L. K. pagal BK 127 str., 236 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-47-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00219-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.15; 1.2.8.1.2; 1.2.20.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajai L. K.,

jos gynėjai advokatei Marijai Bartaševičiūtei,

nukentėjusiajam K. B.,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės ir nukentėjusiojo K. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 127 straipsnį, 236 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); nukentėjusiojo K. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės L. Z. ir nukentėjusiojo K. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, ir išteisintosios bei jos gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. K. pagal BK 127 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad pasitelkdama asmenis, neturinčius amžiaus, nuo kurio atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, t. y.: 2010 m. vasario 1 d. apie 14.11 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pokalbio apie planuojamą mitingą prie (duomenys neskelbtini) prokuratūros pastato, kuris vyko 2010 m. vasario 1 d. apie 17.00 val., metu, žinant, kad jame dalyvaus mažametis jos anūkas K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), bei kiti mažamečiai asmenys, K. V. kalbant apie himną, suvokdama, jog kalbama apie Lietuvos valstybės himną, paklausė: „Kaip dainuosi?“, o šiam atsakius „paprastai“, nurodė mažamečiui K. V.: „<...> tai pasakyk, kad noriu, kad jie gražiai dainuotų – Lietuva, Tėvyne mūsų, tu sysalų žeme“, K. V. jai atsakydamas pagarsino planuojamo mitingo metu sugiedoti iškraipyto Lietuvos valstybės himno teksto dalį: „Lietuva, Tėvyne mūsų, pedofilų žeme, iš praeities tavo sūnūs vaikus prievartavo, tegul tavo valdžia eina vien takais dorybės, tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei, tegul meilė Lietuvos dega D. širdyje <...>“, o L. K., išgirdusi tokį iškraipytą Lietuvos valstybės himno tekstą, K. V. paklausė: „<...> ar tu moki taip gražiai, pagal taktą dainuoti?“, po ko 2010 m. vasario 1 d. apie 17.00 val. mitingo metu prie (duomenys neskelbtini) prokuratūros pastato, esančio (duomenys neskelbtini), mažametis K. V. su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais mažamečiais asmenimis viešai sugiedojo iškraipytą Lietuvos valstybės himno tekstą pirmame posme pakeisdami „Tu didvyrių žeme“ į „Pedofilų žeme“, „Te stiprybę semia“ į „Vaikus prievartavo“, antrame posme pakeisdami „Tegul Tavo vaikai eina“ į „Tegul tavo valdžia eina“, trečiame posme pakeisdami „Tamsumas prašalina“ į „Pedofilus naikina“, ketvirtame posme pakeisdami „Dega mūsų širdyse“ į „Dega D. širdyje“, „Vienybė težydi!“ į „Pedofilai miršta!“.

2. L. K. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y.: žinodama savo sūnaus D. K. mirties priežastį (mechaninė asfiksija (uždusimas) užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais – žolės (švendrės) lapu ir skrandžio turiniu), patvirtintą specialisto išvadomis Nr. M 589/10(01) ir Nr. M12/10-M589/10 (01), 2010 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje, Rinktinės g. 5A, pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui reikalaudama pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 129 straipsnį (duomenys neskelbtini) prokuratūros vyriausiajam prokurorui K. B., nurodydama, kad šis prokuroras galimai prisidėjo prie jos sūnaus D. K. nužudymo, bei patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 129 straipsnį, t. y., turėdama įgaliotų institucijų ir pareigūnų oficialiai pateiktą informaciją, melagingai Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui įskundė nekaltą asmenį – K. B., neva šis padarė labai sunkų nusikaltimą.

3. L. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, šmeižė tuo metu (duomenys neskelbtini) prokuratūros vyriausiąjį prokurorą K. B., neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir šią tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją paskleidė per visuomenės informavimo priemones duodama 2010 m. rugpjūčio 30 d. interviu interneto portalui www.delfi.lt, straipsnio autoriui D. S., straipsnyje „D. K. motina prašo ištirti, ar K. B. nesusijęs su jos sūnaus mirtimi“ teigdama: „Man atrodo, kad jis gali būti prisidėjęs“, „Įrodymų neturiu, bet manau, kad jis viską nuo pradžių darė, jog įrodymų nebūtų“.

II. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė D. Brudnienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados šioje byloje nepagrįstos išsamiu ir nešališku nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnyje. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos; 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>).

4.2. Apeliacinio skundo esmė dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 127 straipsnyje, buvo ta, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. K., padarė visiškai nepagrįstas ir niekuo neparemtas išvadas, jog mažametis K. V. iš anksto buvo apsisprendęs sugiedoti su kitais asmenimis viešai 2010 m. vasario 1 d. vyksiančiame mitinge iškraipytą Lietuvos valstybės himną, o L. K. tik pritarė tam. Teisėjų kolegija, konstatuodama tai, kad iškraipyto himno tekstą sukūrė pats K. V., viešai atlikti tokį tekstą taip pat kilo pačiam mažamečiui K. V., kad nėra duomenų, jog L. K. kokiu nors būdu būtų prisidėjusi prie iškraipyto himno teksto kūrimo, jo platinimo ir pan., visiškai nevertino ir neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie yra pagrindas vertinant L. K. veiksmus kaip nusikalstamą veiką: 1) iki mažamečio K. V. ir L. K. pokalbio, kuris fiksuotas slapto sekimo protokole, ankstesnių pokalbių metu nebuvo kalbama apie viešą iškraipyto valstybės himno atlikimą 2010 m. vasario 1 d. vyksiančio mitingo metu; 2) L. K. ne tik prašė anūko padainuoti iškraipytą himno tekstą, bet po tokių „repeticijų“ nurodė, kad ji nori, jog jis būtų sugiedotas pagal valstybės himno melodiją, taktą; 3) L. K. siūlo taisyti iškraipyto himno tekstą, kad vietoj „pedofilų žemė“ jis sudainuotų „sysalų žemė“, nes jai taip gražiau skambėjo. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų reikalavimų, keliamų apeliacinių skundų nagrinėjimui, ir neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 127 straipsnyje, padarymo, perrašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas ir motyvus, taigi teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje bei nenurodant, kodėl tokių duomenų teismas nevertino ir nelaikė įrodymais.

4.3. Dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad akivaizdu, jog L. K. iškelta versija (neva K. B. prisidėjo nužudant D. K.) neatitiko tikrovės, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nepasitvirtino, kad L. K. savo pareiškime tyčia nurodė informaciją, kuri neatitinka tikrovės, t. y. melagingą. Tokiu atveju L. K. pranešė apie nebūtą nusikaltimą neturėdama tyčios. Teismas ne tik neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus, kad L. K. žinojo specialistų išvadas dėl D. K. mirties priežasties, tai, kad ji kreipėsi neturėdama jokių duomenų, kad D. K. mirė smurtine mirtimi, bet visiškai neatsakė ir į apeliacinio skundo argumentus, kad L. K. kreipėsi ne dėl D. K. mirties priežasties nustatymo, o dėl to, kad ji neabejoja, jog D. K. nužudytas, ir mano, kad prisidėti prie šio nusikaltimo galėjo K. B., bei prašo paimti K. B. naudojamo telefono pokalbių išklotines. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nepasitvirtino, jog L. K. tyčia melagingai įskundė K. B.. Kaip pagrindą L. K. nuomonei susiformuoti teismai nurodė konferencijos metu išsakytą informaciją ir „susidariusią situaciją“. Tačiau nė vienu sakiniu nepasisakė dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog pagal bylos duomenis tuometinio (duomenys neskelbtini) prokuroro K. B. konferencijos metu išsakyti faktai, kuriais L. K. argumentuoja savo pareiškimo turinį apie galimus D. K. ketinimus, nuskambėjo 2010 m. balandžio mėnesį, o L. K. pareiškimą surašė 2010 m. rugpjūčio 26 d. Svarbu tai, kad nei minimos konferencijos metu, nei po jos, iki pareiškimo parašymo nebuvo jokių duomenų, kurie galėtų L. K. klaidingai sudaryti pagrįstą nuomonę, jog prie sūnaus mirties prisidėjęs konkretus žmogus, t. y. K. B.. Įsitikinimas, kad sūnus mirė smurtine mirtimi, nepasitikėjimas institucijomis negali būti pagrindas apkaltinti konkretų žmogų. Todėl, vertinant L. K. tyčią pakenkti, apkalbėti K. B. ar pranešti apie jo tariamą nusikalstamą veiką, kyla pagrįstas klausimas, kokia teismo įvardijama „susidariusi situacija“ nulėmė L. K. manymą praėjus keturiems mėnesiams po konferencijos, kad K. B. galimai prisidėjo nužudant D. K., jeigu oficialios specialisto išvados patvirtina D. K. nesmurtinę mirtį ir jokių kitų naujų aplinkybių, pagrindžiančių kitokią versiją, L. K. negalėjo įvardyti. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą – neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kas sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

4.4. Dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog L. K. savo iniciatyva paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip pat konstatavo, kad žurnalistas D. S. susisiekė su L. K. ir pacitavo savo straipsnyje, kuriame nebuvo nurodyta jokia nauja informacija. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo D. S. parodymus, klaidingai nurodė, kad iš šio liudytojo parodymų matyti, jog jis su L. K. susisiekė žinodamas jos pareiškimo turinį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-851-935/2017 2017 m. gruodžio 13 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti D. S. parodymai, jog rašydamas straipsnį nelabai ką žinojo, jei būtų buvęs pareiškimas, būtų pacitavęs daugiau. Taigi iš tokių liudytojo parodymų aišku, kad pareiškimo turinį šiam žurnalistui pagarsino pati L. K.. Be to, liudytojas nurodė, kad buvo akivaizdu, jog pareiškimas prasilenkia su realybe, todėl buvo klausiama, ar L. K. supranta, ką daro, ir kodėl taip daro. Kaip matyti iš straipsnio, į šį žurnalisto klausimą L. K. atsako: „<...> tegul paduoda į teismą“. Į tokius apeliacinio skundo argumentus apygardos teismo nutartyje nebuvo atsižvelgta, jie nebuvo įvertinti, kas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

4.5. Taip pat apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, jog L. K., atsakydama į žurnalisto klausimus, iš esmės nenurodė jokios naujos informacijos, kuri nebūtų nurodyta 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškime. Pabrėžtina, kad L. K., duodama interviu ir paklausta, ar turi konkrečių įrodymų, nurodė, jog „<...> įrodymų neturiu, bet manau, kad jis viską nuo pradžių darė, jog įrodymų nebūtų“. Taigi L. K. išdėstė naują savo sukurtos ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstos versijos vertinimą, kad K. B. nuo pat pradžių darė, kad įrodymų nebūtų. Kitaip tariant, K. B. tokiais jos nurodytais veiksmais siekė nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus. Ši žurnalistui D. S. interviu metu pateikta informacija nebuvo dėstoma L. K. 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškime. Be to, apygardos teismas neatskleidžia, kokius realius faktus ar įvykius vertindama L. K. daro tokias išvadas, skleisdama jas per visuomenės informavimo priemonę. Teismas nepagrįstai nurodo ir sutapatina motyvus su BK 236 straipsnio 1 dalimi, juo labiau kad iš bylos duomenų nustatyta, kad žurnalistui buvo perduota daugiau informacijos, nei pateikta pareiškime. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų reikalavimų, keliamų apeliacinių skundų nagrinėjimui, ir neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, padarymo, perrašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas ir motyvus, todėl teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje, nutartyje nemotyvuota ir nepasisakyta, kodėl vieni ar kiti duomenys nebuvo laikomi įrodymais ir liko neįvertinti.

4.6. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo patikrintas tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl laikytina, kad apeliacinis prokuroro skundas neišnagrinėtas ir būtent paminėti galimi pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikomi teisėtais, todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusysis K. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. išteisinamąjį nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl BK 236 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio 2 dalies yra neteisėti, priimti padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir atitinkamai netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Teismai skundžiamus sprendimus priėmė neteisingai nustatę esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai neįvertinę byloje surinktų įrodymų, nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų padarė nemotyvuotas išvadas dėl išteisintosios padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, o apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, įstatymų pažeidimų nekonstatavo ir jų neištaisė.

5.2. Teismai nustatė objektyviuosius L. K. inkriminuoto nusikaltimo, nurodyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau remdamiesi prielaidomis nenustatė subjektyviojo nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios. L. K. melagingame pranešime (prokuratūrai paduotame pareiškime) įvardytas K. B., kuris tariamai padarė labai sunkų nusikaltimą, vykdė (duomenys neskelbtini) prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Teismai visiškai neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl svarbiausios melagingo pranešimo aplinkybės, kad pareiškėja ne prašo, o reikalauja pradėti ikiteisminį tyrimą dėl valstybinės institucijos pareigūno. Savo pareiškimą autorė aiškiai susiejo su tiesioginių vyriausiojo prokuroro pareigų vykdymu, t. y. apkaltino tariamo labai sunkaus nusikaltimo įvykdymu ne kokį nors jai nežinomą asmenį, o (duomenys neskelbtini) prokurorą K. B. ir šį labai sunkų kaltinimą tiesiogiai susiejo su jo vykdytomis vyriausiojo prokuroro pareigomis. Pažymėtina, kad nei L. K., nei teismai nepateikė jokių duomenų, kad K. B., vykdydamas tiesiogines profesines pareigas, padarė ar galėjo padaryti labai sunkų nusikaltimą. Visi L. K. pareiškimo, taip pat skundžiamų teismų sprendimų teiginiai, kad L. K. tariamai „galėjo manyti“, niekuo nepagrįsti, jie yra išgalvoti veikiant tiesiogine tyčia, taip siekiant diskredituoti tiek prokuratūros instituciją, tiek konkretų jos vadovą – (duomenys neskelbtini). Byloje yra pakankamai duomenų, kad tai buvo daroma kerštaujant dėl prokuratūroje priimtų L. K. sūnui D. K., kitiems jos artimiesiems nepalankių sprendimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nei iki šio melagingo pranešimo, nei vėliau (duomenys neskelbtini) prokuroro atžvilgiu nebuvo ir nėra pradėtas koks nors tyrimas padarius bent kokią nors neteisėtą veiką.

5.3. Akcentuotina, kad dėl D. K. mirties aplinkybių išsiaiškinimo kasatorius tiesiogiai niekada neatliko jokio tyrimo, tačiau tai žinodama L. K. pareiškimu Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui melagingai įskundė visiškai nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, melagingai pranešdama, kad jis galėjo prisidėti prie jos sūnaus D. K. nužudymo. Pareiškimo teiginiai yra aiškiai melagingi ir išgalvoti. Tai patvirtina ne tik šis konkretus tyrimas, bet ir visi kiti tyrimai baudžiamosiose bylose, susijusiose su D. K. ir jo artimųjų ilgalaike neteisėta veika L. S. bei jos dukros atžvilgiu, tiriant teisėjo J. F., V. N. nužudymo ir rengimosi nužudyti kitus asmenis aplinkybes, taip pat ir D. K. mirties aplinkybes. Pareiškimo teiginiai akivaizdžiai patvirtina, kad L. K. tokio turinio pareiškimą ir jame įrašytus teiginius įrašė veikdama tiesiogine tyčia, kerštaudama prokuratūrai, (duomenys neskelbtini) prokurorui K. B. už nepalankius jiems sprendimus tiriant D. K. mirties aplinkybes, atliekant kitus tyrimus, prieš tai inicijuotus D. K. ir jo artimųjų. Teismų teiginiai, kad L. K. pareiškime K. B. tariamai nėra priskiriami jokie konkretūs veiksmai, o tik iškeliama hipotezė, kad K. B. kažkaip gali būti susijęs su D. K. mirtimi, todėl, vertinant visų tuo metu susiklosčiusių aplinkybių kontekste, L. K. galėjo sąžiningai klysti, yra visiškai nepagrįsti faktiniais duomenimis bei klaidinantys. Perklausius teismo posėdžių garso įrašus galima neabejotinai įsitikinti, kad ir dabartiniu metu L. K. tvirtina, jog D. K. buvo nužudytas, prieš tai buvo tardomas bei kankinamas ir nužudyti jį galėjo tuometinis (duomenys neskelbtini) prokuroras. L. K. pareiškime būtent ir reikalaujama (duomenys neskelbtini) prokurorą K. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu būdu tai ne L. K. „hipotezė“, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos savarankiškos ir šališkos bei neteisingos L. K. pareiškimo interpretacijos.

5.4. Tai, kad L. K. melagingame skunde K. B. tariamai nėra priskiriami jokie konkretūs veiksmai, priešingai nei teigiama teismų sprendimuose, tik patvirtina, kad ji ir negalėjo to padaryti, nes tokio fakto, kad D. K. nužudytas ar jį nužudė, ar galėjo nužudyti kas nors, iš viso nebuvo. Tai aiškiai buvo įvardyta ir prokuroro 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarime, kuriuo ikiteisminį tyrimą pagal L. K. 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą atsisakyta pradėti, kadangi L. K. nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 dalis).

5.5. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio išplauktų išvada, kad bet kas gali tyčia melagingai apkaltinti prokuratūros ar kitą valstybės pareigūną, vykdantį tiesiogines pareigas, padarius labai sunkų nusikaltimą, ir dėl to nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tokiu vertinimu Lietuvos Respublikos prokuratūra, jos pareigūnai, kad ir netiesiogiai, yra prilyginami vos ne nusikalstamai organizacijai ir vien tik darbas tokioje institucijoje jau galimai yra nusikalstamas. Tokie išvestiniai nurodytų teismų pamąstymai prieštarauja faktiniams bylos duomenims ir yra neteisėti bei neteisingi.

5.6. Pažymėtina, kad tiek asmeniškai kasatorius, tiek jo šeimos nariai, artimieji, pažįstami ir net visiškai nepažįstami žmonės, išgirdę ir susipažinę su viešai per visuomenės informavimo priemones paskleista tikrovės neatitinkančia melaginga informacija, šį L. K. pareiškimą, jame įrašytus teiginius ir visą plačiai paskleistą informaciją suprato taip, kad būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroras ir vykdydamas šias pareigas kasatorius nužudė ar galėjo nužudyti D. K., o prieš tai jį tardė ir kankino. Tokie melagingi kaltinimai labai sunkaus nusikaltimo padarymu pakirto pasitikėjimą kasatoriumi, tuometiniu (duomenys neskelbtini) prokuroru, teisininku, paniekino ir pažemino, o tokius veiksmus L. K. padarė tiesiogine tyčia, to ir siekdama.

5.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai atkreipė dėmesį į tuo metu susiklosčiusią situaciją bei tariamą L. K. ir jos aplinkos asmenų tariamą nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, tačiau neatkreipė dėmesio į esmines aplinkybes, kad tokį nepasitikėjimą ir nepasitikėjimo skleidimą L. K., jos šeimos nariai bei artimieji nepagrįstai ir inspiravo, taip siekė diskredituoti ne tik teisėsaugos institucijas, prokuratūrą bei jų pareigūnus, bet ir kitas valstybines institucijas ir pareigūnus. Nevienkartiniais teismų sprendimais ne kartą buvo aiškiai konstatuota, kad visi kaltinimai, susiję su tariamu D. K. nužudymu, kitais vadinamaisiais Garliavos įvykiais, buvo išgalvoti, o visos nepasitikėjimo akcijos inspiruotos siekiant asmeninių savanaudiškų tikslų, ir tai buvo daroma tiktai tyčia.

5.8. Melagingas įskundimas – tai žinomai neteisingos tyčia iškreiptos informacijos apie nusikalstamą veiką ir asmenį, tariamai ją padariusį, perdavimas įstaigai ar pareigūnui, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Priešingai nei teigiama abiejų instancijų teismų sprendimuose, baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, kad L. K. suprato, jog generaliniam prokurorui pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie (duomenys neskelbtini) prokuroro K. B. tariamai padarytą labai sunkų nusikaltimą. Suvokdama, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą ir įskundžia nekaltą asmenį, L. K. siekė tai daryti. Visi šie būtini nusikaltimo sudėties požymiai neabejotinai buvo užfiksuoti ir nustatyti šioje byloje ir, priešingai nei teigiama teismų sprendimuose, dėl L. K. pareiškimo nebuvo būtina pradėti persekioti (duomenys neskelbtini) prokuroro K. B. ar jam taikyti kokias nors procesines prievartos priemones, nes L. K. inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis yra formalioji.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir pagrįstai bei motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo motyvus dėl L. K. tyčios susiformavimo, ir, atmesdamas šį skundą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagal BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus nepateikė patikrintų ir motyvuotų išvadų. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad yra pakankamas pagrindas vertinti, jog L. K. tyčia yra tiesioginė ir susiformavusi iš anksto. Byloje esantis slapto sekimo protokolas patvirtina, kad L. K. turėjo ir motyvą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad L. K. nepagarbiai atsiliepė apie kasatorių, manė, kad jis negali eiti (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigų, bei pripažino, kad L. K. motyvas buvo kasatorių apkalbėti. Pažymėtina ir tai, kad iš L. K. pasisakymų žiniasklaidoje taip pat matyti L. K. siekis, kad jo atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas (www.delfi.lt 2010 m. rugpjūčio 30 d. straipsnis „D. K. motina prašo ištirti, ar K. B. nesusijęs su jos sūnaus mirtimi“). Iš šio straipsnio turinio – L. K. atsakymo į jai žurnalisto užduotus klausimus – matyti ir tai, kad ji suvokia savo atliekamus veiksmus. Be to, pats pareiškimo turinys suponuoja išvadą, kad asmuo, taip formuluojantis prašymą generaliniam prokurorui, negali nesuvokti, kad kito asmens atžvilgiu gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kad jis dėl to gali patirti neigiamas pasekmes. Apeliaciniame skunde buvo pažymėta, kad L. K. aiškiai išgalvotos neigiamos nuostatos apie kasatorių susiformavo žymiai anksčiau, dar iki jos pareiškimo pateikimo generaliniam prokurorui. Tai užfiksuota slapto sekimo, vykdyto nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2010 m. balandžio 29 d., protokole: dar 2010 m. vasario 5 d. pokalbio metu L. K. pareiškė: „O man N. sako, tu sakyk, kad čia pats kalčiausias tai B., <...> ne Kaune, bet bendrai, jei ne jisai, tai čia nebūtų nei čia tos žmogžudystės, jis galėjo Kaune viską, <...> Tai čia labiausiai B. reikia, čia viską jisai padarė <...>“; tą pačią dieną D. K. pasakius: „Nu dar šitą kurvą B. kad išpyzdytų, tai gal kiti į protą ateitų <...>“, L. K. jam pritarė patvirtindama jų bendrą nuostatą ir pasakydama „jo“; toliau tęsdama pokalbį ji pareiškė: „Ir B. reikia, kad nuimtų, <...> tada gal jau tą bylą išspręs <...>“; 2010 m. kovo 29 d. L. K. pokalbio metu (kalbasi N. V., žurnalistė Vesta ir L. K.), po to, kai žurnalistė Vesta pasako, kad „B. tai pirmoj vietoj, reikia nuo čia pradėt, jisai kalčiausias <...>“, L. K. pareiškė: „Jisai kalčiausias, iš tikrųjų tai jisai kalčiausias <...>, tikrai jisai <...>“; 2010 m. balandžio 21 d. pokalbio metu L. K. pareiškė: „Ta kurva R. su B., <...> turėčiau kokio trotilo, tai nueičiau, kurva, namą susprogdinčiau ir viskas, arba B.. Ai, man tas pats <...>“. Šiame slapto sekimo protokole yra ir daugiau L. K. tyčią patvirtinančių duomenų. Visi šie bylos duomenys neabejotinai patvirtina L. K. anksti susiformavusią tiesioginę tyčią bet kokiomis priemonėmis, bet kada siekti diskredituoti kasatorių kaip tuometinį pareigūną, kaip asmenį, kaltinant visokiais pramanytais nusikaltimais, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš viso ignoravo šiuos svarbius duomenis, dėl jų nepagrįstai nepasisakė.

5.10. Pirmiau išdėstyti kasacinio skundo argumentai patvirtina L. K. veikoje esant ir BK 154 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, tarp jų ir tiesioginę tyčią. Apeliaciniame skunde buvo pateikti ir kiti svarbūs argumentai bei motyvai, kad ši pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, tačiau apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju skundo BPK nustatyta tvarka neišnagrinėjo, ignoravo svarbius skundo duomenis ir dėl jų nepagrįstai nepasisakė.

5.11. Taigi abiejų instancijų teismai neteisingai taikė ir aiškino BK 236 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad L. K. šiuose BK straipsniuose nustatytų veikų nepadarė. Nustatydami bylos aplinkybes, vertindami byloje surinktus įrodymus, teismai galėjo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nukentėjusiojo teisės ir jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį ir nutartį bei galėjo lemti neteisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Prokurorės D. Brudnienės ir nukentėjusiojo K. B. kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl esminių baudžiamojo proceso nuostatų laikymosi bylos apeliacinio nagrinėjimo metu

7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

8. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu proceso dalyviai nepareiškė prašymo dėl įrodymų tyrimo byloje, todėl vertinant bylos duomenis buvo apsiribota tais faktiniais duomenimis, kurie išnagrinėti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų. Įstatymo nustatyta tvarka buvo šalinami skunduose nurodyti prieštaravimai ir neatitikimai tarp bylos įrodymų abejones aiškinant kaltinamosios naudai. Kasatorių nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl bylos aplinkybių išsamaus išnagrinėjimo bei įrodymų vertinimo, nesant pagrįstų teisinių argumentų dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų bylos apeliacinio nagrinėjimo metu, nėra pagrindas kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo išvadas. Bylos duomenų pakankamumo laipsnis nustatant veikos požymius ir kaltinamojo kaltę yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijos sritis ir kasacine tvarka nėra iš naujo nagrinėjamas ir vertinamas.

9. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos apeliacinio nagrinėjimo metu nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

10. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202/2014">2K-202/2014</a>, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015).

11. Šioje byloje nustatyta, kad L. K. 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimu kreipėsi į generalinį prokurorą ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą K. B. dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, bei patraukti minėtą asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškime L. K. nurodė, kad K. B. 2010 metų balandžio mėnesį, kai buvo rastas nužudytas jos sūnus D. K., surengė spaudos konferenciją, kurioje pareiškė, jog D. K. ruošėsi sušaudyti nemažai pareigūnų. L. K. pareiškime tvirtino, kad niekas niekada iš artimųjų, jos sūnaus draugų ar žurnalistų nėra girdėjęs, jog D. K. ruošėsi žudyti pareigūnus. Tokia K. B. pateikta informacija iš jos sūnaus galėjo būti išgauta tik jį tardant bei kankinant, todėl ji mano, kad K. B. galimai prisidėjo prie jos sūnaus D. K. nužudymo.

12. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šios veikos požymius, pagrįstai didelį dėmesį skyrė subjektyviojo požymio kaltės turinio analizei. BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia melagingai įskundžiant nekaltą asmenį kompetentingai institucijai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, kaip padariusį nusikalstamą veiką arba pranešant apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu, kai L. K. parašė minėtą pareiškimą, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-00459-10 dėl D. K. mirties priežasties ir aplinkybių nustatymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos specialisto išvados Nr. M 589/10 (01) ir Nr. M12/10 – M 589/10 (01), nurodančios, jog D. K. mirė ne smurtine mirtimi. Taigi objektyvūs duomenys, jog D. K. nebuvo nužudytas, buvo žinomi, tačiau teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tuo metu susiklosčiusią situaciją – L. K. ir jos aplinkos asmenų nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, visuomenės informavimo priemonėse keliamas abejones ir versijas dėl D. K. mirties, kas taip pat turėjo įtakos jos turimos informacijos subjektyviam suvokimui bei vertinimui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. K. yra D. K. motina, todėl kaip artimas giminaitis buvo psichologiškai traumuotas šio įvykio, negalėjo patikėti, kad D. K. mirė nesmurtine mirtimi, todėl savo iniciatyva aiškinosi mirties aplinkybes kartu keldama neadekvačias ir gyvenimiškai bei konkrečiais duomenimis nepagrįstas versijas dėl D. K. nužudymo. Tai, kad L. K. abejojo minėtomis specialisto išvadomis dėl sūnaus mirties priežasties, patvirtina ta aplinkybė, jog ji savo iniciatyva kreipėsi ir dėl konsultacinės išvados pateikimo. Be to, kaip teisingai pažymi teismas, ikiteisminis tyrimas dėl D. K. mirties priežasties nustatymo buvo nutrauktas tik 2011 m. gegužės 27 d. Šiame kontekste teismai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio slapto sekimo protokolo turinio matyti, jog L. K. reiškė nepasitenkinimą teisėsaugos institucijų veikla, manė, kad teisėsaugos institucijos savo funkcijas atliko netinkamai ir nebandė išsiaiškinti visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su jos sūnaus nurodytomis aplinkybėmis, ir pan. Tokias abejones reiškė ir L. K. aplinkos žmonės. Taigi toks nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, kurį stiprino ir aplinkinių pritarimas tokiai pozicijai, teismo vertinimu, taip pat turėjo įtakos L. K. turimos informacijos subjektyviam bei klaidingam suvokimui ir vertinimui. Be to, kaip teisingai pažymėta teismų baigiamuosiuose aktuose, L. K. subjektyvų manymą, jog jos sūnus galėjo būti nužudytas, galėjo skatinti ir visuomenės informavimo priemonėse paskleista informacija apie K. B. pareiškimą spaudos konferencijoje, kuriuo jis atskleidė tam tikrą informaciją, tačiau nenurodė, kuo remdamasis padarė tokias išvadas, tų duomenų šaltinio, gavimo būdo, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių jis neatskleidė daugiau informacijos konferencijoje. Atsižvelgiant į šio pasisakymo aprašymo visuomenės informavimo priemonėse pobūdį, darytina išvada, kad L. K. konkrečiu metu galėjo kelti nors ir nepagrįstą, tačiau savo klaidingai įsivaizduojamą hipotetinę versiją, kad su jos sūnaus mirtimi kažkaip gali būti susijęs konkretų teiginį išsakęs asmuo. Teismų padaryta teisinga išvada, jog L. K. subjektyviai interpretuodama turimus duomenis bei susidariusią situaciją sąžiningai klydo.

13. Ikiteisminio tyrimo L. K. pareikštus kaltinimus dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 2 dalyje nustatytų veikų padarymo kolegija vertina kartu, nes iš esmės sutampa vertinamos informacijos turinio apimtis, objektyvieji šių veikų požymiai.

14. Šmeižimo, įtvirtinto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tačiau pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-1073/2018).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningas asmens elgesys nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai adekvačiai vertindamas situaciją. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271-648/2015">2K-271-648/2015</a>). Papildant šį išaiškinimą pažymėtina, jog nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, siekiant melagingai įskųsti ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą (BK 236 straipsnis), ar pripažinti apšmeižus asmenį dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 154 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas. Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių.

16. Vertinant BK 236 ir 154 straipsniuose išdėstytų veikų požymius atkreiptinas dėmesys ir į asmens, apie kurį paskleidžiama objektyvios tikrovės neatitinkanti informacija, statusą. Ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir teismo pareigūnai įvertindami savo darbo specifiką neturi iškelti labai aukštų etikos ir moralės reikalavimų asmenims – nukentėjusiesiems, įtariamiesiems, kaltinamiesiems ar nuteistiesiems, su kuriais susiduria vykdydami teisėsaugos ir teisingumo profesines funkcijas, nes tai yra asmenys, kurie ne savo noru yra baudžiamosios bylos procese ir patiria stresinę būseną dėl jiems padarytos fizinės, moralinės ar materialinės žalos, ar gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Teisėsaugos pareigūnai turi priimti kaip neišvengiamą savo profesinės veiklos dalį ir nepagrįstą kritiką, neetišką proceso dalyvių elgesį bei pasisakymus, konfliktinių situacijų susidarymą bei tikrovės neatitinkančių versijų pateikimą iš tokių asmenų, kurie ne visais atvejais gali adekvačiai suvokti ir vertinti susidariusias situacijas. Tokių asmenų elgesys neretai yra paveiktas stresinės būsenos ar jų gyvenimo aplinkos žmonių neretai antivisuomeniško elgesio stereotipų. Teisėsaugos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas ir netapti konflikto šalimi, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu apie juos pasakyti žodžiai ar institucijai pateiktuose pareiškimuose, prašymuose išdėstyta asmeninė nekorektiška, įžeidžianti proceso dalyvio pozicija turi būti toleruojama daug labiau nei asmenų, kurie nevykdo profesinių funkcijų.

17. Šiame kontekste vertintini ir L. K. žiniasklaidos atstovui išsakyti teiginiai dėl K. B.: „Man atrodo, kad jis gali būti prisidėjęs“, „Įrodymų neturiu, bet manau, kad jis viską nuo pradžių darė, jog įrodymų nebūtų“. Kaip teisingai pažymi teismas, L. K. pareiškime nukentėjusiajam K. B. nėra priskiriami jokie konkretūs veiksmai, tik iškeliama hipotezė, kad K. B. kažkaip gali būti susijęs su D. K. mirtimi, bei prielaida, kad informacija galėjo būti išgauta tardant, taip pat manymas, jog K. B. veikė, kad įrodymų nebūtų, priskirtini ne žiniai, o turimos informacijos vertinimui. Pritartina teismų išvadai, kad tuo metu L. K., iškeldama versiją, jog su jos sūnaus mirtimi kažkaip yra susijęs K. B., vertinant visų tuo metu susiklosčiusių aplinkybių kontekste, galėjo būti suklaidinta ar dėl kitų aplinkybių klysti neteisingai suvokdama tikrovę, todėl teismai pagrįstai nepripažino šios informacijos šmeižimu. Pritartina ir kitai teismų išvadai, kad, pareiškime pateiktą versiją įvertinus kaip klaidingą L. K. turimos informacijos suvokimą, nėra pagrindo teigti, jog iš esmės tą pačią versiją patvirtinus kitam subjektui ši informacija galėtų būti vertinama kaip šmeižtas ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Dėl veikos, nustatytos BK 127 straipsnyje, požymių ir išteisinimo pagrindo

18. Teismų baigiamuosiuose proceso aktuose yra konstatuota, kad neginčytinai nustatyta, jog 2010 m. vasario 1 d. prie (duomenys neskelbtini) prokuratūros vyko mitingas, kurio metu mažamečiai asmenys viešai sugiedojo iškraipytą Lietuvos valstybės himną ir tokiu būdu buvo pasityčiota iš jo, taip pat pasityčiota iš valstybės ir su ja susijusių asmenų, pačių kūrinį atlikusių bei jį klausiusių asmenų. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad vienas iš iškraipytą himno tekstą atlikusių asmenų buvo K. V..

19. Nagrinėdamas apeliacinių skundų argumentus dėl L. K. dalyvavimo padarant šį nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas, – slaptas sekimo protokolas ir garso įrašas, iš kurio matyti, kad 2010 m. vasario 1 d. 13.56 val. vyko pokalbis tarp L. K., V. K., B. S. ir K. V.. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atlikta išsami šio pokalbio turinio analizė aiškinantis L. K. įtaką šio nusikaltimo padarymui. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriais remdamasis pripažino, kad bylos proceso metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie sudarytų pagrindą kategoriškai išvadai, kad būtent L. K. pasisakymai nulėmė iškraipyto himno teksto sukūrimą ir K. V. apsisprendimą jį viešai atlikti. Kolegija pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog mitinge dalyvavo daug kitų asmenų, tuo tarpu pati L. K. mitinge nedalyvavo, kas leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog galimai mažamečių asmenų veiksmus mitinge koordinavo nenustatyti asmenys ar asmuo, o duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog tokie asmenys ar asmuo veikė L. K. nurodymu, byloje nėra. Kaip jau buvo minėta, kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja teisės taikymo aspektu, o bylos įrodymų pakankamumo klausimas yra susijęs su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai abejones, kurių nebuvo galima pašalinti bylos apeliacinio nagrinėjimo metu, vertino kaltinamosios naudai, tačiau teismai neteisingai nustatė išteisinimo pagal BK 127 straipsnį pagrindą. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamųjų aktų turinio matyti, kad L. K. išteisinama neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tai atitiktų BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir apeliacinės instancijos teismo išvadoje nurodyta, jog pagal BK 127 straipsnį L. K. išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tai laikytina baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaida, kadangi skirtingi išteisinimo pagrindai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius, todėl ši nuosprendžio dalis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis keistinos, nustatant, jog L. K. išteisinama neįrodžius jos dalyvavimo padarant BK 127 straipsnyje nustatytą veiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutarties dalis dėl L. K. išteisinimo pagrindo pagal BK 127 straipsnį nustatant, kad ji išteisinama neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis