suteikti UAB „Technologijų skliautai“ 150 000 Lt (43 443 Eur) kreditą. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „Technologijų skliautai“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 150 000 Lt (43 443 Eur) turtinę žalą.

2.5. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2006 m. gruodžio 29 d. R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus I. L. vardu užpildytą prašymą suteikti 36 000 Lt (10 426,32 Eur) kreditą, informaciją apie laiduotojus su suklastotu M. L. parašu, nedalyvaujant kredito gavėjui ir laiduotojams, ji, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, priėmė iš R. L. ydingą dokumentų paketą, kuriuo remiantis pagal 2006 m. gruodžio 29 d. vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-254/07 I. L. neteisėtai buvo suteiktas 36 000 Lt (10 426,32 Eur) kreditas. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (R. L.), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui didelę – 36 000 Lt (10 426,32 Eur) turtinę žalą.

2.6. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 17 d. R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus B. G. vardu užpildytą 2007 m. balandžio 12 d. prašymą suteikti 35 000 Lt (10 136,7 Eur) kreditą bei iš anksto paruoštą ir B. G. jau pasirašytą 2007 m. balandžio 17 d. kredito sutartį Nr. KR09-229/07, taip pat informaciją apie laiduotojus su suklastotu M. L. parašu, nedalyvaujant kredito gavėjui ir laiduotojams, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to jai pažeidžiant AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir jai netinkamai įvertinus kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, jai pažeidžiant banko limitų tvarką, B. G. neatitinkant AB Ūkio banko Kreditų fiziniams asmenims suteikimo taisyklėse nurodytų reikalavimų, 2007 m. balandžio 17 d. pagal vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-229/07 B. G. buvo neteisėtai suteiktas 35 000 Lt (10 136,7 Eur) kreditas. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (I. L.), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui didelę – 35 000 Lt (10 136,7 Eur) turtinę žalą.

2.7. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2007 m. balandžio 12 d. J. V. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus užpildytą prašymą suteikti 38 000 Lt (11 005,56 Eur) kreditą bei R. L. užpildytą informaciją apie laiduotojas su suklastotais M. L. ir Ž. G. parašais, J. K., pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, J. V. neatitinkant AB Ūkio banko Kreditų fiziniams asmenims suteikimo taisyklėse nurodytų reikalavimų, pagal 2007 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito sutartį Nr. KR09-254/07 neteisėtai J. V. suteikė 38 000 Lt (11 005,56 Eur) kreditą. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (J. V.), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 38 000 Lt (11 005,56 Eur) turtinę žalą.

2.8. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2007 m. liepos 20 d. UAB „Astonus“ direktorei D. K. kartu su R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus jai prašymą dėl 440 000 Lt (127 432,8 Eur) kredito apyvartinėms lėšoms UAB „Astonus“ vardu suteikimo bei paprastąjį 440 000 Lt (127 432,8 Eur) vekselį, 2007 m. liepos 20 d. priėmė pateiktus dokumentus ir, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, Kliento finansinės būklės ir kreditingumo nustatymo tvarką bei netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą ir įkeičiamo turto vertę, neteisėtai pagal 2007 m. liepos 27 d. kredito sutartį Nr. KR09-602/07 suteikė UAB „Astonus“ 440 000 Lt (127 432,8 Eur) kreditą. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „Astonus“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 440 000 Lt (127 432,8 Eur) turtinę žalą.

2.9. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2007 m. spalio 3 d. UAB „Sostapilė“ direktoriui D. L. kartu su R. L. ir B. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus prašymą UAB „Sostapilė“ suteikti 490 000 Lt (141 913,81 Eur) kreditą bei netikrą dokumentą – UAB „Sostapilė“ 2007 m. spalio 3 d. vienintelio akcininko sprendimą su nuskenuotu A. Še. parašu, ji, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juos pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nereikalaudama, kad dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, šiuos dokumentus priėmė. Po to ji, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles, AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 76-G patvirtintą Kliento tapatybės nustatymo tvarką ir netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, pažeisdama banko limitų tvarką, pagal 2007 m. spalio 5 d. kredito sutartį UAB „Sostapilė“ neteisėtai suteikė 490 000 Lt (141 913,81 Eur) kreditą apyvartinėms lėšoms. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „Sostapilė“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 490 000 Lt (141 913,81 Eur) turtinę žalą.

2.10. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2007 m. gruodžio 10 d. UAB „Megasta“ direktorei A. R. kartu su R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir pateikus A. R. vardu užpildytą prašymą dėl 290 000 Lt (83 989,81 Eur) paskolos UAB „Megasta“ vardu gavimo, įkeičiant 2007 m. lapkričio 7 d. nupirktą sodybą, esančią Varėnos rajone, (duomenys neskelbtini), prašyme melagingai nurodžius, kad planuojama plėsti įmonės veiklą ir teikti kaimo turizmo paslaugas, ji šį prašymą su melagingai įrašytais duomenimis priėmė ir, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles bei netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą ir įkeičiamo turto vertę, pažeisdama banko limitų tvarką, 2007 m. gruodžio 18 d. paskolų komiteto posėdžio metu neteisėtai priėmė sprendimą suteikti UAB „Megasta“ 150 000 Lt (43 443 Eur) kreditą ir 2007 m. gruodžio 18 d. pagal kredito sutartį Nr. KR09-996/07 suteikė UAB „Megasta“ 150 000 Lt (43 443 Eur) kreditą. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „Megasta“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 150 000 Lt (43 443 Eur) turtinę žalą.

2.11. J. K. einant AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigas, 2008 m. sausio 7 d. R. L. atvykus į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą ir jai pateikus UAB „Megasta“ direktorės A. R. vardu užpildytą prašymą dėl 130 000 Lt (37 650,6 Eur) paskolos UAB „Megasta“ vardu gavimo, ji šį prašymą su melagingai įrašytais duomenimis priėmė ir, pažeisdama AB Ūkio banko nustatytus reikalavimus ir taisykles bei netinkamai įvertinusi kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą ir įkeičiamo turto vertę, pažeisdama banko limitų tvarką, 2008 m. sausio 8 d. paskolų komiteto posėdžio metu priėmė sprendimą neteisėtai suteikti UAB „Megasta“ apyvartinėms lėšoms, įkeičiant neatitinkančias realios vertės įmonės atsargas, 130 000 Lt (37 650,6 Eur) kreditą, ir pagal 2008 m. sausio 9 d. kredito sutartį Nr. KR09-14/08 UAB „Megasta“ neteisėtai buvo suteiktas 130 000 Lt (37 650,6 Eur) kreditas. Taip J. K. savo neteisėtais tyčiniais veiksmais (kreditas suteiktas nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidus kredito suteikimo taisykles) sąlygojo neatlygintiną (kreditas nebuvo grąžintas) jai patikėto didelės vertės AB Ūkio banko turto perleidimą trečiajam asmeniui (UAB „Megasta“), šiais savo veiksmais padarydama AB Ūkio bankui 130 000 Lt (37 650,6 Eur) turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla V. K. dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir priimdamas dėl šių kaltinimų naują nuosprendį, kuriuo V. K. dėl šių kaltinimų išteisino, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>, 2K-302-489/2017). Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. K. veikė piktavališkai prieš AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo interesus, suvokė, kad UAB „R“ nevykdys savo turtinių įsipareigojimų, taigi, nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti kaip AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo turto iššvaistymą. Išteisinus V. K. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, jam pareikšti civilinių ieškovių AB DnB banko, AB Šiaulių banko ir BAB Ūkio banko ieškiniai palikti nenagrinėti.

4. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl AB DnB banko, AB Šiaulių banko ir BAB Ūkio banko civilinių ieškinių išsprendimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad baudžiamoji byla J. K. dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK) tiksliai nereglamentuoja, kaip tokiu atveju turi būti sprendžiamas civilinis ieškinys, o pagal teismų praktiką tokiu atveju civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-46-699/2018 ir kt.). Dėl to, vadovaujantis teismų praktika, J. K. civilinių ieškovių pateikti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. K. gynėjas advokatas V. Kaupas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų J. K. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria J. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir J. K. dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5.1. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo suvaržyta J. K. teisė žinoti, kuo yra kaltinama, nes kaltinamasis aktas nebuvo pakankamai aiškus ir konkretus, todėl buvo iš esmės pažeistos BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 219, 255, 256 straipsnių nuostatos. Iš 2015 m. kovo 24 d. ir 2021 m. kovo 24 d. kaltinimo J. K. matyti, kad ji buvo kaltinama tyčia neatlygintinai perleidusi jai patikėtą didelės vertės AB Ūkio banko turtą, t. y. suteikusi kreditą UAB „R“, sąlygojusi turto perleidimą UAB „Aušrida“, UAB „Technologijų skliautai“, UAB „Sostapilė“, UAB „Megasta“, I. L., B. G., suteikusi kreditą ir sąlygojusi turto perleidimą UAB „Astonus“, UAB „Megasta“, J. V.; visuose J. K. pareikštuose kaltinimuose nurodytos tokios jos veikos: neįsitikindama pateiktų dokumentų bei juose pasirašiusių asmenų parašų tikrumu, nedalyvaujant prašyme suteikti kreditą nurodytiems asmenims, nereikalaudama, kad pirmiau nurodyti dokumentai būtų pasirašyti banko darbuotojų akivaizdoje, priėmė šiuos dokumentus; iš R. L. priimto ydingo dokumentų paketo pagrindu darė įtaką sprendimo dėl sandorio patvirtinimo priėmimui, suteikiant vartojimo kreditus I. L. ir B. G., priimto UAB „Megasta“ ydingo dokumentų paketo pagrindu darė įtaką 2008 m. sausio 8 d. paskolų komiteto posėdžio metu sprendimo dėl sandorio patvirtinimo įkeičiant neatitinkančias realios vertės įmonės atsargas priėmimui ir pan. Taigi iš kaltinimo turinio matyti, kad J. K. pareigos suformuluotos kaip bendro pobūdžio abstrakčios pareigos, neturinčios konkretaus (arba turinčios labai platų) turinio, o nuo tokių bendrų teiginių neįmanoma veiksmingai gintis. Išvadą apie esminius kaltinimo trūkumus patvirtina apeliacinės instancijos teismo sprendimas skirti bankininkystės ekspertizę ir leisti prokurorui ekspertizės akto pagrindu pakeisti kaltinimą J. K., kad būtų pašalinti kaltinimo ir nuosprendžio trūkumai. Pažymėtina, kad priimdamas naują nuosprendį, kuriuo pakeitė bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atėmė galimybę J. K. jas ginčyti fakto aspektu, o tai yra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamosios teisės. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad J. K. teisė žinoti, kuo kaltinama, nebuvo suvaržyta, nes ji padedama gynėjo dėstė teismui savo poziciją, nepaneigia to, kad J. K. teisė į gynybą buvo varžoma. Pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo argumentas atskleidžia, kad teismas turėjo aiškią vidinę nuostatą palaikyti kaltinimą, tai patvirtino ir bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininko elgesys. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių motyvų matyti, kad J. K. pripažinta kalta, nes neįrodė savo nekaltumo, o tai yra aiškus nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nors teismas privalėjo išsamiai tirti J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviuosius pažymius, tačiau tai nebuvo padaryta. Išvadą apie tai patvirtina ir teismo siekis rinkti tik J. K. kaltinančius įrodymus ir priimtas sprendimas skirti bankininkystės ekspertizę bei šios ekspertizės akto perrašymas nuosprendyje nevertinant jo kaip įrodymo patikimumo, išsamumo ir kitais aspektais. Tai, kad teismas netinkamai vertino ekspertizės aktą kaip įrodymą, neatitinka esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

5.2. Nagrinėję bylą teismai peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, todėl pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas. Iš 2015 m. kovo 24 d. ir 2021 m. kovo 24 d. kaltinimų J. K. matyti, kad ji nebuvo kaltinama tuo, kad netinkamai atliko savo darbą, be kita ko, leisdama kredito lėšas panaudoti ne pagal paskirtį, taip padarydama AB Ūkio bankui didelę žalą, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimtuose nuosprendžiuose padarė tokią išvadą. Iš 2015 m. kovo 24 d. kaltinimo J. K. turinio matyti, kad ji buvo kaltinama tyčia padariusi BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šias nusikalstamas veikas ji padarė dėl neatsargumo. Iš 2021 m. kovo 24 d. kaltinimo J. K. matyti, kad ji vėl buvo kaltinama tyčia padariusi BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Dėl to, priimdamas prokuroro 2021 m. kovo 24 d. prašymą patikslinti kaltinimą J. K., apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir BPK 256 straipsnyje nustatytą kaltinimo keitimo tvarką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad, BPK 320 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su BPK 320 straipsnio 6 dalimi ir 256 straipsnio 1 dalimi, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma. Šio požiūrio laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-7-29-942/2016, 2K-236-648/2020, 2K-7-25-495/2020 ir kt.). Padarydamas išvadą, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, gali būti pakeistos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas iškreipė kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a> turinį ir prasmę. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad 2021 m. kovo 21 d. patikslintame prokuroro kaltinime tik sukonkretintos ir patikslintos kaltinimo aplinkybės, nes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. K. padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas dėl neatsargumo, o 2021 m. kovo 24 d. patikslintame kaltinime J. K. kaltinama BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas padariusi tyčia, t. y. prokuroras, pakeisdamas kaltinimą, paprašė pasunkinti J. K. teisinę padėtį. Pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 256 straipsnio pažeidimas turėjo esminę įtaką J. K. teisėms ir teisingo teismo sprendimo priėmimui.

5.3. Įvertindami byloje surinktus įrodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Pirmosios instancijos teismas priskyrė J. K. atsakomybę už viso AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo veiklą, nenustatė jos veikoje objektyviųjų BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Iš J. K. pareikštų kaltinimų turinio matyti, kad ji netinkamai atliko savo kaip AB Ūkio banko filialo valdytojo pavaduotojo pareigas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, nes kaltinimo esmė turi būti susijusi su kreditų suteikimu ir J. K. įgaliojimais savarankiškai priimti sprendimus AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialui suteikiant kreditus UAB „R“, UAB „Aušrida“, UAB „Sostapilė“ ir kt., o ne su bendra atsakomybe dėl tam tikrų pareigų ėjimo AB Ūkio banke. Byloje, remiantis AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojo pavaduotojo pareigybiniais nuostatais ir kitais vidiniais AB Ūkio banko teisės aktais, nustatyta, kad J. K. neturėjo jokių įgalinimų priimti prašymus dėl kreditų suteikimo su dokumentais iš juridinių ir fizinių asmenų stebint, kad šie prašymai būtų pasirašomi J. K. akivaizdoje. Priešingai, pagal AB Ūkio banko vidinius teisės aktus – informacinį nurodymą „Dokumentų paketas paskolos ar kredito linijos gavimui (juridiniams asmenims)“ bei informacinį nurodymą „Dokumentų paketas paskolos ar kredito linijos gavimui (individualioms įmonėms)“ matyti, kad prašymą suteikti paskolą ar kreditą juos gauti pageidaujantis banko klientas turi pateikti banko vadybininkui. Iš prašymų, kuriais prašyta gauti kaltinime J. K. nurodytus kreditus, matyti, kad prašymai užpildyti ir pasirašyti UAB „R“, UAB „Megasta“, UAB „Sostapilė“ ir kitų įmonių vadovų, jų vyriausiųjų finansininkų, o prašymų analizę atliko AB Ūkio banko vadybininkas R. R. Dėl to kaltinimai J. K. priėmus iš juridinių ir fizinių asmenų prašymus suteikti kreditus bei juos lydinčius ydingus dokumentus yra pateikti be faktinio ir teisinio pagrindo. Byloje, remiantis AB Ūkio banko vidiniais teisės aktais, nustatyta, kad J. K. neturėjo įgalinimų įvertinti kredito riziką, t. y. skolininko galimybę grąžinti kreditą, todėl ji negalėjo būti kaltinama netinkamu tokių veiksmų atlikimu. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenurodė, kokius „Finansinės būklės įvertinimo ir kreditabilumo nustatymo“ 4.3 skyriuje nurodytus sprendimus ir kada priėmė J. K., kokių konkrečių įstatymų, AB Ūkio banko vidinių teisės aktų reikalavimų ji turėjo laikytis šiuos sprendimus priimdama, juolab kad pagal „Finansinės būklės įvertinimo ir kreditabilumo nustatymo“ 4.3 skyriaus nuostatas įvertinti kredito prašančio kliento finansinės padėties kokybinius rodiklius turėjo kreditavimo specialistas. Be jokio faktinio ir teisinio pagrindo J. K. buvo kaltinama ir tuo, kad ji suteikė kreditus pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį, 2007 m. vasario 23 d. papildomą susitarimą Nr. 1 UAB „R“, pagal 2007 m. balandžio 27 d. vartojimo kredito sutartį J. V., nes šias sutartis AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo vardu sudarė, taigi ir kreditus suteikė, V. K.. Pagal AB Ūkio banko vidinius teisės aktus J. K. neturėjo įgalinimų daryti įtaką paskolų komiteto posėdžių sprendimams dėl sandorio patvirtinimo, nes paskolų komiteto pirmininko pareigas ėjo V. K., o pagal AB Ūkio banko vidinius teisės aktus kiekvienas komiteto narys privalėjo savarankiškai įvertinti pateiktus svarstyti dokumentus. Taigi J. K. negalėjo daryti įtakos V. K. kaip komiteto pirmininkui. Be to, byloje nėra jokių duomenų (V. K. ar paskolų komiteto narių parodymų), kad J. K. būtų dariusi įtaką paskolų komiteto nariams priimant sprendimus dėl kreditų suteikimo. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų nuosprendžiuose pateikti motyvai dėl netinkamo J. K. įgaliojimų panaudojimo yra nesusiję su įrodinėjimo dalyku šioje byloje. BPK 20 straipsnio 5 dalis buvo pažeista ir tuo, kad teismai byloje įrodymus vertino selektyviai, prioritetinę reikšmę suteikdami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, nepaisydami prieštaravimų juose, ignoravo J. K. nurodytas aplinkybes, įrodymus vertino neatsižvelgdami į visumą. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo paviršutiniškas, nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų, nenurodant patikimų motyvų, kuriais vadovaujantis buvo atmesti ar kitaip įvertinti apeliacinio skundo argumentai, todėl nuosprendis pagrįstas spėjimu ir prielaidomis, nesusiejant konkrečių įrodymų su kaltinime J. K. nurodytomis veikomis. Antai nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptariami J. K. paaiškinimai, daromos nuorodos į pažeistas AB Ūkio banko vidinių teisės aktų nuostatas, cituojamos atskiros bankininkystės ekspertizės akto išvados dėl eksperto nustatytų teisės pažeidimų suteikiant kreditus fiziniams ir juridiniams asmenims, perteikiami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, remiamasi AB Ūkio banko administracijos raštų duomenimis apie J. K. netinkamai atliktas pareigas, tačiau nepaaiškinama, kokius konkrečius kaltinime nurodytus J. K. veiksmus ir kaip šie duomenys patvirtina. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo J. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, dėl jų priimtame nuosprendyje nepasisakė. Paduotame apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad J. K. nebuvo supažindinta su AB Ūkio banko vidiniais teisės aktais, kurių pažeidimu yra kaltinama, kad pirmosios instancijos teismas išvadas apie J. K. padarytus AB Ūkio banko vidinių teisės aktų pažeidimus grindė neleistinais duomenimis – AB Ūkio banko administracijos vadovo raštais, kad šie raštai surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir nesudarius galimybės apklausti raštų autorių teisme, taip pažeidžiant BPK 7 straipsnio reikalavimus, teisę į gynybą, neatsižvelgė į apeliaciniame skunde padarytas nuorodas į byloje surinktus AB Ūkio banko administracijos vadovo raštus, kuriuose nurodyta, kad nenustatyta, jog banko darbuotojai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Be to, apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad J. K. neiššvaistė AB Ūkio banko turto sudarydama kredito sutartis su UAB „Aušrida“ ir UAB „Astonus“, nes banko lėšos buvo prarastos tik tada, kai kreditus gavę šių bendrovių direktoriai apgavo AB Ūkio banką panaudodami kaip kreditą gautus pinigus ne pagal paskirtį, t. y. išgrynindami ir perduodami R. L. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad net dėl devynių J. K. pareikštų kaltinimų dėl AB Ūkio banko turto iššvaistymo atvejų sutartis dėl kreditų suteikimo pasirašė ne J. K., bet V. K.. Svarbu ir tai, kad pagal AB Ūkio banko filialo valdytojo V. K. pasirašytą sutartį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) vartojimo kredito suteikimo I. L. galimai buvo iššvaistyta tik 23 335 Lt (6758,28 Eur), o ne visas suteiktas kreditas, pagal V. K. pasirašytą sutartį dėl 35 000 Lt (10 136,70 Eur) vartojimo kredito suteikimo B. G. galimai buvo iššvaistyta tik 25 836 Lt (7482,62 Eur), o ne visas suteiktas kreditas, pagal V. K. pasirašytą sutartį dėl 38 000 Lt (11 005,56 Eur) vartojimo kredito suteikimo J. V. galimai buvo iššvaistyta tik 30 816 Lt (8924, 93 Eur), o ne visas suteiktas kreditas. Kasatorius pažymi, kad pagal visas kaltinimuose J. K. nurodytas kredito sutartis buvo sudaryti įkeitimo sandoriai, taigi kredito sutarties šalis, turinti abejonių dėl tam tikrų kredito sutarties sąlygų, galėjo pasitarti su notaru ir manydama, kad sutarties sąlygos neatitinka jos interesų, turėjo teisę atsisakyti sudaryti turto įkeitimo sutartį ir atsisakyti vykdyti kredito sutartį. Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnį, notaras, atlikdamas notarinį veiksmą, nustato fizinių asmenų, jų atstovų arba juridinių asmenų atstovų asmens tapatybes, pateikiami atstovų įgaliojimai, patikrinamas sandorius sudarančių asmenų parašų tikrumas, o pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį laikoma, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėtini, iki šie dokumentai ar jų dalys įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažįstami negaliojančiais. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu laikytina ir tai, kad bylą nagrinėję teismai nevertino J. K. teisinančių įrodymų. Byloje liko neįvertintas D. K. prašymas AB Ūkio bankui dėl 28 000 Lt (8109,36 Eur) kredito suteikimo, iš jo matyti, kad D. K. ne kartą lankėsi AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, kol UAB „Astonus“ vardu pateikė prašymą gauti kreditą, ir jai nebuvo reikalingas žmogus, kuris paaiškintų, kaip nuvykti į AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialą, supažindintų su filialo darbuotojais, tarp jų J. K. Neįvertinta ir AB Ūkio banko atmintinė „Dokumentų paketas paskolos ar kredito linijos gavimui juridiniams asmenims“, kurioje nustatyta, kad klientas, pageidaujantis gauti paskolą ar kredito liniją, pateikia banko vadybininkui šiuos dokumentus – prašymą suteikti kreditą ar kredito liniją su priedais Nr. l ir Nr. 2 (banko tipinės formos) ir t. t. Taip pat 2012 m. rugpjūčio 6 d. AB Ūkio banko raštas, pagal kurį dėl paskolos UAB „Astonus“ suteikimo nurodyta, kad prašymą kreditui priėmė ir siūlymą suteikti kreditą parengė AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo vadybininkas R. R., tai patvirtinantys kiti AB Ūkio banko vidiniai dokumentai (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2007 m. liepos 4 d. išduota UAB „Astonus“ pažyma, 2007 m. liepos 20 d. UAB „Astonus“ atsargų sąrašas ir kiti). Liko neįvertintas AB Ūkio banko administracijos vadovo 2005 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 94-G „Dėl priimtinų turto vertinimo įmonių sąrašo patvirtinimo“, iš kurio palyginimo su kitais bylos duomenimis matyti, kad suteikiant kreditus įmonių atsargas įvertino AB Ūkio bankui priimtina turto vertintojo įmonė. Liko neįvertinta ir AB Ūkio banko administracijos vadovo įsakymu Nr. 56-G patvirtinta Klientų tapatybės nustatymo tvarka, jos 7, 8, 9 punktai, pagal kuriuos klientas atsakingas už dokumentų, kurių pagrindu nustatoma jo tapatybė, tikrumą, teisingumą ir galiojimą. Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino AB Ūkio banko ir UAB „Astonus“ kredito linijos sutarties, sudarytos 2007 m. liepos 27 d., 8.1, 8.1.1, 8.1.2 punktų, apibrėžiančių įkeičiamą turtą, turinį ir dėl to padarė neteisingas išvadas apie UAB „Astonus“ finansinę padėtį, neatskyrė banko filialo vadovų ir kitų darbuotojų darbo funkcijų. Byloje liko neįvertintas AB Ūkio banko valdybos 2000 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio protokolu Nr. 43 patvirtintas teisės aktas „Finansinės būklės įvertinimas ir kreditabilumo nustatymas“, iš kurio išplaukia, kad vien tik tai, jog kreditą suteikti įmonės vardu paprašė įmonės direktorius, einantis pareigas vos vieną dieną (kaltinimas dėl kredito suteikimo UAB „Astonus“, vadovautos direktorės D. K.), savaime nenustatė pareigos banko darbuotojams atsisakyti išduoti kreditą įmonei. Byloje liko neįvertinti duomenys, kad sprendimą dėl kredito suteikimo AB Ūkio banke iš esmės lėmė kompiuterinė programa, kuri apibrėždavo ne tik kredito dydį, bet ir kredito užtikrinimo priemones, jų pakankamumą. Bylą nagrinėję teismai neįvertino 2007 m. liepos 27 d. įkeitimo lakšto, iš kurio turinio matyti, kad UAB „Astonus“ įkeičiamų AB Ūkio banko naudai prekių atsargų vertė pagal pridedamą sąrašą lygi 530 000 Lt (153 498,6 Eur), o be jokių tai patvirtinančių duomenų rėmėsi AB Ūkio banko administracijos vadovo raštu, pagal kurį bankui buvo įkeista 700 000 Lt (202 734,01 Eur) vertės UAB „Astonus“ prekių atsargų, nors realiai tokio prekių atsargų kiekio niekada įmonėje nebuvo. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino aplinkybės, kad AB Ūkio banko darbuotojai neturėjo pareigos aiškinti D. K. jos sudaromų sutarčių teisinių padarinių, jei ji tuo nesidomėjo, o D. K. įmonės vardu prisiimtus įsipareigojimus patvirtina AB Ūkio banko ir UAB „Astonus“ 2007 m. liepos 27 d. pasirašytos kredito sutarties 1.8.2 punktas, UAB „Astonus“ 440 000 Lt (128 354,73 Eur) sumos paprastasis vekselis, liudytojos A. Š. parodymai. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nėra duoti siekiant išvengti atsakomybės, ar nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai protokoluose nėra atskleisti kryptingai primetant jiems tyrėjų versiją, ar iš tiesų R. L. pagal sutartis pasamdyti asmenys, pasirašę ir teikę paraiškas AB Ūkio bankui kreditams gauti, buvo R. L. suklaidinti, kokios priežastys nulėmė, kad šie asmenys suklaidino AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojus.

5.4. Darydami išvadą, kad J. K. veikos kvalifikuotinos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia visų turto iššvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išteisino AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo vadovą V. K. dėl jam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pareikštų kaltinimų, kurie susiję su J. K. pareikštais kaltinimais pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kreditai, dėl kurių lėšų iššvaistymo buvo kaltinama J. K., buvo suteikti kredito sutartimis, pagal kurias kreditų gavėjai įsipareigodavo vykdyti prisiimamas turtines prievoles, o AB Ūkio bankas įgydavo atitinkamus turtinius reikalavimus į šiuos asmenis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad J. K. sutarčių pasirašymo momentu būtų žinojusi ar numačiusi, jog skolininkai nevykdys savo turtinių prievolių. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad J. K. AB Ūkio banko turtą iššvaistė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, taigi privalėdama suvokti ir numatyti, kad paskolos gali būti negrąžintos ir AB Ūkio bankas gali dėl to patirti turtinę žalą. Dėl to darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes J. K. nesuvokė turto iššvaistymui būtino teisinio požymio – neatlygintinumo. Byloje nustatyta, kad R. L. pasinaudojo kaip tarpininkais kitais asmenimis suklaidindamas AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojus, o byloje nenustatyta, kad J. K. būtų veikusi bendrai su R. L. ir (ar) apgautais bei nesąžiningais paskolų gavėjais. Pagal kreditų sutartis, su kuriomis susiję J. K. pareikšti kaltinimai, skolininkams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojai imdavosi teisinių priemonių siekdami skolas išieškoti priverstinai. Byloje nenustatyta, kad J. K. piktavališkai veikė prieš AB Ūkio banko interesus.

6. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Stankevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir palikti dėl šių kaltinimų galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Darydamas išvadą, kad V. K. veika neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jei ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nurodytų padarinių (intelektualusis nusikalstamo nerūpestingumo elementas), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (valinis nusikalstamo nerūpestingumo elementas).

6.1.1. Sprendžiant dėl V. K. kaltės intelektinio elemento pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog išduodant byloje nagrinėjamas paskolas (kreditus) nebuvo laikomasi visų nustatytų reikalavimų, nebuvo tikrinama bendrovių ir fizinių asmenų būklė, todėl neginčijama ir sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. K. nenumatė (nežinojo), kad pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartį bei 2007 m. vasario 23 d. susitarimą UAB „R“ nevykdys prisiimtų turtinių įsipareigojimų ir taip AB Ūkio bankui bus padaryta didelė turtinė žala (intelektinis kaltės elementas).

6.1.2. Sprendžiant dėl V. K. kaltės valinio elemento atsižvelgtina į V. K. padarytų pažeidimų, vykdant jam priskirtas funkcijas, pobūdį, jo veiksmų pavojingumą, paskolų (kreditų) išdavimui keliamus esminius reikalavimus ir kitas aplinkybes, o šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Finansų įstaigų veiklos pagrindą sprendžiant dėl paskolų (kreditų) suteikimo sudaro rizikos, kad paskola (kreditas) nebus grąžinta, vertinimas. Dėl to nustačius, kad pagal asmens pateiktus dokumentus asmens ekonominė padėtis formaliai atitinka kredito suteikimo kriterijus (kiekybiniai rodikliai), lemiamą reikšmę turi tai, ar kredito prašančio asmens pateikiami dokumentai realiai atspindi faktinę tokio asmens ekonominę padėtį (kokybiniai rodikliai). Tokias šio proceso gaires nustato Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas, AB Ūkio banko vidiniai teisės aktai – „Kredito vadovas“, konkrečiai, jo skyriai „Kreditavimo limitai ir patvirtinimas“, „Finansinės būklės įvertinimas ir kreditingumo nustatymas“. Iš „Kredito vadovo“ 4.3, 4.3.1, 4.3.1.2 punktų, 4.2.1 skirsnio išplaukia, kad reikalavimas, kad asmens pateikti finansiniai ir kiti dokumentai, reikalingi kreditui gauti, atitiktų realią tokio asmens ekonominę padėtį, yra pagrįstas pamatiniu finansinio apdairumo principu. Šio reikalavimo nesilaikymas, vertinant asmens kreditingumą, negali būti laikomas formaliu ar techninio pobūdžio, nes akivaizdžiai pažeidžia finansų įstaigų veiklos suteikiant kreditus esmę ir prasmę. Pažymėtina, kad V. K. dėl savo einamų aukštų pareigų AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, turimo išsilavinimo, ilgametės patirties finansų įstaigos veikloje objektyviai neabejotinai turėjo suprasti, jog, formaliai atlikdamas pareigas vertinant kokybinius asmens ekonominės padėties rodiklius dėl UAB „R“ kreditingumo, gali padaryti AB Ūkio bankui didelę turtinę žalą. Antai byloje nustatyta, kad UAB „R“ verslo planas vertintas nebuvo, įmonės direktorė M. K.-V., prieš sudarant 2005 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartį, dirbo vos mėnesį, neįsitikinta M. K.-V. finansinėmis galimybėmis laiduoti už UAB „R“ dėl šios įmonės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo, galiausiai nesiimta vertinti, ar UAB „R“ apskritai vykdo kokią nors ekonominę veiklą (tai, kad įmonė veiklos nevykdė, patvirtina A. N., B. G. parodymai). Dėl to baudžiamosios bylos duomenys leidžia teigti, kad V. K., aplaidžiai vykdydamas pareigas dėl UAB „R“ kreditingumo įvertinimo (kokybinių rodiklių nustatymo), turėjo numatyti, jog 2005 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartis bei 2007 m. vasario 23 d. papildomas susitarimas dėl kredito sumos padidinimo yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsti, nelogiški, elementarių finansų įstaigos veiklos principų neatitinkantys sandoriai, kurie gali lemti AB Ūkio banko didelės vertės turto iššvaistymą. Pažymėtina, kad jei V. K. būtų žinojęs ir numatęs, jog UAB „R“ prisiimtų įsipareigojimų nevykdys ir AB Ūkio bankas turto neteks, tokie veiksmai būtų vertinami kaip padaryti veikiant tyčia. V. K. ir subjektyviai galėjo suprasti, kad UAB „R“ kreditingumas yra akivaizdžiai abejotinas ir tai gali lemti didelę turtinę žalą AB Ūkio bankui vien dėl to, kad turėjo ne tik pareigą, bet ir galimybę vertinti, ar UAB „R“ faktinė padėtis neatsispindi šios įmonės prašymuose dėl kredito linijos suteikimo ir kredito sumos padidinimo pateiktų duomenų. Pažymėtina, kad pagal R. L. ir M. K.-V. parodymus V. K. su M. K.-V. sprendžiant dėl kredito linijos sutarties sudarymo susitiko ne mažiau kaip du kartus, tačiau V. K. šiuos susitikimus neigė, nors ir pripažino, kad sutartį dėl kredito suteikimo iš esmės visais atvejais pasirašo įmonės vadovas. M. K.-V. teisme parodė, kad dokumentų kreditams gauti nerengė, kreditų gavimas su ja nebuvo derintas, ji apskritai jokių UAB „R“ veiklos dokumentų nerengė. Dėl to pagal byloje nustatytas aplinkybes V. K., susitikdamas su M. K.-V., kai buvo nuvykęs į UAB „R“ sandėlį tikrinti įmonės atsargų, turėjo realią galimybę nustatyti, jog M. K.-V. yra fiktyvi UAB „R“ direktorė, kredito poreikio bei prašymuose dėl kredito linijos suteikimo ir padidinimo nurodytos informacijos negali pagrįsti, teikdama prašymus dėl kredito suteikimo šiai įmonei apskritai neatstovauja, laidavimo, kaip asmeninio finansinio įsipareigojimo, prasmės nesupranta. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. K. galėjo numatyti, jog UAB „R“ gali nevykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų ir dėl to, kad sutartys su įmonėmis, kurių paskolomis ir kreditais rūpinosi R. L., buvo sudaromos pakankamai ilgą laiką – nuo 2005 iki 2008 metų, o R. L. kontroliuojamų įmonių skolinių įsipareigojimų nevykdymo atvejai nebuvo tinkamai įvertinami, nors V. K. tiesiogiai dalyvavo priimant sprendimus dėl paskolų R. L. kontroliuojamoms įmonėms suteikimo kaip filialo paskolų suteikimo komiteto narys. Tokie bylos duomenys rodo, jog, turėdamas pareigą ir realią galimybę nustatyti UAB „R“ kreditingumą, V. K. akivaizdžiai formaliai atliko savo pareigas ir to nepadarė, todėl turėjo ir galėjo numatyti, kad AB Ūkio bankas dėl jo pareigų neatlikimo patirs didelę turtinę žalą. Išvados apie tai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad V. K. buvo suklaidintas R. L., nes R. L. nebuvo atsakingas už UAB „R“ kreditingumą ir ši aplinkybė negalėjo V. K. suklaidinti.

6.1.3. Sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad V. K. veiksmai peržengė civilinių santykių ribas, nes 2005 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartis ir 2007 m. vasario 23 d. susitarimas dėl kredito linijos padidinimo buvo sudaryti su fiktyviai UAB „R“ įdarbinta direktore M. K.-V., UAB „R“ prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, laiduoti M. K.-V. leista neįsitikinus jos finansinėmis galimybėmis tai daryti, suteikiant paskolas UAB „R“ nekilnojamasis turtas nebuvo įkeičiamas bankui, todėl bankas iš esmės neteko galimybės susigrąžinti turtą ir kita.

6.1.4. Iš to darytina išvada, kad V. K., pasirašydamas su UAB „R“ 2005 m. gruodžio 14 d. kredito linijos sutartį ir 2017 m. vasario 23 d. susitarimą, perleido jo žinioje esantį AB Ūkio banko turtą nesilaikydamas nustatytos tvarkos, todėl veikė akivaizdžiai neapdairiai, kadangi jis pagal savo išsilavinimą, einamas pareigas ir asmenines savybes privalėjo ir galėjo suvokti, jog AB Ūkio bankas šio turto gali netekti ir dėl to gali kilti turtinė žala. Dėl to pagrįstas V. K. pareikštas kaltinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį veikiant neatsargia kaltės forma.

6.2. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes teikė pirmenybę V. K. gynybinei pozicijai, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų bylai išspręsti teisingai. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes V. K. tinkamai neatliko savo kaip banko filialo valdytojo pareigų, nes buvo suklaidintas R. L. Pažymėtina, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta tik pačiu R. L. nuteisimo pagal BK 182 straipsnį faktu, tačiau V. K. suklaidinti R. L. panaudotos apgaulės turinys, reali jos įtaka V. K. veiksmams nebuvo analizuoti ir vertinti. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrįsta baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nemotyvuota teisiniais argumentais. Pirmiau nurodyta aplinkybė turi esminę reikšmę darant išvadą dėl V. K. neatsargios kaltės ir baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įrodymus vertino pirmenybę suteikdamas V. K. parodymams.

6.3. Surašydamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nemotyvavo M. K.-V. parodymų vertinimo. Kaip pirmiau nurodyta, M. K.-V. apklausiama teisme parodė, kad UAB „R“ dokumentų kreditams gauti nerengė, kreditų gavimas su ja nebuvo derintas, ji apskritai jokių UAB „R“ veiklos dokumentų nerengė. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl V. K. kaltės, rėmėsi šiais parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šia M. K.-V. parodymų dalimi nesivadovavo, argumentų, kodėl atmeta pirmosios instancijos teismo išvadas, paremtas šiais M. K.-V. parodymais, nepateikė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas tiksliai nenurodė, kokia M. K.-V. parodymų dalimi netinkamai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kokius pažeidimus dėl to padarė, taip pat liko neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. K., kitaip vertino M. K.-V. parodymus. Padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, J. K. gynėjo advokato V. Kaupo kasacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Stankevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK pažeidimų

8. Pagal BK 184 straipsnį turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123-895/2017">2K-123-895/2017</a>, 2K-234-699/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pateiktuose kasaciniuose skunduose nėra ginčijama tai, ar turtas buvo patikėtas V. K. ir J. K., tačiau nesutinkama su pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl to, ar turtas buvo neteisėtai neatlygintinai perleistas, ar tai padaryta veikiant neatsargiai.

9. Byloje priimtais teismų nuosprendžiais V. K. buvo išteisintas, o J. K. pripažinta kalta, bet byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, dėl kaltinimų iššvaisčius jiems patikėtą svetimą turtą, konkrečiai už tai, kad jie, būdami AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filialo valdytojas ir atitinkamai valdytojo pavaduotoja, netinkamai, formaliai atliko savo pareigas, nesilaikė teisės aktais nustatytos kreditų išdavimo tvarkos ir priėmė neteisėtus sprendimus dėl kreditų suteikimo, ir dėl to AB Ūkio bankas patyrė didelę turtinę žalą. Išvada dėl kreditų suteikimo neteisėtumo kaltinamajame akte ir iš dalies teismų nuosprendžiuose buvo grindžiama tuo, kad kreditai suteikti V. K. ir J. K. nesilaikius pareiginių nuostatų ir pažeidžiant kredito suteikimo taisykles, o išvada dėl neatlygintinumo – aplinkybe, kad kreditai nebuvo grąžinti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia visų turto iššvaistymo nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo nurodytų asmenų veiksmuose. Tokia išvada daroma dėl šių argumentų:

9.1. Byloje nėra vienareikšmių duomenų, kad paskolų išdavimas visiems asmenims buvo įformintas nesilaikant AB Ūkio banko nustatytos tvarkos. Žemesniųjų instancijų teismų nustatyta, kad paskolos išduotos sudarant atitinkamas sutartis, kuriose už prisiimtus skolinius įsipareigojimus būdavo atsakingas ne tik kredito gavėjas, bet ir laiduotojas arba kreditas suteikiamas tik įkeičiant atitinkamą turtą. Atitinkamai šie įsipareigojimai buvo įforminami esant būtinybei, notariškai bei registruojant hipoteką. Antai:

9.1.1. Sutartys dėl kreditų su UAB „R“ buvo užtikrinamos įkeičiant įmonės prekių atsargas, taip pat pateikiant paprastąjį vekselį, kuriuo laiduotoja buvo M. K.-V. (11 t., b. l. 61–73); sutartis dėl kredito UAB „Aušrida“ suteikta pateikiant vekselį, kurio laiduotojais buvo nurodyti A. L. ir V. L., įkeičiant butą, priklausantį I. L., UAB „Aušrida“ esamas ir būsimas įplaukas į banko sąskaitą (5 t., b. l. 55–72); sutartis dėl kredito suteikimo UAB „Technologijų skliautai“ buvo užtikrinta įkeičiant odontologinius įrenginius, juos apdraudžiant banko naudai, vekseliu, kuriuo laiduotojais buvo nurodyti V. T. ir J. G., o vėliau – E. G. (4 t., b. l. 5–9, 27–33, 42–54, 57, 141); kredito suteikimas I. L. buvo laiduotas M. L. ir V. B. (12 t., b. l. 133–136); kredito suteikimas B. G. buvo laiduotas L. Š., M. L. (9 t., b. l. 7–11); kredito suteikimas J. V. buvo laiduotas Ž. G., M. L. (19 t., b. l. 47–50); kredito sutartis su UAB „Astonus“ buvo užtikrinta įkeičiant įmonės prekių atsargas, esamas ir būsimas įplaukas į įmonės sąskaitą, vekselis, kuriame kaip laiduotojas buvo nurodytas I. I. (I. I.) (10 t., b. l. 11–22, 27–28); kreditų suteikimas UAB „Sostapilė“ buvo užtikrintas įkeičiant butą, esamas ir būsimas įplaukas į įmonės banko sąskaitą (12 t., b. l. 50, 123–124), kreditų suteikimas UAB „Megasta“ užtikrintas įkeičiant sodybą, įmonės atsargas, jas apdraudžiant banko naudai (8 t., b. l. 17–36, 65–90).

9.1.2. Pradėjus tyrimą daugelyje AB Ūkio banko raštų buvo nurodyta, kad darbuotojų kaltė suteikiant paskolas nenustatyta. Antai AB Ūkio banko administracijos vadovo 2012 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 160-03-2914 dėl kreditų suteikimo UAB „R“, I. L., J. V. nurodyta, kad bankas nenustatė, jog jo darbuotojai netinkamai atliko pareigas, ta pati išvada nurodyta 2012 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 160-03-2846 dėl kredito suteikimo UAB „Aušrida“ (5 t., b. l. 132), 2014 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 160-03-2847 dėl kreditų suteikimo UAB „Astonus“ (10 t., b. l. 66), 2012 m. birželio 11 d. rašte Nr. 60-14-1644 dėl UAB „Megasta“ nenurodyta, kad būtent J. K. netinkamai atliko pareigas (8 t., b. l. 116).

9.1.3. Pažymėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis bankas pasisakė dėl UAB „Technologijų skliautai“ suteiktos paskolos neteisėtumo (2 t., b. l. 24–25), dėl B. G. paskolos išdavimo ydingumo (21 t., b. l. 106–108), tačiau šiame rašte išreikšta pozicija prieštarauja banko vėlesniu raštu išreikštai pozicijai (12 t., b. l. 172), todėl šie prieštaravimai traktuotini kaip abejonės, kurios turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl darytina išvada, kad nustatytos aplinkybės paneigia veikos neteisėtumo aspektą, kuris yra būtinasis BK 184 straipsnio sudėties požymis.

9.2. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad V. K. ir J. K. sutarčių pasirašymo momentu būtų žinoję ar numatę, kad skolininkai nevykdys savo turtinių prievolių. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį, AB Ūkio banko turtą jie iššvaistė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. privalėdami suvokti ir numatyti, jog paskolos gali būti negrąžintos ir bankas dėl to gali patirti turtinę žalą. Iš esmės tai reiškia, kad nuteistieji nesuvokė turto iššvaistymui būtino teisinio požymio – neatlygintinumo. Tai patvirtina ir kiti bylos medžiagoje esantys duomenys, kurie teismų nebuvo įvertinti bendrame įrodymų kontekste, – tai duomenys, kad, asmenims nevykdant įsipareigojimų, sutartys buvo nutraukiamos ir būdavo pradedamas priverstinis turto išieškojimas. Antai:

9.2.1. Iš AB Ūkio banko 2012 m. gruodžio 7 d. rašto dėl UAB „R“ matyti, kad nors skolos išieškojimas labai ribotas, jis nukreiptas į UAB „R“ ir laiduotoją M. K.-V. (12 t., 172); iš 2012 m. lapkričio 30 d. rašto dėl UAB „Aušrida“ matyti, kad dėl UAB „Aušrida“ pradėtas priverstinis paskolos išieškojimas, parduodant bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, tačiau tai nebuvo atlikta, nes teismas panaikino nutartimi antstolio sprendimą dėl bankui įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, išieškojimas nukreiptas į UAB „Aušrida“ ir į laiduotoją I. L. (5 t., b. l. 132); iš 2012 m. kovo 6–7 d. rašto dėl UAB „Technologijų skliautai“ matyti, kad bankas po sutarties nutraukimo pradėjo priverstinį skolos išieškojimą pagal 2009 m. vasario 17 d. vykdomąjį raštą, išieškojimą nukreipiant tiek į UAB „Technologijų skliautai“ įkeistą turtą, tiek į laiduotojo E. G. neįkeistą turtą (2 t., b. l. 24–25, 172–173); iš 2012 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. 160-03-2914 matyti, kad dėl kreditų suteikimo I. L. bankas pateikė civilinį ieškinį iš I. L., laiduotojų M. L. ir V. B., o dėl kredito suteikimo J. V. išieškojimas nukreiptas į J. V. (12 t., b. l. 172); iš 2012 m. spalio 14–15 d. rašto dėl UAB „Sostapilė“ matyti, kad sutartis nutraukta ir pradėtas priverstinis išieškojimas, parduodant bankui įkeistą turtą iš varžytynių; kai iš pirmųjų varžytynių buvo neparduotas, jis perimtas banko nuosavybėn už pradinę turto pardavimo kainą (12 t., b. l. 33); iš 2021 m. birželio 11 d. rašto matyti, kad pradėjus priverstinį išieškojimą dėl UAB „Megasta“ buvo nukreiptas išieškojimas į bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, išieškota 7077,79 Lt (2049,87 Eur) suma (8 t., b. l. 116).

9.2.2. Taigi atitinkamai sutarčių vykdymas buvo užtikrinamas laidavimu, turto įkeitimu, apdraudžiant turtą banko naudai ir pan. Šie duomenys paneigia neatlygintinumo požymį.

9.3. Svarbu ir tai, kad R. L., pateikęs kredito unijos darbuotojams neteisingus duomenis ir suklaidinęs juos veikdamas per tarpininkus, veikiančius be kaltės, dėl savo ketinimų ir galimybių vykdyti turtines prievoles, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir dokumentų klastojimą (BK 300 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad rizikingų paskolų išdavimą iš dalies lėmė ir aktyvus R. L. klaidinantis poveikis ūkio banko darbuotojams – V. K. ir J. K.. Byloje nenustatyta, kad V. K. ir J. K. būtų veikę išvien su R. L. ir (ar) kitais nesąžiningais paskolų gavėjais.

9.4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl V. K. ir J. K. buvo paremti duomenimis, kurių turinys buvo aiškintas netinkamai arba nesiėmus visų priemonių prieštaravimams ir abejonėms dėl esminių bylos aplinkybių pašalinti. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-832 (19) matyti, kad eksperto išvados dėl pažeistų teisės aktų bei banko kreditų suteikimo ir grąžinimo tvarkos reikalavimų pažeidimų yra sąlyginės. Antai ekspertizės akto išvadoje pirmuoju klausimu, be kita ko, nurodoma, kad AB Ūkio bankas suteikiant 180 000 Lt (52 131,6 Eur) kreditą UAB „R“ pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. KR09-688, o vėliau pagal susitarimą Nr. 1 padidinus kreditą iki 300 000 Lt (86 886 Eur) nesilaikė šių norminių aktų, banko taisyklių ir paskolos sutarties sąlygų reikalavimų: a) AB Ūkio banko valdybos 2000 m. gruodžio 8 d. posėdžio protokolu Nr. 61 patvirtintos Įkeičiamo (įkeisto) turto vertinimo, draudimo ir kontrolės tvarkos 7.4.2.3 ir 7.4.2.4 punktų – jeigu banko darbuotojai neatliko bendrovės įkeistų prekių atsargų faktinio patikrinimo ir nesurašė jų patikrinimo aktų; b) 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutarties Nr. KR09-688 10 punkto, jeigu neišreikalavo įkeistų bankui prekių atsargų draudimo polisų, 11 punkto, jeigu neišreikalavo finansinės atskaitomybės formų su VMI žymomis; jei suteikiant 180 000 Lt paskolą pagal 2005 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. KR09-688, o vėliau pagal 2007 m. vasario 23 d. susitarimą Nr. 1 kredito sumą padidinant nuo 180 000 Lt iki 300 000 Lt, 453 837 Lt sumos prekių atsargos, priklausančios UAB „R“, buvo įkeistos, tai laikoma, kad paskola buvo apdrausta. Ekspertizės akto išvadoje trečiuoju klausimu, be kita ko, nurodoma, kad AB Ūkio bankas suteikiant 140 000 Lt (40 543,8 Eur) kreditą UAB „Aušrida“ pagal 2006 m. birželio 6 d. sutartį Nr. 09-1023 nesilaikė šių norminių aktų ir paskolos sutarties sąlygų reikalavimų: a) 2006 m. birželio 6 d. kredito sutarties Nr. 09-1023 11 punkto reikalavimų, jei neišreikalavo įkeistų bankui prekių atsargų draudimo polisų, b) 12 punkto reikalavimų, jeigu neišreikalavo finansinės atskaitomybės formų su VMI žymomis. Jei I. L. įkeisto buto rinkos vertė yra 177 000 Lt, tai laikoma, kad paskola pagal 2006 m. birželio 6 d. kredito sutartį Nr. 09-1023 yra apdrausta. Iš esmės tokios pat išvados ekspertizės akte yra padarytos ir dėl AB Ūkio banko veiksmų suteikiant kreditą UAB „Technologijų skliautai“, I. L., B. G., J. V., UAB „Astonus“, UAB „Sostapilė“, UAB „Megasta“ (42 t., b. l. 2–35). Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (103 punkto) matyti, kad pagal teismo išvadas visi būtini veiksmai kredito sutartims sudaryti ir kreditui suteikti buvo atlikti (turtas įvertintas, apžiūrėtas, parašai sudėti ir pan.), taigi ekspertizės akte nurodyti pažeidimai nepadaryti, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, laikyta, kad šie duomenys patvirtina J. K. kaltumą pažeidus taisykles ir padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad kreipiantis į AB Ūkio banką ir sudarant sutartis dėl kredito visą laiką šalia įmonėms atstovavusių asmenų ar fizinių asmenų dalyvavo R. L., kuris suteikdavo jiems visą reikalingą informaciją, dokumentus, reikalingus kreipiantis į banką dėl kredito ėmimo, o ši aplinkybė rodo, kad V. K. ir J. K. negali būti pripažinti kaltais dėl AB Ūkio banko turto iššvaistymo net ir dėl neatsargumo. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino pirmiau nutartyje nurodytų duomenų, iš kurių matyti, kad kredito sutartys, pagal kurias suteikti kreditai įvertinti kaip iššvaistyti, buvo užtikrintos tinkamai įkeičiant turtą, suradus tinkamus laiduotojus ir pan., taip pat neįvertinti ir pirmiau nurodyti bylos duomenys apie AB Ūkio banko veiksmus imantis teisinių priemonių dėl priverstinio skolų išieškojimo, AB Ūkio banko raštai apie tai, kad nenustatyta, jog darbuotojai netinkamai atliko pareigas.

9.5. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>, 2K-302-489/2017). Nenustačius V. K. ir J. K. veiksmuose piktavališko veikimo prieš AB Ūkio banko interesus, jų ryšio su kitais byloje nuteistais asmenimis, veiksmai nekvalifikuotini kaip šios bendrovės turto iššvaistymas.

10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad žemesniųjų instancijų teismų nustatytos aplinkybės nepatvirtina visų būtinųjų BK 184 straipsnio 2 dalies požymių tiek V. K., tiek ir J. K. veiksmuose, konstatuotina, kad J. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl ir jai byla nutrauktina.

11. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 44 straipsnio 7 dalis įtvirtina kaltinamojo teises, susijusias su jo pasirengimu gynybai, konkrečiai, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kaltinimas gali būti keičiamas. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, iš kurios matyti, kad pareiga pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą yra numatyta tik prokurorui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam, tačiau BPK 256 straipsnis neįtvirtina teismo pareigos priimti rašytinį procesinį dokumentą dėl kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimo, kai tokios aplinkybės nustatomos teismo iniciatyva. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6.2 punkte nurodyta, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą.

12. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme pagal formuojamą teismų praktiką turi ypatumų, palyginti su kaltinimo keitimu pirmosios instancijos teisme. Pagal teismų formuojamą praktiką nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiu atveju būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, apibrėžtas BPK 320 straipsnyje. Pažymėtina, kad konkrečios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, kuris apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. K. ir J. K. buvo pripažinti kaltais dėl AB Ūkio banko turto iššvaistymo dėl neatsargumo (39 t., b. l. 56). Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo R. L. gynėjo advokato S. Sandos, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, V. K. gynėjo advokato M. Liatuko, nuteistosios J. K. gynėjo advokato V. Kaupo ir civilinės ieškovės BAB Ūkio banko atstovo advokato O. Šibkovo apeliacinius skundus. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad jais nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamos pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. K. ir J. K. svetimą AB Ūkio banko turtą iššvaistė veikdami dėl neatsargumo, ir nenurodoma, kad jų veika buvo tyčinė. Tačiau apeliacinio proceso metu buvo gautas prokuroro prašymas patikslinti kaltinimus – V. K. atžvilgiu tik sutikslinant pažeistų poįstatyminių norminių aktų redakcijas, o dėl J. K. dar papildomai nurodant, kad veiką ji atliko tyčia.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas turi įgaliojimus ištaisyti kvalifikuojant inkriminuojamą veiką procesiniuose dokumentuose padarytas technines klaidas. Tokios klaidos, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti vertinamos kaip neteikiančios pagrindo pripažinti, kad pažeista teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir kitos gynybos teisės, kad taip padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Paprastai tai klaidos, susijusios su nuorodų į baudžiamąjį įstatymą ar kitus teisės aktus, įtvirtinančius nusikaltimo teisinius požymius, netinkamu pateikimu. Todėl toks kaltinimo tikslinimas nėra vertintinas kaip esminių faktinių aplinkybių keitimas, nes, be kita ko, jis nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos V. K. ir J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokioms teisinės reikšmės gynybai turinčioms aplinkybėms, t. y. dėl to nepasikeitė veikos padarymo vieta, laikas ar būdas, todėl nėra pagrindo manyti, kad dėl patikslintų aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad dėl šios dalies buvo pažeisti BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai ir teisė į gynybą.

14. Kitokia situacija yra dėl kaltinimo tikslinimo nurodant, kad J. K. veikas padarė tyčia. Aiškinant apeliacinio skundo ribų sąvoką, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (ar jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-P-36/2010). Nagrinėjamoje byloje tokių skundų nebuvo paduota, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė prokuroro pakeistą kaltinimą ir nustatė, kad J. K. veikė tyčia, t. y. teismas pakeitė veikos faktines aplinkybes ir inkriminavo naują faktinę aplinkybę. Teismo pakeistos faktinės bylos aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo kaltinime nurodytų, nes prokuroras nurodė naują veikos subjektyvųjį požymį. Pakeitus tokią reikšmingą aplinkybę, yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių galėtų būti kitokia. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, priimdamas prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą ir pripažindamas jame nurodytas aplinkybes teisingomis, ta apimtimi, kiek tai susiję su kaltės forma, suvaržė J. K. teisę žinoti, kuo yra kaltinama, ir peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, taip pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 3 ir 4 dalis.??? Dėl to darytina išvada, kad padarytas BPK pažeidimas yra esminis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija konstatavo, jog J. K. apskritai nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padarytas esminis proceso pažeidimas, nors ir suvaržęs apeliacinio proceso metu gynybos teises, buvo ištaisytas kasacinio proceso metu.

Dėl civilinių ieškinių ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

15. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00ODkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-489/2016">2K-7-489/2016</a>). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal BK 115 straipsnio 3 dalį, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nustačius, kad J. K. veikoje nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) požymių, civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti.

16. Patvirtinus J. K. gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl J. K. veikos neatitikties BK sudėčiai, šiuos teiginius nagrinėjant kartu su V. K. veikomis, nelieka teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų prokuroro argumentų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria J. K. pripažinta kalta padariusi BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (11 kaltinimų) ir baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir baudžiamąją bylą J. K. nutraukti, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinius ieškinius J. K. palikti nenagrinėtus.

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė